KNYGOSE YRA VISKAS
Nuo 1967-ųjų kasmet balandžio 2-ąją, H. K. Anderseno gimimo dieną, švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena. Ta proga rengiamos knygų parodos, lankomasi bibliotekose, organizuojami susitikimai su rašytojais ir t. t. Viena iš svarbiausių šventės tradicijų – kurio nors IBBY skyriaus kreipimasis į skaitytojus, publikuojamas kartu su šia proga sukurtu plakatu. Šiemet Vaikų knygos dienos rėmėjai – mūsų kolegos iš Vengrijos. Tekstą parašė garsi rašytoja ir vaikų literatūros leidėja Éva Janikovszky (viena jos knyga – „Aš jau einu į mokyklą“ – išleista lietuviškai), plakatą sukūrė dailininkė Krisztina Renyi.
Kas gi slypi tose knygose? Šitai nedavė man ramybės nuo tada, kai trejų ar ketverių metukų tūnodavau savo senelių knygyne ant mažos kėdutės. Kasoje sėdėdavo mano močiutė, o mamytė prie prekystalio laukdavo pirkėjų. Už jos iki pat lubų stovėjo knygų prikrautos lentynos ir didelės kopėčios, kurios, dviem kabliais prikabintos prie geležinės sijos, čiuoždavo čia kairėn, čia dešinėn, kai prireikdavo pasiekti viršutines lentynas.
Nemanykite, kad aš nuobodžiaudavau! Kai vidun įeidavo pirkėjas, imdavau spėlioti, ar jis paprašys knygos iš apatinių lentynų, ar susidomės esančiomis viršuje. Mano jauna, vikri it žebenkštis ir išmintinga mamytė žinojo kiekvienos knygos vietą ir, jei prireikdavo, užlipdavo kopėčiomis į pačią palubę, kad nukeltų kokią nors knygą mėlyna, raudona ar violetine nugarėle ir parodytų pirkėjui. Labai didžiavausi savo mamyte, bet man nedavė ramybės mintis, kas gi tose knygose galėtų būti? Kodėl ji knygos tokia pat mėlyna, raudona ar violetine nugarėle, pilnos tokių pat smulkių juodų raidyčių, negali ištraukti iš apatinės lentynos? Kodėl ant tos knygos viršelio nematyti to gražaus spalvoto paveikslėlio kaip ant manosios knygelės?
Mūsų namuose skaitė visi: mama, tėtis, seneliai. Stebėdama jų veidus, kai palinkę prie knygos tai šypteli, tai apsiniaukia, tai įsitempę, genami kažkokio nerimo, verčia puslapius, pagalvodavau: kur jie dabar vaikšto? Kai tada jiems ką nors sakau, negirdi, o kai pagaliau pakelia galvą, atrodo tokie, tarsi būtų grįžę iš kažkur toli. Kodėl jie nesiveda ten ir manęs? Kas, kokios paslaptys, kurių jie man nepasakoja, slypi tose knygose?
Paskui išmokau skaityti pati ir pažinau knygų paslaptis. Jose yra viskas – ne tik fėjos su nykštukais, karalaitės ir piktos raganos, bet ir aš su tavimi, ir mūsų džiaugsmai, rūpesčiai, skausmai ir troškimai, gėris ir blogis, teisybė ir apgaulė, gamta ir visa visata. Viskas, viskas telpa knygose.
Atsiversk knygą! Ji atskleis tau visas savo paslaptis.
Iš vengrų k. vertė Modesta Liugaitė
Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 1 (17)
