STEPO ZOBARSKO PASAKOS

Dabartiniams skaitytojams, netgi vaikų literatūros žinovams, Stepas Zobarskas – pirmiausia realistinio pobūdžio prozos kūrėjas. Kritikai pažymi jo kūrinių vaikams „nevaikiškumą“, peizažų vaizdumą, vaiko psichologijos pojūtį. „Nors būdamas išsilavinęs (studijavo Paryžiuje), kūryboje S. Zobarskas išliko aukštaičių ūkininko sūnumi, neužmiršusiu, kaip marguoja tirštai žydinčios pievos, kaip lankoje išsirikiavę pjovėjai su rasa „šniorija žoles“, kaip plienu žvilga saulėje išversta vaga ir siūruoja «žalias vasarojaus ežeras»“¹. Premijuotosios knygos Ganyklų vaikai recenzentas, apsakymus pavadinęs „tikrais dailiosios literatūros brangakmenėliais“, apibendrina: „Literatūrinę jos vertę sudaro tiesiog retai kur sutinkamas vaikų pasaulio ir jų psichikos pažinimas“². „Autorius parodo nepaprastą vaikų psichologijos pastabumą“, – atitaria kitas recenzentas³.

O štai S. Zobarsko pasakų plačioji visuomenė bemaž nežino. Mat didesnioji jų dalis sukurta ir išleista „anapus sienos“. Tačiau ir prieškario metais pasirodžiusi literatūrinė pasaka reikšmingoje B. Brazdžionio apybraižoje pristatoma vos viena eilute: „1938 metais išėjo Zobarsko stilizuota ir atkurta liaudies pasaka «Brolių ieškotoja»“⁴. Iškilioje V. Aurylos monografijoje „Lietuvių vaikų literatūra“ taip pat nepaminėta nė vienos S. Zobarsko pasakos.

Tačiau, kaip matome iš G. Raguotienės straipsnio bei kitų šaltinių, „Brolių ieškotoja“ išliko vyresniosios inteligentų kartos atminty. Ne vienam iš jų itin įstrigo K. Petrikaitės-Tulienės iliustracijos. Drįstume teigti, jog ir literatūriniu požiūriu tai vienas brandžiausių lietuvių vaikų literatūros tekstų, vertas atidžiau įsižiūrėti.

Gana aiškiai tą pasaką apibūdino vienas pirmųjų jos recenzentų: „Tai gražiai Zobarsko stilizuota žinoma liaudies pasaka apie devynis brolius ir jų seserį. Žinoma, autorius nesilaikė pasakos pažodžiui. Ją saviškai perdirbo, kai kuriuos jos epizodus išmetė, kitus kitaip nusakė. Pati pasaka išėjo dar įdomesnė, dar žavingesnė, ji liko beveik nauja“⁵. Anot recenzento, naujas dalykas – kad rašytojas įtraukia į siužetą kiškelį. Bet, kaip matysime, tai nėra tikslu.

B. Kerbelytės neseniai išleistame Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge pasakos, kurią atpažįstame S. Zobarsko tekste, tipas pažymėtas numeriu 451A ir įvardijamas taip: „Sesuo, ieškanti devynių brolių“⁵. Susidaro įspūdis, kad S. Zobarsko kūriniui artimiausias J. Basanavičiaus publikuotas pasakos variantas. Galbūt rašytojas tą publikaciją netgi turėjo po ranka: visiškai sutampa kai kurie dainuojamieji intarpai, pažodžiui pakartotas vienas kitas dialogas, pagaliau gana nuosekliai kartojama siužeto raida, abiejuose tekstuose svarbus pagalbininko kiškelio vaidmuo.

Gretindami J. Basanavičiaus „Apie devynis brolius“⁷ ir S. Zobarsko „Brolių ieškotoją“, pasidomėkime, kaip rašytojas perpasakodamas pakeičia liaudies siužetą, kodėl pasakos tekstas pasidaro keliskart ilgesnis.

Akivaizdu, jog rašytojas siekė didesnės įtampos, kur galima, įtraukė intrigos elementų. Iškalbinga šiuo atžvilgiu pasakos pradžia. Liaudies pasakoje iškart apibrėžiama situacija: „Devyni broliai turėjo tik vieną seserį, o jie pastojo zalnieriais. Vyriausias, prie zalnierių eidamas, nupirko savo seseriai a[u]kso žiedą. (…) Kai ji didelė pastojo, tai ji rado tą žiedą“ (p. 58). Motina vienu sakiniu pasako apie brolius ir išleidžia dukterį tų brolių ieškoti.

S. Zobarskas pasakos pradžią labai išplėtoja, sukuria paslapties, netikėtumo įspūdį. Mergaitei Onutei, kuri, kitaip nei ką tik cituotame liaudiškame variante, literatūriniame tekste neatrodo „didelė“ (rašytojas, kaip matysime, nuolat turi galvoje kūrinio adresatą vaiką ir, seserį „pajaunindamas“, tikisi artimesnio ryšio su skaitytoju), smalsu, kodėl mama slepia skrynios raktą. O kai toji sykį tą raktą pamiršta, Onutė skrynioje aptinka devynis rankšluosčius, devynias paklodes, juostas, marškinius… Ir, žinoma, aukso žiedą, kuriuo džiaugiasi kaip vaikas ir užmiega bežaisdama, motulės belaukdama. Grįžusi motulė priversta jai papasakoti apie brolius, apie gražius šeimos santykius, brolių darbštumą (ir vėl turbūt pagalvota apie adresatą), prisimena ir mirusį tėvulį. Liaudies pasakoje tėvas neminimas, o „logiškam“ mažyliui skaitytojui tas klausimas greičiausiai rūpės. Perkuriant pasakos įžangą, ne tik detalizuojami įvykiai, bet ir atvirai išsakomi veikėjų jausmai, apibūdinami santykiai. Tai vienas iš esminių folkloro literatūrinimo požymių.

Labai išraiškingai pakeičiama, tiksliau, išplėtojama pabaiga. J. Basanavičiaus tekste broliai nugirsta sesers dainą ir žirgo atsakymą („Ką aš ėsiu žalią žolę“), suvokia laumės klastą, parsiveda seselę į dvarą, ištepa žirgą smala, kad prie jo laumė priliptų. S. Zobarskas ir čia padidina įtampą, intrigą: „Tyliai, niekieno nepastebėti, įslinko jie į dvaro rūmus“, – sakoma apie Onutės ir vyriausiojo brolio grįžimą iš ganyklų⁸ (p. 44). Jaunesnieji broliai džiūgauja išvydę tikrą seserį, piktinasi raganos klasta. Ragana, pro rakto skylutę žvilgtelėjusi, susigaudo, kad prasti reikalai, ir bando sprukti, bet ties vartais atsimuša į juodą, blizgančią kumelę. Vaikams turėtų būti juokinga ir džiugu, kad raganai nepasiseka. Nors gal tik mums taip atrodo: prieškario recenzentas, vertinęs „Brolių ieškotoją“ pedagogo požiūriu, užsiminė apie liaudies pasakų žiaurumą ir abejojo dėl tokios baigties. „Mano nuomone, reikėjo broliams paklausyti gerosios Onutės prašymo ir leisti laumei pabėgti, nubausti ją kiek švelniau: toks brolių taurumas būtų tik padidinęs jų susitikimo su seserimi džiaugsmą, būtų paryškinęs gerų žmonių kilnumą ir jų pranašumą prieš laumę“⁹. S. Zobarskui, matyt, svarbi buvo pagarba liaudies kūrybos tradicijai, jis nesiėmė švelninti įsigalėjusio motyvo. Kita vertus, pasakos gale rašytojas adresatui ir taip jau nepaprastai dėmesingas: siužeto baigtis labai džiugi, laiminga, be jokių neatsakytų klausimų ar pamirštų linijų. J. Basanavičiaus tekste įvykiai tarsi nutrūksta paraginus žirgą nešti prilipusią raganą „per pūsčias“. „Brolių ieškotojoje“ dar prieš raganą nubaudžiant pasirodo karaliaus pasiuntinys ir paskelbia, jog ką tik suėjo „devyni metai, devyni mėnesiai (…) devynios sekundės“, kai broliai tarnauja karaliui. Dabar jie laisvi, gali grįžti pas motulę. Negana to, atskrenda kregždutė, kuri praneša, kad Onutės pagalbininką kiškelį, kurį laumė buvo nugalabijusi, išmintingiausi žvėreliai išgydė ir jis dabar kviečia Onutę su broliais į savo vestuves. (Aišku, skaitytojams vaikams kiškelis labai rūpėjo, dėl jo tikrai skaudėjo širdį…)

Neabejotina S. Zobarsko orientacija į vaiką lemia ir dar vieną įdomybę: rašytojas visai organiškai į pasaką įtraukia keletą pažintinių, mokomųjų fragmentų. Štai kiškelis, kurį Onutė buvo pasiėmusi į vežimaitį, naktį jiems sustojus girioje, bando įkurti laužą, eina pas jonvabalį ugnies, kur sužino, kad to vabalėlio ugnis tik šviečia, bet yra šalta, ir išgirsta patarimą: trinti sausus stagarus vieną į kitą. Priartėjus prie jūros, važiuojant per smėlynus, kiškelis pasakoja Onutei apie smėlio užpustytus kaimus… Liaudies variante pasakyta tik tiek: „Tai privažiavo jūres“.

Taigi S. Zobarskas daugelį situacijų konkretina, išplėtoja. Liaudies pasakos broliai klastūnę „garbingai priėmė, pasisodino už stalo ir ją labai pamylėjo“. S. Zobarskas daug konkretesnis: „Valgomajame net stalų kojos lūžo nuo daugybės valgių ir gėrimų. Čia kvepėjo paršiena ir paukštiena. Midus ir vynas varvėjo per stiklus. Pyragų ir riestainių, obuolių ir kriaušių, visko visko čia buvo priversta gal koks vežimas“ (p. 38).

Rašytojas individualizuoja, smulkiau apibūdina veikėjus. Kiškeliui iškart labai patiko Onutės g e r u m a s (paryškinta cituojant), pats kiškelis yra ne paprasčiausias pagalbininkas ir patarėjas, o tikras „džentelmenas“. Įsitaisęs vežime, iškart paima vadeles. „Aš raginsiu, – kalbėjo jis, – moterims nepritinka važnyčioti, kai šalia jų sėdi vyriškis“ (p. 18).

Kaip jau minėjome, S. Zobarsko pasakos veikėjai kalba apie savo jausmus, gėrisi gamta. „Dar tebebuvo pats saulėtekis, kai Onutė atsikėlė, nusiprausė ir skubiai ėmė rengtis. Ties langais dar tebesnaudė senos obelys. Bet jų šakose jau linksmai giedojo paukščiai. Šokinėdami nuo vieno medžio ant kito, nuo vienos šakelės ant kitos, jie, žiūrėk, sustos kur ant pačių ploniausių auglių ir taip aukštai įsisupa, kad net kojelės į viršų iškyla. Kad neiškristų iš sūpuoklių, jie stipriai atsiremia sparniukais ir dar stipriau įsikabina nagais“ (p. 14). Skyriuje „Baisi naktis girioje“ „Onutė, atsirėmusi paparčių pagalvio, žiūrėjo į žvaigždes, kurių buvo pilnas dangus pritvinęs. Didelės ir mažos mirgėjo neaprėpiamoje platybėje ir tik kur ne kur viena kita nukrisdavo žemyn ir užgesdavo ore. Kaip ji norėtų iškilti aukštai aukštai, pamatyti tuos, kurių ieško, ir nusileisti drauge su krintančiais žiburiais į vyriausiojo broliuko delną!“ (p. 20). Taigi išlieka rašytojo stiliaus vaizdumas, peizažo subtilumas, išgyvenimų pastabumas – visa, kuo gėrėjosi jo realistinių apsakymų vertintojai.

Nesistengiant dar smulkiau gretinti liaudies pasakos ir S. Zobarsko teksto, galima apibendrinti, jog „Brolių ieškotojoje“ akivaizdžiai matyti esminiai folkloriškojo tipo literatūrinės pasakos bruožai: perpasakodamas liaudies siužetą, rašytojas ryškina, individualizuoja veikėjų charakterius, detalizuoja situacijas, plėtoja peizažą, aprašymus, iki galo pabaigia visas siužeto linijas, taip pasakojimą padarydamas itin sklandų, baigtinį. Folklorą literatūrindamas, rašytojas atsižvelgia į būsimą kūrinio skaitytoją vaiką.

Folkloriškajam tipui priklauso ir S. Zobarsko literatūrinė pasaka „Žalčių karalienė“, kuri buvo publikuota tuomet paties rašytojo redaguotame išeivijos žurnale „Eglutė“ (1956 m. Nr. 4–9). Kaip ir „Brolių ieškotoją“, šią pasaką rašytojas skaido į skyrius, sakytum, pateikia pasakos planą: 1. Nuotykis prie jūros. 2. Eglė iškeliauja su žalčiais. 3. Žalčių karaliaus rūmuose. 4. Nelaimingoji naktigonė. 5. Jei negyvas – kraujo puta. Reikia manyti, kad toks skaidymas, antraštės padeda skaitytojui lengviau suvokti, įsiminti įvykių eigą. O toji eiga, t. y. pasakos fabula, visiškai atitinka garsiąją liaudies pasaką apie Eglę. (Rašytojas deda paantraštę: „Pagal lietuvių liaudies pasaką parašė Stepas Zobarskas“.) Fabulos keitimų, palyginti su „Brolių ieškotoja“, daug mažiau. Jų, galima sakyti, nėra. Gal tik mums įprastą veikėją senutę (burtininkę, žiniuonę), patarusią, kaip suverpti linus, sunešioti kurpes, Zobarskas pakeičia kalviu. Bet greičiausiai tai irgi vienas iš liaudiškų variantų. Kad rašytojas turi galvoje vaiką, galima pajusti kad ir iš tokios trumpos replikos: „Kur tu matei, kad geros mergaitės žarstytų į akis smėlį?“¹⁰ (Nr. 4. P. 107). Bet esmingesnį įvairūs situacijų detalizavimai, paaiškinimai. Štai, apibūdindamas stebuklinį, antrinį, pasaulį, S. Zobarskas aiškina: „Visa atrodė kaip žemės karalių pilyse. (…) Žalčiai turėjo tik vieną ypatybę, kad jie neskaitė dienų ir mėnesių. (…) Be to, kada norėdavo į jūros paviršių iškilti, jie pavirsdavo ropliais, ir tik tada žmonėmis vėl atsiversdavo, kai sugrįždavo į jūros dugną“ (Nr. 5. P. 150). Apskritai autorius kiekviena proga pabrėžia, jog žaltys su Egle bendrauja žmogaus pavidalu. Kad vaikui nekiltų jokių neaiškumų ir dviprasmybių? Galbūt. Be abejo, ir vėl galėtume parodyti, kaip talentingai rašytojas plėtoja vaizdus, peizažą, rodo jausmus, sukuria dramatišką Ąžuolo, Beržo, Uosio ir Drebulės kvotimo sceną. Žodžiu, ką turėtų atlikti liaudies pasakos klausytojo vaizduotė arba ką padarytų liežuvingas pasakos sekėjas, dabar padaro rašytojas: vaizdą išdailina, išpuošia. „Pati gražiausia iš visų dukterų buvo Eglė. Jos kasos buvo geltonos ir tokios ilgos, kad kai jas išpindavo ir ant pečių nuleisdavo, jos krisdavo iki žemės. Ar juokdavosi Eglė, ar darbus dirbdavo, ar drobes ausdavo, ar dainas dainuodavo – viskas jai taip pritiko, kad, rodės, ji ne paprasto žvejo duktė, bet tikra kunigaikštytė būtų buvus. Eglė tačiau nebuvo išdidi ir nestoviniavo prieš veidrodį, kaip darydavo kai kurios kitos gražios žvejų dukterys. Ne. Ji gal nė nežinojo, kad tokia graži buvo. O kadangi ji nesipūtė ir su visais buvo maloni, tai žmonės ją dar labiau mylėjo“ (Nr. 4. P. 106). Šioje citatoje nesunku įžvelgti auklėjamųjų užuominų, bet jos puošnaus literatūrinio vaizdo nesuardo. S. Zobarsko „Žalčių karalienė“ – klasikinis liaudies pasakos s t i l i z a c i j o s pavyzdys, brandus pavyzdys.

Atskira knyga Tiubingene, leidykloje „Patria“, išleistoje pasakoje „Riestaūsio sūnus“ (1947; teksto pabaigoje įrašas: „Heidelberg, 1946.X.10“) veikia daug tradicinių, vaikams artimų liaudies pasakų apie gyvūnus bei pasakėčių veikėjų: kiškiai, lokys, pelėda, katinas, gaidys ir t. t. Tačiau veiksmo aplinka nėra itin folkloriška, o veikėjų paveikslai pabrėžtinai, net grubokai sužmoginti. Nors, tiesa, kūrinio pradžia skamba tautosakiškai: „Gyveno kadaise kiškis, pavarde Riestaūsis“¹¹ (p. 5). Turtingų Riestaūsių šeimoje pagaliau sulaukta sūnaus. Jam duotas Gražuolio vardas, iš jo tėvai tikisi užsiauginti kunigą arba profesorių. Gražuolis atiduodamas į mokyklą, tačiau dėl neramaus būdo, nekantrumo jis nelabai klauso mokytojos Pelėdos, nieko neišmoksta, ir tėvas priverstas jį vestis namo. Gražuolis prašosi atiduodamas mokytis muzikos. Tik kad tas mokytojas Katinas mokė visokių gaidų, neleido tiesiog sau groti. Muzikuoti irgi reikia kantrybės. „Keletą mėnesių griežė sukandęs dantis, kol galų gale viskas nusibodo“ (p. 18). Nelengvai sekėsi ir išsvajotas kalvystės amatas – labai jau Meškinas spaudė prie darbo. „Laimingiausi žmonės, mąstė kiškiokas, yra tie, kurie visiškai nieko nesimoko“ (p. 22). Tėvo išvytas iš namų, Gražuolis būtų gal kaip nors pramitęs, tik va – vilkas prašo padėti laišką dukrai parašyti, gaidys – dukters vestuvėse pagroti, lapinas – padėti pinigus suskaičiuoti. Prašo kaip tik to, ko kiškis mokomas neišmoko! Dėsninga, kad jis nusprendžia grįžti į mokyklą ir pradėti viską iš naujo.

Pasakoje „Riestaūsio sūnus“ yra visi stereotipiniai d i d a k t i n ė s literatūrinės pasakos bruožai: pagrindinio veikėjo charakterio kaita iš blogo į gerą, arba „persiauklėjimas“, labai konkrečios idėjos: mokyklos svarba, darbštumas, kantrybė kaip būtinos, ugdytinos asmenybės savybės. Pasaka paprasta, bet sklandi, nuosekli, artima mažiesiems skaitytojams.

Gyvūnijos pasaulis vyrauja ir ketvirtojoje S. Zobarsko pasakoje „Gandras ir gandrytė“ (1946). Tačiau jos meninis sumanymas bei poetika visiškai kitokia. Pasaka pradedama to meto lietuvių vaikų literatūrai gana nebūdingomis nonsenso intonacijomis. Ankstyvą rytą Afrikoje žirafa koketuoja su gandru. Žirafa „kalbėjo pati sau“: „Gaila, kad jis toks mažas ir nežinduolis. Galėčiau už jo tekėti“¹² (p. [3]). O pavyduolis krokodilas piktinosi: „Aš manau! Dabar jūs visos tokios. Dėl svetimšalių iš galvos kraustotės. Tikras grynakraujis Afrikos brolis jums nebe pora“ (p. [5]). Žirafa aiškinasi: „Nieko negaliu padaryti, jeigu prie tavęs širdis netraukia. Yra Afrikoje ir daugiau merginų, kurios tau labai tiktų į porą. Pavyzdžiui, tokia barškuolė. Kur tu rastum gražesnę ir mielesnę nuotaką? Juk tu – galvažudys, reikia, kad ir tavo žmona tokia būtų“ (p. [5]). Žirafos jausmams abejingas orusis gandras netrukus prasitaria pasiilgęs tėvynės, kuri vadinama Gandrėnais. Lietuvos vardas neminimas, bet gandro pasakojime piešiamas tėvynės vaizdas gana aiškus: „Žmonių vaikai ten skina žiedus ir pina vainikus. Ir medžiai ten kitokie: su nedideliais, dantytais, kvepiančiais lapeliukais. Juos beržais vadina“ (p. [7]). „Ech, gražus ir mielas kraštas! O kokie vandenys, kokios upės! (…) Gražus Nylas, tikra pasaka. Ir vis dėlto man Gandrėnų upės tūkstantį kartų gražesnės. Aš ten gimiau, palaukėmis vaikštinėjau, padangėmis skraidžiau“ (p. [9]). Koks akivaizdus tėvynės ilgesys, apie kurį, pasitelkęs pasakos formą, byloja tėvynę priverstas palikti rašytojas!

Antrojoje šios pasakos siužeto atkarpoje, kur pasakojama apie gandro kelionę namo, svarbiausias yra apsilankymas danguje. Per aukštai pakilęs, gandras pereina „sieną be vizos“, ir jį sulaiko arkangelas. Bet šventąjį Petrą įtikina Liūto išduotas raštas, Petras gandrą ne tik pavaišina, bet ir paprašo paslaugos: „Tai išsiblaškymas! Nors ir sako, kad danguje nieks nesensta, bet aš turbūt vis dėlto pasenau. Tik pagalvok: pats grįžti į žemę. Kokia puiki proga pasiųsti geriems žmogeliams dovanų! Sakyk, paukšteli, ar labai apsunkinsiu, jeigu įdėsiu kokį tuziną berniukų ir tiek pat mergaičių?“ (p. [18–19]). Specialiame krepšyje su sparnais gandras skraidina vaikelius žemėn, net porą juodukų – „dėl įvairumo“. Taigi valiūkiškos pasakos intonacijos nenuslopsta, autorius skaitytojo negraudina. Tiesa, kai gandras pasiekia tėvynę, alegoriškai nusakomas nelinksmas suniokotos tėvynės vaizdas, ką tik nugrumėjusio karo įvykiai. „Buvo užėjusi audra, – atsakė paukštė, – bet tokia baisi, kad niekai dangaus perkūnija su ledais. Geležiniai ereliai dėjo kiaušinius net nenutūpdami. Ir kur jie krito, ten buvo baisus sprogimas. Šoko į viršų akmenys, virto namai ir medžiai. Neduok Dieve, kas per baisybės buvo“ (p. [22]).

Taigi pasakos vaizdais, alegoriškomis užuominomis rašytojas pasakoja vaikams apie rūsčią tikrovę, netiesiogiai ragina neprarasti nuotaikos, kurti gyvenimą iš naujo. Išgirdęs, jog vyturys, nors netekęs žmonos ir vaikelių, gieda, kad keltų kitų dvasią, pamatęs, kaip raudongūžytė pluša prie naujo lizdelio, gandras nusprendžia: „Jeigu jie visi taip pluša, nepasiduodami nusiminimui, tai gal ir man reikia galvoti apie naują lizdą?“ (p. [25]). Ir išvydęs balon įbridusią Gandrytę, kurią dar vaikystėje pažinojo, pasiperša jai. Rašytojas, pradėjęs kūrinį aukšta nonsenso gaida, pereina prie alegoriškos kalbėsenos, tačiau sugeba išvengti stilistinės, meninės eklektikos. Nepamirštama „užsklęsti“ kūrinio kompozicijos: paskutiniame puslapyje įdėtas Gandro laiškas Panelei Žirafai į Afriką.

„Eglutėje“ (1950. Nr. 2) dar randame nepretenzingą S. Zobarsko pasakinį vaizdelį „Girių karalius“ (kaip vaikas sapnuoja sutikęs seneliuką, Girių karalių), be to, rašytojas yra parašęs vieną kitą eiliuotą pasaką. Tačiau jo plunksnos stiprybę geriausiai liudija ką tik aptartos keturios pasakos. (Kai kurios iš jų vadintinos apysakomis-pasakomis.) „Brolių ieškotoją“ dera įrašyti į lietuvių vaikų literatūros klasikos registrą, svariai šio žanro panoramą praturtina ir kiti trys kūriniai. Sudėjus visas šias pasakas į vieną knygą, iliustravus rašytojo bendražygio P. Osmolskio piešiniais, išeitų prasmingas leidinys, tikrai patrauklus ir dabartiniam skaitytojui.

_____________________________

¹ Bukelienė E. N. Prozos keliai keleliai. Šiauliai: Saulės delta, 1999. P. 71

² Radzikauskas E. Zobarsko „Ganyklų vaikai“ // Literatūros naujienos. 1934. Nr. 14.

³ Link M. S. Zobarskas. Ganyklų vaikai // Naujoji Romuva. 1934. Nr. 203. P. 871.

⁴ Brazdžionis B. Lietuvių vaikų literatūra // Vaikų literatūros patirtis. Kaunas: Šviesa, 1995. P. 71.

⁵ Mikalkėnas A. [Recenzijos] // Naujoji Romuva. 1939. Nr. 11. P. 243.

⁶ Kerbelytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. T. 1. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. P. 215.

⁷ Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga / Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. P. 58–61. (Toliau cituojama nurodant puslapį.)

⁸ Čia ir toliau, nurodant puslapį, cituojama iš naujausio, penktojo, pasakos leidimo: Zobarskas S. Brolių ieškotoja. Vilnius: Meralas, 1999.

⁹ Švamas T. Stepas Zobarskas. Brolių ieškotoja // Tautos mokykla. 1939. Nr. 6. P. 139.

¹⁰ Cituojama iš : 1956 m. „Eglutės“ žurnalo, nuroant numerį ir puslapį.

¹¹ Cituojama iš: Zobarskas S. Riestaūsio sūnus. Vilnius–Tiubingenas: Patria, [1947].

¹² Cituojama iš: Zobarskas S. Gandras ir gandrytė. Wilheim–Teck: Atžalynas, 1946. (Knygos puslapiai nenumeruoti, todėl cituojant nurodomi laužtiniuose skliaustuose.)

Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 1 (17)