REALISTINĖS PROZOS TIKROVĖ 2008 m.

Apžvalgą tepradeda išvada: jei ne žavi blusyno magija ir pažintinis plaukiojimas jūra, 2008-uosius tektų apgailėti kaip nekokybiško realizmo metus. Nedžiuginanti knygų visuma verčia prisiminti tikroviškumo efekto siekiančios literatūros principus ir ypač atsakomybę. Nors realizmo samprata sulaukia teorinių ginčų, vis dar galima sutarti, kad ši literatūra siužetus ir veikėjus kuria pagal empirinio pasaulio dėsnius, įvykius grindžia natūraliu priežastingumu, žmones vaizduoja be antgamtinių galių. Literatūros tyrėjai ir pedagogai pabrėžia išskirtinį realistinės prozos poveikį vaikams, ypač ūgtelėjusiems: ji suteikia galimybę apmąstyti įvairius tikrovės pavidalus, tapatintis su atpažįstama aplinka, ieškoti atramos savo psichologiniam ar socialiniam nerimui, pamatyti bendraamžių problemas ir jų sprendimus, bent vaizduotėje išgyventi situacijas, kurių negalėtų ar nenorėtų patirti kasdienybėje. Tradiciniai jos vertinimo kriterijai yra siužetas (ar gerai struktūruotas ir įtikinamas), personažai (ar pilnakraujai žmonės), erdvėlaikis (ar dera su pasakojama istorija).

Tarp 2008 m. lietuvių rašytojų naujų knygų realistinių priskaičiuotume apie septyniolika. Dauguma yra gana didelės apimties apysakos ir romanai (po 150–200 puslapių), keletas apsakymų rinkinių; adresatas – nuo ikimokyklinukų iki vyresniųjų paauglių. Sudarant kokybinį metų prozos balansą svarbu atkreipti dėmesį, kad kone trečdalis (!) knygų parašytos dar mokyklinio amžiaus autorių. Išaugusi moksleivių saviraiška, palaikoma leidyklų, vaikų literatūros procesą papildo savitu žvilgsniu į tikrovę „iš vidaus“. Tačiau vertinti jos meniškumą lygia greta su profesionalų kūryba yra keblu, nes šiems debiutantams neišvengiamai stinga rašymo įgūdžių (nė viena pernykštė knyga neperžengia mokiniškų tekstų slenksčio), o nedidelė gyvenimo patirtis gerokai susiaurina, suvienodina temų ir problemų ratą. Kita vertus, skaitytojo estetinis reiklumas neturėtų daryti nuolaidų vien dėl autoriaus amžiaus.

Gyvenimas tarp paslapčių

Kate virstanti gėlių pardavėja, nebylus vaiduoklis ar ožka lakuotais nagais lyg ir nėra „grynojo“ realizmo būtybės, tačiau jų tikrumo iliuzijai lengva ir malonu pasiduoti, nes Gendrutis Morkūnas meistriškai valdo magiškojo realizmo techniką. Trumpų apsakymų (naujas šiam autoriui žanras) rinkinys Blusyno pasakojimai (leidykla „Nieko rimto“) išsiskiria originalia pasaulio pajauta, išradingomis istorijomis ir jau su niekuo nebesupainiojamu pasakojimo stiliumi. Knygos moto – „gyventi tarp paslapčių ne tik baugu, bet ir linksma“ (p. 111).

Morkūno kuriama tikrovė kupina mįslingų reiškinių, daiktų, būtybių, kartais visai šalia prasiveria stebuklai – antai senas padūmavęs veidrodis ne atspindi į jį žiūrintįjį, o pranašauja, perspėja, pataria. Autorius neskuba paslapčių aiškinti (tai didelis knygos privalumas, antraip realybė kaipmat suplokštėtų), bemaž visų apsakymų pabaigoje jos išlieka, palikdamos subtilų tikrovės mįslingumo įspūdį. Drauge ir daugiaprasmės alegorijos, netiesioginio moralo pojūtį, pavyzdžiui, kad žmonės per mažai atviri neįprastiems, nesuprantamiems dalykams (nematytas augalas sukelia iracionalų pedantiškos daržininkės įtūžį), net patirtą stebuklą pernelyg greitai pamiršta.

Autorius sugalvoja išmoningą būdą kritikuoti šiuolaikinę žmoniją, ypač nesaikingą vartojimą ir nuolatinį skubėjimą: užuot tiesiai priekaištavęs, jis laikinai įgyvendina madingas utopijas, pavyzdžiui, visi gauna ištobulintus kūnus ar vis tobulesne technika susikuria maksimaliai patogią aplinką. Išsipildę pragmatiški norai neatneša laimės. Naujojoje knygoje tebevyrauja romantinė vaiko samprata (mažieji geriausiai jaučia gyvenimą, geba atskirti tikra nuo tariama) ir harmonijos siekianti pasaulėžiūra (visa pasaulyje turi savo vietą ir prasmę, net įkyriai zvimbiantys uodai). Ne visi rinkinio tekstai vienodai stiprūs (antai „Gėlių parduotuvių sukatėjime“ intriguojantį sumanymą gadina palaidos, savitikslės siužeto atkarpos), tačiau Blusyno pasakojimai darsyk patvirtina šio rašytojo kūrybinį potencialą ir originalumą.

Per pažinimą ir nuotykius – į brandą

Rimtauto Rimšo apysaka Ne Karibų  kruizas („Gimtasis žodis“), įtraukta į Metų knygos rinkimus, – jau nemažai viešumoje linksniuotas debiutas. Devynmečio berniuko pasakojama istorija apie buriavimą senelio jachta Baltijos jūroje paveikiai subalansuoja tris realizmo pradus: pažintinį, nuotykinį ir psichologinį. Nedažnai mūsų literatūroje dinamiškas veiksmas rutuliojasi Baltijos bangose ir jos pakrantėse Lietuvoje bei Švedijoje, skaitytojui saikingomis dalimis žerdamas jūreivystės terminus ir uosto etiketo taisykles. Bene vienintelis abejotinas autoriaus pasirinkimas yra herojaus amžius, kiti kūrinio dėmenys turiningi ir motyvuoti.

Knygoje akivaizdžios edukacinės intencijos, tačiau kartu apysaka turi visus stiprios realistinės prozos požymius: gana individualizuotus veikėjus (rūpestingas, bet mažakalbis senelis; vaikiškai smalsus, nekantrus, nuogąstaujantis anūkas), fiziniais ir psichologiniais sunkumais brandinamą protagonistą (miestietukas mokosi savarankiškumo, darbštumo, atsakomybės, įveikia baimes, įgyja išminties), iki pat finalo išlaikytą įtikinamą, emociškai spalvingą pasakotojo vaiko perspektyvą. Egzotiškos jūreivystės sąvokos skamba lyg burtažodžiai: buja, fokas, gikas, klampė… Ypač patrauklus tvirtas berniuko ir senelio ryšys, apskritai labai šviesus jūros žmonių bendravimas (našlaitę Kirsten globoja giminaičiai, kaimyninių jachtų ekipažai draugiškai svečiuojasi ir talkina). Šie saitai itin kontrastuoja su Igno tėvų skyrybomis, susvetimėjimu, savanaudiškumu – taip prabangiai tingaus Karibų kruizo ir grūdinančio Baltijos buriavimo priešprieša įgauna universalesnį turinį.

Paauglystės deformacijos

XX a. antrosios pusės realistinė paauglių proza nėrė į sudėtingą socialinę ir psichologinę tematiką, laužydama tabu gvildeno alkoholizmą, narkomaniją, prievartą ir pan. Problemos neišnyko, todėl tokia literatūra teberašoma ir godžiai tebeskaitoma. 2008 m. lietuvių knygos mini daug skaudžių, aštrių problemų, tačiau savaime jos anaiptol negarantuoja kūrinio vertės ar net elementaraus įdomumo. Štai Daiva Skuolytė iškėlė maksimaliai įtemptą, prie žūtbūtinio išgyvenimo ribos priartėjusią paauglio padėtį: tėvas emigravęs, motina prasigėrusi, senelis žuvęs. Tačiau autorė nepajėgia tos problemos giliai ir sukrečiamai išskleisti. Pirmąją apysakos dalį Neringa Mikalauskienė pernai priskyrė prie knygų, „kurių galėtų nebūti“ („Rubinaitis“, 2008, Nr. 1), tęsinys Denis ir Izabelė („Gilija“) toks pat prastas. Ta pati tiesmuka turtuolių ir vargšų priešprieša, melodramiški jaunųjų susitikimai, su veikėjo amžiumi ir socialine vieta nederanti kalba (suaugusiojo tonu, laikraštinės publicistikos leksika paauglys šneka apie visuomenės bėdas), neatleistinos klaidos (Keiptaunas randasi Afrikoje). Kone kiekvienas sakinys galėtų būti stilistinio kurtumo pavyzdys: „Denis užmaskavęs savo karštą meilę vilkiūkščiui blogu įpročiu (vagiliavimu), pats nepajėgia to atsikratyti“ (p. 3); „Tėvai dar apsikeitė keliomis mokslinėmis, bet beprasmiškomis frazėmis, atitinkančiomis vienas kito priešiškas pozicijas“ (p. 143).

Moksleiviško amžiaus rašytojai ypač linkę savo skaitytojus murkdyti sutirštinto slogumo tikrovėje. Autorių būsena psichologiškai suprantama („Jame [kūrinyje. – L. J.] aš palikau dalį savo pragaro“, – sako Justė Petrauskaitė), o tapatybės paieškos, jausmų audros ir socializavimosi sunkumai neabejotinai aktualūs jų bendraamžiams. J. Petrauskaitė sakosi apysaką Juodasis angelas („Gimtasis žodis“) parašiusi dešimtoje klasėje. Pagirtinas jos siekis nutolti nuo debiutuojančioms mergaitėms būdingų verksmingų ar čiauškančių išpažinčių ir kurti savarankišką literatūrinį pasaulį, kurio net herojus ir pasakotojas yra vaikinas. Autorė jau nemėgėjiškai pabandė į vieną dramatišką istoriją sujungti asmeninės ir socialinės problematikos lygmenis, t. y. pražūtingą meilės jėgą, individualios savivokos krizes ir mirtinus jaunimo narkomanijos pavojus. Palyginti su kitų paauglių rašiniais, Juodasis angelas yra gana standžiai struktūruotas, turi kryptingą siužeto ir emocinę slinktį. Tik prisiskaityto literatūriškumo autorė dar neatsikratė, juk vargiai įnirtęs paauglys mintytų tokia retorika: „Su šaknimis išrovė senąjį Mindaugą, jo meilę sportui, muzikai, matematikai, ištraukė mane iš draugų rato, iš po tėvų sparno“ (p. 41). Pabrėždama jauno žmogaus blaškymąsi tarp gėrio ir blogio, J. Petrauskaitė nuliejo perdėm monolitinę, prikišamai kyšančią dvilypę schemą, žalojančią kūrinio estetiką. Antai vaikino mylimosios supriešintos bemaž kaip Th. M. Reido Baltojoje pirštinėje: dvi gražuolės seserys įmantriais vardais (Beatričė ir Mariana), tik viena – narkomanė, kita – religinga labdarė, viena panaši į „karingą panterą“, kita – į „išgąsdintą stirną“, viena yra baltasis angelas, kita – juodasis. Pagrindinis herojus kur kas subtiliau apdovanotas refleksyvumu, jis suvokia balansuojąs prie bedugnės, mąsto ne tik apie save, bet ir apie namiškius (tai reta paauglių tekstuose, nes dažniausiai jie itin egocentriški), iš paskutiniųjų stengiasi susitvarkyti gyvenimą po patirtų sukrėtimų (mylimoji miršta nuo jo paties jai nupirktų narkotikų).

Dar nenatūralesniu literatūriškumu ir popkultūros apnašomis apsivėlusi Kristinos Jokštaitės Karta SOS („Baltos lankos“). Paauglių tikrovę autorė dėlioja iš įprastų vaizdų: nesibaigiantys vakarėliai, alkoholis, seksas, „pupos uogos“ ir t. t. Paaugliai siaučia, godžiai ryja gyvenimą, trokšta aštrių pojūčių ir nė nepajunta, kada gyvenimai ima riedėti nuokalnėn. Kūrinio privalumu laikytinas K. Jokštaitės sprendimas istoriją supinti iš kelių skirtingų veikėjų pasakotojų (dviejų merginų ir vaikino), o svarbiausia – kad gana sėkmingai pavyko kiekvienam jų sukurti individualią kalbėseną, stilizuoti paauglių šneką. Tačiau drauge Karta SOS apnuogina dažną jaunųjų autorių bėdą be saiko (ir tikroviškumo!) krauti detales ir keisčiausiai vingiuoti siužetą. Suveriamos ir visuomenės opos (pavyzdžiui, užsienyje uždarbiaujančių tėvų palikti vaikai nutrūktgalviškai rizikuoja savo gyvenimais, neišsiugdo šeimos supratimo), ir asmeninės tragedijos (patirta seksualinė prievarta, vienatvė, neplanuotas nėštumas), ir painūs kriminaliniai siužetai su šiurpiomis žmogžudystėmis, pėdų mėtymu ir kalėjimais. Tokios lavinos rezultatas – kraupi paauglystės tikrovė, kurios realistiškumu neįmanoma patikėti.

Net Pietų Amerikos telenovelės nublanksta prieš Ruginės Alminaitės paaugliškas fantazijas apysakoje Mėlynai raudoni sapnai arba Juodosios gulbės („Žuvėdra“): herojė ima jaustis vampyre, šoka iš balkono, patenka į psichiatrijos ligoninę, tampa nėščia ir t. t.; čia galuojasi iš nevilties, čia plepėdama traukia į vakarėlį. Logikos, tikroviškumo nė neieškotina, juk svarbiausia – lieti mintis apie Jį (didžiąją raidę rašo autorė), kurį įkūnija vis nauji vyriškosios giminės atstovai ryškiai mėlynomis akimis, rūpestingai siūlantys švarką ir arbatos. R. Alminaitė pretenduoja sukurti dramatišką paauglės likimą, tačiau absurdiški elgsenos, stilistikos prasilenkimai sukuria priešingą – komiškumo – efektą. Juoba kad juokui sukelti pakaktų visiškos nejautros kalbai (pavyzdžiui, herojė apie švelnų vaikino bučinį sako: „[…] tą vakarą tai buvo ne vienintelis toks momentas, kuris įsišaknijo manyje“, p. 29). Knygos pabaigoje laukia dar vienas netikėtumas – prozininko Adolfo Strakšio „Palydų žodis“ (antraštė skamba dviprasmiškai, nes finalinėje scenoje nusivylusi herojė sėdi ant traukinio bėgių), labai rimtai besižavintis šešiolikmetės rašiniu, net vadinantis jį paminklu jaunystei. Ir jau tikra mistika, kaip Lietuvos rašytojų sąjungos nario redaguotoje apysakoje liko tiek ir tokių klaidų: galininkai pametė nosines, raidės „e“ – taškus, kableliai suvis prapuolė, tačiau tvirtai pasiliko frazė „Rankos apsivyniavo aplink vaikinuką“ (p. 32).

Besimokantys vaikinai rašo rečiau, bet nebūtinai geriau. Miroslavas Siniavskis žiniasklaidoje prisipažįsta knygų beveik neskaitąs, tačiau ši nemeilė neslopina noro pačiam rašyti ir publikuotis. Vienuoliktoje klasėje sukurpta istorija, pernai išspausdinta „Rote“, pasakoja apie paauglį Marių, neva besiblaškantį („neva“, nes labai jau paviršutiniškai, pernelyg neįsijausdamas) tarp dviejų dailių merginų Lauros ir Aistės, kurios, kaip ir turėtų būti vaikinų fantazijose, jo didžiai trokšta ir yra pasirengusios su atsidavimu laukti („[…] nors nebesame pora, ji vis tiek manimi rūpinasi. Šis reiškinys viduje kėlė malonius jausmus“, p. 177). Nuo pirmųjų sakinių padvelkia prasta popso imitacija: „[…] jos žydros akys automobilio prieblandoje spindėjo lyg katės, juodi plaukai krito ant gundančių didelių papų. O jos putlios lūpos, rodos, taip ir buvo prašomos pabučiuoti…“ (p. 4). O kur dar nepralenkiamai „originalios“ sintaksinės konstrukcijos: „Paskutinė šliundra, be skrupulų koketuojanti su kiekvienu vaikinu, kuris krenta jai į akiratį“ (p. 23).

„Mergaičių lygoj“ – ne aukščiausia klasė

Kol herojai vaikinai kankinasi, mergaitės iškylauja. Prozininkės ir dramaturgės Aistės Ptakauskaitės apysaka Nerealios atostogos („Alma littera“) jau pavadinimu žada jaunimo slengą, o anotacija tvirtina, kad tai knyga apie nuotykius ir „tikrą draugystę“, parašyta „vaizdinga, tikroviška“ paauglių kalba. Lochai, fakai ir bybiai iš tiesų užgula ausis, tačiau neišskelia nieko daugiau nei tipiškas vidutinis paauglių popsas. Atostogaujančios mergaitės trokšta įspūdžių, tauška su apsimestiniu cinizmu, tariamai maištauja ir gėrisi savo pasišiaušimu. Tekstas pirmuoju asmeniu smulkiausiai aprašinėja nuobodžią kasdienybę (pačiai herojei taip neatrodo), neva žaismingas pasakojimas tyška šauktukais ir didžiosiomis raidėmis, tačiau knyga neturi jokios bent kiek įdomesnės intrigos. Merginos automobiliu traukia į pajūrį, pakeliui plempia sidrą, susiduria su policija, paskui su nusikaltėliais ir grįžta namo. Kelionės scenos pernelyg ištęstos, o literatūriniai štampai net popliteratūrai pernelyg nudilę – antai smurtaujančių žaliūkų „mutantų“ komplektą būtinai turi papildyti aukštas brunetas „mentas“, laisvalaikiu vairuojantis juodą sportinį BMW. Autorė literatūroje ne naujokė ir neabejotinai suvokia vartojanti klišes, tačiau nė nebando jų atnaujinti. Vienintelė knygos stiprybė – iki pabaigos išlaikytas tolygus šiurkščiakalbės (ne visiems patrauklios) tempas, pavyzdžiui: „Mano galvoje įsitempia visi kapiliarai. Girdžiu, kaip gergždžia prasisukančių mano pusrutulių krumpliaračiai. Galva kaista, skalpas eižėja“ (p. 17).

Švelnesnio būdo paauglius sukūrė kita serijos „Mergaičių lyga“ žaidėja Edita Milaševičiūtė romane Įsimylėjėlių stovykla, kuris jau pelnė skaitytojų palankumą. Tai klasikinė paauglių popliteratūra (tarkim, Lietuvoje populiaraus Meg Cabot romano Princesės dienoraštis tipo), lengvai skaitoma, smagiai pasakojanti apie draugystę, meilę, vėjavaikiškas išdaigas, norą išsprūsti iš tėvų kontrolės ir išbandyti gyvenimą savarankiškai. Ugnė pirmuoju asmeniu, šnekamąja kalba porina apie savo siaučiančius jausmus, nepiktybišką trintį su tėvais ir nelegalią išvyką su draugais prie Čepkelių raisto (oficialiai mergaitė važiuos į ekskursiją su mokytojomis). Kitaip nei A. Ptakauskaitės apysaka, šioji turi ir pradinę intrigą, ir spartų veiksmą, ir neslegiančio paaugliško šmaikštumo (pavyzdžiui: „Motinos jau akmens amžiaus yra „žinių ir informacijos visuomenė“ – viską joms reikia iškvosti“, p. 6). Išsikraunantys mobilieji ir trumpos melo kojos negali neprišaukti nemalonumų, tačiau viskas galiausiai baigiasi gerai. Net išsvajotąjį Liutaurą herojė neskausmingai pakeičia vertesniu kandidatu – protingesniu ir atsakingesniu vaikiu Dovydu.

Lengvų skaitinių teritorijai priklauso nauja Nijolės Kepenienės apysaka Vasarnamis saulės zuikučiams („Druka“). Probleminis pamatas tikrai aktualus: ankstyva motinystė, nepilna šeima, vaiko išgyvenamas tėvo stygius. Autorė pastūmėja greitkelin vienuolikmetę Aliodiją su trimis draugais ieškoti savo tėčio, pavymui išskubina kuopą sunerimusių tėvų, o tuomet jau realizmas nesuvaldomai pasileidžia holivudinės fantazijos tyrais. Staigūs siužeto viražai skaitytojui susuka galvą: trys vaikigaliai sugeba surišti iškart šešis suaugusiuosius, autostradoje vieni niekdariai ar keistuoliai (vagišiai, cirkininkai, ginkluoti galiūnai), iš tėvų atima automobilį, jie įmaklina į karinį dalinį ir t. t., ir t. t. Veikėjai komiškai spalvingi, nors ir trafaretiški, pavyzdžiui, Smeltė – įnoringa puošeiva, Deodatas – moksliukas, pasinėręs į techniką ir tarptautinius žodžius. Aliodijos tėvas akivaizdžiausiai liudija, kad apysakoje veikia ne gyvi žmonės, o veikėjai konstruktai, pildantys autorės sumanymą: ką tik planavęs kūdikių vagystę ir pardavimą nusikaltėlis staiga dvasingai pareiškia, kad tėvo paieškos yra „šventas“ reikalas.

Nostalgija didvyriams, sentimentai seneliams ir žemės ūkio propaganda

Sėkmingai tebegyvuojančios „Skomanto kronikos“ pateikia dar vieną romantizuotą naratyvą apie šlovingas ir karingas baltų gentis, drąsius didvyrius, ištikimus bičiulius, stiprias moteris, apie žemaičių rikio Žybarto vaikų likimus. Notangų vitingas Daubaras („Bonus animus“) – sklandžiai (tik šiek tiek monotonišku stiliumi) pagal istorinio nuotykinio romano taisykles parašyta knyga. Herojus – garbingas ir išmintingas žemaičių rikis Daubaras, per jotį į mozūrus (plėšikavimą) sužeistas ir pakliuvęs pas prūsus, tačiau galiausiai net tapęs vienu iš jų karo vadų. Fone gana dinamiškai rutuliojasi XIII amžius: politinės intrigos, kryžiuočių antpuoliai, Batu-chano mongolų grėsmė.

Šiltus sentimentus praeičiai, tik kur kas artimesnei ir privatesnei, skleidžia Selemono Paltanavičiaus knyga Mudu su tėtuku: pasakojimai vaikams ir tėvams („Valstiečių laikraštis“). Kukliai išleisto rinkinio tiek vaizduojamas pasaulis, tiek stilistika truputį senamadžiai, vyrauja nostalgiškas suaugusiojo žvilgsnis į savo vaikystę, tačiau po juodųjų angelų ir gulbių traukia jaukumu ir ramybe. Trys šeimos kartos darniai sutaria, vieni kitus atjaučia ir vieni kitais rūpinasi, ypatingas ryšys sieja pradinuką ir senelį, Suvalkijoje švelniai vadinamą tėtuku. Gražus vaiko gebėjimas džiaugtis savo mažomis „brangenybėmis“: senu traukinio bilietu, surūdijusia vinimi, vyšnios sakų gumulėliu, vabalo sparnu, vėžio kiautu, ąžuolo gile ir karvės rago galiuku.

Panašiai tonacijai ir erdvėlaikiui priklauso pernai parengta Romo Sadausko apsakymų rinktinė Šarangė varangė („Versus aureus“) – skubresnio tempo sklandūs tradiciški pasakojimai apie senelių ir vaikų bendrystę kaime. Iš dalies čia prisišlietų ir nauja Kazio Sajos knyga Patumšalė: mažas romanas nebemažam skaitytojui („Žaltvykslės knygos“). Nuo pirmųjų sakinių galima mėgautis turtingu žodynu ir sustyguotu sakiniu, pavyzdžiui: brukniautojų „kojos ten smegusios iki pat šaktarpio, o pelkės velniai kutenę joms papades“ (p. 5). Tačiau drauge kirba abejonė knygos patrauklumu jaunajam adresatui. Patumšalė… pasakoja šeimos istorijas ir pretenduoja į alegorinį visuomenės, šalies apibendrinimą. Be vidinio junglumo rikiuoja giminės nelaimes (žūtys, kalėjimai, ligos), Lietuvos sovietmečio istoriją (tremtis, bolševikai), su publicistine pagieža peria girtuoklius, apgavikus ir politikus („Dundulį vadino tokiu melagiu, kuris jau galėtų eiti į politiką“, p. 16), užmezga detektyvą ir t. t. Nors knygoje veikia vaikai Živilė ir Mantas, juos gerokai užgožia suaugusių personažų linijos; grubus kai kurių scenų natūralizmas atrodo nereikalingas (pavyzdžiui, kaip dailidė malūnininkui dantį lupa ar vaikai ketina kūdikiui berniukui „va šitą daiktelį“ nukirpti).

Kaimiškąją tematiką pratęsia apsakymu įvardytas Juozo Nekrošiaus leidinys Juoda žemė – balti pyragai (išleido Informacijos vadybos agentūra), pateikiantis ne subjektyvų tikrovės variantą, o veikiau propagandinę utopiją. Knyga išleista Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos užsakymu ir eilinį kartą įrodo, kad išankstinę pragmatinę idėją retai pavyksta įtikinamai pridengti literatūrine išmone. Galbūt užsakovai tikėjosi sužavėti jaunąją kartą Lietuvos kaimu ir žemdirbyste, tačiau taip išpūsto patoso net reklaminiam leidiniui per daug. Knygą atsivertę vyresnieji nejučia brėš lygiagretę su pakiliomis sovietmečio kalbomis apie sparčią kolūkių pažangą: miesto vaikas nuvyksta pas ūkininkaujančius giminaičius ir išvysta žemės ūkio spindesį, garsas apie fermą jau pasiekęs Briuselį, „karvė rekordininkė Pranigunda“ dalyvauja parodoje „AgroBalt“ ir pan. Europa lietuvių literatams vis dar asocijuojasi su lengvabūdišku „opa“: „Pasistengsim dar – ir opa! – / Užkariausime Europą! / Latviai, estai, rusų miestai / Tepa noriai mūsų sviestą“ (p. 28). Istorijos dirbtinumą dar galima teisinti leidinio žanru, tačiau vargiai paaiškinamas atsainus profesionalo požiūris į leksiką ar kirčiavimą (štai kas lydi kilmininką ožkõs: „Jums lauktuvės! Pienas ožkos – / Tos nenuoramos ragožkos!..“, p. 27).

Realizmo nuotrupos mažiesiems

Dalia Žibaitienė išleido, kaip pati pavadino, miniatiūrų ir etiudų rinkinį Mergytė atranda pasaulį („Naujasis lankas“). Tai trumpi nesudėtingi tekstai apie suaugusio žmogaus pastebimus mažųjų kasdienybės nutikimus: keturmetės konfliktą su aukle, pirmąsias dienas vaikų darželyje, mažamečių ožiukus ir pan. Sumanymas šiek tiek primena Vytauto Petkevičiaus Kodėlčių, nusisekusios vietos randasi persakant komiškai skambančias vaiko reakcijas į menkai pažįstamą aplinką. Tik nežinia kodėl knygoje vaikams autorė nesusilaiko nuo publicistinės replikos politikams: „Taigi, brangieji, ir mūsų valstybės Seimas turi išleidęs daug gerų įstatymų, tik visi sunkumai prasideda, kai reikia juos vykdyti“ (p. 75).

Šioje skiltyje galima paminėti ir Jeronimo Lauciaus Tavo sėkmės abėcėlę („Trys žvaigždutės“) – dar vieną (129-ąjį) šiam autoriui būdingą leidinį: didelio formato, prastos poligrafijos, su pretenzingu ir netesimu pažadu: „sužinosi viską, ką žino tik didieji išminčiai“. Tarp pasirinkto abėcėlės knygos žanro ir prie kiekvienos raidės pridėtų tekstų nėra aiškesnių saitų (ryšys visiškai formalus – tiesiog ta raide prasideda pirmasis žodis), tie įrašai galėjo būti išleisti ir savarankiškai. Šįkart autorius neduoda pagrindo priekaištauti dėl diskutuotinos etikos, nes knyga moko vien dorybių, skatina vaikus pasitikėti savimi, samprotauja apie laimę, savarankiškumą, pasiryžimą ir pan. Tačiau apie literatūrinį kūrybingumą taip pat nėra pamato kalbėti, nes tekstai pernelyg sprangūs ir dirbtiniai, tušti, pavyzdžiui: „Harmonija nematoma / kaip vakaro tyla. / Ir džiugina, ir drąsina – / ji kaip mama šalia“ (p. 9).

Taigi – liesmetis

Siūlytinų skaityti ir peiktinų realistinių knygų disproporcija liūdina, tačiau nedramatizuokime – pora įdomių kūrinių per metus nėra mažai, o foninė produkcija tik padeda išryškinti tipines literatūros seklumas. Teminiu ir probleminiu aspektu 2008 m. tikrovės reprezentacijos nėra skurdžios: proza pristato šeimų ir tautų kronikas, pavienio žmogaus brendimo istorijas, užmeta perregimą paslaptingumo šydą, pamoko jūreivystės, o daugiausia pasakoja apie rimtas ar įsivaizduotas paauglystės kančias ir žaismes. Tačiau žodžio meistrystė, realistinio pasakojimo menas smarkiai suprastėjęs. Vizualusis – taip pat, nes dažnas rašytojas pats drįsta mėgėjiškai iliustruoti savo knygas.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 1 (49)