DIDELIS DALYKAS RAŠYTI VAIKAMS, ARBA LITERATŪRA BUVO MANO SVAJONĖ
– Prisiminkime vaikystę, prabėgusią Kėdainių rajone. Kas buvo Jūsų tėvai? Kur baigėte mokyklą?
– Tėvai buvo ūkininkai, nestambūs ūkininkai, turėjo aštuonis hektarus žemės. Mano tėvas buvo paveldėjęs savo tėvų ūkį ir namus. Jis iš didelės šeimos – buvo septyni vaikai: du broliai ir penkios seserys. O tai Lietuvoj šeimos buvo! Kol visų seserų neištekino, negalėjo pats vesti. Tėvo brolis išvažiavo į Ameriką susikraut kapitalo, vėliau grįžęs žemės nusipirko šalia. Mūsų krašto žemės geros, tai aštuoni hektarai – visai neprastai. Užtekdavo vieno arklio, o karvės buvo dvi. Žodžiu, gyvulių pilnas tvartas, na, toks tikras ūkis, senoviškas, dabar galėtume sakyt. Buvo ne tik klėtis, tvartas, daržinė, bet ir klojimas, į kurį atveždavo kuliamąją. Jis stovėjo toliau nuo namo: jei klojime gaisras – kiti pastatai nenukentės…
Mama – iš netolimo Naujųjų Bakainių kaimo, gal už septynių kilometrų. O tėvas buvo vietinis, iš Gėlainių. Jo namų kalba buvo lenkų. Iki šiol nežinau – gal jo tėvai buvo kitos tautos žmonės, ateiviai? O gal nutautėję, nutautinti? Župerka – pavardė tokia slaviška. Lenkų, čekų? Ten seniau buvusios vienuolyno žemės, reikėjo darbo jėgos, valstiečių. Tai gal vienuoliai buvo atsivežę jų iš savo krašto… Tėvas kalbėjo lie tuviškai su akcentu, o mama nemokėjo nė žodžio lenkiškai, jei ką ir pasakydavo, tai savaip, juokingai – buvo tikra aukštaitė nuo Surviliškio. Mes, brolis ir sesuo, tarmės iš mamos neperėmėm… Gėlainiuose niekas tos tarmės nepalaikė. Gražiai kalbantys lietuviškai, savo tarme, buvo suvažiavę, visi atvykėliai. Daugelis šeimų „kombinuotos“ – vienas, vyras ar žmona, iš nutautusios šeimos. O baigiau Dotnuvos Akademijos vidurinę. Tai toks dvigubas, keistas gyvenvietės pavadinimas – Dotnuvos Akademija (dabar – tiesiog Akademija; seniau ten kurį laiką buvo Dotnuvos žemės ūkio akademija). Mes didžiuodavomės nosį užrietę, va, mes akademijoje mokomės!
– Ar buvo knygų namie?
– Stovėjo virtuvės kampe toks baldas – etažerė. Knygų spintos neturėjom, ne knygų spintoj užaugau, kaip apie Sartrą pasakyta. Kokių tų knygų buvo, dabar negaliu pasakyt, bet labai aišku, kad buvo kažkas iš Lietuvos istorijos, senesnių. Ten buvo kunigaikščiai, karaliai, jų portretai, ir aš juos piešdavau. Mane vis girdavo, ir krikštatėvis (mamos brolis), kai atvažiuodavo iš Surviliškio, būsi dailininku, sakydavo, ir aš būdavau laimingas. Vėliau piešdavau stalinus… Buvo gal ir pasakų knygų…
Bet mano biblioteka buvo kitokia – ne namų, ne sava. Mokslo didelio tėvai neturėjo. Mama buvo pradžios mokyklą baigus, sakė, šešis skyrius, kas tai per mokykla? Man įstrigo tai, kad ji mums iš mokyklos deklamuodavo:
Yr aukštas kalnas, Birute vadintas,
Žaliom pušelėm viršus apsodintas.
Nežinojau, aišku, tada, kieno tas eilėraštis, tik paskui sužinojau, kad Valiūno, žemaičių poeto.
O biblioteką augdamas didelę turėjau, svetimą. Tai čia ta klėtis – istorinė. Toje klėtyje ir buvo ta biblioteka. Į mūsų kaimą atsikėlė gyventi tokia agronomė Lukošiūnienė su penkiais vaikais. Vieni buvo mano amžiaus, kiti vyresni. Vyras miškininkas buvo išvežtas į Sibirą, ir ji, bijodama, kad ir visą šeimą gali išvežti, bėgo iš savo krašto. Jie buvo inteligentai, turėjo didelę biblioteką, o čia gavo mažą butelį mūsų kaime (Akademijoje dirbo bandymų stoty), neturėjo kur dėt knygų – jų buvo kelios didelės medinės dėžės. Mes turėjom daug erdvės: buvę ūkininkai, o dabar jau kolūkiečiai, nei tų javų, grūdų beturim, nei ką. Klėtis sausa, patogu, sako, ar nepriimtumėt. Tai ten tų knygų, žurnalų, dabar galima būtų tik pasvajot. „Tautos mokykla“, „Karys“, „Židinys“… Ko tik ten nebuvo! Kai kurių laikraščių, žurnalų nebrangino, sakė – galit sviestą vyniot… O skaityt leido viską, paskaitai ir padėk. Nesu sudraskęs, suplėšęs. Neskolindavom niekam – ne mūsų knygos. Skaitydavau ten viską iš eilės. Tengi suaugusiųjų daugiausia literatūros buvo. Prisimenu, kad dar vaikas Velnio eliksyrą perskaičiau. Didelį įspūdį padarė – tas žmogaus susidvejinimas kaži koks… Daugiau tos knygos nesu skaitęs nuo vaikystės.
– Tegu tai ir banalus klausimas, bet vis dėlto – ar turite mėgstamiausią vaikystės knygą?
– Gal ne. Pasakos man darė stipriausią įspūdį. Du konkretūs jų poveikiai: vienas – bijodavai kojas nuleist po suolu, bijodavai tamsos, o antras – mes patys, vaikai, ėmėm pasakas kurt, pagal tuos modelius, supindami su tikrove. Gyvenimas buvo varganas, juk tekdavo anksti atsikėlus, nuėjus į miestelį atstovėti duonos eilutę, dvi, tris valandas pastovėt tos forminės duonos. Džiau giesi gavęs, kol pareini, galą kepaliuko nulaupai… Užtai turtingi buvom pasakose! Ir ne aš vienas, bet ir kaimynų vaikai, draugai sekdavom vieni kitiems pasakas. Mama išleisdavo nakvot kartais svetur, pas kaimynus, ant šieno. Sueidavom keturi penki, kartais ir didesnė kompanija. Pasitikėjo mama kaži kaip, aš dabar stebiuosi, ir kitus tėvai išleisdavo. Nebuvo tai visai teigiamas dalykas: kartais ir į svetimus sodus įsigaudavom. (juokiasi) Bet sugulę pasakas sekdavom.
Ir dar. Čia yra ta nuotrauka. Pirmoj progimnazijos klasėj turėjom auklėtoją, neprisimenu jos vardo, pavardės. Ji mums skaitydavo per auklėjimo valandėles pasakas! Sėdėjau pirmam suole, ir man atrodo, kad aš tą auklėtoją buvau įsimylėjęs… Kaip šiandien atsimenu, skaito pasaką apie Galiūnę Mėlynakę, tik vėliau aš išsiaiškinau – čiagi rusų pasaka, labai aiškus tas personažas. Mes auklėtoją sutapatindavom su ta Galiūne, tokia aukšta, graži…
– O Jūsų jaunystės knyga?
– Tokios vienos knygos nebuvo. Man XIX a. rusų klasikinė literatūra patiko. Kažkodėl įsimi niau Gončiarovo Skardį… Lermontovas jau labai anksti tokį įspūdį darė, paskui aš jau jo nebeskaičiau, man jo nebereikėjo, o tuo metu… Žinoma, ir aplinka buvo tokia – skatinanti. Rusų kalbos ir literatūros mokytoja, rusė, buvo nepaprasta. Viena iš geriausių mokytojų… Atsimenu, kartą ji atėjo į pamoką ir sako: „Stalinas mirė.“ Ir pradėjo verkt. Mums buvo keista, o jai buvo savas tas pasaulis, ta santvarka. Ir žemesniosiose klasėse rusų kalbą dėstė miela mokytoja, Vilkienė, mano klasės draugo mama. Tie dalykai veikė.
– Ar dabar tebeturite kokį mielą knygos egzempliorių iš tos senos etažerės ar klėties?
– Kai grįžo iš Sibiro po Stalino mirties, girininkas visą tą knygyną-biblioteką pasiėmė ir išvažiavo iš mūsų kaimo. Iš tų laikų, ko gero, nieko neturiu. Aputis taip gražiai vienoj novelėj yra pasakęs, kad ilgainiui imi painioti laikus – esamą, buvusį. Tai ir man dabar… Galvoju, su kokiom knygom augo dukterys, dabar – vaikaičiai? Kokia Binkio Dirbk ir baiki gal buvo ir mano, ir vaikų, ir vaikaičių knyga.
– Jūs – žinomas Lietuvoje kalbininkas, Šiaulių universiteto profesorius, žmona – mokytoja lituanistė. Kokia Jūsų namų biblioteka? Ar yra joje vaikų literatūros skyrelis? Ar skatinote dukras, o dabar – vaikaičius skaityti?
– Namų biblioteka – visuose trijuose kambariuose. Negali juk vieno kambario paversti biblioteka, jei būtų keturi penki kambariai, tada galėtum. Atskirai turim pagal abėcėlę lietuvių literatūrą, atskirai poeziją, užsienio literatūrą, atskirai rinktiniai raštai – taip patogu. Vaikų literatūros yra dvi ar trys lentynėlės knygų spintoj. Įvairiausiais keliais susikaupusi, daug kas dar likę dukterų. Tos vaikų literatūros, kur sukaupiau dėstydamas vaikų literatūrą, tai neliko. Su žinomu vaikų literatūros tyrinėtoju Jonu Linkevičium kartu buvom aspirantūroj, gyvenom „Tauro“ bendrabuty. Aš tuo tarpu jau rašiau disertaciją iš stilistikos (ne iš vaikų literatūros). Labai norėjau disertaciją spausdinti pats. Linkevičius turėjo rašomąją mašinėlę („Maskva“ vadinosi) ir pasiūlė mainus: aš jam savo vaikų literatūros knygas atidaviau – jis man tą rašomąją mašinėlę padovanojo.
Dukterys mėgsta skaityt abidvi. Vyresnioji daug skaito angliškai, ji psichologė. Dabar, kai suvažiuojam, kai einam televizijos žiūrėt ar su vaikaičiais knygelės skaityt, ji ramiai virtuvėj kokį romaną skaito. Vaikai anksti pradėjo skaityt.
– Tenka išgirsti, kad nemažai vaikų nemėgsta, kai jiems dovanojamos knygos. Ar tėvai turi pataikauti vaikų skoniui, ar vis dėlto turėtų bandyti vaiką pratinti prie knygos, kad jos lauktų – ir po eglute, ir per gimtadienį? Kaip yra Jūsų šeimoje?
– Vargo niekad nebuvo… Visokiausiom progom knygas dovanojam, stengiamės parinkti geras, nes vaikai pasiduoda visokiausioms magijoms, perka tas magijas kioskuose…
Mažieji mūsų vaikiukai knyga džiaugiasi… Ypač smagu, kai trimetė Miglutė iš karto gavusi knygą dovanų prašo skaityt. Būtinai liepia skaityt ten, kur yra paveiksliukas. Sakau, čia nieko neparašyta, aš turiu skaityt ten, kur parašyta. (juokiasi) Gal svarbiausia – namų aplinka. Mano mama be mokslo buvo, o labai vertino knygą…
– Palyginkite savo laikų vaikystės skaitymus ir dabartinių vaikų. Kokių pokyčių, tendencijų matote?
– Dabar daug daugiau tokių dalykų, kurie atitraukia vaiką nuo knygos – visi tie akropoliai, kompiuteriai, televizoriai, mobilieji telefonai žaidimų visokių prikimšti. Mano laiku geriausia literatūra buvo klasika. Ir sovietmečiu neprastų kūrinėlių vaikams parašyta, pavyzdžiui, Kosto Kubilinsko pasakos blogo nemokė. Bet buvo daug ideologizuotų dalykų, vertimų iš rusų kalbos: raudonų kaklaraiščių, spaliukų, pionierių, mums buvo primestas svetimas gyvenimo būdas.
O dabar – kitos bėdos. Plūsta daug visokiausios netikusios literatūros. Pats pavartau vaikaičių žurnaliukus, tai liūdna pasidaro: pagundos, pagundos, pagundos… Kartais paimi į rankas kokią knygą (pavyzdžiui, Gražiausios pasaulio pasakos) ir nemaloniai nustembi: leidykla nenurodyta, redaktoriaus nėra, vertėjo nėra, dailininko irgi nėra – nieko nėra! Kaip ta knyga padaryta? Žinoma, knyga kainuoja daug, paveikslėliai spalvoti, popierius blizga. Visa tai rodo, kad nesąžiningai leidžiama.
Man patinka profesorės Vandos Zaborskaitės nuostata, kad vis tiek turi būti vaikams diegiamos amžinosios vertybės. Na štai, trečiojo kurso lituanistams duodu taisyti sakinį, kuriame yra Tarutis… Kas tas Tarutis? Jie nežino. Man atrodo, kad Petro Cvirkos Žemė maitintoja – šviesėlesnis kūrinėlis, ideologizavimo ten maža, pastiprintas jis naujesniuose leidimuose. Šiaip ar taip – tai tikras daiktas! Jauna šeima, vargo žmonės, du suėjo į krūvą, kuria gyvenimą, vaikus pradeda augint, tai amžina tema… Jauno žmogaus rašyta, pastabaus būta, įsižiūrėta, įsiklausyta!
– Taip. Šiemet kovo mėnesį minime Petro Cvirkos 100 metų jubiliejų. Vėl grįžkime į praeitą laiką. Anuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute Jūs, kalbininkas, dėstėte vaikų literatūrą. Kaip tai atsitiko? Papasakokite plačiau, kokius autorius dėstėte, gal dar turite išlikusius užrašus? Ar pats pasirinkdavote autorius, ar tai buvo reglamentuojama?
– Studijuodamas aš labiau mėgau literatūrą, kalbą – šiaip sau, tik iš pareigos, stropumo tie penketai buvo. O literatūra – meilė, pats šiek tiek rašinėjau, ir mokykloje… Literatūra buvo mano svajonė. Įsivaizdavau, kad mokytojas būdamas dėstysiu literatūrą. Kai pakvietė čia, Šiaulių pedagoginiame institute, likti, tai atsirado pasaulinės vaikų literatūros kursas. Tais 1958 metais toks didelis kursas pradinukams (pradinio mokymo specialybei) buvo, ar ne šimtas valandų, lituanistams – panašiai. Paskyrė tą dalyką man dėstyti. Smagu nebuvo. Tą laiką prisimenu nenorom. Buvau prastas dėstytojas. Aš tai suprantu, kai dabar esu geras dėstytojas. (juokiasi) Nebuvo į ką atsiremt. Bepigu paskui – atsirado ir Aurylos vadovėliai, ir ko tik neatsirado… O tada, būdavo, susirandi kokią recenziją „Pergalės“ žurnale ar kur nors laikrašty ir džiaugiesi, kad jau atramą turi, kad va kokio tikro literato, gudresnio žmogaus, apie vaikų literatūrą kalbėta…
Klausiat, ar galėjom autorius pasirinkt. Reikėjo viską – lietuvių, rusų, užsienio literatūrą – išdėstyti chronologiškai, nes paskaitų buvo pasiutiškai daug. Tai aš vis studijų draugams atsikirsdavau, kai jie šaipydavosi iš mano dėstomo dalyko, – dėstau pasaulinę vaikų literatūrą, visus dikensus, viską… Tik trečius metus kai jau dėsčiau, jaučiausi tvirčiau. Jokių užrašų, jokių konspektų nebeturiu, gal kur išmečiau, net nebeatsimenu, kur padėjau. Bet kai kurie dalykai man įstrigo iš tų dėstomų autorių. Sakykim, kad ir Levo Tolstojaus apsakymėliai. Tai neprasti dalykai, amžini, matyt, tai, kas atitinka žmogaus nuostatas, kaip pats ugdaisi, kokios tavo vertybės. Didžiausias įspūdis liko, net nustebau atradęs – Levas Tolstojus, tokių veikalų autorius, vaikams rašinėjo! Tada supratau, koks čia didelis, svarbus dalykas – rašyti vaikams. Paskui, po dvejų metų kareiviavimo, man vaikų literatūros dėstytojo vietos nebebuvo, institute jau dirbo Jonas Linkevičius. Gavau stilistiką…
– O Jums vaikų literatūrą, kai pats studijavote Šiaulių pedagoginiame institute, dėstė?
– Ne, tokio dalyko mums nebuvo. Atskiras vaikų literatūros dalykas atsirado tik 1958 metais, kai pradėjau pedagoginį darbą. Žinoma, gelbėjo vyresnieji kolegos, kurie buvo dėstę vaikų literatūrą mokytojų seminarijose, pedagoginėse mokyklose. Tai buvo Valerija Ramonaitė ir Jonas Adomaitis. Ramonaitė man davė užrašus. Tai nebuvo paskaitų konspektai, bet visokie išrašai, pastabos, jos skaityta ir rašyta. O Adomaitis šį tą iš senųjų leidinių buvo paskolinęs. Dabar bepigu! Galėtum per metus pasirengt dėstyti, jei reikėtų, yra iš ko skaityt.
– Ar vaikų literatūra kaip atskiras literatūros studijų objektas turėtų būti dėstoma aukštųjų mokyklų filologinėse programose? Dabar daug kur ji išstumta, pavyzdžiui, iš lituanistinių studijų programų. Vis dar tenka įrodinėti, kad ši literatūra nėra antrarūšė, nesvarbi…
– Aš pagalvojau, ar psichologams vaikų literatūra nedėstoma? Juk daugelis jų specializuojasi dirbti su vaikais. O apie filologiją – ką čia ir kalbėti. Mes dabar turim tokios vaikų literatūros, ir lietuvių, kur sudaro solidų kursą, – nuo pat mažiukų iki jaunuolių knygų. Apmaudu, jei nedėstoma, jei manoma, kad tai marginalus dalykas, tik alternatyva. Kur tas laikas padedamas, kuris galėtų atitekti vaikų literatūrai? Kas jį nuneša? Kartais studentai skundžiasi, kad kai kuriuos socialinius dalykus, vis kitaip pavadintus, jiems dėsto kelis kartus, tris kartus tas pačias schemas braižo vis kitas dėstytojas… O čia niekur kitur nebus išdėstyta. Juk tai susiję su žmogaus augimu, ugdymu, vertybėmis. Filologijoje daug merginų, taigi būsimų mamų. Ir inteligentės moterys dažnai neturi nuovokos. Juk matom, kaip perka knygas vaikams: „O, graži knyga!..“
– Ir jos neturi supratimo, kuri knyga vertinga, kuri ne.
– Gaila žmogaus, kuris iš literatūros nėra nieko gavęs. Susitinki, kalbiesi ir darosi graudu. Jis juk nemoka filmų, spektaklių žiūrėti. O ten juk gyvenimo esama, kartais – daugiau nei tikrame gyvenime!
Turiu tokį pavyzdį. Antroji mano vaikystės biblioteka – tai mano pusbrolio knygos. Jis jau vaikystėj sugebėjo sukaupti didelę biblioteką, nors nei tų pinigų turėjo, nei ką… Ten buvo tarpukariu išleistos kelionių, nuotykių, taip pat vadinamosios geltonosios literatūros, Pilyponis… Žodžiu, tai, ko viešosiose bibliotekose anuo metu negalėjai gauti. Pusbrolis baigė veterinarijos mokslus, o skaitytojas išliko visą gyvenimą – ir prie karvių, ir prie arklių. Ir dabar jis perskaito daugiau knygų už mane. Visą gyvenimą bendraujam. Jis ir Bibliją už mane daug rimčiau, geriau išstudijavęs, negali su juo lygiai diskutuot. Nuovoką turi, žino, kokias knygas skaityti. Tai ar blogai, kad toks yra veterinaras? Jo elgsena, laikysena pasauly kitokia, jis ir žmogus geresnis. Kuo daugiau tokių žmonių būtų Lietuvoj, tuo geriau mums visiems būtų gyvent.
– Jūs – garsus Lietuvoje stilistikos tyrinėtojas. Ar sutinkate su Biufonu, kadaise pasakiusiu, kad stilius – tai žmogus?
– Jūs man čia užduodat literatūrologinę užduotį – stilių sukabint su vaikų literatūra. Aš jau nebe literatūrologas. (juokiasi) Dzinguliukai nebūtų originalus stilius. Tų dzinguliukų vaikų literatūroje, rodos, nemažai. Vienas padzinguliuoja – nieko, o paskui pradeda ir antras, ir trečias. Žmogus kitas, o stilius tas pats. O dėl Biufono, tai man labiau patinka Lesingo mintis: „Kiekvienas turi savo stilių kaip savo nosį.“ Toks šmaikštus pasakymas… Biufonas tik išsilavinusiems žmonėms, tik aukštesniesiems luomams savo pasakymą taikė. Toji mintis ypač tinka mūsų Vaižgantui! Visa asmenybė, visa laikysena, visas gyvenimo būdas, kur prasideda jo beletristika ir kur – publicistika, sunku pasakyti (tai paties rašytojo mintis), jis toks vientisas…
– Kokius „pavyzdinius“ autorius, ne tik minėtąjį Vaižgantą, iškeltumėte? Ar pats turite mėgstamą (-ų) rašytoją (-ų), nebūtinai vaikų, kurio (-ių) puikus stilius, savita, nepriekaištinga kalba?
– Vieno neturiu ir gal nesu turėjęs. Atskiri gyvenimo tarpsniai: mėnesį, kitą, pusmetį gyveni su vienu ar kitu rašytoju. Iš studijų metų Romeną Rolaną gerai prisimenu, Gorkį (labai Gorkis vienu metu patiko, visus jo raštų tomus turėjau, dabar Šiaulių bukinistei atidaviau)… Žinoma, Justinas Marcinkevičius. Buvo laikas, kai man jo ypač reikėjo, džiaugiausi, kad aš ten randu save, jo pasakyta taip, kaip pats nemokėčiau, bet ką suvokiu, suprantu. Beveik ta pati karta, ir jis kaimo vaikas, pokario vaikas. Paskui ką nors kitą randi. Man labai geras Granauskas. Ypač ankstyvasis. Labai man Aputis tinka. Tokių ten subtilių dalykų yra. Dabar kaži kokia proga – iš kalbos išėjo – ištraukėlę apie tas dvi matininkes, kur Benas parsiveža, su studentėm prisiminėm. Paprasti ir labai tikri dalykai… Visai neseniai Gavelį atradau. Aš jo beveik neskaičiau, man jis netiko. Vilniaus pokeris ir panašūs dalykai. O dabar išėjo Gavelio novelių rinktinė. Atradau Gavelį ir nustebau. Ir kalba gera. O žanro įvairovė… Atrodo, kad jis pasiėmęs pasaulio novelės modelius ir pagal juos rašo. Bet tai ne dirbtiniai dalykai, o tokie tikri – iš temos, iš nuotaikos eina. Gavelio, kurio tokia moderni laikysena, ir prieš kalbininkus yra jo tokių nelabai palankių frazių… Kad Granauskas, Aputis gera kalba rašo, nestebina… Aš magistrantėms sakau: paskaitykit „Berankį“, jei nerandat Gavelio lietuviško santykio su pasauliu. Jos irgi perskaičiusios apsidžiaugė, nustebo, po to rašėm etnostilistinę analizę. Kartais taip netikėtai surandi žmogų, kai jo nebėra, nes knyga amžina
– Ką galite pasakyti apie šiandien vaikams leidžiamų knygų kalbos būklę? Ar redaktoriai kompetentingi, ar sąžiningai dirba? Ar leidėjai šiuo požiūriu dori? Juk vaikui spausdintas tekstas turi būti pavyzdinis. Juk būna, kad vaikui į rankas pakliūva nesutvarkyta, su klaidomis knyga…
– Tai mūsų sujauktas pasaulis… Mes, lietuviai, džiaugiamės, kad patys daugiau ėmėm tvarkyt savo gyvenimą, bet pasirodo, kad nelabai mokam. Užtat ir kai kurių kūrybos žmonių nusivylimas savo tauta man yra visai suprantamas. Tarkim, Sigito Gedos labai jau juodos mintys apie tautą, apie lietuvius. Nesakau, kad aš taip žiūriu, bet toks požiūris man suprantamas. Vaikų literatūros leidimas – natūralus, kitoks jis šiuo metu ir negali būti. Išleidžiama ir labai tvarkingų knygų, bet ir tos didžiosios, pajėgios, turtingos leidyklos kartais išleidžia taip sau, taip sau… O tų knygų visokių yra. Vienu metu džiaugdamasis skaičiau mažajai Vytauto V. Landsbergio knygelę apie tą žvejį berniuką: „Ten, kur teka upeliukas…“ Smagus skaitymėlis, ką ir sakyt. Ir vis dėlto liko įspūdis, kad autorius daugiau užsimoja, pažada, nei tesi. Bet juk mums patiems taip dažnai išeina, ar ne? Suplanuoji kokį darbą, straipsnį, džiaugiesi, o! O paskui neišeina, menkiau išeina. Užtai sako, kad žodis nužudo daiktą.
Turime daug gerų vaikams kuriančių rašytojų. Va Kasparavičių skaitinėju. Vaikams ir man pačiam patinka jo knygelės. Urtę Uliūnę iš karto pirkom ir skaitėm, ir džiaugėmės. Šerelytės pilietinė, visuomeninė laikysena man daro įspūdį, jos radijo komentarai labai tikri, tiesūs. Jaunas žmogus, o dėl tų amžinųjų vertybių, mūsų gyvenimo nedarnos skaudžiai išgyvena. Bet jos kūriniai vaikams… Lyg ir sudėtingai rašo. Va Krakatukų pievelės aš nelabai suprantu… Žinoma, negali spėt su gyvenimu, su jaunais, moderniais rašytojais. Žinoma, negalima dabar rašyt kaip Levas Tolstojus rašė ar kaip rašė Aišbė…
– Lietuvos Respublikos Seimas 2008 metus buvo paskelbęs Skaitymo metais. Kokia tokių akcijų prasmė? Ar tai daro realią įtaką mūsų visuomenės, vaikų ir jaunimo skaitybai?
– Man rodos, jeigu intencija graži, tai viskas gerai, ir vajai šitie. Juk nuostolių, blogybių, bėdų jais tikrai nepadarysi. Kai kurie žmonės mintį pasigauna, juos paveikia, tai ima skaityti. Va tokia analogija su alkoholiu. Gamintojai, pardavinėtojai aiškina, kad reklama niekuo dėta, kad branginant krautuvinius gėralus žmonės ims gert pilstuką. Iš tikrųjų – ne taip. Kuo daugiau aiškinamojo, šviečiamojo (ir draudžiamojo!) darbo, tuo yra geriau.
Tie dalykai man pačiam neaktualu, bet pro šalį eidamas, radijo klausydamasis nugirsti. Išgirdau neseniai psichiatrų nuomonę: sumažėjo išgeriamo spirito kiekis vienam gyventojui ir iš karto sumažėjo psichikos ligų, kurios kyla dėl alkoholio. Iškart mažėja ligonių skaičius… Biznieriai šaukia, neva sunkinant priėjimą prie legalaus alkoholio žmonės gers pilstuką. Pasirodo, ne! Gal vandenį geria. (juokiasi) Taigi visi gerų siekimų vajai – tai irgi žmogaus verta, prasminga pastanga.
– Kokią naujausią vaikų literatūros knygą pirkote arba tiesiog įsidėmėjote, skaitėte? Kodėl?
– Šiaip jau knygeles perka vaikams žmona. Ji, kitaip negu aš, yra kitados išklausiusi vaikų literatūros kursą (mano dėstomą!), dirba mokykloje, jaučia daugelio vaikų aplinką. O Urtę Uliūnę esu pirkęs aš. Daugiau vaikų knygų paskutiniu metu, rodos, nesu pirkęs. Dabar – ne vaikams – pirkau Danutę Kalinauskaitę, dar ir priedą veltui gavau Linksmai apie Sąjūdį (šypsosi), pirkau Parulskio romaną. Gal prieš metus Urtę Uliūnę pirkau; ėjau, ieškojau, radau, su džiaugsmu parnešiau. Kodėl su džiaugsmu? Kai matei tą vaiką (dabar jau rašytoja!), kaip jis auga, kaip jis smuiku griežia, kaip jis pradeda rašyti, kurti, tai prisideda asmeniniai dalykai. Ir nepažįstamų žmonių puikiais veikalais gėriesi, bet kai pažįstami, artimesni patenka į geriausiųjų penketukus, tai – keleriopas malonumas.
– Ačiū, Profesoriau, už tokį išsamų interviu.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 1 (49)
