SPINGSULĖS TAMSOS KARALYSTĖJE, ARBA ĮTAIGIŲ, BET NEGATYVIŲ KNYGŲ METAI (2020 m. realistinė lietuvių vaikų ir paauglių proza)

2020 metai turbūt bus tie, kai realistinės prozos žanrą atitinkančių knygų buvo išleista mažiausiai. Užpernai išgyvenome dėl adresato paieškų, o pernykštės realistinės prozos apžvalgos akiratyje yra vos keturios ar penkios šio žanro apibrėžtį atitinkančios knygos. Viena iš jų skirta pradinio mokyklinio amžiaus skaitytojams. Apie tremtį. Apie tai, kas mūsų tautai asocijuojasi su fizine ir emocine tamsa. Bet šioje knygoje šviesos daugiausia. Visos kitos skirtos vyresniesiems paaugliams. Tai akivaizdūs problemų prozos pavyzdžiai. Gaila, bet, pagaliau išmokę rašyti apie skaudulius (anksčiau tai buvo būdinga labiau amerikiečių ar net skandinavų literatūrai), nebemokame jų atsisakyti ir kuo toliau, tuo labiau grimztame žaisdami negatyviomis emocijomis. Nesibaigiantys herojų nuopuoliai, abejonės, blaškymasis, savęs paieškos, alkoholis, narkotikai, savęs žalojimas… Galbūt, varijuojant herojaus emocijomis ir vaizduojant jį stovintį ant bedugnės krašto, rašytojams yra paprasčiau ir meniškai įtaigiau parašyti populiarią, o gal net ir kritikų neblogai vertinamą knygą? Atrodytų, kad pernai metų realistinės prozos tekstai tik patvirtino, kad knyga, kurioje herojus įklimpo į negatyvo liūną, net jei vėliau iš jo šiaip taip išsikapanoja, vis tiek skaitytojui palieka slogų įspūdį. Beveik visos 2020 m. knygos žeidžia, skaudina, bet epiloguose palieka nors šiokios tokios vilties. Ar tikrai 2020-ųjų realistinės literatūros paauglys pasmerktas, beviltiškas ir tik tuo galintis būti įdomus? Ir kodėl mes skatiname paauglius skaityti apie begalinėje beviltystėje besimurkdančius herojus ir dar norime, kad jie džiaugtųsi tokia literatūra? Vis dar liekame ištikimi nevykėliams, kurie knygos pabaigoje pasikeis ir taps teigiami. Tiesą sakant, tie herojai nėra jau tokie ir nevykėliai, tik patys autoriai juos sugniuždo, neleidžia pakilti ir keliauti savo keliu.

Ar tai reikėtų aptarti apžvalgoje?

Vytautas Račickas 2020 m. išleido dvi knygas. Viena iš jų – Džiugas ir jo draugai – akivaizdus literatūrinės pasakos pavyzdys, o realistinės prozos žanrą visiškai atitinkantis apsakymų rinkinys Gėlytė ir Bučkis – tiesiog senų apsakymų dėlionė, gal net ne visai atitinkanti geriausių rašytojo apsakymų rinktinę. Iš tiesų Račickas puikus prozininkas, tik, deja, nesugebantis kai kurių tekstų palikti darbastalio stalčiuje.

Net keturis klonus 2020 m. į pasaulį paleidęs Tomas Dirgėla galbūt su vienintele knyga Vasaros atostogų byla galėtų pretenduoti būti aptariamas šioje apžvalgoje. Ir vis dėlto tai ne realistinė proza. Absurdo daug, juo žaidžiama ir kaip visada mėgaujamasi. Tai tampa piktnaudžiavimu norint papirkti adresatą, bet tikro humoro maža. Tai kaip ta idioma: „plakti negyvą arklį“. Žaidimas imituojama tikrove teikia vilčių, kad vis dėlto tai bus tikra, nesvarbu, kad ir beprotiškai neįtikinama. Juk ir linksmai apie realybę galima, reikia ir būtina rašyti. Tik ne su pigiu reklamos ženklu „To dar nebuvo!“

Savęs paieškos tarp savojo ir svetimo krašto

Vienintelė realistinio žanro knyga, kuri skirta pradinių klasių skaitytojams, paremta autorės asmenine patirtimi ir išgyvenimais – tai Elvyros Žeižienės Kedrynų mergaitės istorijos. Kūrinys yra pelnęs fondo „Švieskime vaikus“ konkurso antrąją premiją. Šios knygos problema – adresatas. Ar ji tikrai atras savo skaitytoją vaiką? Tremties tema nėra lengvai suvokiama to neišgyvenusiems skaitytojams. Kelias į savo kraštą jo net neturėjusiems vaikams skausmingas dvigubai: gimę net ne Lietuvoje, bet vis tiek esą lietuviai, kartais jie net nesuvokia savo tapatybės esaties, džiaugiasi vaikyste, praleista ten, svetimame krašte, kurį laiko savo namais. Žeižienės knyga dvelkia begaline šviesa ir stilistiniu skaidrumu. Tos mažos Kedrynų mergaitės gimtinė – šalta Sibiro žemė. Bet ji jai sava. Santūriai ir taupiai pasinaudojama gamtinės aplinkos vaizdiniu – kedrų ir maumedžių gamtovaizdžiu. Tik įlipus į medį, atsiveria savojo krašto vaizdas ir net savęs paieškų vaizdinys – Lietuva. Kita vertus, rašytoja puikiai balansuoja tarp vaikiškumo ir taip skausmingo tautiškumo paieškų. Autorei puikiai pavyksta atskleisti vaikiškos kasdienybės džiugesį net ir tokiomis mūsų – suaugusiųjų – kitaip vertinamomis sąlygomis. Ji čia gimė, užaugo ir viskas jai sava: ir įžūlūs kiemo berniūkščiai, ir tas nenuorama Vaska, ir viskas beveik taip, kaip ir Astridos Lindgren Padaužų kaimo vaikuose, kai džiaugiamasi kasdienybe. Čia, žinoma, istorija ir situacija kita, bet visiems vaikams reikia tų pačių vaikystės džiugenų. Žeižienės tekstas stebina lengvumu, žaismingumu, grakštumu. Gal iš pradžių tos miniatiūras primenančios istorijos atrodo šiek tiek prislopintos lėtos kalbėsenos, bet vėliau jos išsirutulioja į smagių istorijų grandinę. Įtaigiai sukurti charakteriai: spalvingas griežto pradinių klasių mokytojo Nikolajaus Petrovičiaus personažas, kuprelis Martynas ar visada lyg šešėlis susivėlusiais juodais plaukais besiblaškanti ir kelianti siaubą grafaitė Gesė. Be visų kitų vaikų – Olios, Ninos, Paškos, be abejo, pats spalvingiausias ir charakteringiausias iš visų personažas yra Vaska, grupės vedlys ir gynėjas. Jo galva „<…> pramušta vien šunybėmis. Su juo linksma, nors kartais šis nenuorama įvelia mus į nesmagias istorijas. Jis netveria savam kailyje. Jo makaulėje virte verda netikėčiausios mintys, tarkim, kaip prasimanyti kapeikų kinui ar ledinukų maišeliui“ (p. 16). Gaila, bet šių dienų skaitytojams vaikams tikrai nebus suprantamas tas to meto vaikų troškimas gauti kelias kapeikas kinui ar ledinukams. Kita vertus, net ir lietuviškai skaitydami transkribuotą Vaskos vardą nelabai kaip galime išgirsti tikrąjį jo skambesį (originalo kalboje tariama su minkštuoju priebalsiu „s“). Neturint rusų šnekamosios kalbos ir kultūrinio paveldo pagrindų konteksto žavesys dingsta. Itin santūri ir taikli kalbėsena leidžia teigti, kad Žeižienės tekste nėra perteklinių pagražinimų, o peizažai itin gražūs, ilgainiui jų mažėja, bet tai ir teikia tekstui dinamikos. Mažučiai vaizdeliai tampa vientisa šeimos, bandančios išlaikyti nors šiek tiek pozityvumo beprasmybėje, istorija. Iš visų noveles ar net miniatiūras primenančių istorijų, susiliejančių į visumą, įsimintiniausios atrodo apie kinrožę ir apie dvejetą už skiedras. Gal tai ir nėra meniškai stipriausi apysakos tekstai, bet jie spalvingiausi ir emociškai įtaigūs: „<…> viduržiemį, kai už lango vėpūtinius suka nuo Arkties vandenyno atskubėjęs ledinis vėjas ir spigina didesnis nei penkiasdešimties laipsnių šaltis, mūsų namuose vėl pražysta stebuklingoji kinrožė. Suvešėjusi iki pat lubų šiltųjų kraštų gėlė kas dieną, iki pat pavasario, džiugina didžiuliais prinokusių bruknių spalvos žiedais“ (p. 8). Lakoniškai, bet itin charakteringai pavaizduotas pradinių klasių mokytojo Nikolajaus Petrovičiaus paveikslas („<…> buvo reiklus ir griežtas. Jis buvo aukštas, pliktelėjęs, žilais smilkiniais. Vilkėjo tamsiai mėlyną karininko kitelį. Mūvėjo galifė – nuo kelių į viršų platėjančias tamsias kavaleristo kelnes. Avėjo išblizgintus juodus ilgaaulius chromo odos batus. Per šventes ant kitelio krūtinės didžiuodamasis prisisegdavo ordinus ir medalius“ (p. 66). Visai be reikalo raudona spalva įraitęs panašų į šnypščiančią gyvatę dvejetą už tik dėl lietuviškos tarties netaisyklingai perskaitytą žodį, tik dar kartą įrodo, kad visi – ir vaikai, ir suaugusieji – tuo metu buvo laikmečio aukos: „Garlaivyje iš kuprinės išsiimu vakar mokytojo Nikolajaus Petrovičiaus padovanotą knygą. Pirmame puslapyje įrašyta padėka už gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį. Ir palinkėjimas: „Linkiu tapti rašytoja ir papasakoti tai, ką matei Sibire…“ (p. 84). Vis dėlto, apgailestaudama spėju, kad ši puiki knyga su puikiomis iliustracijomis suaugusiesiems tik ir liks jų istorijos dalis.

Problemų prozos pelkės

Net trys 2020 m. knygos (Akvilinos Cicėnaitės Kad mane pamatytum, Dianos Ganc Lota ir Ignės Zarambaitės Juodavandeniai) pateko į paauglių „Metų knygos rinkimų akcijos“ kategorijos nominacijų finalą. Astos Jolantos Miškinytės Bitlas, Ana Orka ir aš taip pat visiškai atitinka realistinės prozos žanro apibrėžtį. Deja, beveik visos šios knygos apie negatyvią paauglystę, beviltystės klystkelius, skausmingas šviesos ir džiaugsmo paieškas. Net ir kai kurie stilistiniai sprendimai panašūs: dienoraščio imitacija, įterpiami pokalbiai SMS žinutėmis ir beveik visose įvyksta nelaimingas atsitikimas, keičiantis jaunuolių gyvenimus ir verčiantis atsigręžti į savęs paieškas būtyje. Beveik visose rašoma apie tą patį: skyrybas, narkotikus, alkoholizmą, bulimiją ar anoreksiją, seksualinį priekabiavimą, beprasmes mirtis… Ir vis dėlto keista – šios knygos ir šiek tiek kitokios.

Slogiausioji ir beviltiškiausioji

Pačia slogiausia ir niūriausia, bet ne blogiausia knyga laikyčiau Dianos Ganc Lotą. Tai pirmoji autorės knyga paaugliams. Perskaičius ją niekaip neapleidžia dvokiančių vištų, kurias bent pusę knygos veiksmo verda knygos herojė, kvapas. Suprantu, autorė nori šokiruoti, atrasti savąjį būdą perteikti paauglės vidinę būseną, vidinį pasaulį. Gal tai meniškai stipru, jei tik tuo galima paaiškinti herojės vienatvę, mamos netektį, tėčio nebuvimą namuose dėl darbo. Knygos herojė Loreta, visų vadinama Lota, gyvena tik su tėčiu. Mama mirusi. Jos mirties priežastis paaiškėja tik knygos pabaigoje, tačiau mamos esaties, buvimo linija tęsiama užuominomis, kalbantis su drauge. Lotos tėtis – tolimųjų reisų vairuotojas, arba, paprasčiau tariant, „furistas“. Lota gyvena viena. Knyga parašyta pirmu asmeniu ir primena dienoraštį, be to, į tekstą įterpiama ir SMS žinučių, todėl akivaizdu, kad tai elementarus žingsnis į jau nebeįsivaizduojamą paauglio be telefono rankose gyvenseną.

Begalinis tėvo rūpestis Lotai nepatinka. Jis prieš išvažiuodamas priperka pilną šaldytuvą maisto, pasak Lotos, – „pilnas šaldytuvas nevalgomų daiktų“ (p. 5), t. y. labai daug vištų ketvirčių, kojų, sparnų, ir Lota juos nusprendžia išvirti šunims: „Į puodą viskas netilps. Visos tos mėsos. Kaip jos šlykščiai atrodo. Tos dalys, iš kurių jau nebesurankiosi jokios vištos, nes ji bus su šešiais sparnais, be kojų ir be galvos. Keturiom šlaunim. Jėzaukristau, kodėl turiu tai daryti, tėti? Tėti, po velnių! Gal geriau nedėti į puodą, nevirti, tiesiog nunešti šitas dalis nevirtas? Tėti, bet koks Tu idiotas, idiotas, idiotas! Ką man su šitomis dalimis daryti, ką? Kodėl tu taip, po velnių?“ (p. 7). Tėtis nėra joks idiotas ir panašu, kad ir pati Lota tokiu jo nelaiko, nors dažnai šiuo žodžiu svaidosi: „Visi jie idiotai. Visi jie sumauti idiotai“ (p. 87). Tokiais ji laiko ir kaimynę, psichologę.

Atrodytų, kad Diana Ganc siekia pavaizduoti tipišką šių dienų paauglę ir būti paauglių suprasta – dar kartą įtikinti, kad tėvai ir vaikai tikrai mąsto kitaip. Žinoma, Lota nesuvokia, kad ir tėtis yra pavargęs išgyvendamas esamą situaciją. Kita vertus, gal autorė nori parodyti, kad suaugusieji tiesiog neišmanėliai: ne tik kad nesusitvarko su savomis problemomis, bet dar ir apskritai niekada nesuprato ir nesupras savo vaikų: „Tėti, aš nenoriu pilno šaldytuvo nevalgomų daiktų. Bet ne, turėk, Lota, turėk kalną nesurenkamų paukščių dalių, turėk šitas majonezines šlykštienas, turėk penkis pakelius į kubą suspaustų sriubų, nes tai reiškia, jog mes abu stengiamės“ (p. 8). Tikėtina, kad autorės siekis sukelti skaitytojui šleikštulį turėtų asocijuotis su visiškai pasimetusios ir nelaimingos paauglės būsena.

Lota iš tiesų atrodo labai vieniša ir pasimetusi, besiblaškanti, siekianti suvokti ir išsiaiškinti savo jausmus. Ji visada ir dėl visko jaučiasi kalta. Kai draugė Sonata, gulinti ligoninėje dėl valgymo sutrikimų, kviečia ateiti, Lota bando išvengti susitikimo, visaip atsikalbinėja ir tarsi kovoja su savimi, kad jos neaplankytų. Vidinis kaltės jausmas, dėl ko net nėra kalta, virsta beviltišku savęs kaltinimu: neisiu, nenoriu, todėl, kad „<…> aš nieko nepadariau. Aš nenoriu to žinoti. Nenoriu būti kalta. Kad buvau šalia, o negalėjau padėti. Kad tylėjau. Kad nesupratau, nes išvis nieko nenorėjau suprasti. Kad man nelabai rūpėjo. Kad nenorėjau tiesiog nebūti. Arba būti su mama“ (p. 10–11). Jis suprantamas ir įtikinamas. Emocinė griūtis jaunam žmogui nėra lengvai pakeliama, todėl tampa nuolatiniu atsiribojimu nuo savęs ir pasaulio: „Dabar išvis nenoriu galvoti. Neateikit, mintys, nes aš nenoriu. Dinkit. Eikit velniop. Neateikit, neateikit, neateikit“ (p. 21). Įkyriai siūlančios pagalbą kaimynės paveikslas lakoniškas, bet labai charakteringas. Jos persona įsiterpia laiku ir vietoje, nes to reikia realistiniam tekstui atskleisti. Noras įkyriai pasikalbėti taip pat nėra tinkamas būdas Lotai pabūti su savimi ir savyje.

Lotai vienas vienintelis draugas – šuo, kuris kažkur yra pradingęs: „Lyrai, gali vaikščioti namie kur nori, aš nevalysiu tau kojų, nes nėra prasmės. Nes čia virtų gabalų kvapas, nes vėmalų kvapas, nes aš nenusiausiu, nes aš noriu išnykti. Aš noriu sumautai nebūti. Aš noriu pasidžiauti ant radiatoriaus ir sušilti, ir ištirpti kaip prakeiktas sniegas. Nes dar bus žiema, o po žiemos vėl visoks ten pavasaris ir paskui sumauta vasara, ir visą laiką reikės kažkaip būti, kažkuo būti, kažkuo save pateisinti ir save įrodinėti, ir eiti visur ten į mokyklą, ir važiuoti troleibusu, ir valytis dantis, ir apsimesti, kad kažkas yra įdomu, ir išmokti negirdėti, kai tau reiškia užuojautą, nes atseit viskas gerai, nes nieko tokio, juk gyvenimas tęsiasi, taip, nes jaunystė, nes galimybės, nes perspektyvos, nes eikit jūs visi velniop. Išsijunkit“ (p. 31). Lota nori atsiriboti nuo ją supančio pasaulio ir laiko tai pačiu geriausiu pasirinkimu.

Labai atsargiai, tik prasidedant istorijai, plėtojama išėjusios iš gyvenimo mamos linija. Ji šviesi ir graži, nors mamos pasitraukimas iš gyvenimo kaip tik ir tapo Lotos vaikystės tragedija. Galbūt tai ir yra visos istorijos esmė, kai tave palieka, dėl to jautiesi kaltas, nors ir nesi, nes ir pačių artimiausių žmonių gyvenimai yra tokie, kokie yra. Lotos mama mirė prieš penkis mėnesius. Tai pasakoma knygos pabaigoje, kai tikrinamas šaldytuvas, tiksliau, tiek laiko niekas nepatikrino šaldiklio, kuriame nepaliestas storo stiklo butelis. „Baltoji ragana“ padarė savo darbą, bet nuo to Lotos mama netapo jai blogesnė. Sonata nesutaria su savo mama ir savaip ilgisi Lotos mamos: „Tavo mama visada būdavo truputį liūdna. Bet tai buvo kažkaip gražu ir gera. Kažkaip taip, aš nemoku to pasakyti. Kaip ji būdavo kartais pasileidusi savo plaukus ir tiesiog čia sėdėdavo, po obelimi, prie šito stalo, o mes žaisdavom, ir ji sėdėdavo tokia graži ir gera, kai atsisukdavom. Ir Lyras visada jai prie kojų“ (p. 94). Tiesa yra šiek tiek kitokia. Sultys iš puodelio po obelim turbūt ir buvo ta skaudžiausia pasekmė, kuri ir pakeitė Lotos gyvenimą. Graudu, bet savaip jautru. Lota jos nesmerkia. Viena graudžiausių pastraipų turbūt ir atspindi knygos mintį: „Nenoriu, kad tu ją būtum mylėjusi. Ji mano, Sonata, supranti, mano. Dabar, kai viskas baigta, kai viskas jau kitaip ir niekada nebebus, kaip buvo, dabar tu ir dar kažkas galit sakyti, kad ji buvo gera ir graži, bet tada, anksčiau, visi galvojot, kad ji elgiasi neteisingai. Sakai, kad ji būdavo graži, sėdėdama čia, po obelim, prie šito paties stalo, bet juk pati klausei, kodėl mama visada geria sultis iš puodelio. Ir aš tau pasakiau, kad jai taip skaniau. O tu jau žinojai, tikriausiai iš savo mamos, kad ten ne vien sultys. Ir ką? Ar dėl to mano mama buvo blogesnė? Neatsakingesnė? Ne tokia, kokia turėtų būti? Ne tokia, kokia patiktų tavo mamai ar bet kam kitam? Visi taip galvojot. Nereikia apsimetinėti, nereikia dabar kažko gailėtis. Visi taip galvojot. Eikit jūs visi velniop. Eikit jūs visi velniop“ (p. 94–95).

Bandymas susigaudyti savyje Lotą priverčia išbandyti mamos patirtį. Lota pasiima likusį butelį: „Dieve, mama, bet juk tai visiška bjaurastis. Mama, ar girdi, kodėl. Tai nenuryjama bjaurastis. Kam save taip skriaudei. Mama“ (p. 98). Frazė „Kam save taip skriaudei“ kartojama ne kartą, tarsi norint suvokti mamos gyvenimo beprasmybės paslaptį. Tik klausimas, kodėl taip įvyko, ir lieka neatsakytas.

Vis dėlto Ganc knygoje per daug moralizavimo, nereikalingų svarstymų, kurie virsta pertekliniais teksto papildiniais: „Kodėl aš vakar nusprendžiau išsaugoti tuos daiktus? Mama, juk man nereikia to butelio. Jo nereikėjo ir tau, tik tu nežinojai. Aš jį išmesiu. Tiesiog išmesiu. Tikriausiai jį išmesti turėjo tėtis. Tėtis. Vargšas tėtis. Bet mes apie tai nekalbėsime. Ši taisyklė atsirado iš oro, bet gal dėl to ji stipresnė už bet kokią kitą. Nekalbėti apie svarbius dalykus. Nes niekas nemoka. Niekas nežino kaip“ (p. 113). Bandymas „pasislėpti savyje“ yra Lotos esamos situacijos būsena, iš kurios ji ir pati kol kas nenori trauktis: „Žmogus turi teisę neiti ten, kur nenori eiti. Žmogus turi teisę sėdėti po antklode ir niekur neiti, ir su niekuo nekalbėti. Žmogus turi į tai teisę. Į ramybę galbūt. Aš nežinau, gal į ramybę. Bet tai ne ramybė. Nežinau, aš nenoriu apie tai galvoti. Neiti, ir tiek, ir tegu viskas kažkaip būna. Aš noriu būti po antklode, o visa kita tegu būna kaip bus“ (p. 44–45). Lotai pasaulis traška, byra ir dūžta. Ji visus, nors kažkiek besistengiančius su ja bendrauti, paprasčiausiai siunčia velniop. Bandymas atsiriboti – bandymas tarsi susigrąžinti buvusią saugesnę erdvę, kai anksčiau viskas buvo kitaip, geriau: „Kažkada seniai, kai aš buvau kita ir kai ji buvo kita, ir kai mama buvo kita, ir kai viskas buvo sumautai kitaip“ (p. 68). Kaltės jausmas Lotą persekioja labai dažnai: „Aš nenoriu čia sėdėti ir klausytis tavęs. Aš nenoriu tavęs matyti. Man tu baisi. Man sunku į tave žiūrėti. Aš jaučiuosi kalta. Man nesinori, kad tu čia būtum. Nes tu jau nebe tu. Nemoku paaiškinti“ (p. 84). Bandymas fiziškai gelbėti psichinę būseną, t. y. tiesiog grėbti lapus lyjant lietui ir pučiant vėjui, sušlapti ir sušalti yra galbūt paskutinis šauksmas atsisakyti buvusio gyvenimo ir alkoholizmo prakeiksmo, kuris pražudė mamą ir iš dalies Lotos gyvenimą. O nežinojimas, kaip yra geriau, – bandymas tai padaryti dėl mamos: „Nes nežinau, kaip geriau“ (p. 115). Vilties vis dėlto šiek tiek lieka. Tai pagaliau ir tėvo siūlymas praleisti laiką kartu.

Begalinė gyvenimo problemų epopėja

Astos Jolantos Miškinytės Bitlas, Ana Orka ir aš prasideda labai prasmingu ir talpiu epigrafu: „Kiekviena karta turi savo Bitlą, o kiekviena vasara turi paskutinę dieną, po kurios ateina rugsėjo pirmoji“ (p. 5). Kas jis, tas Bitlas, iš tiesų pakeitęs aplinkinių gyvenimus? Prasmingas ir vienas pirmųjų sakinių: „Man tebuvo šešiolika, bet maniausi esąs pakankamai suaugęs, kad suprasčiau, ko noriu ir ką darau“ (p. 9). Knyga galėjo būti puiki, jei būtų laiku sustota rašyti. Tarkim, ji galėjo ir baigtis viena pirmąja dalimi „Mano vasara su Bitlu“. Herojus, kurio vardo per visą tekstą taip ir nesužinome, knygos pradžioje yra šešiolikmetis paauglys. Tėvai išsiskyrę, o tėvas kas kartą vis parsiveda naują draugę, kuri paaugliškam pykčio proveržiui išsilieti pavadinama tiesiog boba. Ir visos moterys vėliau vadinamos tik bobomis. Kad naujajai tėvo draugei pakenktum ir patenkintum savimeilę, reikia tik šiek tiek aktorinių gebėjimų: per iškylą apsimesti leisgyviui, gal net apsivemti nuo pamotės sumuštinio. „Nežinau, kodėl jos taip nekenčiau. Nekenčiau jų visų“ (p. 14), – sakoma apie penktąją tėvo draugę ar žmoną. „Ir ji ne pati blogiausia, bet nesvarbu, viską padarysiu, kad tik ją iš čia išgyvendinčiau“ (p. 14). Vėliau nežinia kelintos pamotės šlepetės atiduodamos Ankai Orkai, liemenėlės išmetamos į šiukšlių dėžę, o į dušo želė supilamas valiklis, bet, susivokus, kad juo gali pasinaudoti tėtis, kuris yra alergiškas, skystis laiku išpilamas. Pamotės Margaritos prašoma kepti kiaušinienę, bet ji nevalgoma, nes nuo naminio maisto pykina. Knygos herojus erzina Margaritą sakydamas, kad Romkos tėvo draugė gal kokiais 15 metų jaunesnė. Vyrauja ir nuolatinės nemeilės, suaugusiųjų smerkimo linija, būdinga paauglių mąstysenai ir saviraiškos įprasminimui: „Kvaili tie suaugusieji, jiems gyvenimas kaip parduotuvė – viską mano galintys nusipirkti. Bet kartais tai taip patogu, kad užsimerkiu ir net jaučiuosi jiems dėkingas už tą jų kvailumą“ (p. 31).

Kai draugo Arčio mama paklausia apie motiną, knygos herojus pasišiaušia, įtraukia galvą į pečius ir tarsi dingsta: „Neturiu aš motinos ir nereikia man jos. Kuo mažiau bobų namie, tuo geriau“ (p. 18). Vis dėlto knygos pabaigoje tas ryšys labai sunkiai, bet atgaivinamas, nors, tiesą sakant, to ryšio neieško ne tik vaikas, bet ir pati mama. Visi aplinkiniai išgyvena labai panašias situacijas. Draugas Arčis naudojasi „bet kokia proga dingti iš namų, nes jį kniso jo neurastenikė motina, kuri nieko neveikė per dienas, tik rūkė cigaretę po cigaretės, slankiojo po namus su chalatu, kabinėjosi dėl kiekvieno nieko ir vaidino nesuprastą menininkę“ (p. 17). Įsiveliama net į seksualinio priekabiavimo pinkles. Motina Arčiui iškviečia policiją, neva jis buvo užkišęs ranką savo mažajai sesutei už kelnaičių. Kita vertus, kažin ar apskritai tai įvyko. Knygoje pripainiota daugybė siužetinių linijų, sukurta herojų paveikslų, kurie, viena vertus, išraiškingi, bet ir savaip panašūs. Visi rūko, geria, mėgaujasi seksualinio gyvenimo privalumais, deda į tinklapius nuogų besimaudančių ar į palapines lendančių draugių nuotraukas, pjaustosi peiliukais. Visko čia per daug: ir prostitucijos, ir begalinių skyrybų, patyčių, vagysčių, alkoholizmo, keistų susitikimų bei gyvenimo peripetijų. Knygos herojus nužvelgia visas draugų mamas, sapnuoja erotinius sapnus, seksualiai žvelgia ir į Ankos Orkos motiną, kuri dirba prostitute stoties rajone ir dar badosi, beje, jau serga ir hepatitu C: „Graži moteris pavargusiu veidu gulėjo netvarkinguose pataluose. Raudonos nėriniuotos liemenėlės petnešėlė nusmukusi nuo peties, ją apsivijusi šviesių plaukų sruoga bangavo sulig kiekvienu įkvėpimu“ (p. 27). Keistai atsiradęs ir nesuprantama kodėl nepilnamečių draugijoje pritapęs Bitlas yra įdomus personažas: „Toks jau tas Bitlas, jis moka išsklaidyti įtampą vienu paprasčiausiu sakiniu“ (p. 98). Beje, Bitlo, kurio tikrasis vardas, kaip vėliau paaiškėja, yra Kostas, mama susirinko daiktus ir išėjo, kai jam buvo šešeri, o jis visiems sakė, kad mama mirusi.

Anka Orka – spalvinga asmenybė, „pati buvo nusibrėžusi tam tikrą ribą tarp mūsų ir savęs. Su niekuo pernelyg nesibičiuliavo, vaikščiojo viena lyg katė, kur nori ir kada nori, nors bet kurioj kompanijoj buvo laukiama, nes mokėjo pritapti, o drauge išlaikydavo visišką savarankiškumą. Anka Orka niekam nepriklausė, tik pačiai sau“ (p. 24). Tai turbūt esminė knygos figūra, įnešanti begalinės dinamikos į šiaip jau slogų ir niūroką tekstą: „Anka Orka šypsosi, sėdi ant liepto turėklo ir mataruoja kojomis, visai kaip vaikas. Nežinau kodėl, bet man nuo tos šypsenos gera“ (p. 104). Ji tampa pirmąja ir visą laiką likusiąja gyvenimo meilės moterimi, kurią labai keistai pasisavino Bitlas. Vėliau susipinančios herojų vaikų istorijos neatrodo labai įtikinamos, galbūt labiau perteklinės, išsitęsia ir tampa nebeįdomios.

Visi Miškinytės knygoje savaip nelaimingi, o jų gyvenimai tarsi beprasmiai. Bitlą motina paliko, kai jam buvo šešeri, tėvas gėrė, pakliuvo į kalėjimą. Augo pas senelius, kuriems jis buvo beveik nereikalingas. Skirtis ruošiasi ir Arčio tėvai. Pagrindinio herojaus tėvai išsiskyrė, kai jam buvo dvylika. Tėvas, norėdamas užsitarnauti sūnaus meilę, daro viską: „Atrodė, kad mano tėvas tik dabar apsidairė ir pamatė sūnų, t. y. mane, ir jame staiga prabudo tėviška meilė, ji prasiveržė taip stipriai, kad šlavė viską pakeliui, griovė visus buvusius mūsų santykius ir vietoj jų statė aukštą žėrinčią pilį, į kurią kvietė gyventi drauge“ (p. 46). Motina tapo pikta, visada kabinėjosi, be perstojo auklėjo. Suaugusiųjų problemos persikelia į paauglio gyvenimą, jį žeidžia ir žlugdo: stereotipinis tėvo požiūris į motiną, kad viską uždirbo tik jis, o ji nieko neveikė. Sprendžiama dėl vaiko gyvenamosios vietos. Nuvežtas pas motiną, po nakties iš jos namų išeina, pavogęs pinigus. Motina parašo pareiškimą policijai, o tėvas netiki, kad sūnus taip būtų galėjęs pasielgti. „Kodėl negalėjo kaip visi gyventi kartu? Eina šikt jie abu, nenormalūs. Ko jiems trūko? Šūdas, žodžiu, ta mano šeima“ (p. 53), – svarsto herojus. Tokioje aplinkoje augantis paauglys tampa visišku savimyla ir ima manipuliuoti ne tik savo, bet kitų žmonių jausmais ir gyvenimais, užuojautos ieško skambindamas močiutei, o ši, be abejo, savo vaikaitį pateisina: „– Oi tu mano vargšeli, niekas tavęs nepagaili, visi tik auklėja auklėja“ (p. 84). Jis pats prisipažįsta, kad „ne visi vaikai moka apsimetinėti“ (p. 87), o jam tai puikiai pavyksta: „<…> vaidyba jau tampa mano įprastu elgesio modeliu…“ (p. 120). Bitlas išsiveda Anką Orką, ir vasara baigiasi, lieka „keista tuštuma, lyg būčiau koks kartoninis žmogaus maketas su žiojinčia skyle krūtinėje, pro kurią kiaurai švilpia vėjas“ (p. 121). Neturėjimas šeimos – viena svarbiausiųjų knygos probleminių linijų. Šeimos neturi nė vienas knygos herojus.

Vienkartinis seksas su Rūta per akimirką vakarėlyje tampa ne tik laikinu nuotykiu, bet ir viso būsimo gyvenimo tragedija. Vakarėlio metu įvyksta nelaimė: Arnas nusiridena laiptais, nes, netyčia uždėjus ranką ant peties, kažkas kažką stumteli. Teismas vis dėlto visus vakarėlio dalyvius išteisina, nes namelyje įmontuotų kamerų įrašuose kaltės nesimato. Vis dėlto kaltės jausmas išlieka visam laikui, nors neatrodo, kad herojus dėl to labai išgyventų: „Tik dabar dingtelėjo ta mintis ir supratau, kad noriu pabūti vienas, užsidaryti kambary, apsikabinti pagalvę ir rėkti, nes aš kaltas, aš kaltas“ (p. 152).

Miškinytės knyga itin chaotiška. Gausybė netikėtai atsirandančių veikėjų kelia intrigą, bet kartu ir begalinę painiavą. Anka Orka susilaukia vaiko, atsiranda Marija, negalinti pastoti, rūkanti, gerianti brendį, vartojanti vaistus, o prie vartelių pasirodantis Bitlas lyg tarp kitko siūlosi nupjauti žolę. O kur dar Bitlo sesuo, taip pat dirbanti stotyje, vartojamos tabletės nuo galvos svaigulio… Iš tiesų visa ši herojaus gyvenimo peripetijų istorija galėjo ir turėjo kuo greičiau baigtis. Laiku sustoti ir palikti erdvės skaitytojo fantazijai irgi yra svarbi knygos sėkmės dalis. Antroji dalis „Gyvenimas tęsiasi, arba Kol kvėpuojam tuo pačiu ritmu“ nebereikalinga. Naujos tėvo draugės jau nebeįdomios, viskas kartojasi. Kartojasi ta pati herojaus „suknista būsena“: „Kažkaip atsiskyriau nuo tėvo, likau vienas su savim. Suknista būsena, kai niekam nerūpi, bet yra ir privalumų, nes tuomet ir tu nesi už nieką atsakingas“ (p. 179). Eiliniai pjaustymosi žaidimai tampa nebeįtaigūs, antrą kartą pakartotas piktybinis nelaimingas atsitikimas su nėščia ir specialiai pastumta mokytoja taip pat „nebeveža“. Taip, knygos herojus itin iškalbingas manipuliatorius, bet viso to apstu ir per daug. Tai nebeįtikina. Tėvas vėl suka savo sūnų iš padėties, vėl apsilankoma policijoje. Gal tai kartojasi ir todėl, kad herojus visą laiką jaučiasi beviltiškas ir niekam nerūpintis: „Man nebesvarbu, kas bus. Nieko neprisimenu, nieko nežinau, nesuprantu, kaip ir kas įvyko. <…> Esu tobulas minusas, net ne nulis, bet gal taip ir geriau“ (p. 185–186). Sunku suprasti, ar tai apsimetinėjimo būsena, ar begalinis nesusivokimas savyje, ar manipuliacijos. O gal tai bandymas kabintis už iš dalies prarasto gyvenimo? Tik meilė dar yra tikra, neiškeista ir likusi: „Labiausiai norėčiau pakeisti Rūtą į Anką Orką, bet tai neįmanoma… <…> Kodėl mane traukė Anka Orka – negaliu pasakyti, jokio paaiškinimo tam nerandu. Gal šalia jos būtų buvę paprasčiau atrodyti teigiamu herojumi, o gal jos akyse mačiau lygiai tokį patį vienišumą ir laukinį nerimą, kad būčiau galėjęs ištarti kaip Mauglis: „Tu ir aš, mes vieno kraujo.“ Įstrigo man tie žodžiai giliai pasąmonėje, tokia stipri už jų slypi mintis, toks pirmapradis ir tikras vientisumo jausmas, kai tampama tuo pačiu vienetu, kai jungia ryšys, stipresnis už visa kita pasaulyje“ (p. 187). Herojaus gyvenimas tęsiasi ir ketvirtoje dalyje, bet jį sunku bandyti išpainioti ir net nebesinori gilintis. Intrigos nebelieka, gal tik primityvus smalsumas, tarsi laukiant laimingos serialo pabaigos. Kaitaliojami pasakojimai nuo pirmojo iki trečiojo asmens jau irgi nebeatlieka savo vaidmens. Jausmas, kad yra nevykėlis, virsta „atidėtu gyvenimu“: „Gyvenu atidėtą gyvenimą, t. y. gyvenu, bet to nejaučiu“ (p. 209). Klausimas „Ir kodėl pavirtau į tokį nevykėlį?“ (p. 210) tampa esminiu gyvenimo ir probleminiu knygos klausimu.

Anka Orka pagimdo Nojų. Paaugęs jis susipažįsta su Melani, Rūtos ir herojaus dukra. Gyvenimai pinasi. Įvyksta skyrybos su Rūta, o Bitlas miršta, patyręs širdies smūgį. Rūta persikrausto gyventi pas herojaus tėvą, o Šaras, palikęs Agniją, išvyksta į Tailandą, Marija įsisuka į moterų krizių centro steigimo veiklą, tampa lektore.

Knygos herojus dažnai nueina į kapines, aplanko Bitlą, Netą, ilgiausiai stovi prie Arno kapo, jaučiasi jam skolingas gyvenimą. „Taip susiklostė <…>, kad užsibuvau toj vasaroj, nenorėdamas niekur išeiti iš jos, lyg būčiau nenorėjęs suaugti. Greičiausiai taip ir buvo, tik pradžioje aš to nesupratau“ (p. 287). Vaidinti laimingą gyvenimą herojui turbūt yra normalu arba: „<…> kvailiau nugyventi nei aš jau, ko gero, neįmanoma. Esu čempionas tarp nevykėlių“ (p. 269). Esminė knygos mintis galėtų būti išreikšta šiuo sakiniu: „Svarbu, kad esi šalia to žmogaus, šalia kurio nori būti, o visa kita niekai“ (p. 283). Bet svarbiausia, pasirodo, šioje knygoje buvo meilė: meilė sau, tėvų meilė ir meilė jiems, meilė aplinkai ir mergaitei, išaugusi į viso gyvenimo meilę moteriai. Deja, kelias buvo labai ilgas.

Lengviausioji ir šviesiausioji, bet ne mažiau prasminga

Akvilinos Cicėnaitės knygos Kad mane pamatytum problematika yra beveik visiškai tokia pati kaip ir jau minėtų knygų. Tik ji stilistiškai pati lengviausia ir grakščiausia, skaidresnė, nors potekstė gili, o problemos panašios ir aktualios. Knyga primena dienoraštį, minimos dienos, datos. Cicėnaitė šių dienų paauglio problemas supina su praeities laikmečio aktualijomis. Jai puikiai pavyksta išlaviruoti ir net tekstui suteikti savasties bei naujumo. Cicėnaitė yra atradusi savo rašymo stilių. Tai ne pirma rašytojos knyga, kurioje puikiai sekasi priminti nors ir netolimą, bet šių dienų paaugliams istorija tapusią praeitį ir tuo pat metu parašyti patrauklią knygą šių dienų adresatui. Tokia buvo ir autorės Niujorko respublika (2014), pelniusi vaikų ir paauglių literatūros apdovanojimą. Cicėnaitė puikiai pasinaudoja netolimą praeitį primenančia siužeto erdve. Knygos fone – Andriaus Mamontovo ir „Foje“ laikmetis arba palubėje įtaisyto televizoriaus mirguliuojančiame ekrane kalbantis Rolandas Paksas, „toks susirūpinęs, lyg nuo jo priklausytų planetos ateitis. Titrai ekrano apačioje skelbė: „Pakso vyriausybei sueina šimtas dienų.“ Paksas kalbėjo be garso, nes televizorius buvo nutildytas. Vietoje jo aidėjo „Skamp“ daina“ (p. 50.) Arba: „Kartu žiūrėjome siužetą, kaip čečėnai ruošiasi šventajam karui su rusais ir kaip milijardierius Donaldas Trumpas domisi, ar galėtų laimėti JAV prezidento rinkimus. Laimėjęs teigė viceprezidente paskirsiąs pokalbių laidos vedėją Oprą Vinfri“ (p. 74).

Pagrindinės veikėjos Gilės istorija prasideda žingsniuojant aikštės pakraščiu, stengiantis neužminti ant šukių, laviruojant tarp šokančių, trypiančių ir klykaujančių žmonių, kai kažkoks mulkis suspinga į ausį: „Su Naujaisiais!“ (p. 5). Gilei, kaip ir kitų aptartų knygų herojams, – aplinkiniai yra niekiniai. Brolis Ąžuolas (čia jau žaidimas vardais) visada buvo, yra ir turbūt (?) liks tik „smulkus niekšelis“, paršas, kuo toliau, tuo labiau įžūlėjantis, o nusiskutęs plikai – tik besmegenis. Kuo toliau, tuo labiau stiprėja neapykanta ne tik broliui, bet ir aplinkiniam pasauliui. Beje, kaip ir daugelis paauglių, Gilė savo vardu nepatenkinta. Mama ją buvo norėjusi pavadinti Ifigenija, deja, neišdrįso, nenorėjo, kad dukra visų būtų vadinama Gene ir būtų turėjusi gyventi įprastą gyvenimą. Deja, Gilė nieko kito labiau ir netrokšta, kaip tik susigrąžinti tą įprastą gyvenimą, tuos braškinius, blyninius ir sviestinius sekmadienius, kuriuos pakeičia skyrybos: „Anuomet ir mama, ir brolis buvo vienišos salos begaliniame vandenyne. O aš jaučiausi lyg paukštis, nešiojantis saloms laiškus iš tolimo žemyno“ (p. 9). Tėtis iš namų išeina pirmąją Kalėdų dieną. Vėliau jo naujoji žmona Ona susilaukia dvynių. Per visą tekstą kas kartą paminima tuoktuvių ir skyrybų statistika tarsi įrodo, kad Gilei jos šeimos skyrybos yra vienas skausmingiausių momentų, turintis įtakos ir keičiantis jos tolesnį gyvenimą.

Gilės mama – nenusisekusi poetė, išleidusi vos vieną knygą ir daugiau nieko nepasiekusi, dirbanti leidykloje ir taisanti tik kitų poetų rankraščius. „Mama yra turbūt keisčiausias dalykas mano gyvenime“, – sako Gilė (p. 13). Po skyrybų namuose netikėtai pasirodo Kurmis (iš tiesų Maksas) – naujas mamos draugas, spalvinga asmenybė, žaismingą pravardę gavęs nuo nuolat kartojamos frazės „Och tu kurmi“ (p. 26). Jam atsiradus paauglių gyvenime daug kas pasikeičia. Kurmis atsikrausto į jų namus, todėl Gilės lova vėl atsiduria viename kambaryje su broliu. Pasikeičia ir pati mama – ruošiasi vėl ištekėti ir likti gyventi kaime. Kurmis suteikia tekstui daug žaismės, ironijos, spalvų. Atsiranda keistas ir charakteringas, net iš dalies komiškas personažas, praskaidrinantis gyvenimo nuobodulį ir šiek tiek nukreipiantis dėmesį nuo paauglių problemų. Pasirodo, Kurmis ruošiasi pasaulio pabaigai: iš namų išneša televizorių, savo tėvų kaimo namų rūsyje ruošia slėptuvę ir ten krauna gausybę skardinių konservų, uogienių, sulčių… Kurmiui protas pasimaišo gruodžio trisdešimt pirmąją. Vidurnaktį jis išsirengia iki trumpikių, iššoka pro langą ir ima lakstyti laukais. Šūkauja, kad atėjo pasaulio pabaiga: „Gal slapta prisišniojo, o gal tiesiog varžteliai atsisuko, kas dabar gali pasakyti?“ (p. 182). Jį gaudo ir Kurmio mama, ir tarsi šmėkla kariška, ordinais nusagstyta uniforma vilkintis senelis. Kurmiui prireikia vaistų ne tik nuo pamišimo, bet ir nuo plaučių uždegimo. Tragikomiška baigtis visai neskausminga, kaip tik praskaidrinanti problemų prozos tekstą, įrodanti, kad realaus gyvenimo grimasos egzistuoja ir mes niekada neapsieisime be gyvenimo keistenybių, lengvo absurdo elementų. Beje, apie pasaulio pabaigą samprotauja ir Gilės močiutė, ir net pati Gilė, kuriai „pasaulis – didelis ir nesibaigiantis, net jei kartais atrodo pamišėliškas, neteisingas ar tiesiog kvailas. Pabaigos nėra, močiute, aš ja niekada nepatikėsiu“ (p. 85).

Gilė išgyvena paauglei būdingas situacijas, nes jos „pasaulį ištiko krizė“ (p. 41). Draugė Agnė – manekenė. Ji ir geresnė, ir gražesnė, ir puikesnė dramos būrelio aktorė, nors abi svajoja ateityje tapti aktorėmis. Abiem nuėjus į manekenių atranką paimama tik Agnė, nors besiruošiant tapti aktore tokia mintis kilo tik Gilei. Tiesiog Agnei viskas sekasi. Ji turi daugybę puošnių suknelių, kurias vėliau pasiūlo Gilei. Agnės nagai lakuoti, jai asistuoja prancūzas agentūros koordinatorius Alenas. Visi nori būti šalia Agnės, nori su ja draugauti. Naujutėlaitis telefonas, „geras tonas“ parūkyti paaugliams tampa būdu realizuoti savivertę. Gilei dėl pagrindinio vaidmens mokykloje kuriamame spektaklyje ir tenka varžytis kaip tik su Agne.

Gilė mano, kad ir bendraklasis Kostas bendrauja su ja tik norėdamas priartėti prie Agnės: „Mus juk sieja teatras ir Agnė“, – sako Gilė (p. 51). Iš tiesų Kosto priartėjimo prie Gilės linija labai subtili, gražiai sukurta istorija apie nedrąsias pirmosios meilės užuomazgas. Turbūt kitaip ir būtų neįtikinama, jei pagrindinį Liukos vaidmenį spektaklyje gautų Gilė, o ne Agnė. Net ir burtai realybėje palankesni asmeniui, kuriam tuo metu labiau sekasi. Gilei lieka tik dekoracijų pagalbininkės vaidmuo užkulisiuose: „Agnė buvo mūsų visatos centras, o aplink ją sukomės mes – visi kiti nereikšmingi šviesuliai“ (p. 54). Vis dėlto Agnės pastangos būti ypatingai baigiasi liūdnai. Dar vienas skaudulys paauglių gyvenime: mergina nualpsta ir atsiduria ligoninėje dėl anoreksijos. Vaidmuo atitenka Gilei, bet džiaugsmo tai nesuteikia: „Verkiau vaidmens – ir negauto, ir gauto. Verkiau pasaulio, kuris kada nors vis tiek baigsis, gal ir ne po penkių dienų, bet vis tiek baigsis, ir nebeliks nieko: nei mamos, nei tėčio, nei močiutės, nei brolio, nei Agnės, nei manęs. Mano pasaulis, toks, kokį pažinojau, jau baigėsi. Baigėsi, ir visos kitos pasaulio pabaigos tapo nebe tokios svarbios“ (p. 136). Gilė blaškosi, kaltina ir save, ir kitus, ieško savęs ir nesusivokia savyje: „FUCK OFF. Būtent dabar taip jaučiuosi. Neturiu, kur eiti, ir neturiu, kur grįžti. Viskas dėl mano vardo, dėl Kurmio, dėl mamos, dėl brolio, dėl tėčio, dėl Onos, dėl prakeiktos pasaulio pabaigos, dėl to, kad gruodžio viduryje susituokė šešiolika porų, o išsiskyrė trisdešimt dvi šeimos, dėl to, kad baigiasi antrasis tūkstantmetis, dėl spektaklio, dėl to, kad Agnė serga ir galbūt mirs. Viskas dėl manęs“ (p. 139). Ji pasirenka bėgimą iš namų, nes jaučiasi išduota ir nemylima. Knygos pabaiga nuspėjama, bet nieko čia blogo: mama suranda Gilę, jos apsikabina, Kurmis nebegrįžta, tik ar grįš senoji mama? „Dabar ji vėl rašo eilėraščius, vėl verkia dėl menkiausio nieko ir, regis, pagaliau ėmė mane pastebėti. Ji elgiasi visai kaip senoji mama, bet man kartais kyla įtarimų, kad gal ji tik vaidina šį vaidmenį. Gal, kaip ir aš, tiesiog stengiasi būti gera aktorė. Gal ji iš tikro visai kitokia – nei senoji, nei naujoji mama, – ir tos kitokios mamos vis dar nepažįstu, man dar reikės išmokti ja pasitikėti. Gal ir šioji nesupras manęs, o gal tai aš nesuprasiu jos. Gal vėl atsiras koks nors kurmis ir viskas atsiras iš naujo“ (p. 181–182).

Cicėnaitės knyga nėra vien tik bandymas užkabinti paauglius populiariomis temomis ar parašyti greitojo skaitymo knygą. Daug poetiškų, prasmingų ir organiškai įsiterpiančių filosofinių minčių apie žmones akmenukus, apie žmones meteoritus ar net žmones žvaigždes, atskridusius į žemę šviesti. Pagrindinė knygos mintis nuvilnija dar ir daina: „Paskutinis traukinys dar laukia, – dainuodavau aš, – dar yra jame vieta laisva…“ (p. 67). Pagaliau ką daryti paaugliui, kad jis būtų suprastas, ir kiek pastangų reikia, kad jis save rastų?

Realybė su mistikos prieskoniu

Ignės Zarambaitės Juodavandeniai iš pradžių atrodo kaip dar viena realistinė istorija apie šešiolikmečius ir paauglystės problemas, apie nesusivokimą ir blaškymąsi savyje. Kas ji – Anika ar Ana? Kuo ji nori būti? Sapnas tai ar realybė? Grupei draugų kylanti mintis smagiai praleisti vakarėlį apleistame, vandens apsemtame name baigiasi tragedija. Be abejo, alkoholis, seksas ir ištikusi ekstazės būsena padaro savo darbą. Iš pradžių dingsta viena mergina. Ji, pasirodo, tik sugalvojo banalų keršto planą pasislėpti. Iš tiesų nelieka kitos merginos – ją pasiglemžia vanduo. Knygoje yra ir šeimos nesutarimų, skyrybų, meilės peripetijų. Pinama intriga, akivaizdi pramoginės literatūros ir detektyvo žanro kontempliacija. Šviesus keistoko vaikino Matiejaus, visiškai netikėtai pasirodančio bibliotekoje, paveikslas knygos pabaigoje pasirodo esąs tik vizija. Knyga atrodo per daug suvelta ir prikaišiota aforistinių tiesų: „Kartais geidžiam, kartais neapkenčiam, kartais padedam kažkam, o kartais teisiam. Tik ar turim tam teisę? Gal nėra vienos tiesos, gal kiekvienas tarnaujam savo tiesai? Kiekvieno vanduo savaip drumstas“ (p. 136). Knyga neturi ryškesnės idėjos, net ir siužetinė linija trūkinėja. Pagaliau ar tikrai aiški šios knygos mintis ir prasmė? Galbūt tai sapnas, pasąmonės vaizdinys ar miražas. Bet iki tokio teksto dar reikėtų ūgtelėti.

Belieka tikėtis, kad netrukus turėsime teigiamą herojų, galintį paskatinti visus džiaugtis, kvatotis, sekti teigiamu jo pavyzdžiu. Pakilkime iš juodpelkės.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 1 (97)