AR JAU GALIME PRADĖTI DŽIAUGTIS? (2009 m. vaikų poezija)

Visiems žinoma Poliana, Eleonoros Porter to paties pavadinimo apysakos herojė, visą miestelį išmokė džiaugsmo žaidimo: „Taigi džiaukis, nes dažniausiai visada atsiranda, dėl ko gali džiaugtis, jeigu tik gerai pasuki galvą.“ Šį džiaugsmo žaidimą prisiminiau neatsitiktinai. Kelerius metus aimanavę dėl beviltiškos vaikų poezijos, vis dar galėtume aimanuoti ir toliau: šiandien skaitome eilėraščius sau, eilėraščius vaikams ir vaikaičiams, eilėraščius niekam ir apie nieką. Ne, čia tikrai ne apie tą Nieką, kuriuo pasivadinęs Homero Odisėjas nugalėjo kiklopą Polifemą, ir ne apie Sigito Gedos berniukėlį Baltąjį Nieką – pasaulio kūrėją… Tačiau jei jau nusprendėme džiaugtis, tai pamėginkime surasti nors kelias priežastis, leidžiančias tai daryti. Pirma, 2008 m. buvo išleista apie keturiasdešimt vaikų poezijos knygų, o 2009 m. – apie dvidešimt tris… Galime džiaugtis, jog miške auga vienu medžiu daugiau. Antra, 2008 m. iš keturiasdešimties knygų nebuvo nė vienos (na, gal viena), vertos skaityti. Galime džiaugtis, kad turime net penkias 2009 m. knygas, kurias verta siūlyti vaikams. Trečia, 2009ai siais įvyko mažas stebuklas: buvo išleista paskutinė Martyno Vainilaičio eiliuota pasaka vaikams, kurios niekas nelaukė ir net nežinojo esant.

Mauliukas, arba Amžinosios tiesos, laimės ir meilės paieškos

Vainilaičio eiliuota pasaka Mauliukas („Kronta“) vėl stebina gebėjimu varijuoti, improvizuoti ir žaisti folkloru. Nors poetas šią pasaką laikė geriausiu savo kūriniu, tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tik dar vienas iš įvairiausių siužetinių motyvų (iš mito, sakmės, pasakos, poeto išmonės) sukurtas eiliuotas pasakojimas.

Šioje pasakoje, kaip ir ankstesnėse, Vainilaitis kuria raizgų siužetą, kupiną daugybės įvykių. Veiksmas vyksta Žemėje, Rojuje ir Pragare. Nors spalvingajam velniui atseikėta nemaža vietos, tačiau pagrindinis veikėjas – angelas Mauliukas. Šį gražų vardą poetas išgirdo iš mamos sekamų pasakų. Mauliuke poetas pasinaudoja visiems žinomu Dievo kaip pasaulio kūrėjo įvaizdžiu ir perteikia jį paprastu, bet skaitytojui vaikui gerai suprantamu piešimo motyvu. Dievas piešia paukščius, lanką, pilną gyvulių, šyvus žirgelius, avinėlius, gėles: „O žolelei sukerojus, / Kiek žydėjimo svaigaus! / Ne lanka. Atrodo, Rojus / Čia nukeltas iš dangaus“ (p. 12). Dievo karalystės idilę griauna atsiradęs priešgyna orus angelas Mukis, laikąs save didesniu kūrėju už Dievą: „Tildo gaudesį vargonų, / Tildo giesmę angelų / Ir pripaišo tarakonų, / Blakių, musių, bimbalų…“ (p. 13). Šmaikščios intonacijos, atvira dorų ir nedorų darbų priešprieša greitai stumia veiksmą į priekį. Už blogus darbus Mukis ir jo bendrai paverčiami kipšais, išvaromi iš Dievo rūmų ir patenka į Pragarą. Atrodytų, vienas siužeto etapas baigtas, ir Vainilaitis imasi kitos istorijos, varijuoja piktos būtybės – nenaudėlio kauko – figūra. Intrigą stiprina tai, kad prasikalsti sugeba ir dorasis angelas Mauliukas, svarbiausias knygos veikėjas, nors kai kuriuose skyriuose jo vaidmuo tik epizodinis. Netikėtai užsitraukęs Dievo nemalonę, Mauliukas virsta kipšu ir nukeliauja į Pragarą, o iš ten siunčiamas į Žemę daryti blogų darbų. Šiame dažnai tik materialines vertybes išpažįstančiame pasaulyje Vainilaitis lieka ištikimas amžinajai tiesai: pinigai neatneša laimės. Svarbiausia – atgaila ir geri darbai. Mauliukas, pasakos pabaigoje suvokęs, jog dora, tiesa ir meilė yra daug svarbesnės vertybės, nugali velnių valdovą Liucių ir vėl virsta angelu, sutinka savo išsvajotąją Nastutę. Lengvai įsibėgėjęs tekstas knygai įpusėjus vis dėlto prislopsta, kartojasi jau girdėti motyvai, intonacijos, meninės raiškos priemonės. Suaugęs skaitytojas vis dar gali grožėtis lengvu Vainilaičio eiliavimu, tačiau ar tikrasis adresatas vaikas (gal penktokas?) užsibus prie vis dėlto nelengvos pasakos, belieka spėlioti. Bet vis dėlto labiausiai glumina knygos iliustracijos. Galbūt buvo labai susigyventa su idealiai folklorinę Vainilaičio pasaulėjautą perteikusiomis dailininkėmis Irena Žviliuviene ir Živile Žviliūte, todėl šiandien sunku apsiprasti su kitokia – postmodernia – dailininko Rimanto Rolios interpretacija.

Kai galime stabtelėti ir įsiklausyti…

Ramutė Skučaitė išleido vizualiai patrauklią ir meniškai įtaigią knygą Jei nereikėtų skubėti („Nieko rimto“). Poezija trapi, perregima kaip ir pačios iliustracijos. Tiesa, į knygą sudėti ne tik eilėraščiai, bet ir netikėti pastebėjimai, švelnūs prisiminimai – tarsi mažutės esė ar eilėraščiai proza. Iš dalies panašiai buvo sudaryta ir ankstesnė šios autorės knyga Takelis iš naujo (2001). Naujausioje knygoje Skučaitė rašo mažas istorijėles apie eilėraščių atsiradimą. Jose ypač stiprus įspūdžio, akimirkos pojūtis, sukuriantis vientiso, darnaus pasaulio ilgesį. Ir poezijos tekstai, ir piešiniai, pasak knygos dailininkės Jūratės Račinskaitės, radosi iš noro, „kad žiūrėdami į paprastus pažįstamus daiktus pastebėtumėt, kokie nepaprasti jie gali būti“. Subtilus prašymas stabtelėti, neskubant įsiklausyti į pasaulį ir save, susimąstyti atrodo nuoširdus ir tikras: „Bėga takelis per lauką. / Bėga namo, vis namo. / Tarp dobilėlių laukia / Didelis pilkas akmuo. // Žėri žėručio akelės… / – Į ką taip žiūri, akmenie? // – Žiūriu, kaip bėga takelis, / Vis bėga ir vis – ne namie“ („Takelis ir žėručio akelės“). Skučaitės pasaulis vaikui veriasi iš detalių, spalvų, pojūčių, regėjimų, kurie sukuria paslaptį ir nuostabą. Nuo trumpučių užuominų, paprasčiausių, mažesniam vaikui lengvai suprantamų įvaizdžių einama prie abstraktesnių įvardijimų, platesnio pasaulio suvokimo ir vertinimo. Lengvus, žaismingus tekstus („Atsitikimas jūroj“) keičia gilesnę potekstę slepiantys posmai, vaikiškai tyri ir graudžiai skaudūs savo paprastumu: „Ar žieminis eilėraštis šaltas? / Ar žieminis eilėraštis baltas? / Ar žieminiam eilėraščiui reikia / Vien sniegų, vien ledų ir žiemos? // Liūdnas baltas žieminis tyli. / Liūdnas lipdo senį ir pilį. // Gal šaltam eilėraščiui reikia / Šilto žodžio, širdies ir mamos?“ („Apie šaltą eilėraštį“). Poetė neprimeta savo nuomonės, bet siūlo pačiam skaitytojui suvokti ir pajusti, kad draugystė, gerumas, grožis, laimė ir daugelis kitų dalykų, kurių paieškoms šiandien lieka vis mažiau laiko, yra svarbūs.

Ir vis dėlto ši poetės knyga kitokia. Daug daugiau dėmesio joje skiriama prisiminimui („Kiškis iš praeities“, „Apie buvusias Kalėdas“), kuris glaudžiai siejasi su liūdesiu, laiko tėkmės kaita („Išėjo balta diena, / Ir nyksta ant sniego pėdos“ („Apie kitokią močiutę“), su senatve, mirties nuojauta, išėjimu. „Neišgalvotas eilėraštis“ – vienas subtiliausių pastarojo meto vaikų eilėraščių apie mirtį: „Kas išėjo? / Kas parėjo? / Kas nuo duonos nutrupėjo? / Kas išėjęs neparėjo, / Kas netrukus grįžt turėjo? // Pernai vasara išėjo, / Šiemet žiūrim – vėl parėjo! / Trupinėlis nubyrėjo, / Antras, trečias nutrupėjo… / O seneliai grįžt turėjo, / Bet išėję – neparėjo.“ Šviesus liūdesys, subtili Skučaitės poezijos žaismė atskleidžia vaikui akimirkos svarbą ir primena tai, ką prarandame skubėdami.

Beje, 2009 m. pasirodė ir Skučaitės eilėraščių rinktinė Aš – eilėraščių knyga, išsiskirianti ne tik eilėraščių įvairove, bet ir tuo, kad ją iliustravo net trys dailininkės: Sigutė Ach, Erika Minkevičiūtė ir Lina Eitmantytė-Valužienė.

Įsiklausyti, pajusti metų laikų kaitos grožį galima ir Paulinos Žemgulytės eilėraščių rinkinyje Kaip lelijos žydėjimas („Žara“). Poetė renkasi tradicinį kalendorinį eilėraščių grupavimo principą ir visai netradiciškai iš nereikšmingų detalių, būsenų, nebijodama įprastų įvaizdžių ar stereotipinių epitetų, kuria mažytes poetines miniatiūras. Estetinis eilėraščio pojūtis gimsta iš visavertės eilėraščio baigties. Netuščiažodžiaujant pripildoma poezijos erdvė, čia visko tik tiek, kiek reikia įspūdžiui sukelti ar nuotaikai perteikti: „Skrenda pelėda / Virš mėlyno miško. // Pro mėnesio veidą / Plasnoja didžiuliai / sparnai. // Švytintis sniegas / Žemelę užklojo – // Tarytum žvakelėm sužibo / Užpustyti kaimeliai, / Užpustyti laukai“ („Žiemos naktį“). Vizualusis Žemgulytės eilėraščių įspūdis labai stiprus. Paradoksalu, bet iš pirmo žvilgsnio prislopintos spalvos, kurias regime ir Arūno Prelgausko iliustracijose, ir pasaulis, į kurį žvelgiama tarsi „pro voratinklį“ („Ruduo“), yra labai ryškūs. Eilėraščiai skaitytojo sąmonėje virsta meniškai tobulais tapybiškais paveikslėliais: „Lietaus pirštai / Beldžia / Į stiklą, palangę. // Susikūprinęs slenka / Ruduo / Rudsermėgis. // Pilko debesio / Sparnas / Užklojo dangų. / Tokią lapkričio dieną / Gal ir laikrodžiai / Vėlinas…“ („Lapkritis“). Regis, poetės eilėraščiuose viskas sąmoningai apmąstyta. Pakeiskime paskutiniame žodyje „vėlinas“ raidę „a“ į raidę „ė“. Galbūt tai suaugusiam skaitytojui skirtas lingvistinis žaidimas, tačiau tai tik dar kartą įrodo, kad Žemgulytė orientuojasi į dvejopą adresatą. Metų laikų kaita – atviras lyrinio „aš“ sielos atspindys. Žiemą ir rudenį – daugiau liūdesio, ilgesio, vienatvės: „Stovi berželis palaukėj / Paliktas – / Belapis, vienas / ir liūdnas“ („Vasaris“), pavasarį ir vasarą – džiugesio, vidinės šviesos („Vasaros šokis“, „Rugiagėlės žydi“). Vaizdo, jausmo ir minties sinteze Žemgulytė iš pirmo žvilgsnio primena Janinos Degutytės ar Valdemaro Kukulo poeziją vaikams. Kita vertus, Žemgulytės eilėraščiai abstraktesni, juose mažiau žaismės, daugiau susikaupimo, pasinėrimo į save.

Pažinimo džiaugsmai

Mykolas Karčiauskas išleido dvi poezijos knygeles – Jojam varnų kaustyt („Kronta“) ir Ukum pukum: eilėraščiai iš pernykščio sniego („Gimtasis  žodis“). Pirmoji – ryškios išvaizdos, išleista kartu su Vidmanto Blažio gamtos garsų įrašais, iliustruota Eugenijaus Drobelio nuotraukomis. Ir poezija, ir gamtos garsų įrašai bei fotografijos – savaip gražūs ir prasmingi, tačiau knyga neatrodo itin meniška. Iliustruoti poezijos knygą fotografijomis gana rizikinga. Net ir meniškos gamtinės fotografijos dažnai tampa panašios į statiškas, pirmiausia pažintinę funkciją atliekančias gamtos enciklopedijų iliustracijas. Taip ir atsitiko su jerube, žaliąja meleta, skėriuku, baltuoju gandru ir kt. Kai kurios fotografijos neturi jokio ryšio su tekstu, tai tiesiog gražūs gamtos vaizdai, nes kitų, labiau tinkančių tekstui, matyt, paprasčiausiai nebuvo. Galbūt labiausiai koją pakišo ryškus, akį rėžiantis oranžinis fonas, įrėminantis fotografijas ir sukuriantis kontrastą. Pažintiniu požiūriu ypač prasmingi knygoje atrodo net trisdešimt dviejų įvairiausių paukščių – strazdo giesmininko, pempės, griežlės ir kt. – čiulbesio įrašai. Jie puikiai dera ir savaip paįvairina Karčiausko eilėraščius, kurie dėl bandymo žaisti kalba vaikų poezijoje šiandien vis dar skamba patraukliai. Tiesa, lingvistinis žaidimas vaikų poezijoje – jokia naujiena. Kalba žaidė Eduardas Mieželaitis, šiandien turime Sigitą Poškų, jau kuris laikas nebijantį eksperimentuoti ir improvizuoti kalba. Karčiausko žaidimo žodžiais poezijos pamatas – tautosaka, tiksliau tariant, onomatopėjų, tarminių žodžių ir naujadarų samplaika. Tokio eilėraščio tikslas – padėti vaikui išgirsti žodžio skambesį, pajusti kalbos muzikalumą ir ritmiką ir net sugrąžinti prie folkloro ištakų. Eilėraštyje „Musinukės rytas“ ryškūs musinukės, liepsnelės, sniegenos, liepsnotosios pelėdos balsai susilieja į visuotinį sąskambį: „Tik vuoja musinukė, / Trejoja krakšė – tret, / Tret tret tiri tiri triu, / tivi viu vu tre tre.“ Paukščių balsų atkartojimus eilėraštyje dažnai lydi trumpas jų išvaizdos apibūdinimas („Griežlė“, „Žalvarnis“), kartais eilėraštis virsta mažu siužetiniu vaizdeliu („Gandrų palydėjimas“). Vis dėlto improvizuodamas kalba Karčiauskas nebando peržengti formalaus atkartojimo ribų: „Hu pumb. / Hu pumb / Po lung, / Po lung / Skudučiuo, // Kuk kuk / Suskaičiuo: / Bumb pabumb, / Vištas koj… // ker kar – / kr dabar? // Vef vef… / Velns ves / Er pames, // kiek ik ik, / Hu pumb, / Hu pumb“ („Baublių sutartinė“). Keistai skambantys Karčiausko eilėraščiai gali kelti vaikui nuostabą, tačiau tokie tekstai apsiriboja tik imitaciniu pradu ir neskatina asociatyviojo mąstymo.

Eilėraščių knygelėje Ukum pukum neatsisakoma lingvistinės potekstės, tačiau pažintinis turinys prislopsta. Žaidimas tautosakiniais garsažodžiais tampa įvairesnis, varijuojama liaudies dainų simbolika, atsiranda daugiau erdvės vaikystės pasauliui, šiuolaikinio vaiko saviraiškai. Kita vertus, užsižaidžiama naujadarais ir tarmybėmis, pasitaiko ir svetimybių – tam, kad nesuirtų eilėdara. Ilgas tekstas tampa raizgus ir minties nebelieka (o ar buvo?..) („Baisios Užušilių audros prisiminimai“). Kita vertus, šalia daugelio gražių, t. y. meniškai įprasmintų, eilėraščių (žaidimas liaudies dainos „Ar teisybę reik sakyt“ variacijomis, netikėtas lyrinis išgyvenimas eilėraštyje „Vaikystė“, prasmingos beprasmybės „Kūlimo talkoje“) šioje knygoje yra ir anekdotines situacijas imituojančių posmų: „Raudonuoja / kalakutas / lyg į šikną / saldžiai pūtęs, // škic škac / kamarač, / tai tau akys / tavarač“ („Škic škac kamarač“). Juozas Erlickas taip pat yra rašęs anekdotines situacijas primenančių posmų, tik Karčiausko tekstuose nėra nei šmaikštumo, nei slypinčios minties. Todėl kai kuriuos jų laikyčiau ne ironija, kaip tai įvardyta knygos anotacijoje, o savitiksliu blevyzgojimu: „Vasarą su vartais, / Žiemą su snargliu, / Užgaišti kaip kartais / Pažiūrėt arklių. // Tyliai kaip šikinėn, / Eidamas alaus, / Velnio pamazginėj / Autus paskalaus. // Bet pradėjo lyti, / Tveria kaip tvoras, / Eis tvorų dažyti / Uodas į marias“ („Žvyrduobių uodo romansas“). Belieka tik įsivaizduoti pradinuką, deklamuojantį šiuos posmus. Ir ką čia bepridursi…

Kas „ganosi“ boružių pievelėj?..

Didžiausia visų kitų eilėraščių rinkinių bėda – banalumas, primityvizmas, pabodusios temos, įkyrėję įvaizdžiai ir besaikis vienintelės meninės priemonės – deminutyvų – vartojimas. Panašu, kad tokių tekstų adresatas – suvaikėjęs senučiukas, su nostalgija besigręžiojantis į savo XX a. ketvirtojo dešimtmečio vaikystę.

Sunku šią gausią ir kaip du vandens lašai panašią poeziją sisteminti ar klasifikuoti. Kiekybės kriterijai netinka, nors Nijolė Morkūnaitė išleido net tris knygeles: Dovanoju pasaką, Tau, mama ir Su pavasario vėju, o Rima Petrilevičienė – dvi: Aukime kartu ir Po gimtinės pievas rasotas. Tačiau tik viena Donatos Onos Girdzijauskienės eilėraščių knygelė Tau, Tėvyne yra daug storesnė, o poetės ar prozininkės Angelė Andriukaitienė ir Jadvyga Černiauskienė į savo knygas Lapės gudrumėliai ir Boružių pievelė sudėjo viską – ir eilėraščius, ir eiliuotą pasaką, ir literatūrines pasakas, ir legendas, ir net poringes. Tiesa, su žanrų apibrėžtimi čia turbūt prasilenkta. Labai paprasta siekiant populiarumo eilinį pasakojimą pavadinti poringe. O kuo poringė skiriasi nuo pasakojimo ar pasakos? Juk apie tai net nesusimąstyta. Legenda vadinti pasaką apie šviečiančią snaigę taip pat abejotinas sumanymas, bet čia jau ne šio straipsnio apie poeziją objektas. Net ir iš pirmo žvilgsnio lengvai, skambiai, taisyklingai eiliuojamus Černiauskienės tekstus lydi pamokymai, persmelkti įkyrios didaktikos. Eilėraščių gražios tik atskiros eilutės, posmeliai, tačiau jie taip ir netampa menine išmone žavinčiu tekstu. Ambicijų abiejų autorių kūryboje daug (nurodoma, jog Andriukaitienės pasaka „Neatsargi voveraitė“ „transliuota per Lietuvos radiją laidoje „Vakaro pasaka“, pabaigoje pateikiamas nuoširdus savo nuopelnų vaikų literatūrai pristatymas „Apie save“), o kūrybinio polėkio arba tiesiog talento – maža.

Aldona Mankutė-Kursevičienė eilėraščių rinkinį Ąžuolų nerimas skiria Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Petronėlė Banaitienė antraštiniame puslapyje išvardija visas trylika savo išleistų knygelių, o Snieguolė Mazaliauskienė ir Rugilė Vieversytė knygelėje Vaikystės skonis rašo skambų, bet visų seniai žinomą epigrafą: „Skubame užaugti, tačiau tik po daugelio metų suprantame, kad skubėti visai nereikėjo…“ Kita vertus, stebina, kodėl dvi autorės (vienos – dešimt, kitos – devyni eilėraščiai) – po vienos plonos knygelės „kepure“. Iš televizoriaus nuolat skambantį ausiai įprastą epitetą „mėlyna saulė“ čia keičia „žalia saulė“, „žalias smėlis“, „žalias vėjas“, „žalia ašara“… Tad ar reikia įrodinėti, kad ši poezija tikrai bespalvė? Vieversytės eilėraščiai – desperatiškos, perdėtai sureikšmintos meilės paieškos, banalūs samprotavimai apie gyvenimą, tinkantys nebent paauglės dienoraščiui ar sveikinimų repertuarui: „Norėtųsi gyvenimą rašyti pieštuku, / Padarę klaidą ją galėtume ištrinti trintuku. / Tai padaryti būtų nesunku / Ir nebeliktų mūsų gyvenime klaidų“ („Gyvenimas rašytas pieštuku“). Beje, kad tai viso labo tik sveikinimas, patvirtina nei iš šio, nei iš to atsiradęs įrašas po eilėraščiu: „Linkiu gyventi taip, kad trintuko niekuomet neprireiktų…“

Daugelis 2009 m. poezijos knygelių, kaip ir kasmet, skiriamos ne tik esamiems, bet jau ir būsimiems anūkams, nepaisoma net ir knygos struktūros elementų. Eilėraščiai pradedami ir baigiami spausdinti vidinėje viršelio pusėje, nėra turinio, nenurodyta leidykla, egzempliorių skaičius ir t. t. Taigi banalu, bet teisinga – ar bet kokia poezija, bet kokia poezijos knyga ir yra poezija vaikams?

Iš tiesų ne kartą kilo mintis pamėginti įrodyti, kodėl kai kurie vaikų literatūros tekstai yra beviltiškai blogi. Tik ką įrodinėti? Ar tai, kad nemokama eiliuoti, nemokama kirčiuoti, nejaučiamas adresatas, o moralas ir atvira didaktika tampa svarbiausia eilėraščio vertybe? Norėdami įsitikinti, pažaiskime paprastą žaidimą atsivertę pirmą pasitaikiusį puslapį, kuriame bus, tarkim, Gedimino Stankevičiaus eilėraštis „Aš vyras“: „Mažas, mažas / Kaip pipiras! / Koks aš mažas? / Aš jau vyras! // Su Vacyte / Aš draugauju. / Jai gėlytę / Visad raunu. // Ji man šypsos, / „Aciū“ sako. / Visos kitos / Taip nedaro. // Aš jau vyras! / Ji pamilo! / Ne pipiras / Aš iš tikro.“ Galime bandyti dar kartą. Ir vėl pralaimėsime, nesvarbu, kad šį kartą prieš akis atsitiktinai atverstas Apolonijos Grigonytės eilėraštis „Giminaičiai“: „Kiškis triušiui – giminė, / Bet jie nebendrauja. / Lapė šuniui – giminė, / Susitikti jiems nenauja. // Bet šunelis: „Au au au, / Ne ant to papuolei, / Vagiliaut neleisiu tau, / Savo ūkį saugau uoliai.“ Tokių ir panašių tekstų pasiūla 2009 m. – beribė. Kažin ar galime čia diskutuoti apie meninę tekstų vertę, bet ištikimų skaitytojų, tapusių vaikų knygų globėjais, tikrai rasime. Jų, pirmiausia kaip rėmėjų, pavardės mirgėte mirga antraštiniuose knygų puslapiuose.

Galime tik teigti, kad daugelis autorių, pamiršę, jog gyvena jau XXI amžiuje, vis dar atkakliai bando grįžti prie XX a. vaikų poezijos ištakų. Ir Morkūnaitė, išleidusi eilėraščių rinkinį Tau, mama, ir Danutė Batisienė eilėraščių knygelėje Balų veidrodėliai, ir Alfredas Naktinis su knygele Svajonių debesėliai vis dar nori būti panašūs į Vytę Nemunėlį, o Apolonijos Grigonytės rinkinys Kaimynėliai prašosi būti lyginamas su Kazio Jakubėno poezija. Morkūnaitė rašo eilėraštį „Aš karys“: „Mano žirgas nors medinis, / Aš – drąsus karys tėvynės. / Vilnių saugoti nuo priešų, / Jot kartu draugus pakviesiu. // Stūkso kalnas Gedimino, / Jį visi lietuviai žino. / Ten į bokštą veda takas. / Trispalvė tam bokšte plakas. // Nors nujosiu ant lazdos, / Aš – kareivis Lietuvos. / Pasakyt visiems galiu, / Kad tėvynę aš myliu.“ Matyt, nereikia nė postringauti, kaip gerbiame Tėvynę, jei vaikus mokome rašyti šį žodį mažąja raide. Belieka tik dar kartą perskaityti Vytės Nemunėlio eilėraščius „Algis kareivis“ ir „Gedimino pilis“ (dar galima ir kitus – „Lig debesų“, „Ką Jonukas veikia“). Tik Vytė Nemunėlis viską padarė profesionaliau, t. y. meniškiau.

Iš visos gausybės autorių daugiausia tikėtasi iš dviejų – Almos Karosaitės ir Jono Endrijaičio. Abu ne kartą yra įrodę, kad gali kurti gerą, šmaikščią vaikų poeziją. Deja, A. Karosaitės linksmasis etiketo pradžiamokslis Mandagumas atvirkščiai atrodo neskoningai: „Varna Kranksė gavo žinią – / Žodžiai mėtosi šiukšlyne! / Vot! Koroče! Da ir čiut! / Čiau! Privet! Negali būt!“ („Varnos Kranksės radinys“), o J. Endrijaičio eilėraščių rinkinys Mažojo pareigūno abėcėlė tėra čiastuškos forma į skaitytojus prabylantis tekstas, nė iš tolo neprimenantis lingvistinės vaikų poezijos. Siekdamas būti patrauklus vaikams, rinkinys tampa jiems neįdomus, o suaugusiesiems – juokingas ir net nesuprantamas.

H. Ch. Anderseno pasakas knygoje H. K. Anderseno pasakų herojai eiliuota forma bando atkartoti Dalia Milukaitė-Buragienė. Beviltiškai blogai sueiliuoti vienuolika eilėraščių, skirtų vaikų darželio auklėtiniams (anotacijoje užsimenama, jog šią knygelę paskatino parašyti vaikų lopšeliodarželio ugdytiniai ir direktorė), padės ne atrasti, bet prarasti ne tik H. Ch. Anderseną, bet ir apskritai pasakų džiaugsmą: „Vien žiedelyje tulpės ji augo, / Lėkštėje motinėlės ant stalo. / Vanduo mėlynasis ją saugojo, / Ir dainavo gražiai ji be galo!“ („Coliukė“).

Žadėjau džiaugtis ir ieškojau džiaugsmo. Radau jį ar ne, spręskite patys…

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 1 (53)