„BET SALDŪS PRIE KŪDROS AUGĄ AJERAI“ (2000 m. poezija)

Šį rašinį pavadinome eilute iš Renatos Šerelytės eilėraščio, nes kūdros ir saldžių ajerų įvaizdis, atrodo, geriausiai apibūdina keliasdešimties 2000 m. išleistų poezijos knygų situaciją: platoka grafomanijos kūdra ir nedaug, bet saldžių ajerų. Apžvelgsime tiek viena, tiek kita, siekdami perprasti vaikams siūlomos lektūros visumą: diegiamą pasaulėvaizdį, poetikos ir kalbos kokybę.

Originalumo paieškos ir tradicijos stiprybė

Vienas iš „saldžiausių ajerų“, jau pavadinimu išsiskiriantis iš kitų, yra R. Šerelytės knyga Ėriukas po baobabu, arba Megztinis su uodega. Pavadinimas įvardija dvi rinkinio dalis: „Ėriukas po baobabu, arba gražūs eilėraščiai“ ir „Megztinis su uodega, arba negražūs eilėraščiai“. Ne itin aiškus grožio kriterijus, regis, žymi skirtingus kuriamus pasaulėvaizdžius bei poetiką. Pirmosios dalies pradžioje pasirodo subjektyviai pasaulį regintis, vizijas kuriantis „aš“, kuris norėtų, kad paukščiai būtų ir gėlės kvepėtų (Kvapnūs paukščiai). Jo sukeistinantis žvilgsnis vienija įvairaus tipo veikėjus (gamtos, mitologinius, pasakinius, fantastinius). Eilėraščių centre – ne siužeto kaita, o subtiliomis detalėmis, niuansais kuriama nuotaika, akimirkos pagava. Pavyzdžiui, Mėlynas karvelis: tiesiog pūpso sau karvelis ant svirties, tingėdamas nusileisti prie kieme pabertų kruopų; eilėraščio vyksmas – pamažu viską užklojantis rūkas. Rūkas Šerelytės poezijoje itin dažnas, padedantis sukurti ramybės, santūrių spalvų ir garsų pasaulio įspūdį. Mėgstamas laikas – rytas arba vakaras, būsena – sapnai (jaukūs, saldūs, spalvoti). Vienas įtaigiausių eilėraščių – Snaudaliai, kur minimalus veiksmas (varlė Olė šmurkšteli po drobelėm miegoti) ir maksimaliai išgauta vakaro nuotaika: temstant viskas rimsta ir kartu darosi „kažko šiurpu“. Mažos būtybės mažose jaukiose erdvėse: „Stovi mažas nameliukas / Papartyno vidury“, ant kurio dūmtraukio kaukas „arbatą šliurpia“ (Arbata ant dūmtraukio), avietynuose vaikšto nykštukas (Smaragdas puodelyje), gėlėse miega elfai (Ėriukas ir gėlės). R. Šerelytė sukuria originalių vaizdinių (pavyzdžiui, puodelyje smaragdu spindi sapnų saldis, Smaragdas puodelyje) derindama poetinę pasaulio jauseną ir kasdienybės detales. Antrojoje knygos dalyje atsiranda daugiau lengvos ironijos, gal tik suaugusiems skaitytojams suprantamų poteksčių. Ryškesnė nonsenso poetika: „Ir žvyras juokias be dantų. / Išbarstė juos, kai lipo palmėn / Pasiraškyti riešutų“ (Miško baladė). Ją ne visada pavyksta sėkmingai panaudoti: kai kurie eilėraščiai neišbaigti, staigiai nutrūkstantys (Miško baladė, Gimtinės netekimas), vaizdiniai pabiri, savitiksliai. Vienas įdomesnių eilėraščių yra Gimtinės suradimas, kur tradicinė tema (2000 m. eiliavimų „kūdroje“ išrašoma Baltijos gintarėlių, Nemuno šalelės klišėmis) originaliai traktuojama sukuriant asmeninį, įtaigiai vaikišką subjekto ir gimtinės santykį: „Gimtine gimtine, / Jei būtum į skrynią / Nors kiek panaši – ak, nešiočiaus visur!.. / Nes vos tik užsnūstu / Darže tarp kopūstų, / Tu nuskrendi tuoj ir dingsti kaži kur. // Pavargus tupi ant šakos, aš matau. / Gimtine gimtine!.. Tave suradau“. R. Šerelytės knygoje neišvengta ir poetinių seklumų, tačiau tai neabejotinai stipri knyga, patrauksianti vaikų ir suaugusiųjų dėmesį.

Ėriukas po baobabu, atrodo, nusipelnė atsistoti greta 2000 m. antro leidimo sulaukusios Sigito Gedos knygos Baltoji varnelė („Grigo ratų“ serija). Šioje draugijoje dera ir Valdemaro Kukulo Vėjo birbynė, kur šalia naujų kūrinių randame didžiumą 1988 m. išleisto rinkinio Tamsos didžiulis katinas eilėraščių. V. Kukulo poezija subtiliomis detalėmis, lyriškumu susisieja su R. Šerelytės, tačiau čia mažiau konkretikos, žaismės, personažų įvairovės. Subjektas yra suaugęs žmogus: „Aš neturiu vaikų, / Bet suvaikėju / Ir nuo visų ligų / Tada išgyju“ (Vija Pinavija). Didžiausia vertybė yra vaikystė, kuri gal net pernelyg tiesmukai priešinama suaugusiųjų pasauliui, apibūdinamam būdvardžiais „pilkas“, „šaltas“ (Spalvotas vėjas, Aitvarai). Akivaizdus polinkis stebėtis, grožėtis vaiku, savyje atgaivinti vaikišką žvilgsnį, kurio esmė tokia: „Ir nieko, nieko, / Nieko nenorėti. / Ir būt su savimi. / Ir džiaugtis viskuo“ (Vija Pinavija). Fiksuojamas akimirkos žavesys (neretai išreiškiamas jaustuku „ak!“), pagaunamas judesys (pavyzdžiui, kaip švyturys ritmiškai iš tamsos ištraukia Paukščių Taką „paukščių sidabrišką miegą“, Švyturys), juos lydi minties refleksija. Pagrindinės subjekto jausenos „liūdesys, tik tyras liūdesys“ (Dainos slaptažodis), vienatvė – būdingos ir gamtiniams eilėraščių personažams: besiilginti liūdna karvė (Liūdinti karvė), vienišas kiškelis (Vienišas kiškelis) ir kt. Greta yra ir žaismingesnių kūrinėlių. Toks, pavyzdžiui, eilėraštis Kaip vaikams reikėtų sodriai keiktis, kur mokoma „vaisinių“ ir „saldžių“ „keiksmažodžių“ (šimtas riešutėlių, apelsinų, karamelių, irisų, ananasų…).

Kiti 2000 m. „ajerų saldėsiai“ tradiciškesni. Ryškiausias čia tebėra Martynas Vainilaitis, pernai išleidęs dvi knygas, viliojančias spalvingomis dailininkų Gintaro Jociaus ir Irenos Meištaitės iliustracijomis. Abiejose randame M. Vainilaičio kūrybai būdingą miško pasaulį, aiškias etines vertybes ir įspūdingai vaizdžią kalbą. Poemoje Ežiukai Devyžiukai pasakojami dviejų ežiukų nuotykiai: kaip jie keliauja į bažnytkaimį, patenka į žmogaus namus, išgelbsti mergaitę nuo gyvatės, yra apdovanojami ir parvežami namo. Knygoje nemažai pagyvinančių ir istoriją prie adresato priartinančių šiuolaikinių detalių: pasveikinti ežiukų gelbėtojų atvažiuoja meras Šumeras, radijas, televizija, važinėja džipai ir t. t. Siužetas dinamiškas, veikėjai gyvi, įtaigūs, vos juntama didaktika pagrindžiama kūrinio vyksmu. Antroji knyga – Abėcėlė – taip pat skaidri klasikinė vaikų poezija, nors pasirinktoji abėcėlės raidžių struktūra, regis, riboja poeto išradingumą.

Tradicinis pasaulėvaizdis ir poetika vyrauja kitos profesionalios vaikų poetės Almos Karosaitės knygoje Kaip išnešti uodegytę, skirtoje „ikimokyklinio amžiaus vaikams, kurie jau bando skaityti patys“. Knyga vizualiai pritaikyta kaip tik tokiam adresatui: ryškiai, spalvingai iliustruota, didelėmis raidėmis. Įprasti personažai (zuikutis, gaidys, višta…), paprastutės situacijos kuriamos pagaulia, ekspresyvia kalbėsena: „Oi, lašas kapt! / Oi, kitas kapt! / Oi, baigia uodega sušlapt! / Oi, taip ir ligą / gaut galiu / Po šiuo vasario / Varvekliu! / Oi!“ (Zuikis po vasario lašais).

Panašiai poezijos kokybė kompensuoja įprastinį Zitos Gaižauskaitės eiliavimo tipą, tradicinius siužetus ir veikėjus. Knygoje Margučius ežiukas vežė yra sklandžiai sueiliuotų, gyvų dialogų: „– Ar matei? / – Tikrai mačiau! / Prislinkau / Prie jos arčiau. // – O jinai tave / Ar matė? / – Taip… Paplojo / Dar per petį“ (Velykė). Šios knygos subjektas ypač aktyviai bendrauja su adresatu: klausia jo, įdomiai nukreipia į iliustracijas, kurios pratęsia eilėraštį (leidžia atsakyti į klausimą: „– Šypsenėle, / Kur esi? // Oi, surasti / Nesunku, / Mes – veideliuose / Vaikų“ (Šypsenėlės), kviečia palyginti du piešinio elementus (Gaidžiai) ir kt.).

Mėgėjiškos kūrybos įvairovė: nuo autentikos iki banalybės

Po aptartųjų knygų saldumo 2000 metų poezijoje mažėja. Visas kitas knygas sunkoka aiškiau skirstyti, nes poezijos kliautys čia panašios. Bendrame 2000 m. poezijos kontekste viena geresnių yra Laimono Inio knyga Saulės dukrytė. Nors joje pasitelkti mitiniai siužetai, vaizdiniai anaiptol nėra naujovė, tačiau autoriui pavyko sukurti įtaigią, adresato emocijas skatinančią baladišką eilėraščių nuotaiką. Pasakojimai apie Aušrinės ir Mėnulio santykius, Vėžio, Dvynių žvaigždynų susikūrimą ir t. t. kuriami reikšmingomis užuominomis, įvairiomis intonacijomis, tautosakos poetika. Viena geriausių lyrinių knygos baladžių – Šienpjoviai („Vos Mėnuo suspingso, / Tuoj dalgiai sutvisko / Dangaus pakraštėly – // Broleliai pjovėjai, / Darbų išsiilgę, / Šienauti išėjo. // (…) Vai linko nulinko / Aušrelės žolynai, / Balti dobilėliai… // (…) Suspindo žvaigždelės – / Aušros ašarėlės / Auksinės, bet šaltos.“) Knygoje esama ir daugiau išmonės: eilėraštyje Grigo ratai atpažįstame žaismingą skaičiuotės formą, Jaučiaganyje pasirinkta gyvas veikėjų dialogas, vykusiai panaudoti garsažodžiai, įdomu, kai, keičiantis eilėraščio kalbėtojui, kinta kalbėjimo būdas (Vandenis). Deja, knygos pabaigoje esantys Zodiako ženklų aprašymai banalūs, autorius bando tiesmukai įteigti lemtingą Zodiako ženklų svarbą ir skatina vaikus su jais identifikuotis.

Iš mėgėjiškų eiliavimų įdomesnė yra Stanislovo Abromavičiaus knyga Vasara pas Močiutę, išsiskirianti tuo, kad pasirenkamas šiandieninis miesto vaikas: jis važiuoja troleibusu, žiūri teletabius, rašo kompiuteriu ir t. t. Eilėraščiuose – konkrečios mažutės situacijos (katinėlis vienas namie, sukimasis karuselėje, skėtis ir pan.), leidžiančios autoriui išvengti kalbėjimo banaliomis bendrybėmis, sukurti vientisus, gana dinamiškus eilėraščius. Tačiau poetinė raiška nėra grakšti: rimui, ritmui išgauti pridedama nereikalingų žodžių, daromos sakinių inversijos.

Gana įdomus, dinamiškas galėtų būti Albino Slavicko poemėlės Dvi sesutės: kaip voverytės Lite ir Tulė apgavo kiaunę siužetas, tačiau autoriaus pasakojimas statiškas, neišryškinta pagrindinė mintis. Statiškumas, ištęstumas, staigiai nutrūkusi ir neišplėtota intriga būdinga dviem Birutės Lengvenienės eilėraščių knygoms – Ančių ginčas ir Kalėdų atvirukas, arba Ar nesušalai, seneli? Kliūva pernelyg atvira ir vietomis nenuosekli didaktika (Plušėk ramiai), diegiama nevienalytė pasaulėžiūra (vienur žvėrys kertamas eglutes gina, kitur – patys kerta) bei abejotina etika (nesyk pamokoma, subjekto žodžiais, dėl „kvailumo“, tačiau išties čia kvailumas tėra patiklumas). Retkarčiais išgirstamą žodžių skambesį (Pelėdos Kalėdos), originalesnį vaizdinį („sunkios ryto rasos / Spąstų kilpmazgius ištąso“, Voras) ar stipresnį eilėraštį (Grambuoliukas) nustelbia skurdi poetinė kalba. Dar labiau nei atvira didaktika ar mechaniškas rimavimas kliūva situacijų, vaizdinių, palyginimų klišės Vytauto Kazielos knygoje Pasaka apie Nendrinuką. Pavyzdžiui, sapnų šalis, kur labai jau pažįstamas saldainių sniegas, cukraus krantas, šokoladų žemė (Fantaziukų laivas); ežeras – „mėlynas lyg ašara“ ir pan. Poemėlėje Pasaka apie Nendrinuką folkloro pasakos siužeto pynimąsi su originalia išmone, pirmųjų posmų stipriai kondensuotą raišką („Trobelė mažytė / Ant nendrės senos. / Pačiupo, pasupo / Vėjelis delnuos.“) keičia daugiažodžiavimas. Panašiai savarankiškos išmonės trūksta Česlovui Navakauskui, savo knygai Kas išbarstė abėcėlę pasirinkusiam tokią dažną abėcėlės raidžių struktūrą. Nuobodūs ketureiliai sudaryti iš atsitiktinių frazių, siekiant rimo prikaišyti nereikalingų žodžių.

Pastangos vaikų poezijai suteikti simbolinį, metaforinį lygmenį justi itin produktyvaus eiliuotojo (12 knygų nuo 1995 metų!) Vinco Lukšos knygoje Veidrodukai. Tačiau čia nuo pat pratarmės pakvimpa „kūdra“ – sekloku filosofavimu: „viskas, į ką žvelgiame, – tai mūsų veidrodukai, kuriuose pasiliekame tokie, kokie esame“, į viską reikia „žiūrėti širdimi“. Beje, V. Lukša orientuojasi ne tik į „jaunesnius skaitytojus“, bet ir į vyresnius, „dvasios vaikystę išsaugojusius“. Subjekto pasaulėvoka – suaugusio žmogaus. Eilėraštis kuriamas fiksuojant gamtos pokyčius ir žmogaus jausenas. Išties pasitaiko netikėto matymo: „Kodėl gi beržo kraujas / Šitoks neraudonas visai“ (Dairos saulė ištrūkus); „Saulės žiežirbikė / krito kaminan / Ir užkūrė / židinio ugnelę“ (Rytas), vaizdinių: „Kas gi suvalgė rūką / Iš nemažo pievos dubens?“ (Dairos saulė ištrūkus). Tačiau emocija neadekvati, įdėmus poetinis žvilgsnis į gamtą virsta narcizišku subjekto gėrėjimusi pačiu savimi tuose „veidrodukuose“. Ypač linkstama eilėraštį perkrauti įvairių detalių, o iš to kyla nelogiškos situacijos (pavyzdžiui, supainiojami metų laikai: avietės pupsi nuo stiebų, kai dar žydi pakalnutės, Mirguliuoja kiek nedrąsiai), pats kūrinys tampa savitiksliu ir beprasmiu vardijimu.

Suaugusio žmogaus (šiuosyk – globėjiškos mokytojos) pasaulėjauta, idiliška rimtis vyrauja bendrybėmis grįstoje Zitos Čepulytės knygoje ABC-trys vyturėliai: Dovanėlė pirmaklasiui. Joje pasirodo ne autentiškas, o mokytojos idealizuotas vaikas. Patrauklūs etiniai imperatyvai – jautrumas, gerumas – išsakomi daugybę kartų skaitytais teiginiais, neišradinga poetika, siauru žodynu: „Pasakėlių lydimas darželio / Ir gerų gerų akių mamos, / Atėjai, kad rodyčiau tau kelią, / Prie pirmosios raidės, prie dainos“ (Pirmaklasiui). Panašiai į bendrybes, tradicinius vaizdinius nuslysta Margarita Juškevičienė Spalvų paletėje, Izabelė Baublytė-Balčiūnienė Sesytėje Elenytėje ir broliuke Jonuke, Gintaras Margelis knygoje Miške radau eilėraštį. Pastarosios anotacijos įvertinimas („žavimės paprastu, skambiu lietuvišku žodžiu“) nuskamba itin ironiškai, nes pakanka žvilgtelti į paskutinį rinkinio eilėraštį, kad „susižavėtume“ kalbos klaidomis: vėliai (vėlei), ypatingas, suknė. Beje, ir kitose knygose radome „šiškų“, „vosilkų“, „špionų“, daug kirčio, skyrybos klaidų.

Apgaulinga anotacija – „eilėraščiai atspindi gyvūnijos pasaulį, subtiliai perteikia gamtos grožį“ –apibūdina prastos kalbos, primityvaus siužeto Elenos Dekaminavičienės knygą Ką slepia tyla. Nesklandžiu eiliavimu, viena intonacija beriama poema apie katės ir jos vaikų gyvenimą (Apie katytę Micę ir jos vaikus): „Štai mažyliai paūgėjo / Ir pienelį lakti bando. / Rūpesčių dar padaugėjo: / Trys išdykėliai ant sprando“. Pasitaiko loginės painiavos, neaiški mintis. Eilėraščių „aš“ mėgina teigti idilę, draugystę, tačiau kuriamų personažų žvėrių elgsena, kalba liudija priešingai. Itin „subtilūs“ palyginimai (pavyzdžiui: „Karpiai tvenkiny – kaip plytos“).

Poetinio saiko trūksta Irenai Janinai Vaičekauskaitei, kurios eiliuota pasaka Sapnas girioje – tai fragmentiškas originalių, folklorinių ir mitologinių intarpų, skirtingų veikėjų ir situacijų kratinys. Į mišką ateina du šiuolaikiniai vaikai, berniuką pavilioja pasigirdusi Orfėjo daina, mergaitė eina brolio ieškoti, bet užmiega (toliau paieškų linija neplėtojama), pasirodo briedžio karalystėje gyvenančios nimfos, kurias, beje, gyventi santarvėje išmokė… vaidilos, atskrenda gulbinai ir t. t., kol staiga viskas nutrūksta, brolis atsiranda šalia sesers, ir vaikai parbėga namo. Nėra vientiso siužeto, centrinės idėjos, nemotyvuota veikėjų elgsena. Apmaudu, kad panašus kratinys – Vytauto Mizero Tavo vaikai – pasirodo su rajono švietimo skyriaus viršininkės rekomendacija pritaikyti knygą mokyklose ir „sukurti puikią integruotą pamoką“, mat autorius parašęs „eiliuotą popuri“ – abėcėlės šventės Ateik, raidele! scenarijų. Nepamiršdamas mokytojams nurodyti, kas turi būti vaidinimo žiūrovai, po kurių žodžių ploti ir kokių vaišių stalu renginį baigti, V. Mizeras pateikia atskirų vaizdų, veikėjų, skirtingos stilistikos mišinį. Lėkštoką humorą ir kalambūrus be jokios motyvacijos keičia patoso serijos. Pavyzdžiui, mergaitė vilioja berniuką knygių pasižiūrėti žvaigždžių, paskui staiga pasigirsta padriki šūksniai: „Laimė Lietuvai! Garbė Lietuvai!“; raidė O pasidžiaugia berniukais moksliukais, o apie mergytes kažkodėl sako: „Ir mergytės Oopa Oopa!.. / DairOos į EurOopą!..“, toliau eina rimčiausias intarpas apie gimtuosius žodžius ir… įšoka teletabis. Beprasmis koliažas, kurį vainikuoja „padėkos Tėvynei daina“, tik autorius susilaiko ją parašyti nurodydamas: „pasirenkama labiausiai tinkama“. Dar apmaudžiau, kad šią knygą labai gražiai iliustravo puikios dailininkės Irena Žviliuvienė ir Živilė Žviliūtė, o kokybiškai išleido „Margų raštų“ leidykla.

Ši leidykla 2000 m. irgi pernelyg gražiai (su dailininko A. Žviliaus darbais) autoriaus lėšomis išleido dar vieną knygą – Roberto Čepulio Jūros mergaitę. 167 (!) puslapių knygoje – nemodifikuotos folklorinės pasakos, neva mėgintos sueiliuoti: „Gyveno ten karalius / Ir karalienė dar. / Turėjo jis dukrelę, / Sūnelį, kaip dabar“ (Karžygys karaliūnas). Nuolat kartojasi tie patys žodžiai, sunkiai suvokiama sintaksė, vietomis niveliuojamos norint išgauti ritmą ypač dažnai vartojamo įvardžio „jis“ reikšmės: „Vis lekiančio jis laivo / Negali pastatyt. / Atgavęs protą blaivų, / Nustojo jį statyt“ (Lekiantis laivas).

Didžiulis kai kurių autorių noras bet kokiomis priemonėmis sukurpti rimą ar išlaikyti ritmą verčia iškraipyti žodžius arba pavartoti situacijai nederantį žodį. Pavyzdžiui, Jadvyga Černiauskienė eiliuotų pasakų knygoje Žilvitinukas žodį ragana rimuodama su žodžiu riešą paverčia raganieša (Trys seserys urve), o nuskandinta karalienė, pasirodanti gulbės pavidalu, siekiant rimo susiejama su… stinta: „– Aš ne gulbė ir ne stinta, / tik anytos paskandinta“ (Krisė-Risė). Šios knygos autorė bei leidėjai pernelyg nesivargina ir dėl iliustracijų – tiesiog kopijuoja jas iš kitų knygų, vietomis negrabiai klijuodami detales vieną ant kitos.

Antanas Rutkauskas, rašydamas knygą Paukšteliai, turėjo kuo geriausių ketinimų – supažindinti vaikus su paukščių įvairove, „kad žinotų, jog erelis – ne višta ar ne gaidelis“. Tik bėda, kad ornitologijos išmanymą autorius panoro pademonstruoti eilėmis. Vietomis proza įterpiami faktai apie paukštį (rūšis, gyvenamoji vieta) „derinami“ su neretai keistokomis autoriaus pažiūromis, pavyzdžiui, pagrindinis teiginys apie kurtinius kad jie… kvailiai (Kurtiniai). Paukščiai čia lyginami su „špygu“ (Paukščiai), kryžiasnapio „burna kaip invalido“ (Kryžiasnapis), apuoko ausys kaip „kaliošai“ (Pelėdos), strutis – kaip dvikojis eržilas (Strutis). 2000 m. sulaukėme dar vieno keisto utilitarinio „poetinio“ produkto – Jono Endrijaičio Mažojo policininko abėcėlės. Šios  knygos tikslas – supažindinti vaikus su policijos („žmonių sargų“) veikla, atributika, mokyti pilietinio sambūvio. Pagrindinis rėmėjas – Policijos departamentas. Solidus knygos redaktorius S. Geda viršelyje labai palankiai vertina tiek patį sumanymą, tiek jau sukurtą tekstą – knyga turinti „taurią paskirtį“, o „autorius surado lengvą ir žaismingą kalbėjimo būdą“, principą, kad viskas „strigtų į atmintį“. Tad ką gi mėgina ši knyga vaikams įteigti? Randame išsamų nusikaltimų sąrašą: ginklų laikymas, padėtos bombos, vagystės, greičio viršijimas, rašinėjimas ant tvorų, girtuoklystė, prostitucija, degtinės varymas, kontrabanda, muštynės, mafija, narkotikai ir t. t. Šitoje aplinkoje veikia pagrindiniai knygos personažai – policininkus žaidžiantys vaikai. Tačiau J. Endrijaitis kuria vaikų elgseną, kuri paradoksaliai diegia ne teisinės sistemos modelį ir įstatymais grįstą policijos darbą, bet priešingai savivalę ir smurtą. Jau pirmosios knygos eilutės skatina suklusti: „Aš matuojuos tėčio švarką, / greit kieme darysiu tvarką“. Policininko sūnus su draugais „tvarką daro“ taip: „pilstuką“ varančiam dėdei vaikai pakiša savo „sisiuką“, iš reketininkų daro… šlapią vietą („Įkrėtėm kaip turi būti – liko telkšančios balutės“) ir pan. Savivaliauja ne tik vaikai – „grobikus „skalpavo“ mamos“.

Itin sunku taikytis su prastų eiliuotojų produktyvumu: per vienerius metus jie išleidžia po ne vieną knygą kelių tūkstančių egzempliorių tiražu. Pavyzdžiui, mokytoja Zenė Sadauskaitė 2000 m. išleido septintąjį ir aštuntąjį eilėraščių rinkinį vaikams. Pirmoji knygelė vadinasi Rudenėli kalbėk! Vyrauja banaliomis bendrybėmis aprašoma rugsėjo pirmosios tema: „Rugsėjo pirmoji / Jau laukia tavęs. / Gimtinės takeliai / Mokyklon nuves“ (Pirmoji diena). Bemaž kiekviename eilėraštyje beviltiškas kartojimasis: ateina rugsėjo pirmoji (kiekviename puslapyje vis iš naujo…), ruduo spalvotas, mokiniai nesitveria džiaugsmu, visur egzaltuotas gerumas, patriotizmas, skambiausi žodžiai ir, žinoma, varpeliai „din dilin“. Antrame rinkinyje Žiemužė snieguolių skraiste lygiai taip kalbama apie kitą metų laiką – žiemą. Tokios knygos gali būti įdomios nebent literatūros sociologams, tiriantiems grafomanų savivoką, į(si)kalbėtą „buvimą poetais“, taip pat ir pačių mažųjų kūrėjų kūrybą arba suaugusiųjų norą „daryti“ iš jų poetus. Šią mintį perša dvi 2000 m. išleistos vaikų parašytos poezijos knygos. Nors apie vaikų kūrybą, jos vertinimo kriterijus būtų atskira kalba, tačiau, žvalgant 2000 m. poezijos „peizažą“, šiuosyk norisi paminėti ir jas.

Kristina Ditkevičiūtė išleido jau antrą savo knygelę Dvylika mėnesių kaime (koks „sutapimas“: leidėja – Irena Ditkevičienė), Ieva Grušauskaitė – debiutinį rinkinį Mamai. Pastaroji dešimtmetės mergaitės knyga pristatoma suaugusių žaidimais: pratarmėje dailininkė A. Rugilė Ievos eilutes prilygina S. Gedos, R. Šerelytės knygoms, kuria mitą apie jau „kūdikystėje pradėjusią kalbėti eilėmis“ poetę. Dailininkė knygą ypač perša dėl autentiškumo, tačiau pirmasis I. Grušauskaitės eilėraštis-dedikacija prikišamai liudija ne vaiko saviraišką, o suaugusiųjų „darymą“: padėkos (vis „iš širdies“) tėveliams, „garbingam ponui“ rėmėjui, „garbingai spaustuvei“ ir „dailininkei brangiajai“ (Visiems visiems dėkoju). Sunku patikėti, kad 6–7 metų vaikas autentiškai rašytų apie nuovargį, ilgesį, širdies dejones „iš skausmo“, negailestingai bėgantį laiką. Ypač kai greta turbūt išties pačios Ievos paprastai vaikiškas galvojimas ir kalbėjimas (bet ne poezija!): „Atsikėliau aš pirma, / Atsikėliau aš gera. / Mokyklėlė atvira, / Ir jinai labai gera“ (Geroji mokyklėlė).

Probėgšmais apžvelgus 2000 m. lietuviškas vaikų poezijos knygas, visuma ne itin džiugina: tebėra gyva tendencija masiškai leisti mėgėjiškus eiliavimus, kurie įvelkami į kasmet vis gerėjančią poligrafiją. Kita vertus, yra kuo ir „pasmaguriauti“. Tai S. Gedos, M. Vainilaičio, R. Šerelytės kūryba. O į visą kitą eiliakalystę gal reaguokime kaip R. Šerelytės vandens čiuožikas į varlių koncertą kūdroje: „Geriau į gerklę ančiai aš įšoksiu / Negu klausysiu šitokių nemokšų!..“

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 1 (17)