SĄRAŠAS – NE ĮSTATYMAS, BET...
Nauji literatūros vadovėliai, pasikeitęs literatūrinio ugdymo turinys sutrikdė nusistovėjusią užklasinio skaitymo sistemą. Ne vienam mokytojui kilo abejonė, ar reikia vadinamųjų užklasinio skaitymo pamokų, kai vadovėlių ištraukos, programinė literatūra ir taip jau perdėm priartėjusi prie mokinio amžiaus interesų, jo pasaulėžvalgos. Taip, tai diskutuotini klausimai. Visokių samprotavimų pasigirsta ir dėl rekomenduojamų skaitymo sąrašų – kai kam jie atrodo sovietmečio reliktas, antidemokratinė atgyvena. Ši nuostata labiausiai radosi iš ne visai teisingo požiūrio į sąrašus kaip į privalomus, o ne į rekomenduojamus. Išties teko patirti, kad kai kurie mokytojai nepripažįsta, nevertina mokinio perskaitytos knygos, jeigu ji ne iš sąrašo… Sąrašas – jokiu būdu ne įstatymas. Turėtume vertinti kiekvieną mokinio savarankiškai surastą ir perskaitytą knygą, apskritai negailėti pagyrų skaitantiesiems: jie sulaukia taip mažai dėmesio, nes juk tai ne sportas, ne scenos pakyla, ne televizijos ekranas!..
Kokie motyvai paskatino rengti atnaujintus rekomenduojamos literatūros sąrašus? Pirma, tikėjimas, kad jų reikia, kad jie padeda greičiau surasti amžiaus poreikius atitinkantį kūrinį. Net ir geriausia knyga, perskaityta netinkamu laiku – per anksti arba per vėlai, – gali nepadaryti jokio įspūdžio, sukelti bodėjimąsi literatūra. O savarankiškos gero kūrinio paieškos gali atimti daug laiko. Antra, atnaujinti sąrašus prireikė dar ir dėl to, kad smarkiai pasikeitė lektūros pasiūla, pasirodė nemažai vertingų naujų vertimų bei naujų lietuvių rašytojų knygų. Manytume, jog tokius sąrašus būtina atnaujinti kas treji, penkeri metai…
Nuo to laiko, kai Lietuvių kalbos programose paskutinį kartą buvo publikuoti rekomenduojamos literatūros sąrašai, turbūt praėjo jau daugiau kaip penkeri metai. Mokytojai jų nebeturi. Bet mokinių skaitymo nepalieka likimo valiai. (Garbė tokiems mokytojams!) Kaip elgiamasi, kokių išeičių randama? Pastebėjome keletą skirtingų sprendimų. Vieni mokytojai, vis dėlto išsaugoję senuosius sąrašus, juos „restauruoja“, taiso, pagal savo išmonę keičia. Kitas atvejis – kuriami savi sąrašai. Reikia manyti, daugelis jų – visai įdomūs ir pagrįsti. Tačiau pastebime ne taip mažai ir nuostabą keliančių dalykų. Pavyzdžiui, septintokams siūloma perskaityti L. Tolstojaus ,,Aną Kareniną“, D. Golsvorčio „Forsaitų sagą“, šeštokams – B. Sruogos „Dievų mišką“. Viename iš keisčiausių mano archyve saugomų sąrašų penktą klasę baigusiajam per vasarą nurodyta perskaityti Radvilos Našlaitėlio „Kelionę į Jeruzalę“, J. Marcinkevičiaus „Pažinimo medį“, trejetą knygų apie tremtį!
Vaikui telieka apskritai nustoti skaičius! (Kaip panašiu atveju kalbėtume apie gydytoją, paskyrusį vaikui netinkamų vaistų, dėl kurių šis nustoja, pavyzdžiui, valgyti?..)
Tiek to, atsisakykime pašaipų (nors mokytojai tikrai turėtų jausti daugiau atsakomybės) ir geriau atkreipkime dėmesį į tai, jog šis pavyzdys išduoda bene tipiškiausią mokytojų sprendimą organizuojant užklasinį skaitymą: sąrašai sudaromi žvelgiant į vadovėlio gale esantį turinį. Tai iš principo motyvuotas sprendimas, tačiau jo ne visada galima laikytis mechaniškai. Pavyzdžiui, aštuntokų literatūros vadovėlyje įdėta ištrauka iš Servanteso „Don Kichoto“ – siekiant supažindinti su donkichotizmo sąvoka, kurią bent kiek išprususiam žmogui privalu žinoti, siekiant paskatinti diskusijas. Tačiau ar galime reikalauti iš mokinių perskaityti „Don Kichotą“ ištisai? Kiek mūsų, suaugusių humanitarų, esame jį visą perskaitę?! Tas pat pasakytina ir apie „Kalevalą“. Na, jeigu mokiniai susidomės, patys norės, tada taip. Abejoju, ar septintokams privalu perskaityti visą „Palangos Juzę“ – užteks ištraukos, luktelkim, neatbaidykim nuo savosios klasikos, per anksti jos perdozavę… Manyčiau, yra ir kitokių motyvų, kai nebūtina vadovėlyje nagrinėjamo kūrinio skirti skaityti iš anksto. Sakysim, toliau pateikiamame sąraše nerasite Šatrijos Raganos „Irkos tragedijos“. Kodėl? – Palikime šviežumo, netikėtumo įspūdį pamokoms. Juolab kad vadovėlyje įdėtas vos ne visas apsakymo tekstas. Kaip žinoma, kartais tik ypatingai pristačius tekstą mokinius įmanoma sudominti lyrika, eilėraščiu. Išankstinis savarankiškas poezijos skaitymas ne visada padeda, ypač paauglystėje.
Kokiais principais sudaryti rekomenduojamos literatūros sąrašai, kuriuos publikuosime šių metų „Rubinaityje“? Pirmiausia stengtasi siūlyti tam tikram amžiui artimus, patrauklius, suvokiamus kūrinius – kad tik sąrašas neatgrasintų nuo skaitymo, nuo literatūros. Negalime pamiršti, jog turime reikalą su užklasiniu, savarankišku skaitymu. Antra, atsižvelgta į vadovėlių turinį. (Nuo VII ir VIII klasių pradedama dėl to, kad sąrašų autoriui šių klasių vadovėliai pažįstami geriausiai.) Trečia, į sąrašus stengtasi dėti tam tikram amžiui artimą klasikinę vaikų ir paauglių literatūrą, arba suaugusiųjų klasiką, seniai perėjusią į jaunųjų skaitybą. Tačiau savarankiško skaitymo negalima grįsti vien „sunkiąja artilerija“. Skaitymą galima traktuoti ir kaip turiningą poilsio formą, todėl neatsisakyta ir vieno kito lengvesnio, pramogiškesnio teksto, jeigu jis talentingai suręstas pagal atitinkamo žanro taisykles. Tiesa, vadinamąją masinę, atvirai pramoginę literatūrą mokiniai susiranda patys, todėl jos ir nesiūloma. Rekomenduojamos literatūros sąrašo kaip tik ir reikia, kad vaiko skaitymas nesiribotų vien pramogine, paviršutiniška, lėkšta lektūra. Pagaliau – penkta – neišleista iš akių ir dabartinės leidyklų pasiūlos, naujienų, kurias po kelerių metų galbūt išstums dar naujesni, brandesni leidiniai.
Dar kartą norisi pabrėžti, jog šis sąrašas nėra privalomybė ir jokiu būdu nelaikytinas visiškai baigtu idealu. Kiekvienas mokytojas turi teisę iš jo paimti tai, ką mato esant reikalinga, gali papildyti tokiais tekstais, kurie susiję su individualia mokytojo programa bei specialiais tikslais. Tikiuosi sulaukti kritinių kolegų pastabų, o ypač būtų vertingos mokytojų, bibliotekininkų nuomonės: kur prašauta pro šalį? kas pražiūrėta? Kitaip sakant, tebūnie šis sąrašas ir kaip skaitymo interesų tyrimo bazė ir kaip diskusijų pagrindas. Gal tada ir žengtelėsime žingsnį arčiau idealo.
Ir keletas techninių paaiškinimų. 1. Kadangi įsigali tendencija knygų autorių pavardes rašyti originalo kalba, taip jos pateikiamos ir šiame sąraše. Tačiau skliaustuose nurodomas ir lietuviškas variantas, kitaip sakant, jaunieji skaitytojai turėtų žinoti, kaip tą pavardę tarti. 2. Jeigu lietuvių kalba yra pasirodę adaptuotų kūrinio leidimų, tokiu atveju skliaustuose nurodoma leidykla, išleidusi autentišką, neadaptuotą variantą. Jį mokiniams ir siūlome. Itin daug painiavos pastaruoju metu sukelia „Iliustruota didžioji klasika“. Ji pravarti menkiau literatūriškai išprususiems, sunkiau skaitantiems ar beveik neskaitantiems mokiniams. Bet dauguma pirmiausia turėtų imti į rankas originalų, neadaptuotą tekstą. 3. Pastaruoju metu pasirodo nemažai kūrinių, kurie turi vieną ar netgi keletą tęsinių. Nenorint sąrašo perkrauti, nurodomas tik pirmosios knygos pavadinimas, o šalia pažymėta (T+) arba (T–). Tai reikštų, jog knyga turi tęsinį, kuris (kurie) jau išleistas, arba tęsinį, kuris dar neišleistas. Mokiniai turėtų tai žinoti ir, jeigu susidomės, tegul ieško bibliotekose arba reikalauja tęsinių iš leidėjų. 4. Prie kai kurių knygų pavadinimų pažymėta (M) arba (B). Šie trumpiniai reikštų: mergaitėms arba berniukams. Jokiu būdu šito negalima suprasti kaip „tik mergaitėms“ arba „tik berniukams“. Geriausiu atveju – „labiau“, „ypač“ mergaitėms arba berniukams… Pastaruoju metu tokių knygų, kuriose itin ryški mergaitiška ar berniukiška problematika, gerokai padaugėjo. Teeinie toks kūrinys iškart į tinkamas rankas.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 1 (17)
