Darbas, kaimas ir šypsenos
Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti, kad galime rankose laikyti lietuviškai išleistą naują (nors iš tiesų gana seną, daugiau nei penkiasdešimties metų senumo) Astridos Lindgren knygą Kerstina ir aš*. Ko gero, kiekvienas rašytojos gerbėjas nesitvers noru ją atsiversti ir pauostyti. Juk Astrida išmokė vaikus uostyti naujas knygas!
A. Lindgren – viena iš autorių, kurių lietuvių skaitytojams pristatyti nereikia. Tai apie ką gi rašytoja pasakoja šį kartą? Knygos siužetas gana paprastas. Dvynės Kerstina ir Barbru su tėvais persikelia gyventi į kaimą, į buvusį tėčio vaikystės ūkį Lilhamrą. Tačiau pasirodo, kad dvaras, tėčio pasakojimuose buvęs toks puikus, ne toks jau didelis ir, deja, gerokai apleistas. Taigi visa šeima leidžia vasarą mėgindami Lilhamrą atgaivinti ir paversti klestinčiu ūkiu. Akivaizdu, kad ši A. Lindgren istorija realistinė, kasdieniška ir labai nesudėtinga. Jos siužetas gana epizodiškas, ir painių intrigų skaitytojas tikrai neras. Tačiau istoriją pagyvina ir daro patrauklią lengvas ir žaismingas pasakojimo tonas, nuolatinis humoras, švelni ironija ir gerai pažįstamos autorės intonacijos. Prisiminkime, kad knyga išleista 1945 m. Matyt, karo metu rašytoje istorijoje A. Lindgren sąmoningai vaizdavo ramią kaimo idilę, gražų ir taikų gyvenimą.
Iš visų rašytojos knygų, kurios jau gerai žinomos lietuvių skaitytojams, Kerstina ir aš tikriausiai labiausiai primena Padaužų kaimo vaikus. Kaimo buitis vaizduojama paprastai, tačiau su didele meile, o kasdienio gyvenimo epizodai ir sudaro knygos siužetą. Kai kurie įvykiai netgi labai panašūs, jei prisiminsime, kaip Padaužų kaimo vaikai ėjo vėžiauti arba steigė vyšnių akcinę bendrovę: tokius epizodus rasime ir šioje knygoje. Tačiau istorijos tikrai nėra vienodos. Pirmiausia jas skiria pagrindiniai veikėjai.
Kaip neįprasta, kad A. Lindgren rašo apie… šešiolikmetes! Vis dėlto rašo – matyt, ji gali rašyti apie ką tik nori, ir labai žaviai. Šios knygos veikėjos – dvynės, bet tuo autorė pernelyg nežaidžia ir nepokštauja jas sukeisdama ar kurdama nesusipratimus. Ko gero, tai būtų per paprasta. Tiesa, kiti veikėjai kelis kartus sutrinka nežinodami, su kuria mergina bendrauja, bet pačios dvynės iškart išaiškina situaciją ir šmaikščiai atšauna: „Tuomet čia aš. Beje, kaip tik šito ir tikėjausi.“ Tai kam tada veikėjos dvynės reikalingos? Iš tiesų tai labiau istorija apie Barbru (kuri viską ir pasakoja pirmuoju asmeniu), o dvynė sesuo tiesiog visada yra šalia kaip geriausia draugė ir kaip artimas žmogus, kurį kartais galima paerzinti kandžiomis replikomis. Ir tai veikėjos dažnai daro, priversdamos skaitytoją nusišypsoti.
Kadangi dvynės yra šešiolikmetės, nenuostabu, kad atsiranda ir meilės tema. Abi mergaitės įsimyli. Tiesa, ne tą patį vaikiną. Tačiau viską komplikuoja Barbru, įsimylėdama du vaikinus (na, gal jais susižavėdama) – kaimo fabrike dirbantį Bjorną ir aviacijos studentą Kristerį. Tačiau net jei knygoje ir yra meilės kančių, jų niekas per daug nedramatizuoja. Beje, kritikų nuomone, meilė knygoje kiek nenatūrali, sukurta pagal mergaičių romanų tradiciją. Bet gal ir nereikia vaizduoti stiprių ir gilių jausmų, kai veikėjui šešiolika. Galbūt tie kritikai tiesiog pamiršo, kada patys buvo šešiolikmečiai, kad paaugliui tokia paprasta meilė, kuri labiau primena draugystę, ar du susižavėjimo objektai gali būti labai natūralus dalykas. Tiesa, A. Lindgren visiškai nevaizduoja seksualumo. Tai gal ir kiek keista, kai dabar daugybė knygų paaugliams kalba tik apie jį. Tačiau juk vaizduojami kiek senesni laikai, kai moralės normos buvo kitokios. Paprastą susižavėjimo siužetinę liniją A. Lindgren užbaigia laimingai. Galiausiai Barbru apsisprendžia ir laimingai draugauja su Bjornu. Tiesa, Astrida ir čia sugeba pašmaikštauti. Kai mama pataria Barbru mylėti savo artimą, ši atkerta: „Pamėginau mylėti du žmones kartu, ir paaiškėjo, jog kaip tik šito per daug. O tu man patari mylėti du milijardus.“
Taigi suaugusieji knygoje taip pat svarbūs – į juos sunkiu metu kreipiamasi patarimo. Tuo Kerstina ir aš taip pat išsiskiria iš daugybės šiuolaikinių kūrinių paaugliams, pasakojančių apie yrančią, nedarnią, problemišką šeimą. Tiesa, knygos suaugusieji – tai ne tik tėvai, bet ir kiti Lilhamros darbininkai. Vis dėlto visi jie – tarsi fonas, į seserų gyvenimą pernelyg nesikiša, bet yra joms reikalingi, mergaitės juos gerbia. Labai gražiai vaizduojami tėvų santykiai, jų meilė. Tėvas, buvęs majoras, – iš tiesų lyg neužaugęs vaikas: karstosi po medžius, krinta iš jų, imasi ūkininkauti nieko neišmanydamas ir šiurpindamas visą parapiją keistais poelgiais, be proto myli dukteris, o dar labiau – žmoną. Barbru vėl apibendrina: „Ką gi, jis būtų žavėjęsis mama netgi tada, jei ji būtų sugalvojusi išsidažyti veidą žaliais langais ir mėlynais taškais.“ Ko gero, tokia tėvo meilė motinai – A. Lindgren vaikystės prisiminimas. Visi biografai mini jų tėvų santuoką (neįprastai tiems laikams) buvus iš meilės, o ir pati Astrida tą didelę meilę yra aprašiusi savo knygoje Samuelis Augustas iš Sevedtorpo ir Hana iš Hulto.
Ko gero, ir dvynukių mama kiek primena Astridos mamą. Nors gal ir nevisiškai. Juk ji miestietė, knygoje kelis kartus minima, kad sugebėjo atrodyti kaip tikra anglų aristokratė. Tačiau ji tvirtai vadovauja remontui, pati imasi darbų namuose, guodžia tėvą ir gerokai mažiau lepina dvynukes. Margareta Strömstedt, ilgametė A. Lindgren draugė ir biografė, tvirtina, kad tokios – tvirtos ir darbščios – būdavusios visos Smolando moterys.
Be tėvų, ūkis pilnas samdinių, kurie taip pat įsiterpia į veiksmą. Matyt, tai irgi atėjo į istoriją iš A. Lindgren vaikystės Smolando, jos tėvų ūkio. Juk apie bernus ir mergas vėliau skaitysime ir Emilyje iš Lionebergos. Aptariamoje knygoje bene svarbiausias iš darbininkų – buvęs tėvo draugas Juhanas, kuris dabar yra pagrindinis patarėjas, žmogus, be kurio ūkis sugriūtų. Tai šiltas, ramus, sveiko proto kaimietis, pristabdantis tėvo fantazijas vos viena fraze „geriau jis taip nedarytų“. Dvynukėms jis atrodo labai mielas, ir anksčiau minėtoji M. Strömstedt sako, kad nuoširdžiausias meilės prisipažinimas knygoje skirtas būtent Juhanui. Ir nekeista – juk jis tiesiog darbštus ir geras žmogus.
Pagaliau bene svarbiausias visoje istorijoje yra darbas. Taip, darbas – jis ne kartą tiesiogiai aukštinamas, išsakoma, kaip gera dirbti žemę, kaip svarbu darbuotis visiems kartu, kaip darbas gelbsti nuo meilės kančių… „Smolandietiškos darbo moralės persmelkta knyga“, – rašo kritikai. Taip, darbas čia vaizduojamas tikroviškai, jis sunkus, kartais net įkyrus, tačiau labai vertinamas. Vis dėlto neapsigaukite, nuo to istorija tikrai nepasidaro didaktiška. Būtų labai jau keista, jei A. Lindgren imtų tiesiogiai moralizuoti. Ir kai tik mama ima kalbėti apie darbo naudą, dvynės tuojau pat mesteli kokią šmaikščią repliką. O kai apie darbo žavesį draugams ima kalbėti pati Kerstina, jau kitame skyriuje skaitytojas negali susilaikyti nešyptelėjęs iš jos skundo, esą kalbėjusi apie kokį nors gražesnį darbą, o ne apie runkelių retinimą, taip gadinantį nagus. Taigi viską apgaubia švelnus humoras, nė neprimenantis nuobodžių moralų.
Be to, tai istorija apie kaimą. Manyčiau, kad skaitančiam miesto vaikui, kuris neturėjo kaimo, kai kas gali pasirodyti nauja ar keista. Daugybė darbų aprašymų, kuliamosios ir rišamosios mašinos, melžimo įrenginiai – detalės, kurių knygoje apstu, kai kam gali būti negirdėtos. Na bet juk iš knygų mokomės! Ir šiuo atveju pamatome, kaip atrodo ar seniau atrodė ūkio gyvenimas. Beje, kaimo atmosferą kuria ir vertėja, vartodama turtingą žodyną, kai kurias senesniąsias žodžių formas.
Vienas dalykas pasirodė keistas – tai knygos apipavidalinimas. Iš tiesų paėmęs knygą į rankas, pervertęs iliustracijas ir pažvelgęs į viršelį, manytum, kad ji skirta pradinukui ir vargu ar ją rinktųsi paauglys. Tačiau pradinukams dvynių meilės reikalai kažin ar rūpės. Kita vertus, vaikų knygose adresato amžių dažnai pasufleruoja herojų amžius. O šios knygos veikėjos, kaip jau minėta, šešiolikmetės. Tai kelia adresato klausimą. Šiuolaikiniai šešiolikmečiai, prisiskaitę paauglių literatūros, atvirai keliančios aštrius klausimus, vargu ar atkreips dėmesį į taip atrodančią knygą. Keistai ji atrodytų šalia, tarkim, M. Burgesso knygų viršelių (ir ne tik viršelių, bet ir temų, problemų). Vis dėlto manau, kad jei ne šešiolikmetėms, tai kiek jaunesnėms skaitytojoms (rašau „skaitytojoms“, nes knyga priskiriama mergaičių literatūrai, ir, manau, visai pagrįstai), ypač jau pamėgusioms A. Lindgren, Kerstina ir aš galėtų būti patraukli. Juk galima skaityti ir apie kitokį, gražų ir idilišką, galbūt jau praeities pasaulį. Telieka tikėtis, kad paauglės paims į rankas šią knygą.
O tie skaitytojai, kurie norės sužinoti daugiau ir apie autorę, ir apie knygą Kerstina ir aš, turėtų susirasti jau minėtosios M. Strömstedt Astridos Lindgren biografiją, pernai išleistą lietuviškai. Nevertėtų sutrikti šioje biografijoje radus knygos pavadinimą Šeština ir aš. Tai toji pati Kerstina, tik knygose, verstose skirtingų vertėjų, gavusi kiek skirtingus vardus. Tiesa, Šeština skambėtų švediškiau ir būtų artimesnė originalui. Vis dėlto gal vertėja Kerstiną pasirinko galvodama apie lietuvių skaitytojams įprastesnį šio vardo skambesį.
Apibendrindama galėčiau teigti, kad tai dar viena šilta ir graži A. Lindgren knyga. Galbūt skaitytojas ir pajus, kad tai vienas pirmųjų rašytojos kūrinių, gal vienam kitam pritrūks siužeto dinamikos. Vis dėlto knygą tikrai su malonumu perskaitys ne tik vaikai, bet ir jau vyresni skaitytojai, kurie iki šiol prisimena A. Lindgren knygas.
___________________________________
* LINDGREN, Astrid. Kerstina ir aš: [apysaka] / iš švedų k. vertė Laima Bareišienė; iliustravo Taida Balčiūnaitė. – Vilnius: Garnelis, 2008. – 192 p.: iliustr. ISBN 9789955-883-05-0
Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 1 (49)
