GEROS KNYGOS IŠ RANKŲ NEKRINTA

1989 m. išleistoje knygoje „Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos“ prisipažinote, kad autobiografija – sunkiausias ir nedėkingiausias žanras. Rašėte apie kūrybinę biografiją. Gal kalbėti apie tikrąją biografiją, nupasakoti savo kelią nuo tos akimirkos, kiek siekia atmintis, būtų lengviau?

Kalbėti apie tikrąją biografiją daug paprasčiau – kruopščiai ir sąžiningai išvardijai virtinę datų, mokyklų, darboviečių, ir, jeigu anketa ar koks viršininkas daugiau nereikalauja, tavo darbas atliktas. Kitas dalykas, kad tas darbas labai nuobodus, nors nereikalingu jo ir nepavadinsi: vartydami įvairias enciklopedijas, žinynus, pirmiausia juk ir susiduriame su lakoniškomis ir, manau, pakankamomis biografijomis. Kadangi ir mano kuklūs biografiniai duomenys į tokius leidinius jau yra patekę, nuo šio žanro ateityje lyg ir jaučiuosi atleistas. O teisė ir pareiga „nupasakoti savo kelią nuo tos akimirkos, kiek siekia atmintis”, paliktinos tiems, kurie tikrai nuėjo reikšmingą kelią ar bent jau savo pasakojimu gali jį įprasminti ir sureikšminti. Šių sąlygų, deja, jaučiuosi neatitinkąs.

Koks ryškiausias prisiminimas kyla, kai pagalvojate apie vaikystę? Vaikystės namai. Kokie jie? Iš kokių fragmentų dėliojasi vaikystės pasaulis – peizažas, garsai, artimi ir nepažįstami žmonės?

Atminties pasiekiama vaikystė sutapo su niūriu mūsų istorijos tarpsniu: karo pabaiga, pokaris, dienos ir nakties svečiai, kurie, tenkindamiesi ypač skania mamos duona, kiaušiniene ar sūrio gabalu ir tėvo įpiltu naminės šlakeliu – kiekvieną kartą tikrai iš „paskutinio“ butelio, – nieko baisaus mums nepadarė. Ačiū Dievui, tie svečiai mūsų sodyboje niekada nesusidūrė: vieniems ateinant, kiti jau būdavo išėję. Iš to laiko man iki šiol ausyse skamba du labai panašūs klausimai: „Tai skrebai dar visko neišlakė (nesurijo)?“ ir „Tai banditams dar visko nesugirdei (nesušėrei)?“ Dėl skrebų tėvas niekada nesiginčydavo: „Tai dar liko šlakelis…“, o banditai, pasak jo, niekada neužeidavę… Tokia padėtis net mus, paauglius, anksti išmokė politinio apdairumo: nesimaišyti svečiams po kojų, tupėti ant šilto aukštaitiško pečiaus (sakau „pečiaus“, nes pas mus, Aukštaitijoje, krosnis buvo tik pirtyje) ir nekaišioti kur nereikia nosies, o užsiimti savo darbu – lošti „durnių“ tėvo, o paskui jau ir pačių iš cigarečių pakelių pasidarytomis kortomis. Tiesa, šiuos tėvų reikalavimus neretai tekdavo ir savo, ir ne savo noru sulaužyti: tai kas nors iš svečių užsigeisdavo patikrinti, kokį gi „Lietuvos kareivėlį“ tėvai auginą, tai pačiam „kareivėliui“ baisiai parūpdavo pačiupinėti kampe sustatytus ginklus. Nevisi tokius norus suprasdavo, bet buvo ir psichologiškai įžvalgesnių. Tie, nukabinę kažką, ko vaikams nereikia, leisdavo (žinoma, jeigu motina tuo metu būdavo išėjusi kur nors į kamarą ar tvartą) užsikabinti „šautuvą“ ant peties ir porą kartų pereiti per kambarį. Bet kartą taip užtiktam „kareiviui“, svečiams išėjus, teko paragauti mamos „beržinės košės“ porciją. O aš pats svečiams už pasitikėjimą dažniausiai atsilygindavau eilėraščiais, kuriuos mokytis ir deklamuoti pradėjau anksčiau nei skaityti. Pacituosiu čia porą posmų iš savo dieninio ir naktinio „repertuaro“, kurių nė karto (nes ir vienas kartas galėjo baigtis dideliais nemalonumais) nesumaišiau. Kaip pedagogas, šiandieniniam jaunajam skaitytojui net galėčiau pateikti užduotį – nustatyti ir paaiškinti, iš kokio repertuaro tie posmai paimti.

Pirmasis:

Mes su Stalinu į saulę,

Mes su Stalinu kovon.

Tenedrįsta nieks pasauly

Kelti kojos Lietuvon.

Antrasis:

Staline tėveli,

Mes tavo vaikai.

Mes laikom karvutę,

O tu ją tampai…

Ką aš čia prišnekėjau? Jūs gi klausėte apie peizažą, garsus… Tiesa, ir apie artimus bei nepažįstamus žmones. Tai čia ir buvo apie tuos žmones. O peizažas? Nelabai patrauklus buvo tėviškę supęs peizažas, kurio net dabar, kai viskas iš vaikystės supas į vis šiltesnius rūkus, negalėčiau nei suromantinti, nei sulyrinti. Visą gyvenimą pavydėjau tiems, kurie turėjo savo vaikystės upę ar ežerą. O aš turėjau tik Svedaraistį, didžiulę (taip tada atrodė) pelkę, iki kolektyvizacijos priklausiusią bent šešiems aplinkui ją išsidėsčiusiems kaimynams. Tiesa, jos viduryje buvo kiek sausėlesnė, „apykreivėm pušelėm“ apaugusi salelė, kurioje vasarą pasirinkdavom girtuoklių, o rudenį – spanguolių ar surasdavom kokį ant ilgo plono koto išaugusį lepšį. O nemaloniausi prisiminimai, ištarus Švedaraisčio vardą, susiję su „giedančiais gaideliais“, apie kuriuos šiandieniniai ne tik miesto, bet ir kaimo vaikai neturi jokio supratimo. Tėvo nupjautas aštrias viksvas, kurios tame Švedaraistyje augo ir prie kurių – kad ir labai nenorom – buvo pripratinti neišlepę galvijai, tekdavo specialiai tam sukaltomis „rogėmis“ (regis, jos turėjo specialų vardą, bet per ketvertą dešimtmečių jį užmiršau) išvilkti į sausesnį papievį ir išdžiovinti žiemai. Tai štai pusdienį su tom rogėm pasitampius į pelkės vidurį ir atgal, kitą dieną aštrių viksvų ražienų iki kraujo sudraskytos blauzdos keliom dienom taip skaudžiai „užsidegdavo“ ir ištindavo, kad neką tepadėdavo ir mamos švelniai užtepta šviežia grietinėlė ar nesūdytas naminis sviestas. O vadinosi tai gražiai – „gieda gaideliai“… Ir vėl išeina „nekoks vaizdelis“… Gana.

Jeigu tokie ne patys maloniausi įspūdžiai ir išlindo į priekį, tai tik todėl, kad pasąmonė, matyt, nori sušvelninti tą kylantį nostalgijos ir negrįžtamumo jausmą, kuris apima ištarus žodį „vaikystė“. Vaikystė – nepakartojamai gražus ir brangus erdvėlaikis, kuriame kaleidoskopiškai keičiasi vaizdų plastika ir įvykių chronologija, garsų simfonija ir kvapų stichija, delnus iki šiol kutenantys lytėjimo įspūdžiai ir liežuvio atminties tebesaugomas pirmųjų žemuogių, rudenį rausti pradėjusių šermukšnių ar žiemą nuo aukšto atneštų sušalusių puslaukinių obuoliukų skonis… Ir bespalvės, begarsės, bekvapės (o gal priešingai – labai spalvingos, prasmingai įgarsintos, tiesiog kvapnios) vaikystės svajonės, fantazijos, viltys… Deja, jau net retuose sapnuose nebegali mamos nepastebėtas išbėgti basas į besikalančios žolytės nužalsvintą, o ankstyvo pavasario šalnų pasidabruotą kiemą, kaip lygus su lygiais šnekėtis su namo iš tolimų kraštų sugrįžusiais špokais (varnėnais), sodinti su tėvu (1947-ųjų rudenį, prieš mėnesį pradėjus lankyti pirmąją klasę) sodo, kurio ateitimi motina netiki („Eik, Untanai, su savo tom obelim, tokie laikai…“), bet, kaip ir tėvas, tiki tu, sakyti graudaus, mažesnę seserį ir kaimynų vaikus iki ašarų sugraudinusio pamokslo prie katino „nužudyto“ žvirblio kapo, leistis nuo kalvos tėvo nuobliuotomis slidėmis vos vos užlenktais galais, ankstyvą speiguotos žiemos rytą važiuoti į Piemenėlių mišias, ridenti spalvotų velykinių kiaušinių, visą vasarą „piemenauti“, kai „piemenų“ kartais susirenka daugiau negu karvių, duotis po jaunus alksnynus ir karklynus žaidžiant visokias slėpynes ir „užkaltinius“, lietui artėjant išsirengti iki trumpikių ir paslėpti drabužius po egle, kad paskui vėl turėtum kuo sausai apsirengti, antroje klasėje išgyventi, rodos, garsiai niekam ir neprisipažintą, bet visų kažkokiu būdu suprastą ir apskelbtą pirmąją meilę tokiai nepakartojamai gražuolei ir geruolei Snieguolei… Tais laikais tai buvo negirdėtas ir vienintelis vardas, o ji pati – pirmoji gyvenime sutikta aristokratė. Aišku, nežinojau tada šito žodžio reikšmės, nebuvau jo net girdėjęs, bet svarbiausia, kad Snieguolė buvo iš kito pasaulio: jos tėvas tarnavo… eiguliu, o motina, gal net kokią progimnaziją baigusi, ne tik vilkėjo ne taip, kaip kitos aplinkinių kaimų moterys, bet ir turėjo savo biblioteką, iš kurios tėvas, trijų klasių mokslo cenzą teturėjęs, bet visą gyvenimą laisvalaikiu knygas skaitęs valstietis, nuolat parsinešdavo visokių „raupsuotųjų“, „grafų montekristų“, „kreicerio sonatų“, prie kurių ir pats, nutaikęs progą, pripuldavau, kol „sužinojau“, kad tai – ne vaikams skirtos knygos…

Matot, mieloji Elona, kad, neturint bent pusės laisvo „Rubinaičio“ numerio ploto, mano amžiaus žmogui apie vaikystę klausimų užduoti nebegalima… Bus Jums darbo viską trumpinant. Arba – pasigailėjęs – į kitus klausimus atsakinėsiu taupiau.

Kada ir kaip Jūsų vaikystėje atsirado knygos? Kokios jos? G. Adomaitytė: „Knygas vaikams galėtume suskirstyti taip: tos, iš kurių išaugama, su kuriomis atsisveikinama be gailesčio, ir tos, kurios visada liks tavo knygos – kad ir kiek metų tau būtų“. Ar yra knygų, kurios visada „su Jumis“?

Tai gal tas priešpaskutines eilutes ir įskaitykit kaip dalį atsakymo? Perskaičiau viską, kas buvo pradinės mokyklos „bibliotekoje“– spintoje, skaičiau tas pokario knygas laikraštiniu popieriumi, minkštais viršeliais, kurių parveždavo tėvas iš miesto kaip „privalomą“ cukraus ar kito tų laikų deficito priedą. Net dabar apie tą „priedą“ negalėčiau išspausti iš savęs jokios ironiškos gaidos: laisva valia tėvas, net nuoširdžiausiai mėgdamas knygas, nebūtų jų pirkęs, nes „darbadieninis“ rublis tais laikais buvo dar didesnis deficitas. Be to, pasirinkti jo vis dėlto mokėta: mūsų etažerėje – ne visuose pokario kaimo namuose stovėjusiame tokiame „inteligentiškame“ balde – buvo koks pusšimtis knygų: nuo P. Cvirkos „Nemuno šalies pasakų“ iki N. Turgenevo „Raštų“ tomo. „Mumu“ kelis kartus skaičiau tyliai (šluostydamasis ašaras) ir garsiai (pravirkdydamas motiną) daug anksčiau, negu atėjo jam „programinis“ laikas. Knygų, kurios „visada su manim“, yra, bet jos atėjo jau vėlesniais laikais.

Kaip keitėsi Jūsų lektūra? Nuo pasakų, knygų apie indėnus, sentimentalių meilės romanų prie rimtos mokslinės literatūros ar kitaip? Gal visai stichiškai?

Man vis kažkaip atsakant pavyksta bent iš dalies užbėgti klausimui už akių. Pasakas, „indėnus“, meilės romanus, net detektyvus, fantastiką skaičiau, atrodo, pagrečiui, gal, kaip Jūs sakote, „ir visai stichiškai“. Rimta moks­inė literatūra (nors klausimas, kiek ten joje buvo to „mokslinio rimtumo“ ir kiek – ideologinio šlamšto) atėjo jau studijų metais.

Kaip rūpinotės savo vaikų lektūra. Ar tiesiasi į knygą Jūsų vaikaičių rankos?

Pirmuosius impulsus, atrodo, pavyko suteikti. Šešiametė duktė savo „repertuare“ turėjo kelias dešimtis eilėraščių, kuriais „vaišindavo“ atėjusius svečius. Nuėjome kartą abu aplankyti sergančio Martyno Vainilaičio, tai ji didelėje ligoninės palatoje surengė poeto kūrybos popietę. Matyt, padarė poetui įspūdį: po kiek laiko jis apdovanojo dukrą tokia juosta, kuri ir šiandien saugoma kaip brangi relikvija. Vėliau vadovavimas lektūrai iš mano rankų išslydo: jį nejučiom perėmė ir sūnų, ir dukrą mokiusi Vilniuje ir Lietuvoje žinoma mokytoja lituanistė Violeta Tapinienė. Džiaugiausi, pavydas nekankino. Šiaipjau gyvenime buvau griežtokas tėvas, bet intelektualinės ir meninės prievartos netaikiau. Taip kai kada tyliai teisinuosi dėl to, kad nelankė maniškiai nei dailės, nei muzikos mokyklų. Bet parodas, koncertus, spektaklius lanko, o naują knygą dabar jie dažniau tėvui pasiūlo, negu jis jiems. Tai gal ir savo vaikams ką nors įdiegs… Auga kol kas du vyrai vaikaičiai, labiau linksta prie močiučių ir jų įtakai pasiduodantys. O senelis kol kas tik nustebęs ir kiek sunerimęs žiūri, kaip, į ketvirtuosius įkopęs, ne visas raides dar pažįstantis ir skaityti, aišku, nemokantis Kipras naršo po kompiuterį, susirasdamas norimus žaidimus ar tapybos „failą“; kaip antruosius pradėjęs Martynas, kad ir „teisingai“ tėvų kreipiamas į priešingą pusę, vis gręžiasi ten, kur mirguliuoja televizoriaus ekranas… Nieko nepadarysi – XXI amžius…

V. Kukulas yra rašęs, kad knyga turi atliepti tam tikrą dvasine būseną. Prieš daugelį metų skaitytas ir sužavėjęs romanas vėliau gali pasirodyti naivus, neįdomus. Kaip Jūs renkatės lektūrą?

Pasirašau po V. Kukulo mintimi. Daug kartų esu patyręs tą patį. Bet renkantis lektūrą tokia patirtis beveik nepadeda. Renkiesi su viltimi, o rezultatas arba pateisina ją, arba apvilia. Iki kito karto. Metams bėgant, tų klaidų gal ir mažėja. Deja, tai menka paguoda – laiko mažėja daug greičiau…

A. Gusčius apie Jus rašė: „…gyvenimo kelią pradėjo eilėraščiais. Neblogai sektųsi ir kaip prozininkui“. Pasirinkote kritiko kelią. Kas lėmė pasirinkimą?

Draugiška kolegos replika visada maloni. Bet draugiškumo joje daugiau negu teisybės. Tiesa, vidurinėje mokykloje rašiau eilėraščius, buvau net žinomas rajono masto poetas, kartą, po žaismingo ginčo su draugais, gal ir susilažinęs, net konkursinę novelę sukurpiau (ją, matyt, ir turėjo omenyje A. Gusčius), laimėjau kokių dviejų mėnesinių atlyginimų respublikos oficiozo premiją (skliausteliuose pažymėsiu, kad, be gero tais laikais „uždarbio“, šiek tiek šildė ir maža paguoda, kad konkursas buvo uždaras, ir, iki atplėšiant vokus bei viešai iššifruojant slapyvardžius, būsimo „laureato“ neįtarė nei draugai, nei saviškiai; tik viena buvusi mokytoja iš Molėtų, atpažinusi novelės herojės prototipą, sutikusi pasiteiravo, ar tik čia ne mano darbas; jai vienai tada ir prisipažinau), bet, laimei, supratimas, kas yra literatūra, laiku pralenkė rožines šešiolikmečio iliuzijas, o ketvirton dešimtin įkopusį „laureatą“ jau patikimai saugo nuo tokių iliuzijų recidyvų. Kas lėmė pasirinkti kritiko kelią? Trumpai atsakyčiau taip: meilė literatūrai, kokios pats sukurti negalėčiau.

V. Daujotytė svarsto, kas yra kritikas: „Kūrėju vadintis pretenzinga, aptarnaujančiu – žemina. Bet kritikas negali nejausti nepilnavertiškumo. Kad ir kiek triūstų, jo saujos tuščios“. Ar sutiktumėte su tokiu kritiko „apibrėžimu“?

Geras klausimas, kaip sako žurnalistams mandagūs, išauklėti ir diplomatiški valdžios vyrai, dažnai nė nemanydami nuoširdžiai į tą klausimą atsakyti. Pasakysiu nepataikaudamas, bet nuoširdžiai: ačiū už klausimą, kuris bent kartą suteikia progą viešai nesutikti su citatos autore, kurią labai gerbiu, kurios darbus didžiai vertinu, su kurios nuomone dažniausiai sutinku ir su kuria padiskutuoti, deja, pasitaiko apgailėtinai retai. Trumpai tariant, su tokiu apibrėžimu nesutinku, o savo nesutikimą motyvuočiau taip: kad ir kokia iškili asmenybė mūsų literatūrologijos ir visos kultūros fone būtų V. Daujotytė, ji vis dėlto yra moteris (tik jau neįtarinėkite manęs kokiu antifeminizmu), kuriai tiesiog būtinas, kad ir santūrus, koketiškumas. Jeigu nuoširdžiai patikėtume tokio rango kritikų „nepilnavertiškumo“ kompleksu, tai mums, smulkesnėms žuvelėms, reikėtų tik parausti iš gėdos, visiems laikams nusilupant nuo savęs ne tiek blizgančius, kiek saugančius žvynus. O rečiau ar dažniau aplankančio „tuščių saujų“ jausmo tikrai negalima paneigti. Bet jį išgyvena ne tik kritikai. Kiek iškalbingų prisipažinimų kūrėjų autobiografijose ar dienoraščiuose, kiek karčių išgyvenimų užfiksuota net garsiausių mokslininkų, chirurgų memuaruose (neseniai perskaičiau akademiko Jurgio Brėdikio knygą), kiek kartų tuščiom saujom pasijunta net geriausi mokytojai… Sutikčiau, kad kritiko profesija ar pašaukimas, kaip ir kiekvienas kitas, turi savo specifiką, mielai pasidalyčiau apie ją mintimis, bet tai – jau kito pokalbio tema.

Rašėte remdamasis L. Tolstojumi: „Meno kritikai reikalingi žmonės, kurie parodytų minčių lasiojimo meno kūrinyje beprasmiškumą ir pastoviai vadovautų skaitytojui tame begaliniame susipynimų labirinte, kuriame slypi meno esmė“. Kas padeda vaikštant po tą labirintą ir kokie kriterijai svarbiausi atskleidžiant meno kūrinio esmę?

Iki šio klausimo vis dar tikėjausi išlaikyti Jūsų diktuojamą pokalbio įtampą. Po šio – keliu rankas. Ne tik trumpai, bet ir trigubai daugiau vietos turėdamas, atsakyti į jį negalėčiau. Pirmiausia, tai būtų labai nuobodu (kas čia dabar suks galvą apie tuos svarbiausius kriterijus, kai „svarbiausiais“ tampa rinka, reklama, mada ir panašūs dalykai?), antra, nelabai tikra (kritiko darbo praktikoje, kuri labai priklauso ir nuo pasirinkto objekto, toli gražu ne visada pavyksta nuosekliai laikytis viduje susiformuotos hierarchiškos vertybių sistemos), trečia, klausimas, mano supratimu, labiau susijęs ne tiek su stabilesnėmis teorinėmis nuostatomis, kiek su labai paslankia intuicija. Pasinaudodamas ne savo išrastu metodu išsisukti iš situacijos, galėčiau pasakyti: skaitykite, kas mano parašyta. Bet iš klausimų jaučiu, kad Jūs perskaitėte net tai, ko aš nebeprisimenu rašęs, todėl grįžtu prie pirmosios formulės – keliu rankas. (Juo labiau kad Jūs kilniaširdiškai leidote į kai kuriuos klausimus visai neatsakinėti).

Kodėl susidomėjote proza? Gal rašyti apie poeziją būtų lengviau? Kaip pasirenkate kūrinį analizei?

Vienodai domiuosi ir poezija, ir proza. Pridursiu: ir dramaturgija, ir eseistika, ir literatūrologija. Kadaise diplominį darbą rašiau apie septintojo dešimtmečio dramaturgiją, net pirmas viešas kritikos darbelis jai skirtas, kritiko kelio pradžioje rašiau ir apie poeziją, ir apie prozą. Siauresnės specializacijos tendencijų veikiamas, buvau likęs prie prozos. Dabar – kiek laiko tam lieka – ėmiau įdėmiau žvalgytis į literatūrologijos ir kritikos žanrus, aiškintis nepakartojamo asmenybės individualumo sklaidą juose.

Nesutikčiau, kad apie poeziją rašyti lengviau. Meluočiau teigdamas, kad rinkausi tai, kas sunkiausia. Apytikris būtų ir pasirinkimo priežasčių išvardijimas. Galiu nebent paspėlioti. Poezija – vis dėlto savotiška lakštingalos giesmė, ir, matyt, kuriuo nors metu buvo intuityviai pajausta, jog mano rankos per grubios preparuoti šitą paukštelį, kad tvirtai įsitikintum, iš kur kyla giesmė, kas lemia jos grožį ir nepakartojamumą. Proza, jeigu nesijuoksite iš mano „atradimo“, – proziškesnis, žemiškesnis menas. Esu valstietiškos prigimties žmogus, į gyvenimo realybės, kasdienių rūpesčių, socialinių klausimų, psichologinių asmenybės išgyvenimų verpetą įsukamas greičiau negu į filosofijos, metafizikos, transcendencijos, pasąmonės efemerijas. Į jose sklandančius žmones žvelgiu su pagarbiu atsargumu ar atsargiu pagarbumu, bet pats, atrodo, net tada, kai manoji jaunystė dar žvalgėsi į vienokias ar kitokias madas, naujoves, gundomai atsiveriančias paslaptis, nesu nei bandęs prie jų taikytis, nei jų sau pritaikyti, nesu apsimetinėjęs kitiems aiškindamas dalykus, kuriuose ir pačiam klausimų daugiau negu atsakymų. Reikia tai darančių žmonių, reti jie ir brangūs, iš daugelio pašauktųjų tiek nedaug išrinktųjų… Jeigu kada, būdamas optimistiškiau nusiteikęs, ir nepuolu kategoriškai prieštarauti, kad kokiems porai dešimtmečių buvau pašauktas patarnauti literatūros kritikos Nemūzai, tai bent jau mintis apie išrinktojo statusą nėra suteršusi net slapčiausių minčių ir iliuzijų. Vėl turbūt nuvažiavau į šoną, vėl padariau darbo geranoriškoms žirklėms, bet gal taip ir į klausimą apie kūrinio pasirinkimą iš dalies atsakiau. Nes vieno atsakymo tikrai nėra. Esu rašęs redakcijos ar leidyklos užsakymu, esu rinkęsis knygas, kurios jaudino ir apie kurias norėjosi viešai padiskutuoti, esu rašęs apie knygas, kurios iki šiol „visada su manim“, ir apie knygas, prie kurių daugiau niekada nebegrįšiu. Rašiau apie autorius, su kuriais siejo ar sieja draugiški ryšiai, rašiau apie tuos, kuriuos pažinojau iš matymo. Rašiau nemanydamas po publikacijos patirti draugiškumą ar bent pasitikėjimą, bet rašiau ir iš anksto vydamas šalin nuogąstavimus, kad draugiški jausmai atšals, o atviras žodis nebus adekvačiai priimtas. Kiekvienu atveju galima ieškoti savų priežasčių, impulsų, motyvų, svarstyti jų buvimo ir galutinio rezultato ryšį, bet kokio nors bendro vardiklio rasti neįmanoma.

Kaip vertinate savo paties kūrybos kelią? Ar daug eilučių, kurių dabar nerašytumėte, ar daug darbų, kuriais ypač džiaugiatės?

Nesiimu to daryti. Tiesą sakant, rimtu veidu apie savo „kūrybos kelią“ nė negalėčiau kalbėti: jeigu ir buvo kas, tai gal kokia brydė rasotoje pievoje. Bet rasa nudžiūsta, žolę laikas nupjauna, tai ir brydė išnyksta. O eilučių, kurių dabar nerašyčiau, neskaičiavau. Galiu tik pasakyti, kad viešai deginti savo knygų, kaip, beje, ir kieno kito, pagunda niekada nekilo: numirs jos ir be efektingų laužų. Negaliu be atlaidžios ironijos žiūrėti į žmones, kurie, tegu ir mintyse, iškupiūravę šiandien nebetinkamas ar nepatinkamas savo eilutes, įsivaizduoja, kad jų nė nebuvo, ir mielai skaičiuoja, kiek jų yra kitų raštuose. Geros kavos puodeliu pavaišinčiau tą, kuris ir mano „nuodėmingąsias“ suskaičiuotų. Darbų, kuriais ypač džiaugčiausi, neturiu. Atlygį esu gavęs visai kita forma: džiaugsmą (jeigu tai pats tiksliausias žodis tai dvasinei būsenai nusakyti) išgyvendavau kaskart, kai dėl profesinių interesų ilgiau nei įprastai pabūdavau meninėje vieno ar kito autoriaus sukurtoje erdvėje, kai pavykdavo aptikti, pastebėti, įvardyti, kitiems parodyti tai, kas atrodė nauja, įdomu, reikšminga, prasminga. Ilgą autorių vardų, knygų ir kūrinių grandinę turėčiau išvardyti su pagarba ir dėkingumu už suteiktą malonumą, katarsį, džiaugsmą. Paminėsiu tik du: B. Radzevičių ir G. Kanovičių. Pirmąjį dėl to, kad jo jau seniai nebėra, antrąjį – kad jis labai toli ir tikriausiai niekada šio „Rubinaičio“ numerio neskaitys. Tarp jų – visi kiti, apie kuriuos kada nors rašiau.

Kaip vertinate dabartinę literatūros padėtį? „Metų“ polemikoje prof. V. Zaborskaitė retoriškai klausė, ar įmanoma jaunimą sudominti klasika, kai vyrauja vizualinė informacija, stumianti knygą į šalį. Kaip atsakytumėte Jūs? Kokia pastaraisiais metais pasirodžiusi knyga Jus ypač pradžiugino?

Situacija tokia, kad jai apmąstyti reikia daug daugiau laiko, o apibūdinti – daug daugiau vietos, negu mes turime. O mėtytis efektingais aforizmais nesinorėtų. Retoriniame profesorės V. Zaborskaitės klausime, deja, slypi ir didžioji skaudaus atsakymo dalis. Guodžiuosi tik tuo, kad taip skauda tik mums, knygos epochos vaikams: kompiuterių, interneto, kompaktinių diskų epochos augintiniai nuo tokio skausmo yra iš anksto apdrausti. Kokie galimi globaliniai šitų pokyčių padariniai? Kad ir kaip sutelkčiau savo intelektualines jėgas bei įtempčiau vaizduotę, nieko pranašiško išspausti negaliu. Todėl, labai ir nesikankindamas, kaip koks pasislėpęs turtingas šykštuolis, vartau, žarstau savo auksą ir džiaugiuosi: kad ir koks buvo tas mano (ir mūsų) gyvenimas, bet turėjau Knygą, knygų. Ir iki gyvenimo pabaigos pakaktų net tų, kurios vien asmeninėje bibliotekoje dar tebelaukia savo eilės, kartais teisėtai atsistodamos į ją nebe pirmą kartą. O juk į eilę, kad ir rečiau nei kadaise, atsistoja ir naujos knygos. Vienos iš jų – be daugybės išlygų – išskirti negalėčiau.

J. Brodskis: „Jei rinktume savo valdovus pagal tai, kokias knygas jie skaito, o ne pagal partines programas, žemėje būtų mažiau vargo. Sunkiausias nusikaltimas – knygų neskaitymas.“ Kokias knygas „rekomenduotumėte“ valdovams, kad pasaulį galima būtų atiduoti į jų rankas? Gal tokios idėjos jau beviltiškai paseno?

Net ir didelių autoritetų mintys kartais man atrodo beviltiškai idealistiškos ir romantiškos. Niekaip neprisiversčiau imtis rinkti ko nors esamiems ar būsimiems valdovams: jeigu jie ką nors skaitė, skaito ar skaitys, tai tikrai ne dėl to, kad „žemėje būtų mažiau vargo“. Nubraukime pirmąjį žodelį ir klaustuką iš paskutinio Jūsų klausimo – ir bus suredaguotas mano atsakymas.

Visai neseniai perskaičiau, kad kritikas A. Gusčius tapo liftininku, išgyvenimui ieškodamas nemeninių alternatyvų. Ar įsivaizduojate tokią alternatyvą – nebūti knygos žmogumi, literatūros kritiku, dėstytoju?

Kol gyvas, žmogus visada ieško kokių nors išgyvenimo galimybių. A. Guščiaus pasirinktoji nėra negirdėtai novatoriška: pirmasis liftininkas iš literatų, mano žiniomis, buvo A. Škėma. Aš, jeigu tektų rinktis, bandyčiau įsiprašyti pagalbiniu darbininku į kokį medžio apdirbimo cechą.

Kritiko įvaizdis: kandus, gal net sarkastiškas, piktas žmogus. Ar kritika turi būti pikta, atbaidanti nuo rašymo? Jei kritika švelni, klesti grafomanija. Ar sunku kritikui rasti „aukso vidurį“?

Nejaugi ir Jūs, mieloji Elona, tikite tokiu įvaizdžiu? Su kuo aš – tegu ir neakivaizdžiai – visą dieną kalbuosi? Siaubas, kaip sako mano trimetis anūkas (nuodėmingas, niekaip nepriprantu prie „vaikaičio“). Literatūros kritika (o tai kas kita negu kritika be šio epiteto) negali, neturi būti pikta. Ji turi būti mylinti, o pyktelėti tik kartais, kaip kad pyktelime ant mylimų žmonių. O klestinčios grafomanijos ir švelnios kritikos niekada nebandyčiau susieti vienoje lygtyje. Turime „švelnią“ profesorę V. Daujotytę ir „piktą“ jos mokinį S. Parulskį. Ar apsiverstų kam liežuvis pirmajai papriekaištauti už grafomanijos antplūdį, o antrajam pripažinti kovos su ja nuopelnus? Man neapsiverstų. O „aukso vidurio“ niekada sąmoningai neieškojau: jis turėtų būti kur nors tarp nekritiško žavėjimosi kūriniu ir tendencingo priekabiavimo.

Kaip pats reaguojate į kritiką?

Į literatūros kritiką – su susidomėjimu, dažniausiai solidariai, kartais kritiškai. Į kritiką be šio epiteto – labai įvairiai. Kai ji siejasi su kitais, visada mintyse paklausiu, ar ji pagrįsta ir teisinga. Kai taikoma man, reaguoju nejausdamas didelio malonumo, bet, atrodo, pakančiai.

Kritiko talentas – kas tai? Ar galima šio meno išmokti?

Kritiko talentas – labai sąlygiška sąvoka. Ir vartoju, ir taikau ją išimtinai retai. Sau – net kūrybinio „piko“ metais – niekada. Talentingų kritikų per visą mūsų literatūros istoriją buvo… Kiek? Na, bent jau abiejų rankų pirštų jiems suskaičiuoti tikrai užtektų. Ir tai sakau tik todėl, kad nediskriminuočiau žanro, kurį vertinu, kuriam pagal išgales tarnavau. Kitu atveju sakyčiau, kad kritikui užtenka ir kuklesnių epitetų: gabus, įžvalgus, drąsus, objektyvus, savarankiškas, nuoširdus, geranoris ir pan. Kai kuriais iš jų esu gyvenime ir pats pamalonintas. Ne man spręsti – pelnytai ar tiesiog linkint gero. Meno išmokti, žinoma, negalima, polinkius, gabumus, profesinius sugebėjimus išsiugdyti – taip.

Esate rašęs, kad svajojate parašyti apie savo kartos žmones (B. Radzevičių ir kitus). Ar dar toli iki šios svajonės išsipildymo?

Jeigu gyvenimas nebūtų pasisukęs taip, kaip jis pasisuko, jeigu būčiau likęs kokiu laisvesnio laiko vis nuvagiančiu literatūros tarnautoju (penkiolika metų dirbau Rašytojų sąjungoje), kai kurias svajones tikriausiai būčiau bent iš dalies įgyvendinęs. Dabar kaip ta lapė, žiūrėdama į vynuoges, guodžiuosi: neprinokę liko tos svajonės. Bet turiu ir kuo pasidžiaugti: štai buvę studentai, dabar jau kolegos, bendradarbiai, humanitarinių mokslų daktarai parašė ir apgynė brandžias disertacijas (viena – apie B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“), štai kartu su katedros kolegomis išleidome pirmiausia studijų reikalams skirtą, bet ir platesnio susidomėjimo galintį sulaukti rinkinėlį „Skaitome Aputį“, štai lentynoje išrikiuoti baigiamieji bakalaurų ir magistrų darbai apie šiandieninę literatūrą, ne vienam iš kurių teko vadovauti. Optimistiškesnę akimirką net pasidžiaugiu: tai, ko nespėjau padaryti, bus padaryta vėliau, bet geriau – jaunesnių, gabesnių, modernesnių.

Kokią knygą skaitote dabar, su kokiomis knygomis greičiausiai užmiegate (gal su detektyvais ar fantastika?), kokių knygų niekada neskaitote?

Skaitau airių poeto ir mokslininko John‘o D‘Onohue knygą „Anam čara“ („Sielos draugas“) apie dvasinę keltų pasaulio išmintį. Skaitau iš lėto, po vieną kitą skyrelį, vakarais, bet ne tam, kad užmigčiau, o kad po rūpesčių dienos, po visų „penktųjų puslapių“ ar „kruvinųjų bangų“ (kurioms, beje, laiko sugaištu tik tiek, kad įsitikinčiau: tas pat, kas buvo prieš savaitę, mėnesį, metus), užmigčiau bent trumpai pabuvęs tame nepasiekiamame pasaulyje, kuriame viešpatauja harmonija, meilė, gėris. Neskaičiusiems pridursiu: tai ne fantastikos knyga. Pagrindinė autoriaus mintis – ne apie įsivaizduojamą pasaulį, net ne apie radikalų esančiojo pertvarkymą, o apie savo vidaus pasaulį, kuris taip pat ne visada būna mums pavaldus, bet už kurį vis dėlto pirmiausia atsakome patys.

Beje, turiu po ranka ir knygų, kurias vartoju vietoj tazepamo. Greičiau ateinąs miegas šiuo atveju yra savotiška literatūros kritikos forma: iškrito knyga iš rankų – taip jai ir reikia, rytą padėsiu į tolimesnę lentyną. Geros knygos iš rankų nekrinta.

P. S. „Rubinaitis“ vėluodamasis sveikina Petrą Bražėną, nepamiršusį vaikystės, gražaus jubiliejaus proga.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 1 (17)