VERČIANT BIOGRAFIJOS LAPUS

Pradėčiau nuo vaikystėje įstrigusio įspūdžio, kurį sukėlė stilizuota Stepo Zobarsko pasaka Brolių ieškotoja. Eina jau septinta dešimtis metų nuo tada, kai ją pirmąsyk perskaičiau gavusi kaimo pradžios mokyklos bibliotekoje. Bet ir dabar nežinau gražesnės išvaizdos knygos kaip ši. Kaip kokia šventė ji tąsyk švietė man vaiskiu savo viršelių baltumu, brolių sesers paveikslu, kitų iliustracijų puošnumu, saugomu plonučio ir švelnaus popieriaus… Širdin įkrito ir kažkoks jaukus tos pasakos graudumas, gerumo dvasia.

Tokį prisimenu šį rašytoją, kurio dar ne vieną knygą ir kūrinį paskui skaičiau jau paauglystėje, ir suaugusiai juos teko perskaitinėti. Bet jie neužgožė Brolių ieškotojos įspūdžio ir nuotaikos, nors S. Zobarskas parašė ir visai kitokių, ir stipresnių, meniškesnių dalykų. Visi jie patvirtino, man regis, ar tik ne svarbiausiąjį jo kūrybos motyvą – gerumo, šviesumo, gailestingumo paieškas ir radimą. Taip pat glaudžiausią žmogaus ir gamtos, žmogaus ir kito padaro ryšį. Tokiais ypatumais S. Zobarsko kūryba siejasi su jo kraštiečių J. Tumo-Vaižganto ir J. Biliūno kūrybos pasaulėvaizdžio tradicija.

Tokios atsiminimų skiautės ir viena kita bendresnė mintis apie rašytoją S. Zobarską ir jo kūrybą kilo ieškant medžiagos apie jo gyvenimą, lasiojant ją enciklopedijoje, kituose leidiniuose. Dažniausiai pateikiamos tik pagrindinės šio rašytojo biografijos žinios, svarbiausios datos, bendriausi gyvenimo bruožai. Paprastai su kiaurymėm ar ne visai tikslios lieka žinios apie jo šeimą, vaikystės aplinką, mokymąsi ir kitos.

Šiame straipsnyje pirmiausia ir norima šiuo tuo papildyti, patikslinti S. Zobarsko biografiją, užpildyti kai kurias spragas remiantis rankraštiniais ir spausdintais šaltiniais, o tam tikrais atvejais – ir rašytojo kūryba. Mat jo novelės, ypač apysakaitės, ne taip retai atsirado iš „tikrų atsitikimų“. Daug vaikystės autobiografiškumo atšvaitų, pavyzdžiui, S. Zobarsko apysakaitėje Per šaltį ir vėją, novelėje Senoji Butėnienė ir kitur. Šitai patvirtintų įvairūs šaltiniai ir duomenys. Tarp jų ir rašytojo bendraamžių, jį atmenančių žmonių pasakojimai, kad S. Zobarsko novelių siužetai dažnai buvę pagrįsti tikrais gyvenimo įvykiais ir prototipais¹. Tik, aišku, grožinėje literatūroje jie perkuriami ir interpretuojami pagal meninės kūrybos dėsnius.

…1929 m. vasario 5 d. laiške Salomėjai Nėriai jaunuolis S. Zobarskas (tada aštuoniolikmetis), susižavėjęs poetės kūryba, jausdamas joje „kažką artima“, pasipasakojo jai ir apie save². Kaip žinoma, S. Zobarskas gimė 1911 m. sausio 30 (17) d. Pamaleišio kaime, Svėdasų valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Poetei jis sakėsi esąs „vienintelis motinos sūnus“ („sakau motinos, nes tėvelis mirdamas mane palikęs tik 4–6 mėnesių“). Stepo motina buvo ištekėjusi už našlio su keturiais pirmosios žmonos vaikais. Tie, pasak rašytojo, povaikiai, mirus jų tėvui, išėję tarnauti pas gimines.

Stepo motina paliko viena su kūdikiu vaizdingo peizažo, bet prastos žemės aštuonių hektarų ūkelyje, nedidelėje suklypusioje gryčioje³. Visi vyriški darbai, rūpesčiai, vargai gulė ant šios ambicingos ir darbščios moters pečių. Po alinančios darbo dienos save ir kūdikį ji guosdavo dainomis ir svajonėmis apie vaiko ateitį⁴. „Nors ir be andaroko liksiu, bet sūnus išeis žmogumi“, – sakiusi Zobarskienė⁵.

Motinos rūpesčiu, per savo paties atkaklumą būsimasis rašytojas siekė mokslo: lankė Netikiškių, Duokiškio pradžios mokyklas, mokėsi savarankiškai. Buvo įstojęs į Rokiškio gimnaziją ir, kaip teigiama, išėjo ten kelias klases⁶, bet neturėjo iš ko ilgiau mokytis ir jos nebaigė. Jo paauglystės bičiuliai pasakoja, jog į gimnaziją būdavęs pavežamas tik iki Kamajų, o nuo ten į Rokiškį apsiavęs naginėmis keliaudavo pėsčias⁷.

Vaikystėje ir paauglystėje mėgo ir gebėjo piešti. Gali būti, kad viena iš S. Zobarsko svajonių buvo mokytis meno. Kadangi daug skaitė, tad paskui jį labiau patraukė literatūra („Meniškąja literatūra ir apskritai menu be galo įdomaujuosi“, – rašė minėtame laiške S. Nėriai).

Pasak S. Zobarsko, į Kauną „likimas atbloškė 1928 m.“, kur jį visaip rėmė J. Tumas-Vaižgantas. Įžymusis rašytojas buvo jo kaimynas, iš gretimo Maleišių kaimo. Jis padėjo jaunojo literato kūriniams patekti į periodiką. Pirmieji S. Zobarsko prozos vaizdeliai iš sodžiaus gyvenimo (Piemenukas ir kt.) pasirodė 1928 m. „Pavasario“ žurnale, paskui (1929 m.) „Trimite“, kur tarp kitų jo kūrinių (eilėraščių) buvo įdėtas ir pasakojimas Beragis. Tad galėtume tarti, jog kelią į literatūrą S. Zobarskas pradėjo kūrinėliais vaikams.

Reikštis šioje kūrybos srityje jį galėjo paskatinti darbas moksleivių žurnale „Šviesos keliai“. Rašoma, kad Vaižgantas dar anksčiau S. Zobarską įdarbinęs „Trimito“ redakcijoje⁸. Jeigu tai tikra, tai „Trimite“ jo dirbta 1929 m., nes minėtame moksleivių žurnale S. Zobarskas pasirodė 1930 m., nuo jo pradžios. „Šviesos keliuose“ jis debiutavo eilėraščiais, ten paskui skelbė vieną kitą novelę (Dievadirbys), knygų recenzijų. Žurnale rašytojas dirbo apie ketverius metus (1930–1934), eidamas ir redaktoriaus pavaduotojo pareigas (žurnalą leido Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija).

Nuo tada S. Zobarsko gyvenimas ir kūryba susijo pirmiausia su jaunimo ir vaikų periodika bei kitais leidiniais. Jo literatūrinė veikla, ypač dirbant „Šviesos kelių“ žurnale, labai suintensyvėjo. 1934 m. išleistos net trys rašytojo knygos, ir visos vaikams: eilėraščių rinkinys Mano tėviškėj ir dvi novelių knygos – Gerasis aitvaras bei Ganyklų vaikai. Pastaroji įvertinta 1934 m. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premija, kuri buvo skiriama remiantis tos draugijos tikslu – „kelti ir tvirtinti lietuvių tautoje aukšto žmoniškumo bei kilnaus dorovingumo idėjas“⁹.

1934 metai žymi ir tolesnius S. Zobarsko ryšius su periodikos redagavimu ir leidimu. Tų metų pabaigoje Kaune jis redagavo fizinio auklėjimo ir sporto savaitraštį „Kūno kultūra ir sveikata“ (Nr. 44–52). Tačiau labiausiai bendradarbiavo su Lietuvos Raudonuoju Kryžiumi: buvo jo tarnautojas, Jaunimo skyriaus vedėjas, faktiškai redagavo draugijos leidinį vaikams – „Žiburėlio“ žurnalą.

Paprastai nurodoma, kad S. Zobarskas „Žiburėlio“ redaktoriumi buvęs 1934–1944 m. Tai taisytinos datos. Šį žurnalą jis redagavo su pertrūkiais, be to, ne visada pasirašinėjo kaip jo redaktorius. Antai 1935 m. antrojoje pusėje Liudo Giros pastangomis Švietimo ministerija jį siunčia į Paryžių mokytis literatūros, kalbos ir socialinių mokslų¹⁰. Tarp mokymo įstaigų, kurias S. Zobarskas lankė, buvo ir Aukštoji socialinių mokslų mokykla (Ecole des hautes etudes sociales). 1935 m. „Žiburėlio“ 12 numerį dar pasirašė S. Zobarskas; 1936 m. 1–6 numerius – L. Gira, o 7–12 – vėl S. Zobarskas.

Galėjo čia būti ir taip, kaip žadėjo S. Zobarskas: jeigu gausiąs lėšų pragyventi, ryšiąsis iki 1936 m. vasaros baigti vieną iš pasirinktų mokyklų¹¹. Arba tą mokyklą baigęs, arba neištekęs lėšų, S. Zobarskas 1936 m. iš Paryžiaus grįžo ir toliau redagavo „Žiburėlį“. Bet, anot rašytojo, Paryžius – toks miestas, kur ir „nenorom gali pasisemt vertybių“, nes jų ten sklidina¹², nors pragyventi jame buvę sunku. S. Zobarskas stengėsi gauti pinigų iš Švietimo ministerijos, apsirūpinti „Literatūros naujienų“ laikraščio korespondento pažymėjimu, kuris leistų nemokamai lankyti teatrus ir kiną¹³. Mokymąsi, tikriausiai Aukštojoje socialinių mokslų mokykloje, pasak S. Zobarsko, šiek tiek paįvairino žurnalistikos paskaitos¹⁴.

Kiek laiko, matyt, 1939 m., S. Zobarskas kartu su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus darbuotoja S. Stanioniene stažavo Paryžiuje, Raudonojo Kryžiaus Lygoje, iš kur grįžo 1939 m. vidury. Ten jie susipažino su šios Lygos ir kitų kraštų Raudonojo Kryžiaus veikla¹⁵. 1941 m. pasirodė S. Zobarsko versta D. Wernerio Raudonojo Kryžiaus istorija su vertėjo pratarme.

Jau iki 1940 m. S. Zobarskas buvo žinomas ir skaitomas vaikų rašytojas. 1937–1940 m. jis išleido dar kelias knygas – Paukščio likimas (1937), Pabėgėlis (1939), Per šaltį ir vėją (1940) ir kt. Išėjo ir novelių rinkiniai suaugusiesiems Anapus miško (1935), Moters stiprybė (1938) ir kt. Už rinkinį Pabėgėlis rašytojui antrąkart skirta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premija. Atėjęs į vaikų literatūrą antruoju nepriklausomos Lietuvos valstybės dešimtmečiu, kartu su visu būriu talentingų prozininkų – Petru Babicku, Brone Buivydaite, Petru Cvirka, Liudu Dovydėnu, Vytautu Tamulaičiu, A. Vaičiulaičiu – S. Zobarskas tapo vienu pirmaeilių vaikų beletristų. Jo kūryba 1936–1937 m. dėstyta Klaipėdos pedagoginio instituto lietuvių vaikų literatūros kurse, taip pat įvairių draugijų kursuose vaikų darželių vedėjoms rengti.

Sovietmečiu „Žiburėlis“ buvo leidžiamas iki 1940 m. gruodžio mėnesio (Nr. 19) ir toliau nebepasirodė. Dirbdamas šiame žurnale, S. Zobarskas 1940 m. liepos mėnesį dar buvo trumpam „ex officio“ Kauno radiofono vaikų valandėlių vedėjas, prašęs S. Nėries atsiimti iš radijo honorarą ir parašyti kokį 30 minučių vaidinimą vaikams¹⁶. 1940–1941 m. vienas kitas jo apsakymas paskelbtas to meto „Žiburėlio“ ir „Genio“ žurnaluose.

„Žiburėlį“ vėl imta leisti nuo 1941 m. liepos 15 d., Lietuvą užėmus vokiečiams. Talkinamas vaikų rašytojų V. Tamulaičio, Kazio Papečkio ir kitų, S. Zobarskas jį redagavo iki 1944 m. vidurio. Jam redaktoriaujant, šiame žurnale (1942 m. Nr. 16–1943 m. Nr. 22 / 23) buvo išspausdinta Bernardo Brazdžionio studija Lietuvių vaikų literatūra, kurioje plačiai apibūdinta ir S. Zobarsko kūryba vaikams. Įpusėjant 1944 m., „Žiburėlio“ redaktorius sutiko „mielai ir greitai“ žurnale spausdinti kritiko ir prozininko Juozo Povilonio pasiūlytus vadinamuosius vaikų literatūros rašytojų etiudus¹⁷. Kaip ir B. Brazdžionio vaikų literatūros apžvalgą, taip ir J. Povilonio etiudus ketinta dėti į 1944 m. S. Zobarsko parengtą lietuvių vaikų literatūros antologiją, kuriai sudaryti buvo atiduoti ne vieneri metai. Bet ši antologija, kurią turėjo išleisti „Sakalas“, kaip ir dvi įteiktos rašytojo knygelės vaikams, pasirodyti nespėjo.

1944 m. vidury S. Zobarskas pasitraukė iš Lietuvos. Kelerius metus (1944–1949) gyvendamas įvairiose Austrijos ir Vakarų Vokietijos vietose, jis nepamiršo kūrybos vaikams, kitų literatūros reikalų. Dar vykstant karui, kartu su poetu Stasiu Santvaru dirbo Buchlertalio mažųjų variklių fabrike. Ten parašė vieną stipriausių novelių Monsinjoro suoliukas¹⁸, pirmąkart paskelbtą 1947 m. Patekęs į Austrijos Tirolio slėnio miestelį (Wenns im Pitzal), S. Zobarskas sukūrė, regis, ar tik ne įspūdingiausią savo psichologinę novelę vaikams Kristelė, kurioje jautriai pasakojama apie vienos Tirolio šeimos neįgalios mergaitės likimą. (Novelė pirmąkart paskelbta 1946 m. „Aidų“ žurnalo 2 numeryje.)

1946 m. Heidelberge S. Zobarskas mokėsi kalbų. Tiubingene ir kitur 1946–1948 m. pasirodė dvi naujos jo vaikų knygelės (Gandras ir gandrytė, 1946; Riestaūsio sūnus, 1947) ir keli senų rinkinių pakartojimai (Ganyklų vaikai, 3-iasis leid., 1948; Brolių ieškotoja, 2-asis leid., 1947; Per šaltį ir vėją, 2-asis leid., 1948). Iš novelių suaugusiesiems buvo sudaryta rinktinė Savame krašte (1946).

1946 m. pradžioje rašytojas kviečiamas Lietuvių Raudonojo Kryžiaus valdybos rūpesčiu sumanyto Vakarų Vokietijoje atgaivinti „Žiburėlio“ žurnalo redaktoriumi. Bet, Detmolde pasirodžius Antano Giedriaus „Saulutei“, „Žiburėlį“ tąsyk leisti atsisakyta ir dėl lėšų stygiaus, ir nenorint skaidyti kūrybinių jėgų.

1949 m. S. Zobarskui persikėlus į Jungtines Amerikos Valstijas, jo veiklos ir kūrybos sąlygos bei pobūdis keitėsi. Kiek laiko (1949–1952 m.) Niujorko universitete jis lankė anglų kalbos studijas. 1949–1952 m. S. Zobarskas buvo vienos amerikiečių jaunimo įstaigos (US Committee for the Care of European Children) patarėjas, kur jo darbas buvo panašus kaip ir Raudonajame Kryžiuje.

Tuo laiku S. Zobarskas išleido apysakaitę Doleris iš Pitsburgo (1952) – kūrinį, skirtiną paaugliams bei jaunimui. JAV lietuvių žurnaluose („Aidai“, „Eglutė“ ir kt.) rašytojas paskelbė vieną kitą novelę. Toje šalyje jis dar kartą grįžo prie literatūrinės ir vaikų periodikos. 1951–1954 m. redagavo literatūros žurnalą „Gabija“, kartu su Jonu Aisčiu 1954 m. parengė ir išleido „Gabijos“ literatūros metraštį – almanachą, skirtą lietuvių spaudos atgavimo 50-mečiui. Beje, pats tų leidinių pavadinimas priminė lietuvių literatūros ir žurnalistikos tradiciją – pirmąjį lietuvių literatūros almanachą „Gabija“ (1907 m.).

Kaip patyręs ir žinomas vaikų rašytojas ir redaktorius S. Zobarskas 1955 m. pabaigoje buvo pakviestas į JAV Lorenso mieste leidžiamą „Eglutės“ žurnalą, kuriame bendradarbiavo ir anksčiau. Šį žurnalą jis redagavo visus 1956 metus.

Tačiau labiausiai S. Zobarskas JAV pasireiškė kaip leidėjas. Su leidybos reikalais buvo susidūręs dar Lietuvoje, šiek tiek įgūdžių ir patirties įgijo leisdamas vaikų ir jaunimo žurnalus, rūpindamasis vaikų lektūros ir mokymo priemonių leidyba. Kartu su žinomu pedagogu Jurgiu Ambraška (paskui ir su kitais – Peliksu Šinkūnu, Vincu Ruzgu) S. Zobarskas 1936–1937 m. rengė ir leido populiarų, daug leidimų sulaukusį „Aušrelės“ elementorių ir jo skaitinių knygas. „Vairo“ žurnale (1934 m. Nr. 2) jis siūlė „Pigiojo knygynėlio“ serijoje leisti jaunimui ne tik klasikos, bet ir tuometinių lietuvių rašytojų kūrinius ar jų ištraukas.

Amerikoje S. Zobarskas ėmėsi naujos, rizikingos, dar beveik nemėgintos leidybinės veiklos – angliškai skaitančią visuomenę supažindinti su lietuvių literatūra, kurios toji nežinojo ir nepažinojo. Pradėjo nuo savo paties parengto lietuvių liaudies pasakų rinkinio (Lithuanian folk tales), kurį išleido 1959 m. amerikiečių leidykloje.

1962 m. Niujorke S. Zobarskas įsteigė „Manyland Books“ leidyklą, kuriai skyrė apie 20 paskutinių gyvenimo metų (mirė jis 1984 m. birželio 9 d. Niujorke). Leidykloje daug dirbo talkinamas kitų bei dukters Nijolės (gimusios dar Kaune, regis, 1937 m.). Tas sunkus leidėjo darbas ne visada sekėsi, o ir pragyvenimo šaltinis buvo ne itin dosnus. Bet tai svarbus S. Zobarsko nuopelnas lietuvių literatūrai,

jos tarptautiniam prestižui ir sklaidai. Šiam tikslui rašytojas paaukojo ir savo kūrybos interesus, nes nebeturėjo nei laiko, nei jėgų ar patogių aplinkybių kurti. Kai kurie lietuvių literatūros rinkiniai ir antologijos anglų kalba (pavyzdžiui, The Lithuanian short story ir kt.), išleisti S. Zobarsko leidyklos, sulaukė užsienio spaudos pritarimo ir teigiamo vertinimo.

Be originaliosios literatūros vaikams ir suaugusiesiems, S. Zobarskas yra išvertęs Knuto Hamsuno (Po rudens dangumi, 1936), Miguelio de Unamuno (Teta Tula, 1937), Guy de Maupassant‘o (Moters širdis, 1953) ir kitų autorių, rašiusių taip pat ir vaikams, kūrinių. Į vokiečių ir anglų kalbas nuo 1947 m. išversta ir S. Zobarsko prozos kūrinių, tarp jų ir skirtų vaikams.

Rašytojas paliko taip pat pluoštelį publicistikos apie lietuvių literatūros kūrėjus ar reiškinius. Dažniausiai tai buvo arba progos dalykai (apie Vincą Čepinskį, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę), arba atsisveikinimo žodis periodikoje, kuriuo jis palydėjo Romą Striupą, Oskarą Milašių, Igną Šeinių, Joną Aistį, savo redaktorystę „Eglutės“ žurnale¹⁹ ir kt. Ne kartą rašė apie sau artimiausiąjį Vaižgantą („Ir Tumas, – spėjo jis 1934 m., – kaip Strazdelis, ilgainiui išaugs į sunkiai įtikimą pasaką.“), prisiminė „Vaivorykštės“, „Žiburėlio“ žurnalus. Periodikoje, ypač literatūrinio darbo pradžioje, S. Zobarskas, pasirašydamas slapyvardžiais, paskelbė recenzijų bei anotacijų. Vieną kitą beletristikos knygą (Arti žemės, 1943) jis pats pristatė trumpai apibūdindamas pratarmėje. Tačiau S. Zobarskas beveik nerašė ir nesamprotavo bendraisiais vaikų literatūros ir knygos klausimais, kaip tai mėgo daryti ne vienas jo kolega vaikų rašytojas. Tai galėjo lemti ir S. Zobarsko – rašytojo ir žmogaus – kuklumas. Iš bičiulių, kitų bendraamžių pasakojimų susidaro įspūdis jį buvus paprastą, jautrų žmogų, nesisiekusį į priekį, nemėgusį per daug rodytis viešumoje, juo labiau ten pasakoti apie save, darbą ir kūrybą.

….Prie S. Zobarsko tėviškės laukų keliuko prieš dešimtį metų (1991 m.) buvo pastatytas koplytstulpis su išskobtais ganyklų vaikų – piemenėlių – vaizdais. Dabar Lietuvos vaikas gali paskaityti kone prieš 12 metų (1989) išleistą S. Zobarsko rinktinę vaikams Per šaltį ir vėją ir pasaką Brolių ieškotoja (1997 m., 3-iasis leid.). Bet šiam rašytojui atminti ir mūsų, ypač vaikų, literatūros naudai tiktų, pasižvalgius ne tik po išleistąsias jo knygas, bet ir į periodikoje skelbtus dalykus, parengti naują, solidų jo prozos rinkinį, skirtą vaikams ir jaunimui.

______________________

¹ Guobis R. Stepą Zobarską prisiminus // Šaltinis. 1993, nr. 2 / 3, p. 63–64; Bagdonas V. Svėdasiškiai mena Stepą Zobarską // Anykšta. 1991, saus. 30.

² S. Zobarsko 1929 m. vasario 5 d. laiškas S. Nėriai // LNB RS. F. 4–245. L. 1.

³ Martinkutė D. Stepas Zobarskas: Bibliografija // Tarp knygų. 1991, nr. 8, p. 26–29.

⁴ Ten pat.

⁵ Guobis R. Stepą Zobarską…

⁶ Būtėnas J. Lietuvos žurnalistai. Vilnius, 1991. P. 38–39.

⁷ Guobis R. Stepą Zobarską…

⁸ Martinkutė D. Stepas Zobarskas… P. 26–29.

⁹ Dr. A. Petriko 1933 m. spalio 24 d. laiškas L. Girai // LNB RS. F. 7–635.

¹⁰ S. Zobarsko 1935 m. laiškas L. Girai // Ten pat. F. 7–8. L. 15.

¹¹ S. Zobarsko 1936 m. laiškas L. Girai // Ten pat. L. 23.

¹² S. Zobarsko 1935 m. laiškas…

¹³ S. Zobarsko 1935 m. lapkričio 25 d. laiškas L. Girai // Ten pat. L. 16.

¹⁴ S. Zobarsko 1936 m. laiškas…

¹⁵ Du Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovai lankėsi Paryžiuje // Žiburėlis. 1939, nr. 13 / 14, virš. (2).

¹⁶ Alekna V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. Vilnius, 1991. Kn. 2. P. 467.

¹⁷ S. Zobarsko 1944 m. balandžio 26 d. laiškas J. Poviloniui // LNB RS. F. 130–1760.

¹⁸ Santvaras S. Kelionės su Stepu Zobarsku // Santara. 1996, nr. 26, p. 96–100.

¹⁹ „Atsisveikinimas su „Eglutės“ skaitytojais // Eglutė. 1957, nr. l, p. 32.

Redakcijos prierašas. Be abejo, dar yra nemaža žmonių, pažinojusių Stepą Zobarską. Žinodami, jog mūsų žurnalo skaitytojų būrys vis plečiasi, jog jis skaitomas ir užjūryje, drįstame tikėtis laiškų, atsiminimų apie Stepo Zobarsko, išties reikšmingo žmogaus lietuvių vaikų literatūros istorijoje, gyvenimą ir ypač apie jo asmenybę.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 1 (17)