PASAKŲ KNYGŲ EKOLOGIJA

Pradžia apie pabaigą su viena išvada

Porą mėnesių prieš miegą skaitydavau pasakas – kaip vaikystėje. Apie personifikuotus gyvūnus, naminius ar laukinius, apie (ne)sliekus ar tarakonus, apie originalias fantastines būtybes, kai kada – apie lietuviškus Tove’s Jansson, Astridos Lindgren, Alano Alexanderio Milne’o ar netgi Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno personažų giminaičius. Viskas – ikimokyklinukams ar jaunesniojo mokyklinio amžiaus skaitytojams. Tad sugavau save bepasigendančią filosofinės apysakos-pasakos vyrėlesniesiems. Tokios kaip švedų autorės Marios Gripe’s Varpų metas ar mūsų, lietuvių, Vytauto Petkevičiaus Molio Motiejus – žmonių karalius. Literatūroje nebeliko nei karalių, nei princų, nei liūtaširdžių… Violetos Palčinskaitės bandymo perrašyti Wolfgango Amadeus Mozarto operą „Stebuklingoji fleita“ netgi kūrybinga interpretacija laikyti negalima. Jos Stebuklingoji Mocarto fleita – tvarkingas kūrinio atpasakojimas proza, ne daugiau.

O ekologiją prisiminiau ne dėl visuotinės mados vartoti tik ekologiškus produktus. Juk knygų leidyba tiesiogiai su gamtos problemomis susijusi – nuo tada, kai žmonės dėl popieriaus miškus kirsti ėmė.

Pasodinti medį…

Senovėje gyvavo puikus paprotys: gimus berniukui, sodindavo ąžuolą, mergaitei – liepelę. Ir augdavo vaikas kartu su medžiu. Dabar močiutės ir seneliai ne medžius sodina, o popierių gadina, taip tikėdamiesi savo poringes ne tik įamžinti, bet ir po visą plačią Lietuvėlę paskleisti. Gal kitų seneliai ne tokie raštingi, gal gilų purvynėlį mina, užuot plunksna skrebenę. Vis dėlto geriau medžius sodintų Vytautas Ažušilis, užuot apie gėlytes burtininkes rašęs, Ladzius Ojius, apie burokėlius, bulves ir kopūstus bandęs porinti… O kam skirtos pasakos iš Arturo Milašausko knygos Mokykla ir kitos pasakos, taip ir nesupratau. Negi vaikams?.. Mokosi, tiesa, toje mokykloje gyvūnai (lapė, katinas, varlės, ungurys…), situacijos vaikiškos, bet miestas kažin koks keistas: yra čia Sifilio prospektas, kurį kerta Maro skersgatvis, o Santarvės aikštėje „stūgso paminklas Motinai išvaduotojai – atkarios kuprotos žmogystos statula“ (p. 14). Tai perskaičiusi, ilgai lovoje varčiausi, nors jau suaugusi esu…

Medžių sodinimo kontekste įdomi pasirodė Jeronimo Lauciaus idėja – fantastinė pasaka Prie paslaptingos pilies vartų („Trys žvaigždutės“) apie ateivį iš kosmoso, atsivežusį Žemėn pilių sėklų… Tik nuobodžiai, medine kalba papasakota ir tiesiogine didaktika atsiduodanti: „Vadinasi, jūsų žemė ligi šiolei kurčia ir nebyli. Ko gero, niekas jos net nebandė prakalbinti. Todėl ir mano prašymo išauginti pilį ji neišgirdo. Keista žemė. Keisti žmonės… Ak, kokie jūs neišmanėliai…“ (p. 6).

Derinti pažintinį tekstą ir pasaką bandyta Linos Marmaitės-Snitkienės knygoje Paklausyk, ką šnara vėjai („Lututė“). Apie gamtą (apie pasaulio medžių ar Lietuvos pievose augančių gėlių, paukščių rūšis, gyvūnų spalvas…) pasakoja patys gyvūnai. Pažintiniai teksteliai lakoniški, prie puikios kokybės nuotraukų pateikiama pagrindinė informacija. Deja, autorei  pritrūko pasakininkės talento: įrėminančių pasakų tekstas meniškai silpnas, beveik be siužeto, gyvūnų pokalbiai sausi, nuobodūs.

Gamtininko Selemono Paltanavičiaus apysaka-pasaka Leopardas Leonardas („Žara“) – apie žmogaus ir gyvūno, uždaryto zoologijos sode, draugystę ir pastangas jį išvaduoti. Idėja graži, nors nenauja. Tačiau leopardo elgesys net ir pasakos žanro požiūriu yra nelogiškas. Taip, pasakose gyvūnai personifikuojami, jie gali bendrauti su žmonėmis arba, kaip leopardas Leonardas, lyg niekur nieko drybsoti pasakotojo fotelyje ir pareikšti, kad mielai išgertų kavos („Tik grietinėlės nepilk, ji man karve trenkia“, p. 28), tačiau sunku suprasti, kodėl leopardas su tuo pasakotoju susidraugauja. Pasakotojas pasirodo jam tik „dar vienas kvailys“, be to, netesi pažado vėl aplankyti jį zoologijos sode (nesvarbu, kad visą rudenį graužėsi…), tad draugystę čia, bent iš pradžių, sunku įžvelgti, ir į klausimą, kodėl Leonardas vėliau pats susiranda pasakotoją, lieka neatsakyta.

Sunku suvokti, kaip su Leonardo charakteriu dera pasakos idėja: „Žmonės žiaurūs kitokiems nei jie. Jie jų bijo, bet trumpam praradę baimę gali padaryti bet ką. Matyt, iš baimės jie stato namus tokiom storom sienom – kad jų niekas negalėtų pasiekti. Jeigu miesto gatvėm pradeda vaikščioti laukiniai žvėrys, žmonės puola juos vaikyti, gąsdinti, kol šie pametę galvas puola į parduotuvių vitrinas, šoka nuo tiltų ar išsigelbėjimą randa žūdami po mašinų ratais“ (p. 36). Leopardas Leonardas – laukinis žvėris, bet jei norima pavaizduoti jį kaip teigiamą ir nepavojingą personažą, neaišku, kodėl virta dešra jam geriau už žalią mėsą – juk ir dešrai pagaminti reikia nužudyti gyvūną. Tik dešra, kaip pasakytų antropologas C. Levi-Straussas, jau žymi perėjimą nuo žalio prie virto, t. y. nuo natūros prie kultūros… Nemaloniai nuteikia ir tokios vaikui kažin ar priimtinos pasakos vietos: „– Gal įdėk tą mėsą… Kam geram daiktui prapulti? / Skubom sumečiau visus antilopių, zebrų ir paukščių gabalus į maišą. Pirma savęs praleidau Leonardą, paskui užrakinau duris“ (p. 31). Kyla adresato problema: autorius siekia didaktinių tikslų, nori parodyti vaikui, kad zoologijos soduose ar keliaujančiuose cirkuose gyvūnai labai vargsta, bet kažin ar vaikui bus patraukli pasakotojo asmenybė, jei jis sako: „Liūdesys ir kaltės jausmas kamavo ilgai – visą savaitę sėdėjau kambaryje, kovojau su blogomis mintimis ir rašiau tą nelemtą pjesę lėlių teatrui“ (p. 15). Sunku įsivaizduoti, kad kūrinyje, skirtame vaikams, pjesę lėlių teatrui galima vadinti nelemta…

Todėl ypač maloniai nuteikė kelios Virginos Šukytės pasakos apie zoologijos sodo nutikimus iš rinkinio Ančių močiutė („Gimtasis žodis“). Autorė puikiai jaučia savo adresatą – ikimokyklinio amžiaus vaiką, valdo žodį ir moka pasakoti: „Ne visos pasakos apie tai, kas atsitiko seniai seniai vienoje karalystėje už devynių kalnų. Visokių stebuklų pasitaiko ir dabar. Kur? Visur. Namuose, gatvėje, miške. Pavyzdžiui, zoologijos sode kasdien nutinka kas nors nepaprasto. Dovilė ir Simas tai žino, todėl beveik kiekvieną sekmadienį ten lankosi – nuo to laiko, kai į žvėrių miestą išmoko atvažiuoti vieni, be tėvelių“ (p. 9). O tie stebuklai – patys paprasčiausi, bet pagrįsti mažamečio logika. Štai personifikuotas kačiukas pasikalba su tigriuku ir jau kad išdrąsėja!.. „Kai pasakysiu kiemo šunims, kad draugauju su tigrais, jie manęs iš tolo bijos“, – sako jis grįždamas iš zoologijos sodo. Karoliną, netyčia prisėdusią ant ką tik nudažyto suoliuko, užkalbina zebriukai. „– Bet kodėl visi iš manęs juokiasi? / – Todėl, kad tu – dar tik pusė zebro, nes dryžuota tik tavo nugara. Prisiglausk prie suoliuko iš priekio, kad visa suknelė išsimargintų dryžiais. Pamatysi, kaip bus gražu. / Karolina taip ir padarė. O kas jai beliko?“ (p. 24). Nemaža V. Šukytės tekstų primena supasakintas situacijas iš populiaraus skyrelio „Kalba vaikai“. Šios pasakos trumpos, su netikėta, bet visada laiminga pabaiga. Tiesa, ne visos jos vienodos kokybės. Pasitaiko paprastesnių – prastesnių, pavyzdžiui, tampančių tik kokio nors teiginio ar vaiko fantazijos iliustracija („Muzika – geriausias vaistas“, „Nykštukų tikrai yra“). Tačiau Ančių močiutė – debiutinė V. Šukytės knygelė vaikams. Vadinasi, autorei yra kur augti.

Savo adresatą jaučia ir ne pirmą pasakų rinkinį išleidusi Nijolė Kepenienė. Jos Netikri padavimai („Libra Memelensis“) išsiskiria bandymu jungiant etiologinius motyvus, etnografijos detales papasakoti ir galimas šiuolaikinių, žmogaus pagamintų daiktų – lango, laiptų, rankenos, kilimo, spintos, patefono ar netgi kompiuterio – atsiradimo istorijas. Tekstai žaismingi, yra personifikavimo elementų: „Šaldytuvas irgi buvo dėžė. Bet nebūtinai. Galėjo būti vonia arba net puodas. Svarbu, kad toje dėžėje, vonioje arba puode būtų buvę galima šauniai paslėpti žiemos garbanėlę“ (p. 22). N. Kepenienės knyga iliustruota ne tik piešiniais, bet ir nuotraukomis, kurių dauguma supažindina mažąjį skaitytoją su mūsų muziejuose saugomu buities paveldu. Jeigu su tekstais būtų buvę daugiau padirbėta, jie reikliau atrinkti, būtų išėjusi labai nebloga, savita knyga.

Keletas pasakojimų iš kačių gyvenimo

Vaikų literatūroje be personažų kačių – nė žingsnio. Tai jau tradicija. Šie mieli, pūkuoti, išdidūs ir nepriklausomi padarėliai metų metus iškėlę uodegas žygiuoja per tekstus ir nenusibosta nei autoriams, nei skaitytojams. Tad Andės Milinytės Liusijos dienoraščio („Eglės leidykla“) veikėja visiškai nenustebino. Nustebino gebėjimas valdyti kalbą – nedaugžodžiaujant sukurti psichologiškai įtaigų naminės katytės charakterį: „Aš nedraskau tapetų, nekapstau gėlių (na, dėl vieno kito nesusipratimo neketinu aiškintis), pareigingai gaudau peles ir varles. Kieme, žinoma. Namuose pelių ir varlių nėra. Jos bijo mano kvapo“ (p. 5). Kuriamas šiek tiek savimylos veikėjos paveikslas („Esu visiškai tikra, kad mano uodega daug gražesnė už povo!“, p. 5). Tokia charakterio motyvacija netgi padeda išlaikyti vientisą pasakojimo struktūrą, pernelyg nenukrypti nuo temos: „Bet mano dienoraštis ne apie pupas. Apie mane“ (p. 10); „Vis per tą Vizginą, tai ji visada mane užgaišina. Bet apie ją daugiau nė žodžio. Čia ne jos dienoraštis“ (p. 12); „Už Lietuvos komandą murkiu, žinoma. Bet mano dienoraštis ne apie krepšinį. Apie mane“ (p. 23) ir t. t. Knygelės pabaigoje atsiranda netikėtas posūkis: „Aš – Grufas“. Šiame tekste kalba nebe Liucija, o jos priešininkas šuo, užmezgantis būsimos istorijos intrigą.

Jurga Šeduikytė, debiutavusi knyga Pasaka apie Slieką ir jo draugą Pašiauštą („Kronta“), rašo apie žalčio ir katinėlio draugystę. „Apie ką“ čia ne tiek įdomu, įdomiau – „kaip ir kodėl“. Veikėjų portretus autorė kuria remdamasi kalbos galimybėmis. Ką tik gimęs judrus kačiukas sutramdomas: „RaMIAU“, ir šis žodis tampa katinui pritinkančiu vardu. Pasišiaušęs jo brolis pavadinamas Pašiauštu. Be to, jis dar ir Žalias, o žalias jis yra netgi labiau nei pašiauštas. J. Šeduikytė apčiuopia svarbų psichologinį niuansą: kad tave, kitokį, pripažintų lygiaverčiu, pirmiausia pats turi rasti savą aplinką: „Kokia neteisybė graužtis dėl to, kad esi Žalias. Juk kiek žalių aplinkui, štai – visa žolė, vabalų žalių irgi būna – reikia tik gerai įsižiūrėti.“ Staiga katinėlio snukutis nušvito. „Nuo šiol aš visai ne Pabėgęs Katinas, aš Pasislėpęs Katinas“ (p. 19). Vaiko logika transformuojama į jau tik suaugusiajam matomą išmintį: jei situacijos negali pakeisti, keisk požiūrį į ją. Deja, pasakojimo stilius gerokai suveltas: atrodo, kad autorei svarbiau demonstruoti ne kalbos galimybes, bet jos įmantrybes, tad siužetą sekti darosi sunku, apysakaitei būtų pravertusi griežtesnė struktūra ir reiklesnė redaktoriaus akis.

Gyvulėlių ūkelis, bet ne „1984-ieji“…

Pasakomis, kuriose veikia personifikuoti gyvūnai, labiausiai domisi ikimokyklinio amžiaus skaitytojai. Kęstučio Kasparavičiaus Kiškis Morkus Didysis („Nieko rimto“), kaip visada paties autoriaus iliustruotas, tad nežinia, ar tekstas papildo piešinį, ar piešinys – tekstą, juolab kad 46–47 puslapiuose tekstas netikėtai išdėstomas vertikaliai per abu lapus – taip priderinant jį prie ilgo pieštos žirafos kaklo. Aktuali mažamečiui ir problema – kaip greičiau užaugti, tapti stipriam. Vaiko logika remiasi išvada: reikia valgyti! O geriausia – saldumynus: Smėlinį abrikosų pyragą, Griliažinį Senelės tortą, Trapųjį Mielinį vyniotinį, Riešutų biskvitą… Išmonė primena Marijos iš Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno Spragtuko ir Pelių karaliaus fantazijas apie Saldainmiestį. Tik K. Kasparavičiaus istorijoje visi saldieji lobiai – Morkučio virtuvėje. Knygos didaktika grįsta hiperbolės principu: padarinius pajunta pats Morkutis, vieną dieną tapęs Kiškiu Morkumi ir supratęs, kad yra per didelis ne tik savo nameliui, bet ir miesteliui, netgi kyla grėsmė jį sugriauti. Tik skaityti apie dietas ir sveiką gyvenimo būdą ikimokyklinio amžiaus vaikui skirtoje knygelėje ne itin įdomu. Greičiau vaiko apetitu būna susirūpinę suaugusieji nei jis pats.

Labiau suaugusiuosius dominančias aktualijas pasakoje Lapė ir kaliošai („Dominicus Lituanus“) gvildena Liudvikas Jakimavičius. Tiesa, knygos stilius itin smagus. Vaizduojamas nonsensiškas žvėrių gyvenimas, žaidžiama kalbos logika, kuriamas naujo tipo dialogas su tradicinėmis pasakų formulėmis, pavyzdžiui: „Kitą kartą miške gyveno daug žvėrių. Bet palaukit, kodėl tas kartas buvo kitas? Jei buvo kitas kartas, vadinasi, turėjo būti ir tas kartas, kuris visai nėra kitas. Gal norima pasakyti, kad tą kartą miške niekas negyveno ir nieko įdomaus neįvyko, o jau kitą – apsigyveno žvėrys ir nutiko kaži kas įdomaus?“ (p. 5). Tai istorija apie kiškį Bernadetą, susirengusį į Vilnių pirkti lapei madingų batelių ir parnešusį „nuostabius, neperšlampamus, lakuotus, beveik glazūruotus, raudonu šiltu audeklu iš vidaus pamuštus“ kiaurus kaliošus. Iš Bernadeto gražbylysčių suaugęs skaitytojas nesunkiai atpažįsta autoriaus per dantį traukiamą šių dienų verslo pradžiamokslį: „Tu įduodi man savo santaupas, o aš išdrožiu į Vilnių ir nuperku tau batukus. Aišku, gali įtarti, kad paspruksiu su visomis tavo santaupomis, o tu liksi čia, miške, it musę kandusi, bet yra trys garbingo verslo taisyklės, kurių privalo laikytis kiekvienas verslininkas, toks kaip aš, na, ir tu. Pirma, reikia pasitikėti verslo partneriu…“ (p. 25). Kiškio Bernadeto samprotavimai vietomis primena Mikės Pūkuotuko filosofiją: „Laikas dingti yra būtent tas laikas, kada tikrai geriau dingti negu įsivelti į nenuspėjamas istorijas, galinčias blogai baigtis.“ Juolab kad kartais persivalgius sveika pabėgioti. Pabaiga – tradicinė, kaip būna ir gyvulinėse liaudies pasakose, kur silpnesnis gudrumu nugali stipresnįjį.

Autoriaus Herkaus Kunčiaus sumanymu apysaka-pasaka Virtuvės Tarakono nuotykiai („Versus aureus“) tikriausiai turėjo provokuoti. Kitaip kam būtų buvę pasirinkti nepatrauklūs personažai (Tarakonas, Voras, Blusa, Kandis, Musė…) ir jų aplinka, kur stengiamasi atsikratyti parazitų („Prieš mane – mano brolius veltėdžius – panaudotas mirtinas cheminis ginklas! Ir visa tai nelegalios, bet taip lauktos bėgimo šventės metu! Tai jie – virtuvės šeimininkai – prieš išvykdami atostogauti, klastingai pasielgė“, p. 6). Deja, vaikų literatūroje veikėjai tarakonai nėra nei nauji, nei baisūs (prisiminkime pernai išleistą Birutės Jonuškaitės Ūsuotą Levuko istoriją). Virtuvės Tarakono nuotykių siužetas taip pat nenaujas: Tarakonas ieško mylimosios Musės Cė Cė. Bandyta perteikti ir patriotines idėjas – Tarakonas apkaltinamas „išdavęs grindų tėvynę“, kovojama su virtuvę „okupavusiomis“ skruzdėlėmis. Šios kalba biurokratiniu stiliumi („Mes ėmėmės prevencinių priemonių apsaugoti grindis, nes taip ilgiau gyventi neįmanoma. Dabar visi, kurie norės patekti ant mūsų grindų, privalo deklaruoti pajamas, nurodyti tikslus ir panašiai“, p. 32).

Originalūs, bet kažkur jau matyti…

Antroji Renatos Šerelytės knyga apie Krakatukų pievelės gyventojus Krakatukų brūzgėlynai („Alma littera“) – nei geresnė, nei blogesnė už pirmąją. Autorė tęsia tą pačią iš Tove’s Jansson perimtą pavojaus, kylančio jaukiam, idiliškam gyvenimui, liniją: šį kartą Krakatukų pievelę užklumpa audra, kurios metu ji virsta niauriais brūzgėlynais, galinčiais vaikščioti ir įvairiais būdais terorizuoti senuosius gyventojus. Na ir kaip čia neprisiminsi fantastikos klasika tapusio Johno Wyndhamo romano Trifidų dienos?.. Žinoma, iki jo mažajam skaitytojui dar teks paūgėti. Galiausiai argi blogai, kai knygoje randi nenaujų idėjų ar siužetų derinį? Svarbu, kad tai nebūtų tik atsitiktinis nelogiškas tų idėjų kratinys. R. Šerelytė to išvengia. Krakatukų brūzgėlynai žada smagią vingiuotą kelionę iki laimingos atomazgos, juolab kad veikėjai (Birbindonas, Buntė, Tešlius…) pažįstami iš pirmosios apysakos, tad autorė, matyt, tikėdamasi, kad visi potencialūs šios knygos skaitytojai yra perskaitę ir ankstesniąją, pačiu pirmuoju sakiniu griebia jautį už ragų: „Tokios keistos vasaros Krakatukų pievelėje dar nebuvo. Viskas prasidėjo nuo to, kad vieną vakarą patekėjo žalias mėnulis“ (p. 5).

R. Šerelytės gebėjimas kurti ištisą galeriją meniškai įtikinamų fantastinių personažų vertas atskiros analizės. Gaila tiktai, kad sunku sekti siužetą, nes nuolat išnyra vis naujų veikėjų, kurie dažnai taip ir lieka epizodiniai. Pagrindinė jų funkcija – kelti rimtą sumaištį tekste, o už jo ribų – juokinti skaitytoją. Apysakos stiprybė, be abejo, ir komiški dialogai, kartu išryškinantys ir veikėjų savybes („– Ak, kaip gaila, – tarė moteriškė. – Aš taip myliu vaikučius. / – Kurgi ne!.. – sušnarpštė Buntė. – Višoš raganoš taip šako!.. Bet tu gali nieko nešakyti, neš jie nevalgomi. Vienaš – nekeptas, o kiti du – sudegę. Ir dar šu pipiraiš. Pašpringši!.., p. 20). Net grasinimai čia baisiai juokingi: „Jeigu dar kartą taip pasielgsite, vakarienei negausite uogienės!“ (p. 69). Tačiau mažametis skaitytojas, kuris linkęs tapatintis su personažais, puikiai supras ir tokios karlsoniškos bausmės didumą: juk kas gali būti šiurpiau, negu negauti mėgstamų saldumynų?.. Šiaip ar taip, dera pasakyti – būsime sulaukę geros, nežabota fantazija paremtos humoristinės vaikų literatūros. Ir dar – su jaukiu kakavos prieskoniu.

Alvilės Rimaitės debiutas Kliukliukas, arba Keletas istorijų, nutikusių vienam gauruočiui („Baltos lankos“) tęsia jaukaus, mažamečio vaiko fantazija paremto pasaulio modelio tradiciją. Simpatiški tie originalūs (?..) veikėjai gauruočiai. Tik nepainiokite su gauruočiais iš Astridos Lindgren Ronjos plėšiko dukters: nors ir miško gyventojai, jie niekada neapsups šaukdami: „Žmogus gauruočių girioje – pulkit jį ir muškit!..“ A. Rimaitės veikėjai „tokie linksmi, šiek tiek storuliukai ir labai gauruoti padarėliai. Iš pirmo žvilgsnio jie panašūs į pūkuotus kamuoliukus. Tačiau geriau įsižiūrėję, pamatysime pro tankius gaurus kyšančius mielus snukučius. Vaikšto gauruočiai dviem mažomis plonomis kojelėmis, apaugusiomis trumpu tankiu kailiuku ir turinčiomis tvirtas dideles pėdas“ (p. 8). Aišku, tiesioginis A. Rimaitės knygos adresatas iki J. R. R. Tolkieno dar nepriaugo, tad jokių nereikalingų asociacijų su hobitais ir jų gyvenimo būdu jam neturėtų kilti. Ir jaukius Bilbo namus oloje Kliukliuko namučiai primena tik man. O būsimam paaugliui J. R. R. Tolkienas veikiau jau primins savu laiku – iki mokyklos – perskaitytą Kliukliuką…, nes dėl adresato amžiaus abejonių nekyla: Kliukliuko charakteris kuriamas motyvuojant pagrindiniais mažamečio rūpesčiais ir poreikiais – maisto, šilumos, saugumo: „Tokį vardą jis gavo todėl, kad kai skaniai ir gausiai prisivalgo, tai einant jo pilvukas švelniai kliuksi: kliuku – kliuku, kliuku – kliuku“ (p. 8). Ir praustis jis nemėgsta: „Kartą Kliukliuko draugai pabandė jo paklausti, kokia turi būti nuotaika, tinkama praustis, šukuotis ar juolab eiti į pirtį. Kliukliukas įsižeidė ir gerą pusdienį su jais nešnekėjo“ (p. 10). Apysakos kalba knibždėte knibžda deminutyvų, kuriuos tėvai ir auklėtojai paprastai vartoja kalbėdami su savo ikimokyklinukais, – jeigu atvertume Kliukliuko „namų dureles“, išvystume „sofutę su dviem foteliukais“, o „kambarėlyje netgi yra langelis“, todėl „dienos metu pro jį šviečianti saulutė pripildo šviesos visus Kliukliuko namus“ (viskas – iš vienos pastraipos, p. 14). Būtų puiku, jei nekiltų abejonių dėl ikimokyklinuko galimybių šią knygą perskaityti: smulkiomis raidytėmis, ilgais, kad ir vaizdingais, sakiniais prirašytus 133 puslapius pats įveiktų nebent trečiokas ar ketvirtokas, bet „kliukliukinė“ pilvelio problematika jam jau nebeaktuali. Tad jei knyga būtų bent perpus plonesnė – ji greičiau pasiektų tiesioginį adresatą.

Pagaliau pabaiga…

Ir dar kelios išvados. Tarp pasakų knygų atradimų šiemet nepasitaikė, nors ir debiutuojančių autorių, ir jau girdėtų, pripažintų pavardžių esama. Problemos tos pačios: arba autorius turi įdomią idėją, bet stinga pasakotojo talento, arba, jei kalbą valdo, nesugalvoja originalaus, intriguojančio siužeto, o jei siužetas yra – struktūra šlubuoja, pernelyg išsiplečiama ar nebūtinų epizodų įtraukiama. Manau, praverstų rašytojams ne tik su kalbos redaktoriais padirbėti, bet ir vaikų literatūros istorijos kursą išklausyti, neapsiriboti vien vaikystėje skaitytais tekstais apie karlsonus, muminukus ar mikes pūkuotukus. O geriausia – čiupti kastuvą ir už vieną išleistą savo knygą dar ir medį pasodinti. Tegu žaliuoja…

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 1 (49)