TO DAR NEBUVO, ARBA KRIZĖ, KURI IŠTIKO NE TIK PASAULĮ, BET IR LIETUVIŲ VAIKŲ POEZIJĄ…
Sunkiai tempiau iš M. Mažvydo bibliotekos krepšį su 2008 m. lietuvių vaikų poezijos knygomis. Vyliausi, kad kiekybė nenusileis kokybei, todėl šią naštą laikiau ne tik pareiga, pažadu žurnalo redaktoriui, bet ir meile vaikų literatūrai.
Šiandien, perskaičiusi beveik keturiasdešimt skambiai poezija įvardijamų knygelių, norėčiau pasakyti: nerašysiu apžvalgos. Toks mano apsisprendimas taip pat taptų ir atsakymu į vieną 2001 m. „Rubinaityje“ išspausdintą įvadinį straipsnį „Gaila medžių“. Taip, gaila medžių ne tik menkavertei vaikų literatūrai, bet ir apžvalgai, kurioje reikėtų tokią literatūrą vertinti, analizuoti, ieškoti to, ko neįmanoma rasti. Jau gal dešimtmetį kasmet rašome panašias apžvalgas apie vien grafomanišką rašliavą primenančią vaikų poeziją. Imame kartotis, pabodome skaitytojams sakydami: primityvus eiliavimas, atvira didaktika, banalūs tekstai ir iliustracijos, meninės nuovokos stoka, gausybė rašybos ir skyrybos klaidų… Kaip pasakytų literatūrologė Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, – koktu. Viena vertus, gailimės vaikų, kurie turės tokią rašliavą skaityti, kita vertus, pamirštame, koks džiaugsmas užplūsta Pegaso „paskraidintus“ autorius, kai jie išleidžia savo knygas. Belieka tik ironiškai pareikšti: iš „poezijos“ vis dar galima gauti šiokios tokios naudos.
O gal, kaip pastaruoju metu madinga, rinkime blogiausią metų vaikų poezijos knygą? 2008 m. į šį vardą pretenduotų gal net dvidešimt penkių autorių (kai kurie jų išleido po 4–5 knygeles) leidiniai. Likusieji penki autoriai taptų antrosios ir trečiosios vietų prizininkais. Todėl ir atsirado tokia šios apžvalgos pavadinimo pradžia – „to dar nebuvo“. Anksčiau šalia taip mus erzinančios rašliavos visada atsirasdavo nors kelios knygos, vertos aptarti, analizuoti, o kai kurie eilėraščiai būdavo įtraukiami net į mokyklinius vadovėlius.
Tai vis dėlto kas 2008 m. tegul ir nepraturtino vaikų poezijos, bet bent jau ir nepakenkė?
Daugiausia vilčių buvo dedama į pavardę, kuri XX a. devintajame dešimtmetyje buvo laikoma elitine, tiesa, suaugusiųjų poezijoje. Todėl mintis, kad tas, kuris gerai rašo suaugusiesiems, pagaliau gerai parašys ir vaikams, neatrodė neįtikėtina. Priešingai, džiugino, nes jau buvome įpratę, kad ir Sigitas Geda, ir Valdemaras Kukulas, ir Juozas Erlickas, ir dar daugelis kitų postmoderniosios poezijos kūrėjų neskirsto poezijos į suaugusiųjų ir vaikų. Gintaro Patacko Dangaus žvėrys iš tiesų traukia skaitytojo akį. Pirmiausia smagiomis, ironiškomis, karikatūriškomis Vaido Žvirblio iliustracijomis (nors jos šiek tiek artimos Rimvydo Kepežinsko stilistikai). Tačiau vos atsivertus knygą viską sugadina įrašas: „Gintaro Patacko eilėraščiai, skirti mažiesiems skaitytojams, – apie metų laikus ir zodiako ženklus“. Todėl ir spėju, kad G. Patackas bus tik atsitiktinai užklydęs į vaikų poeziją, galbūt gavęs iš „Kalendoriaus“ leidyklos pasiūlymą sukurti tam tikra tema knygelę. Net jei tai būtų ir paties autoriaus sumanymas, jis, deja, nelabai vykęs. Įspraudus save į kūrybinę erdvę ribojančius rėmus nelieka kūrybos laisvės žavesio.
Vis dėlto G. Patacko Dangaus žvėrys nėra beviltiškai bloga knyga vaikams. Tik pavadinimas, man regis, neatitinka pačios knygos idėjos. Nors eilėraščiuose nemaža nonsenso poetikos, tačiau nei dvyniai, nei mergelė, nei svarstyklės ar šaulys, net ir priėmus žaidimo „aukštyn kojom“ taisykles, neatpažįstami rinkinio pavadinime. Panašu, jog G. Patackas persistengia manydamas, kad jei eilėraštyje atsiras žodis „vaikui“, jis vaikui ir bus skirtas: „Balto popieriaus lapelis. / Ant lapelio – baltos pelės. / O už lango – sniegas baltas. / O virš sniego – rytas šaltas. // Balto ryto baltą nosį / Pabučiuok – ir sužinosi. / Kas pasaulyje balčiausias… / Žinot kas, vaikučiai? / – Sausis!“ („Sausis“). Ar nukentėtų eilėraščio meninė kokybė, jei paprasčiausiai išmestume ketvirtąją ar net ir penktąją eilutes? Turbūt ne. Priešingai, eilėraštis išlaikytų paslaptį, vaikai patirtų spėlionių žaidimo džiugesį ir ieškotų savojo atsakymo. Taip G. Patackas išvengtų kaltinimo, kad imituoja Anzelmo Matučio eilėraščio-mįslės modelį.
Kalendoriniu principu pagrįsta beveik visa tradicinė vaikų poezija. G. Patackas rizikuoja neieškodamas formos naujovių, bet kartais atsiveria sugebėdamas kai kuriuos banalia tematika dvelkiančius tekstus perteikti naujai, žaviai, žaismingai. Stulbina primityvus „kovo“ ir „povo“ eiliavimas eilėraštyje „Kovas“: „Pasipūtęs tartum povas / Iš pietų parskrido kovas.“ Tačiau situacija keičiasi, kai G. Patackas į pasaulį pažvelgia išmoningo fantazuotojo akimis: „Nusileido ant arimo, / Čiupo slieką ir nurimo.“ Kita vertus, net ir dviejų posmų eilėraščiams dažnai pritrūksta kvapo. Jie atrodo meniškai neužbaigti, nors poeto intencijomis lyg ir nesinorėtų abejoti.
G. Patacko eilėraščio sėkmę lemia nuotaika, ekspresyvūs, kontrastingi vaizdiniai. Kartais eilėraštis kuriamas žaidžiant, pasirinkus vos vieną žodį, pavyzdžiui, „ledas“. Eilėraštyje „Vasaris“ namai – iš ledo: ledo stogas, ledo durys, ledo krosnis, ledo mūras, net apledėjusi ledo lempa, ledinis šiaurės vėjas. Tereikia dviejų eilučių, kuriamų kontrasto principu („Lekia ledjūrėm per sniegą, / O pusny – vasaris miega“), ir statiškas eilėraščio vaizdas atgyja. G. Patacko eilėraštis laimi, kai poetas stengiasi šokiruoti ten, kur nesitiki, nelauki. Besikaitaliojančių vaizdų, netvarkos ir chaoso, lūžinėjančių ritmų atspindžių, būdingų suaugusiesiems skirtam eilėraščiui, dar galima rasti ir minėtame rinkinyje, tačiau juos dažniau keičia dainiškas, deminutyvais „išpuoštas“ tautinis liūdesys: „Virš upės parimo berželis, / Nuleido žemyn šakeles. / Atbėgo prie upės vaikelis, / Atvėrė tylias akeles. // Jis laukia, kad pilkapiuos degtų / Raudoni didžiuliai laužai, / Kad šventąją Joninių naktį / Pražystų paparčio žiedai“ („Birželis“). Tokių tradiciniais įvaizdžiais apkaišytų tekstų yra ir daugiau: „Rugpjūtis“, „Gruodis“ ir pan. Jie savaip gražūs. Tarkim, ar blogas eilėraštis „Gegužė“: „Aš gegužėje buvau, / Žalią dainą dainavau / Apie gležną slyvos žiedą, / Virš kurio lakštutė gieda. // Gegužės naktelę šviesią / Griežlę kalbinom mes dviese, / Kad griežlytė nemiegotų, / Pievų dainą mums užgrotų…“? Gal blogas bereikalingu deminutyvu, gal „slyvos žiedu“ ir „šviesia naktele“, su kuriais į vaikų, ir ne tik į vaikų, poeziją atėjo S. Geda, gal tragikomiškame pasaulyje perdėtai deklaruojamu švelniu, net saldžiu vaizdiniu… Bet juk ir J. Erlickas rašė lyriškus, už širdies griebiančius liūdnus eilėraščius, tik skirtumas tas, kad juose nereikėjo ieškoti J. Erlicko. Jis niekur nedingo… Na, šiaip ar taip, čia jau suaugusiųjų mintijimai. Tai koks tada skirtumas vaikui, ką rinktis: skaityti naują G. Patacko knygelę ar kasmet panašiai, vienodai, taisyklingai eiliuojančios Zitos Gaižauskaitės eilėraščius? Ir šiemet ši autorė išleido eilėraščių rinkinį Taip sukasi metai. Jie autorės rinkinyje kažkodėl prasideda „Gruodžiu“… Gerai, kad dar baigiasi „Lapkričiu“…
Nieko ypatinga, nieko nauja ir apskritai dažnai nieko nenutinka Juozo Nekrošiaus knygelėje Lapė snapė ir kiti. Jau pavadinimas rodo, kad tai bus tradicinis gyvūnijos pradžiamokslis. Eiliuojama dėl eiliavimo, į akis krinta perdėtas manieringumas ir infantilumas. Bet tai tikrai dar ne pati blogiausia 2008 m. vaikų poezijos knygelė, todėl apie ją šioje recenzijoje ir užsimenama.
Labai liūdna dėl Rūtos obuoliukų. Knygos autorė nenurodyta, tačiau atsivertę antraštinio lapo vidinę pusę randame Rūtos Lukšienės pavardę. Galime spėti, jog kaip tik ji ir parašė šią knygą. Belieka tik stebėtis, kaip geri, savitai žvelgiantys į pasaulį dailininkai sutinka iliustruoti bereikšmius tekstus. Gal dailininkė Goda Jackutė eilėraščių net neskaitė? Gal todėl ir norisi tą knygą imti į rankas, ja džiaugtis. Bet tik iliustracijomis. Nepriimtinas ir pavadinimas – tarsi pigioje užkandinėje… Širma nepaslepia vadinančiųjų save rašytojais pretenzijų į kūrybą…
Tarp visos 2008 m. „poezijos“ rašliavos autorių – mokytojai, mielai besinaudojantys šia „kūrybine“ medžiaga per pamokas, verčiantys vaikus deklamuoti tokius eilėraščius per raiškiojo skaitymo konkursus, bei visi kiti, kurie įsiprašo į mokyklas, rengia su mokiniais popietes ir kaip tikri rašytojai dovanoja savo „šedevrus“ su autografais. Niekada nepritarsiu minčiai, kad prasti tekstai gali būti skaitomi per gamtos pažinimo ar net matematikos pamokas. Visada ir visur vaikas turi girdėti gerą, menišką tekstą.
Bet juk nieko naujo nepasakiau. Apie tai jau girdėjote anksčiau rašytose mano ir visų kitų metų poezijos apžvalgininkų recenzijose.
Jei gali nerašyti – nerašyk. Toks būtų mano palinkėjimas beveik visiems autoriams, 2008-aisiais išleidusiems vaikų poezijos knygas.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 1 (49)
