...IR SUDŪŽTA STIKLO BATELIAI (Paskutiniai dvidešimtojo amžiaus metai. Vaikų proza)

Pirmasis žvilgsnis

Erdviai ir patogiai išsidėliojus pernykštes lietuvių autorių vaikų prozos knygas, perbėgus akimis tik per pavadinimus, akys sustos ties Vytautu Račicku, ties jo knyga Pasaka apie rasos lašelį stikliniais bateliais. Dailu. Esteto širdį ir akį rasa gaivins labiau nei miesčioniškam mentalitetui patogi šlepetė…

Jei rūpės ne pavadinimai, jei labiau vilios knyga – ne knygutė, knygelė, knygelytė, o tai, kaip vaikų knygą įsivaizduojame, – visų pirma į rankas imsime Vytautės Žilinskaitės Nebijokę ar Jono Mačiukevičiaus Ančiuką Krypčiuką…

Jei apie iliustracijas… Tai, kas dar neseniai atrodė naujovė, tampa liga: vis daugiau vaikams skirtų knygų iliustruoja vaikai. Ar tikrai kviečiamės juos dėl to, kad tie piešiniai knygai būtini, kad tekstas laukia vaikiškos rankos?

Lietuvos bėda ta, kad kol kas – vis dar… – ne leidėjas ieško rašytojo. Rašytojas blaškosi ieškodamas, kas jo knygą, malonę darydamas, imtųsi leisti. Neradęs leidėju tampa pats. Arba atvirkščiai – rašytoju tampa leidėjas. „Kiekvienas privalo dirbti tik tai, ką moka ir sugeba, užsiimti tuo, kam pašauktas. Talentas – Dievo dovana. Poetui lemta rašyti eiles, kompozitoriui – kurti muziką, dailininkui – piešti, išradėjui – daryti išradimus. Nešvaistykite savo talento perniek“, – knygoje Ieškotojos paslaptis moko gyventi Jeronimas Laucius. Tai protingiausia, ką lig šiol talentingojo verslininko esu skaičiusi.

Po šios įžangos imkimės knygų. „Stebėti, nustebti, stebėtis“ – tokių gyvenimo principų raudoname aguonų lauke kartą mane mokė žilagalvis kunigas Jonas Dėdinas. Manau, jie dera ne tik gyvenimo vieškeliuose. Tinka, kai bandai atsirinkti knygas – šviesiam atminimui ar duobėtai užmarščiai.

Nuostaba

Nuostabos norėjau labiausiai – ir radau. Maloniai nustebino pasakų sekėjos Juzės Diskaitės-Lapėnienės pasakos Skraidantis laivas („Ogamo“ leidykla). Pernykštėje „Rubinaičio“ apžvalgoje burnojau ant senelių, kurie, kupini meilės savo vaikaičiams ar sentimentų savo vaikystei, skuba leisti knygas, tinkamas privačiam bendravimui. Močiutei Juzei pavyko kitaip…

Ji iš tiesų seka pasaką. Taip, kaip kadaise jai sekė, bet ir pridėdama savo. Pagrabinės šiurpės, legendos apie kunigaikščius mainosi su dabartimi: lobių ieškoma Amerikoje, į Vilnių važiuojama traukiniu, pinigai ne kur nors skrynutėje slepiami, bet banke. Pasakų pradžios įprastos: „Tai buvo labai seniai, senelių seneliai pasakoja“, „Seniai seniai didžiojoj girioj gyveno senas burtininkas“, pabaigose – senobinis moralas. Tikri vietovardžiai: Vilnius, Švenčionys, Daukšiai. Viskas taip nuoširdu, kad jautiesi dailininko primityvisto parodoje. Naivu? Naivu. Bet tikra. Sena kaip pasaulis. Kieno pasakos? Močiutės Juzės? Lietuvių liaudies? Švenčionių krašto žmonių? Visų… Todėl savos.

Nežinau, kas tas „Ogamas“, bet man gana, kad prikibti prie leidybos nerandu dėl ko. Neprašmatnu. Paprasta. Neprasta… Duokdie sveikatos močiutei Juzei – gal ir daugiau pasakų paseks.

Dar viena leidykla, dovanojusi nuostabą, – „Trys nykštukai“. Lig šiol regėjau vieną jos gyvenimo pusę: gudrų gebėjimą adaptuoti, perpasakoti, perrašyti (jei vadinsime daiktus tikraisiais vardais, – nusirašyti) žymiausias pasaulio knygas. Štai kodėl Hertos Matulionytės Stebuklingąjį raidyną skaičiau įtariai: kas, kad gražu, įdomu. Kas kad naudinga pradedantiems skaityti. Bet ar tikrai tai autorinis kūrinys? Knyga svetimšališka – elfai dar tiek to, ką darysi… Bet kad pagrindinis veikėjas kastų šachtą? Ir kad blogiukai gnomai kautųsi su geriukais nykštukais? Konsultavausi su Gintaru Beresnevičiumi, gal geriausiai iš lietuvių specialistų pažįstančiu senųjų pasaulių paslaptis. Net jis negalėtų savo vaikams paaiškinti, kuo gnomas nuo nykštuko skiriasi.

„Trijų nykštukų“ leidyklos direktorė mane patikino: tai tikrai originali, pačios autorės sumanyta, pačios rašyta, pačios piešta knyga. Ką gi… Kad prasta leidyklos reputacija, rašytoja ir dailininkė Herta Matulionytė gal nekalta. Tebūnie tos šachtos – juk neturi lietuvių pasaulis tilpti vien Lietuvoje.

„Skęstantis laivas“

Šitaip pervadinau Algio Butkaus knygą Marių vaikai. Jei Lietuvoje gyventų bent vienas apsukrus ir geranoris leidėjas, tai tokį autorių turėtų vaikytis. Įkalbinėti jį: „Rašyk“. Ir ne tik. Dirbti kartu su juo, kad pasakojimas taptų knyga. Mokslų daktarui, dėstančiam vidaus degimo variklius, padėtų rasti bendraautorį literatą, neturintį bėdų dėl lietuvių kalbos, gebantį rašyti taip, kad pajustume: tekstas klojasi sklandžiai, tartum pūstų į bures palankus vėjas. Redaktoriaus per maža… Net griežto redaktoriaus. Šios knygos redaktorė – perdėm atlaidi. Elementarios ne tik korektūros, ne tik stiliaus, bet ir rašybos klaidos knygą – tartum blogai pastatytą laivą – gramzdina žemyn. O sumanyta ji gerai: ir Kuršmarių apylinkių žemėlapis, ir kaimai palei marias, ir laivų įvairiausi tipai, ir vėjai, ir burės, ir varikliai…

Skęstančiais laivais vadinčiau dar kelias knygas, bet dėl visai kitų priežasčių. Tų knygų pavadinimų minėti nenoriu, taip pat ir jų autorių… Jeigu ketvirtajame viršelyje randame partijos, skubančios laimėti rinkimus, reklamą, net partijos lyderių telefonus, taip pat reklamą įmonės, kuri tą partiją remia, tai galime tik diagnozuoti sunkias valstybės ligas.

Kas ten, kaime?

O kaimiškojoje prozoje – šunys ir antys, žvaigždėtas dangus ir dideli, viliojantys vandenys. Tai apie Emilijos Liegutės knygą Šuo Džimas – geras (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir apie Jono Mačiukevičiaus Ančiuką Krypčiuką („Naujoji Rosma“).

Šuo Džimas – keista knyga, nežinai, ką apie ją pasakyti. Knyga sumeistrauta taip, kad patrauktų vaikus, – apie šunis skaityti mėgstama taip pat, kaip ir juos turėti. Ypač į šią knygą tiesis ranka tų vaikų, kuriems šunį turėti uždrausta… Ir astronomijos pamoka knygoje neprasta, ir kaimo buitis miela. Emilijos Liegutės rojus ne danguje. Kaime. Net baisuoklis Agregoras ten tampa gražuoliu povu. Šuo Džimas – ne pribloškianti, ne nustebinanti, o tiesiog paprasta, įprasta, pasaulio nekeičianti, vien idiliškai jį perpasakojanti knyga.

J. Mačiukevičiaus Ančiukas Krypčiukas prasideda neįprastai – ne šiaip sau piešiniu, ne tekstu. Smagiu žaidimu, kai, metęs kauliuką, gali keliauti į priekį vieną, du ar tris ėjimus. Tas žaidimas – knygos įvadas, parengiantis skaitytoją tam, kas atsitiks. O kas atsitiks? Gal ne taip jau mums, suaugėliams, siužetas svarbus… Svarbiau, kad knyga jauki, šilta – šiltesnė už gūžtą. Ir kad knygos dailininką Gintarą Jocių galime laikyti jos bendraautoriu.

Ne mano užduotis rašyti apie iliustracijas, bet Jocių iš Mačiukevičiaus atėmus knyga būtų kita. Dėl paprastos, aiškios, vaikams suprantamos G. Jociaus manieros diskutuojama: ar ne per paprasta? Ne per lėkšta? Gal derėtų sąlygiškiau? O su tais sąlygiškumais žinome, kas nutinka: tėvams gražu, vaikui baisu, autoriui neramu – ar apie tai aš rašiau?

J. Mačiukevičiaus ir G. Jociaus pasaulis dvelkia minkštų, perdėm ryškių, akį pjaunančių spalvų žaislų salonu, nors veiksmas klostosi gamtoje. Bebras Bebravičius, antis Antosėlė, varlė Varlerija, katinas Martynas, gulbė Banguolė – saugus, įprastas pasaulis. Jei pavyksta pasaulį sukurti – tai ir knyga dėmesio verta.

Vienintelis

Apie Vytautą Račicką – atskira kalba. Jis tikrai vaikų literatūroje toks – vienintelis. Gal kam vienišiaus likimas atrodytų laimė. Jei vienas – savaime geriausias… Man atrodo, bėda. Ne tik, kad nėra konkurento, verčiančio rašyti išradingiau. Literatūra – ne sportas, tiek to… Liūdniau, kad nėra fono, kuriame suspindėtų atradimai ir akį rėžtų skubotumas. Pats Vytautas dėl to, kad vienas, kaltas mažiausiai. Jo padėtis tokia: kai gerbėjų kritikių aukštinamas – tai per aukštai, kai oponenčių žeminamas – tai per žemai. Nepasakytum, kad paprasta rasti pusiausvyrą.

Džiaugiuosi, kad Šlepetė 3 – paskutinė (taip teigia autorius) ciklo knyga. Jau įžangoje užsiminiau, kad estetinio potyrio literatūroje ieškantį skaitytoją šlepetės įvaizdis nuvils. Kas kita – žmonių kategorija, raginanti svečią nusiauti batus. Jiems šlepetės – namai. Man J. Mačiukevičiaus namų suvokimas (tvenkinys, tegu ir nedidelis, bet savas) artimesnis… Švaresnis.

Ar apsiavę, ar basi Šlepetę 3 skaitytume, jusime: siužetą prie šlepetiškumo bandoma tempti. Abejočiau, ar mergaitei mušeikai, už savo teises besikaunančiai, po senamiestį kaip vijurkas nardančiai, šlepetė brangi ir reikalinga. Patraukliausias knygoje man ne kuris nors žmogus, ne nuotykiai. Pats Vilnius. Konkrečios gatvės ir namai, pastatai. Kiemai ir medžiai. Turgus. Griuvėsiai. Suoliukai. Tai buvo, dar tebėra… Kas miestui ir priemiesčiams, Vytautai, atsitiks dar?

O kol kas – kas atsitiko rasos lašeliui? Kol nebuvau regėjusi Pasakos apie rasos lašelį stikliniais bateliais, kol tik klausiausi gando apie pasikeitusį Vytautą Račicką, per daug įsivaizdavau. Knygutė kukli. Pernelyg… Pagal leidybos galimybes sumanymas pernelyg platus. Pasakojimas konstruojamas Ch. Kortasaro Žaidžiame «klases» principu: jei nori, gali šokti iš pirmo puslapio į penktą, jei nenori, gali į trečią, ir taip toliau. Pašokinėjau ir vienaip, ir kitaip. Perskaičiau nuo – iki. Vėl pašokinėjau. Trūksta „klasėse“ langelių, nors tu ką, – patikėkite buvusia „klasių“ šokinėjimo kiemo čempione. Bet… Visi pradmenys, kad knyga būtų graži, žaisminga, yra. Vytautas Račickas – pats sau ir leidėjas. Deja.

Deja, nė vienos pernykštės vaikų knygos leidimo neparėmė Kultūros ministerija.

Dabar jau ne Vytautui, o visiems, vaikų literatūra besirūpinantiems, skiriu svarbiausius apžvalgos žodžius. Atsimušę į ambicijas,  abejingumą, rutiną, nuovargį, nusivylimus, atsitrenkė į chaltūros barikadas, dūžta duobėtuose, akmenuotuose literatūros laukuose – nelyg stiklo bateliai – mūsų norai, svajonės, sumanymai.

Ar duženos laimę atneš? Matysime kitąmet.

Nebijokim

Pabaigai pasilikau V. Žilinskaitės pasakų knygą Nebijokė. Po viso to, ką varčiau ir skaitinėjau, kuo džiaugiausi ir dėl ko pykau, Nebijokėje patyriau atgaivą. Tiesiog skaičiau. Pamiršau, kad turiu analizuoti, svarstyti, dėlioti. Skaitymą lydėjo įspūdis: praėjęs ruduo, ankstyva pamoka Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, penktokai. Kaip vaidino jie V. Žilinskaitės Robotą ir peteliškę, kaip bandė kalbėti, kuo ta pasaka, pačių pasirinkta, jiems svarbi. Tai buvo vaikai, nebijantys liūdesio, nors liūdėti dabar tartum ir nemadinga, nemodernu, nepopuliaru. Pramogų verslininkų požiūriu, kenksminga… Tie vaikai pamokė suvokimo ir mane.

Peklon verslininkus… Knygos būna arba talentingos, arba ne. Nesvarbu, ar juokingos, ar liūdnos. Svarbu, kad veikia, kad, šiuolaikiniu slengu kalbant, veža. Suaugusį ir vaiką. Ši knyga veža, ir jokių kabučių tam veža prašau redaktoriaus nekabinti.

Nebijokės pasakos – Roboto ir peteliškės stilistikos, stiprios, laiku save sustabdančius rankos rašytos. Pramogomis greitai užspringsime. Štai tada anderseniško gyvenimo būdo pasakos ir paguos. Tik nebijokime – tuštybė visada garsiau šaukia. Tykesnė yra išmintis.

Stabdau save ir aš – jau gana. Ne visas knygas paminėjau. Ne viską išliejau.

Skaitydama puoliau depresijos duobėn, iš jos pakilau, vadinasi, gyvenau.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 1 (17)