IR AUKLĖJAMOSIOS, IR TERAPINĖS, IR… TIESIOG PASAKOS (2009 m. literatūrinės pasakos)

Pernai pasirodė per 30 įvairios apimties, pobūdžio ir meninio lygio lietuvių autorių literatūrinių pasakų knygų (turime galvoje prozines pasakas). Jų – dažnai ir ne po vieną – išleido tiek jau pripažinti, turintys savo skaitytojų ratą kūrėjai, tiek ir grupelė debiutuojančių autorių. Iškart noriu pasakyti, kad skaitydama pasakų žanrui priskirtinas knygas vis kuo nors džiaugiausi: kūrybiniais ieškojimais, įdomiomis idėjomis, geru humoro jausmu, mėginimais žaisti kalba, išradingomis iliustracijomis ar dar kuo nors. Bet… Skaitant norisi džiaugtis ne atskirais knygos elementais ar momentais. Deja, tokių knygų, kuriose derėtų viskas – gera idėja, puikus tekstas, tinkamos iliustracijos ir aiškus adresato pojūtis, – pernai pasirodė ne taip jau daug. O tokių, kurias skaitydama būčiau šūkte sušukusi: „Štai šių metų įvykis, štai ta knyga, kuri visiškai kitokia, netikėta, stebinanti!“, beveik neaptikau. Beliko tik guostis Kanados literatūrologo Perry’io Nodelmano požiūriu į vaikų literatūrą, teigiančiu, kad joje ir verta ieškoti ne originalumo ir netikėtumų, o, atvirkščiai, tapatumo, atpažinimo. Ko jau ko, o šito 2009 m. pasakų knygose – į valias. Taigi gausiame literatūrinių pasakų pluošte atpažinau tam tikras tendencijas ir sudėliojau knygas į kelias grupes.

Krikščioniškoji tematika

Šiai grupei galima priskirti knygas, kurias rašydami autoriai beveik savaime atsiduria tarsi specifinėje pavojaus zonoje. Jos esmė – autorių iš anksto žinomos idėjos, dalykai, kurių jie nori pamokyti, kuriuos siekia perteikti vaikams. Šis geras ir gražus autorių noras neretai nulemia įspūdį, kad kūrinėliai yra tarytum iškart užtempti ant iš anksto žinomų idėjų ar moralų kurpalio. Sėkmingai išeiti iš šios pavojaus zonos pernai pavyko tikrai ne visiems rašytojams.

Gal stipriausią krikščionišką antstatą turi Eglės Venslovaitės-Šiliūnienės debiutinė knygelė Gyveno kartą mamytė… („Obuolys“). Ji sulaukė ne vieno skaitytojo džiugesio dėl savo kitoniškumo, dėl gražiai besiskleidžiančios mamyčių tiesos. Viena skaitytoja, pasivadinusi Pilke, parašė nemažą šios knygos recenziją internete, kurioje yra ir kreipimasis į literatūrologus: „Užkietėję literatai, surauktanosiai ar tobulų kūrinių ieškotojai, geriau neskaitykite. Jums daug kas pasivaidens: neužbaigti siužetai, per daug tiesioginis (vietomis) nuomonės išsakymas, galbūt – kur ne kur dirbtinai prikabinta Biblijos citata. Bet juk nieko čia tokio šiame simuliacijos amžiuje.“ Šioje citatoje tarsi į lentynėles gražiai sudėlioti visi šios knygos trūkumai, ir vis dėlto, nepaisant to kai kada prasimušančio deklaratyvumo, tiesiogiškumo, man, kaip ir recenziją rašiusiai skaitytojai, ji kelia daug simpatijų…

Aiškų krikščionišką pagrindą turi ir Lidijos Montės knygos Nuostabūs Magio nuotykiai ir Peliukas Liukas ir nykštukas Olius („Eglės leidykla“). Pirmojoje pasakojama apie nepaprastai gerą berniuką, o antrojoje – apie du neišskiriamus draugus – nykštuką Olių ir peliuką Liuką. Šie veikėjai atlieka krikščioniško gyvenimo pavyzdžio funkciją ir todėl ne visada literatūriškai gyvi. Knygų privalumas – kalbos požiūriu gerai jaučiamas adresatas: sakinukai trumpi, kapoti, kaip tik tokie, kokiais kalba ir kokius geriausiai supranta vaikai. Justi, kad autorė tikrai turi talentą kurti veikėjus ir juokingas situacijas. O didžiausias minusas – autorės produktyvumas. Gal dėl jo situacijos kartojasi, ir perskaičius pusę knygos, ypač apie peliuką Liuką, jau darosi beviltiškai nuobodu. Priekaištą dėl tikrai per smulkaus šrifto galima būtų išsakyti ir leidėjams. Juk knyga akivaizdžiai skirta jaunesniojo mokyklinio amžiaus (na, gal dar penktų–septintų klasių) mokiniams… Jei autorė būtų save pristabdžiusi ir apsiribojusi perpus mažesne apimtimi, būtų tik laimėjusi. O sutaupytą laiką būtų galėjusi skirti šiuolaikinės vaikų literatūros (pavyzdžiui, Vytautės Žilinskaitės Tiputapės (1996), kurioje taip pat veikia peliukė Liukė) skaitymui…

Apie peles šiemet rašė ir Vytautas V. Landsbergis. Jo knyga Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo („Dominicus Lituanus“) – apie skaitytojams jau gerai pažįstamą veikėją. Pelytė Zita šįkart tampa kirstukėlio aukle ir drauge su juo patiria įdomiausių nuotykių – net keliauja pas Pasaulio Valdovą! Čia konstruojama komiška situacija, kai žmonės, kopdami pas tą patį Pasaulio Valdovą, t. y. turėdami tokį pat tikslą, vienas kitą stumdo, net nutrenkia žemyn, nes kiekvienas manosi geriausiai žinąs tikrąjį kelią. Į pačią viršūnę draugiškai kopia tik saujelė. Knygoje daug žaismingų situacijų, humoro. Pavyzdžiui, atplaukusi pas išmintingąjį ešerį vaistų, Zita paprašo, kad šis būtų geras ir jų duotų. Į tai ešerys atsako: „Turėsit luktelėt, kol būsiu geras…“ (p. 25–26). Įdomus pasirodė pelytės skridimo per požeminį ugnies ežerą epizodas, kai, tarsi klinikinės mirties ištikta, pelytė pamato visą savo gyvenimą, visą savo padarytą blogį. Į pasakos apdarą įvelkama idealo siekiamybė, Dievo dovanos siekiantiems ir ieškantiems tiesos. Tačiau šalia krikščioniškųjų aiškiai iškyla ir Naujojo amžiaus (New Age) tendencijos: žvaigždžių ir įvairių būrimų, ateities spėlionių sureikšminimas, reinkarnacijos motyvai, – bailiajam Biručiui patariama pasilikti net baisiausiame sapne, nes kitaip teks viską sapnuoti iš naujo…

Krikščioniška tematika remiasi ir Birutės Mar knygos Marija ir Pūkelis („Dominicus Lituanus“) siužetas. Mažoji Marija, šiuolaikinė mergaitė, kuri labiausiai mėgsta žaisti su barbėmis, „įsigyja nuostabų daiktą“ – angelėlį, kurį pavadina Pūkučiu. Tik Marija geba su juo kalbėtis (suprasti jo kalbą), tik ji jam gali užduoti kamuojančių klausimų ir gauti iš jo patikimus atsakymus. Pūkutis mergaitei papasakoja apie tai, kas buvo prieš jai gimstant, apie mergaitės tėtį ir mamą: kaip jie susipažino, kaip ji pati atsirado mamos pilvelyje. Knygoje keliama daugybė krikščioniškų klausimų. Ar yra žemėje rojus? O kur tada rojus? Ar snaigės gyvos, ar joms skauda, kai sutirpsta? Šie klausimai kai kada išplėtojami taip, kad įgyja poetinę formą, virsta eilėmis. Pati Marija – gal pernelyg idealizuotas vaikas: atrodo, tuoj pavirs angelėliu ir atitrūks nuo žemės. Tikrai gerą kūrinio įspūdį kiek prastina tiesiogiai išsakomos abstrakčios didaktinės frazės. Antai Marijai Pūkelis perduoda, kas gera ir kas bloga: „…gerai, kai žmonės padeda vieni kitiems. Kai myli. O blogai? Sakau, kai niekam jie nepadeda, kai mušasi, kai rūko…“ (p. 35).

Vaiko tapatybė

Ne vienoje pernai išleistoje pasakoje keliamas vaiko tapatybės klausimas: kas aš iš tiesų esu, o jau jeigu esu, ką man su tuo buvimu veikti?

Su Rasos Aškinytės knygele Beveik varlės („Kronta“) siejau daug lūkesčių. Mat esama gražių pavyzdžių, kai vaikų literatūrą labai praturtina rimti filosofai, netikėtai užaugę literatūrai, vaikams. Aškinytė taip pat filosofė, išleidusi savotišką filosofijos elementorių pradinukams, romaną suaugusiesiems (Rūko nesugadinti, 2009). Ar pavykęs jos, kaip mažųjų rašytojos, debiutas? Viena vertus, knygos idėja visai įdomi – parodyti vaikui, kaip svarbu būti tuo, kas ir esi, būti savimi teisingai, kad ir kiti tave atpažintų kaip varlę ar kaip žmogų, kaip svarbu išskleisti savo prigimtį. Bėda ta, kad tekstas… neįdomus ir neįtaigus. Galbūt ši autorė atras save kurdama kitokio pobūdžio (gal ir kito žanro) kūrinius vaikams?

Daug geriau į klausimą, kas aš esu ir kuo turiu būti, pavyko atsakyti Virginai Šukytei rinkinyje Pasaka apie ežiuką, kuris nenorėjo būti žvaigžde („Gimtasis žodis“). To paties pavadinimo pasakoje ežiukas nebenori turėti to, kas jį išskiria iš kitų, t. y. spygliukų, nes jie trukdo jam tapti žvaigžde. O prisitaikęs prie žvaigždei keliamų reikalavimų ir ja tapęs, jis netikėtai supranta esąs nelaimingiausias ežiukas pasaulyje. Tik atgavęs savo prigimtinį pavidalą, tik ėmęs ir vėl būti tuo, kas yra, jis pasijunta tikrai laimingas. Pasakojimas labai gyvas, dažnai gražiai žaidžiama kalba (pavyzdžiui, išgirdus žodį talentas, iškart imama ir paklausiama: „O kas ta lenta?“).

Būti savimi – peliuku – nelengva ir Landsbergio knygos herojui, pelytės Zitos auklėtiniui peliukui Aloyzui, kuris užsisvajojęs pažvelgia į dangų ir pamatęs gulbes užsinori būti toks kaip jos. Paskui įsigeidžia tapti muse… Sapno realybė padeda suprasti, kaip tai gražiajai musei nelengva gyventi, kaip sunku jai išsikrapštyti įkritus į butelį. Dar daugiau: Aloyzui, tarsi kokiai Anderseno eglutei, vis labiau aiškėja, kad svajonės būti ne tuo, kas esi, ir daryti ne tai, kas būdinga tavo prigimčiai, pabaiga gali būti dramatiška. Štai peliukas užsisvajoja, kaip būtų malonu skraidyti, ir netrukus pajunta, kad jau ir kyla. Mat… jį pastveria ir ima nešti Andželika Gurman.

Panaši situacija ir Mariaus Jonučio knygoje Kirminas paukštis („Tyto alba“). Iš žemės išlindęs, su didžiausiu pavydu į dangų žvelgiantis ir paukščiu tapti svajojantis kirminas netikėtai sulaukia paukščio draugijos. Tik tas paukštis ne praryja kirminą, o tampa jo mokytoju. Ypač įdomu, kaip pasakoje kirminui skleidžiasi išsvajotoji paukščių gyvenimo patirtis. Moralas aiškus: puikiai suvokus kitų gyvenimo logiką, daug lengviau priimti savo paties, o kaimyno žolė tada jau nebeatrodo žalesnė. Apskritai ši išradinga dailininko ir rašytojo Jonučio knyga – viena originaliausių. Pasaką nuolat pertraukiantys nespalvoti puslapiai su klausimais, užduotimis, svarstymais gali tapti savotišku jaunųjų skaitytojų gyvenimo vadovėliu. Tik gal be reikalo tarp tų gyvenimo pamokų įsiterpia ir išsamiai aiškinamas „eik šikti“ arba siūlymas vaikui (tokia praktinė užduotis) susidraugauti su nepažįstamuoju alaus bare.

Pasakos apie gyvūnus

Daugelio pasakų, kuriose vienaip ar kitaip veikia gyvūnai, situacijos yra akivaizdžiai alegorinės, jose atpažįstamas žmonių gyvenimas ir jo modeliai. Populiariausi praeitų metų personažai – pelės, varlės ir kiti maži gyvūnėliai. Taip tarsi išpildomas Gintaro Beresnevičiaus knygos Kaukų šeimynėlė veikėjos kaukutės, o drauge ir kiekvieno mažo vaiko troškimas turėti kokį gyvūnėlį – tik „kad būtų už ją mažesnis, lipšnus, šokinėtų aplink, meilintųsi, laižytų rankas“ (p. 23).

Rašytojas Vytautas Kandrotas įvairių žmogiškų situacijų pateikia savo Meškų pasakose („Terra publica“). Knyga man pasirodė vientisa, joje gausu pačių keisčiausių siužetų apie lokius, meškas ir jų giminaičius. Gerai pajaustas adresatas. Skaitant susidarė dvejopas įspūdis: viena vertus, gražiai aktualizuojamos klasikinės pasakos apie lokius, primenamas net Mikės Pūkuotuko šiobeitas, išradingai pasinaudojama folklorinių pasakų, mįslių logika. Tarkim, pagal „Vištytės ir gaidelio“ pasakojimo modelį kuriama pasaka „Apie mešką, kuri nemokėjo verkti“. Joje zuikutis, paklaustas, ko verkiąs, atsako, kad jo šeimyną užpuolęs lapinas, o lapinas į klausimą, kodėl taip padaręs, atsako, kad jam vilkas uodegos galą nukandęs. O vilkas į tą patį klausimą atsako: „Tai kad man bitės į užpakalį įgėlė“ (p. 17). Kita vertus, pasakose nemaža situacijų, kurios, net ir remiantis pasakai būdinga logika, kanonais, neįtikina. O tokiu atveju neįtikina ir pati pasaka (pavyzdžiui, apie meškas, kadaise savo nagus kirpdavusias ir turgun veždavusias).

Apie keistą vabzdį blusą spalvingoje knygelėje Blusa Izabelė („Terra publica“) pasakoja Danguolė Kandrotienė. Galima pasidžiaugti autorės kūrybingumu – personažas gana naujas ir mūsų vaikų literatūros kontekste originalus. Blusa keliautoja vis nori rasti sau tinkamą draugą, kurio kailyje jaustųsi savimi, jaustųsi geriausiai. Keisdama gyvenamąją vietą, ji vis kuo nors nepatenkinta: tai kailis nelabai geras, tai jo šeimininkas nedraugiškas…. Tačiau daug abejonių kyla dėl šios knygos adresato. Mat vaizduojamame pasaulyje vyrauja kaimo aplinka, aprašomi gyvūnai, į kurių gaurus be galo trokšta įsikibti, juose apsigyventi blusa: juk ji tik taip – parazituodama, įsitaisydama tinkamoje vietelėje – ir gali būti savimi. Ar būtų tai įdomu miesto vaikui? O gal kaip tik – egzotiška?..

Ne tokie egzotiški Selemono Paltanavičiaus rinkinio Kur išskrido pasakėlė („Gimtasis žodis“) veikėjai. Knygoje rasime dešimt pasakų, kurių siužetuose galime atpažinti ir Anderseną, ir lietuvių folklorą. Paltanavičiaus pasakų veikėju gali tapti vėjas, jo pasakoms ne visada būdinga laiminga pabaiga, tačiau būtinai kuriama intriga ir paslaptis. Knygoje daug muzikos, skamba vėjo smuikai ir dūdos, o žmonės susirūpinę… netikėtai ant karaliaus nosies atsiradusiu spuogeliu. Kūrinėlių pradžios labai natūralios, pavyzdžiui, pasakojama apie ežero dugne rastą senovinį pailgą daiktą („Senojo luoto luotininkas“). Į Paltanavičiaus pasakas neretai grįžta tradiciniai pasakų veikėjai – kipšai ir Perkūnas. Negana to, pasakomis mėginama paaiškinti (žinoma, pasakiškai), kaip veikia gamtos dėsniai: „Taip ir šiandien viskas tęsiasi: ką velniai per žiemą padaro, vasarą Perkūnas sudaužo. Vaikštom dieną – saulutė šviečia, žiūrim naktį – mėnulis žiba. Gal taip visada ir bus“ (p. 36). Paprasta? Taip, paprasta, bet gražu. Kitokia – iš esmės realistinė, gal netgi pažintinė – to paties autoriaus knyga Gandro Jono pasaulis („Terra publica“), kurios pasakotojas – pats gandras Jonas.

Terapinės pasakos

Tarsi paskatinti įdomių lenkų rašytojos Marios Molickos Terapinių pasakų (liet. k. 2007, 2008), kuriomis siekiama įveikti, sušvelninti vaikus kamuojančias baimes, jau ir kai kurie lietuvių autoriai eina panašiu keliu: sukelia baimės jausmą, pavaizduoja baimę, o tada ją įveikia. Be to, neretai demaskuojamas tėvų, gąsdinančių vaikus, išradingumas: vaikai galį būti atiduoti aplink bažnyčią vaikštančiam elgetai, baubukui, besislepiančiam sandėliuke, čigonams ir net senai rudai lapei ar rupūžei. Čia pirmiausia turiu omeny Rimanto Černiausko Vaikus ir vaiduoklius („Versus aureus“), kur bandoma prisijaukinti tai, kas neapčiuopiama: danguje sklindantį aidą, su kuriuo draugauja liūdnoji mergaitė Ievutė, baubuką, su kuriuo bičiuliaujasi Petriukas, arba net ir paprasčiausią nukritusį ir išgąsdinusį obuolį… (Beje, ir Landsbergio knygos Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo pasakotojas labai panašiai – paaiškindamas vaiduoklių veikimo principus – išsklaido kiškio baimes: „Septintąją dieną Birutis suprato, kad kiekvienas vaiduoklis, jeigu jo nebijai, pavirsta kiškiniu angelu“ (p. 55).) Černiausko knygoje sužavėjo personažų ir situacijų kaitaliojimasis, kai kalbama apie ne to paties laiko veikėjų – tėčio ir vaiko – baimes. Iš pradžių mažas šiuolaikinis berniukas Petriukas žaidžia su savo baimėmis ir su jas įkūnijančiu bei apibendrinančiu baubuku. Vėliau, tarsi pasukus Rubiko kubą, apie savo baimes prabyla Petriuko tėtis Antanas, ir jau atsiranda skyrelis apie Antaniuko baimes – baimes, įkomponuotas į kaimo realybę su natūraliai čia iškylančia bažnyčia, malda už senelį ir kt. Tikrai patiko viltinga, viską apibendrinanti perspektyva, numatoma šiandien visko bijantiems tokiems dar mažiems ir nelabai saugiems knygos veikėjams… Tiesa, trikdė kiek per tiesmuka pažintinė knygos funkcija, kai pasakojimu mėginama įtvirtinti ir pagrįsti žinomas tiesas, kad žemė apvali, kad enciklopedijoje, „kurioje surašyta viskas apie visus“ (p. 14), galima pasiskaityti ir apie tropikuose gyvenantį vaiduoklinį vabalą.

Tai pačiai terapinių pasakų paradigmai turėtų priklausyti ir Teodoro Četrausko knyga ilgu ir įmantriu pavadinimu Maumukas, kaukas Kaukaitis, Gamsachurdija, arba Vilniaus Mergelės išgelbėjimas. Jau pavadinimas privertė sunerimti, ar tik nebus čia visko per daug. Bet tekstas nuvylė dar labiau. Nors pradžia nuteikia visai optimistiškai – gal bus rašoma apie berniuko ir maumuko draugystę? Tačiau ši tema iškart peršokama, nes maumukas tuojau pat berniuką nusitempia pas savo viršininką Kaukaitį. Toliau mėginant sekti kūrinio įvykius galima visai susipainioti, nes netikėtai pradedama kalbėti apie kunigaikštį Gediminą ir net moterį, kuri „taip mylėjusi Lietuvą, kad jos labui sutikusi paaukoti savo vienturtį sūnų“ (p. 42).

Iš dalies šiai teminei grupei galima būtų priskirti ir vieną gražiausių pernai pasirodžiusių knygų – Gintaro Beresnevičiaus Kaukų šeimynėlę („Nieko rimto“), kurios kaukučiai be galo žavūs savo paprastumu, savo keliamais netikėtais filosofiniais klausimais („Įdomu, kokia nauda turi būti apčiuopiama?“, p. 7). Kaukučiai pasakoje susitinka tai, ko turėtų bijoti, – Maumą iš šulinio, kaip tik tokį, kokie paprastai traukia negerus vaikus, bet jo neišsigąsta… Be galo žavi, žaisminga knyga, kurią malonu skaityti ir net vartyti ir dėl labai aiškiai juntamo adresato visomis (taip pat ir tinkamo šrifto) prasmėmis… Kad daugiau tokių knygų, vaikai gal nebebijotų to, ko neturi bijoti, ir įprastų džiaugtis tikrai geromis pasakomis…

Debiutuojanti rašytoja Agnė Gintalaitė knygelėje Pirštų pasakos („Ekspress leidyba“) iškart pasisako kalbėsianti apie baisius dalykus, kad vaikai, tarytum kokių šiurpių, prisiklausę jos pirštų pasakų, jau nieko nebebijotų. Tiesa, knyga nepasirodė tokia jau labai baisi, bet tikrai džiugino ir menine koncepcija, ir įdomiais pasakojimais. Joje kalbama apie paprasčiausią berniuką Justiną (bet ar būna paprastų berniukų?), o į visai realistinį pasakojimą įkomponuojamos labai šiuolaikiškos pasakos. Tarkim, apie princesę, kuri, taip ilgai laukusi savojo princo, neleistinai ištaria magišką formulę ir tampa sene… Įdomiai skleidžiasi vaiko požiūris: „…žmonės kalbėjo, kad senelė suvaikėjusi, tačiau Justinas abejojo – jai nerūpėjo nei žaislai, nei dviratis…“ Ypač žavios pasakos apie nelabai žavias kikimaras. Į žmogų, kaip ir Renatos Šerelytės knygelėse, pažvelgiama tarsi iš kitos perspektyvos. Antai berniukui kikimara sako, kad visi žmonės baisūs, nes neturi nei didelių nasrų, nei žalių žvynų (p. 37).

Folkloro parafrazės

Daugelis rašytojų, kurdami savo pasakų pasaulį, stipriai remiasi folkloru. Ir ne tik pasakų siužetais, bet ir patarlėmis, mįslėmis. Įdomu, kad šio tipo pasakos bendrame 2009 m. pasakų derliaus kontekste pasirodė bene labiausiai vykusios. Matyt, padeda tradicija, folklorui būdingos konvencijos. Pavyzdžiui, pasakų pradžios akcentuoja neapibrėžtą laiką ir erdvę. Štai Liudviko Jakimavičiaus Katinėlis ir gaidelis Kalėdų ieškojo („Dominicus Lituanus“) prasideda taip: „Anuomet, kai gyvuliai dar kalbėjo lietuviškai, žmonių kalba, Murmelynės kaime viešpatavo taika, ramybė ir santarvė“ (p. 4). Šios pasakos intriga – prigimtinis žmonių ir gyvūnų pasaulių antagonizmas, „interesų konfliktas“. Mat ramų žmonių ir sodybos gyvulių gyvenimą sutrikdo ne kas kitas, o šeimininkė, užsimojusi gaidį pjauti. Pasipiktinęs gaidys drauge su katinėliu ima ir pabėga nuo savo baisiosios lemties, bet tuo tarsi patvirtina patarlę „Nuo vilko bėgo, ant meškos užtaikė.“ Gaidelis su katinėliu patenka į pavojų kupiną miško tikrovę, kurioje gali nutikti kas tik nori, tačiau neišvengiamas yra susidūrimas su miško gyventojais. Visas šis pasakojimas, sudarytas iš trijų dalių ir pritaikytas vaidinti, sumodeliuotas tarsi iš kelių pasakų: katinėlis ir gaidelis, bebėgdami nuo lapės, patenka pas septynis nykštukus, į kurių trobelę pasibeldžia ne tik gaidys su katinu, bet ir pamotės išvaryta našlaitėlė, kuri ne tik maloniai nykštukų priimama ir gali drauge su visais švęsti Kalėdas, bet ir už savo gerą širdį, kaip ir būna pasakose, yra apdovanojama: išėjusi pašluoti nykštukų kiemo, viduržiemy randa žemuogių… Beje, dažnõs šiemet pasirodžiusių pasakų laikas – Kalėdos. Apie Kalėdas, tarkim, kalba ir Zofija Čapkauskaitė savo pasakėlėse Kalėdų nakties nutikimai.

Tikrai įdomiai su folklorinių pasakų siužetais žaidžiama Ritos Vinciūnienės knygelėje Nepasekta Jurgučio pasaka („Naujasis lankas“). Ji parašyta berniuko Jurgučio ir jo močiutės dialogo forma. Močiutė nuolat savo vaikaičiui seka pačias įvairiausias tradicines pasakas ir taip panardina jį į senojo laiko realybę, kalba apie sunkiai berniukui besuprantamus dalykus, o šis be paliovos ko nors pasakotojos klausia. Tarkim, kai močiutė Jurgučiui seka pasaką „Dangus griūva“, jis netikėtai jos klusteli, ar tai nebuvęs cunamis. Močiutė savo pasakomis augina vaikaitį, augina tol, kol jau pats Jurgutis geba sukurti savo pasaką, kol suvokia pasakos logiką. Knygelė baigiasi berniuko sapnu, kurio realybėje akivaizdi potencialios pasakos užuomazga. Drauge vaikui padedama prisijaukinti galimą močiutės mirtį.

Tiesiog pasakos

Kaip dažnai nutinka, tarp visų pernai pasirodžiusių pasakų knygų buvo ir keletas tokių, kurios netilpo nė į vieną iš „lentynėlių“. Viena iš man labiausiai patikusių – Pauliaus Juodišiaus Puškutis ir žaliojo rutuliuko paslaptis („Kronta“). Įdomu, kad Juodišius, kaip ir Šerelytė, savo knygelėje kalba apie trenktuką. Gal iš tiesų tie keistuoliai, tie amžini kitokie niekada nepaliaus buvę pasakų veikėjais? Juodišiaus knyga man kažkuo priminė Vytauto Petkevičiaus Gilės nuotykius Ydų šalyje. Juodišiaus Puškutis, kaip ir Petkevičiaus Gilė, gyvena ąžuole, paskui iškeliauja, patiria nuotykių. Be to, Puškutis primena ir prieš aštuonerius metus to paties autoriaus sukurtą Čiumbiką – žavų keistuolį didelėmis ausimis. Ši pasaka – apie mielus ir be galo paprastus padarėlius puškučius, gyvenančius mažytėje saloje, vieninteliame ten augančiame ąžuole. Vienintelis jų užsiėmimas – kaupti gilių atsargas: kas geresnę, storesnę nutvėrė, kas į savo urvelį prisitempė jų daugiau, kas turguje geriau jas išmainė. Šis pasaulis be galo uždaras ir be galo patrauklus. Gera puškučiams galvoti, kad jų gyvenimas vienintelis, jų sala vienintelė, o jų gyvenimo būdas nepakartojamas. Netikėtai atsiranda išsišokėlis Pu, kuris ima ir suranda iš kažkur atplukdytą kitokią – ne vietinę – gilę ir ima svajoti apie nebūtus pasaulius, nebūtas salas ir apie pasaulio kraštą, nuo kurio galima nukristi (atpažįstama, tiesa?). Ne tik svajoja, bet ir leidžiasi į kelionę, kuri, kaip ir kiekviena tikra kelionė, labai pakeičia patį keleivį… Tekstas smagus, džiaugsmingas, šauniai žaidžiama žodžiais: „Taip ir gyvena puškučiai niekieno neatrasti. Dėl to jie nė kiek nesikremta, netgi priešingai. Kremta riebias ąžuolo giles, ginčijasi ir jaučiasi sotūs, turtingi“ (nesikremta / kremta). Be to, nuo teksto neatsiejamos ir puikios paties autoriaus iliustracijos. Pamaniau, kad be jų tekstas tikrai netektų dalies žavesio… Kaip koks nors ikonotekstas…

Šioje vietoje minėtina ir savaip graži Česlovo Navakausko knyga Vėtrungė šen, vėtrungė ten („Šviesa“), kuri vaikus įdomiai įveda į pasakų pasaulį. Radę nukritusią vėtrungę, jie įsitikina, kad vos tik jiems ištarus žodžius: „Vėtrungė šen, vėtrungė ten“, nenumaldomai ima dėtis stebuklai. Taip vaikai susitinka įvairius vėjus, kurie atskleidžia, ką veikia. Gražiai į pasakojimą įterpta nonsenso fragmentų – turiu galvoje pasakojimą apie Šiaurės vėjo užeigą, kurioje galima pasivaišinti rupaus sniego blynais su traškių ledukų padažu; be to, į juos įmaišyta ir žavių smėlio razinų. Išmoningai žaidžiama kalba – apie vėją sakoma, kad jis gali atsipūsti pūkų krėsle. Ir čia pat paklausiama, ar ir ten jis pučia (pučia / atsipūsti). Išradingai kuriamas siužetas. Tarkim, ištarę burtažodį, vaikai patenka į keistą pilį, kurioje vėjo mokslus kremta kelio dulkės, žolės, medžiai, langai ir kt. Patenkama į vis naujas situacijas, pavyzdžiui, vėjas gundo paukščius skraidyti kitaip. Gal labiausiai pavykusi, įtikinamiausia pasakėlė „Vėjas moko kopų smilteles matematikos“.

Menkesnį įspūdį daro Mario Martinsonso Tortas ir cirkas („Obuolys“). Tėvas čia seka sūnui pasakas. Sūnus vis įsiterpia, sugalvoja, apie ką pasakoti, nuolat užduoda kodėlčiškų klausimų. O tėtis išsijuosęs stengiasi paaiškinti, kas yra kamščiai ar kas yra ingradierentai. Gana įdomi pasirodė pasakėlė apie skaičius: 66 nori draugauti su 86, bet šie į juos žiūri iš aukšto. Kai pagaliau 86 susidraugauja su 99, šie apvirsta, ir pasirodo, kad tai tebuvo 66… Pati knyga graži, puošni, vis dėlto jai kažko trūksta. Siužetai tiesiog neįsimenami… Neišsiskyrė ir savaip graži Broniaus Bušmos Saulytė dingo („Mintis“).

Pripažintųjų knygos

Iš dviejų pernai pasirodžiusių Renatos Šerelytės apysakų-pasakų – Krakatukų jūra ir Trenktukė, liūno vaikas („Alma littera“) – labiau patiko, ko gera, antroji. Iš tiesų puikiai jaučiama, kam kalbama, daugybė humoristinių žodžių, kai kurie veikėjai nuosekliai švepluoja, o tai skaitytojui neleis nuobodžiauti. Išradingai kuriamos situacijos, veikėjai įsimenami, tikrai turintys savą veidą. Autorė moka kurti ir pačią pasakų atmosferą: Trenktukėje, liūno vaike dvelkia jaukiu šiurpuliu, o Krakatukų jūroje galima įkristi į šokoladą. Pasirenkamos ir ypatingos pasakų veiksmo vietos. Pavyzdžiui, pelkė – „tokia vieta, kur nieko gero nelauk“. Krakatukų jūra kelia ne ką malonesnius jausmus – ypač kai Jūrų Velnias nieko nesupratęs pasako, kad toje vietoje visada buvusi ne pievelė, o jūra, „su bloga lemiančiomis salomis, Pirklio uostu ir šmėklos prakeiksmu“… Abiejose Šerelytės knygose puikiai veikia ambivalencijos principas, kai tiesiogiai orientuojamasi tiek į vaiko, tiek į suaugusiojo patirtį ir knygas tikrai galima skaityti dviem lygmenimis. Pavyzdžiui, Trenktukė, kuri vis į ką nors atitrenkia, prisipažįsta esanti motinos parduota maumui, vėliau pinami sudėtingi santykiai su impresarijumi. Vaikas tiesiog džiaugsis veiksmo dinamika, o suaugėlis knygose akivaizdžiai atpažins ir šių dienų realijas… Šerelytė savo kūrinėliuose geba gražiai žaisti ir su gerai atpažįstamų pasakų siužetais. Tarkim, Trenktukėje, liūno vaike matome situaciją, kai veikėja Trenktukė pripuola prie sūriu užkandžiaujančios varnos ir ramiausiai ištraukia tą sūrį jai iš snapo. Į žmogų pasakose pažvelgiama tarsi iš pelkės gyventojų perspektyvos, ir jis kartais pasirodo negražus. Ir žmonių daiktai, patekę į pelkę, atrodo keisti, nereikalingi… N-tąjį kartą neatspėję, kam reikalingas televizorius, pelkės gyventojai ima ir nusprendžia, kad… niekam! Krakatukų jūroje stebuklai vyksta tarsi iš niekur. Mumijos imamos ir sutramdomos vienu „kabliapirščio mostelėjimu“. Tiesa, dėl kuriamų situacijų įtaigumo kai kada verta ir pasikankinti. Ne taip jau paprasta skaityti švepluojančio personažo žodžius. Bet ir prie to jau esame pripratinti…

Reikia pažymėti, kad iš pripažintų autorių kūrybos laukiame daugiau naujumo, netikėtumo. Šiuo požiūriu per daug nenudžiugino nei Šerelytės knygos, nei Landsbergio Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo. Nors pastaroji gražiai išleista, tradiciškai kokybiška knyga, bet labai jau atpažįstama. Gal net įdomesnė ir įtaigesnė yra antroji pernai pasirodžiusi Landsbergio knyga vaikams – Pranciškus ir jo senelis Palemonas („Dominicus Lituanus“).

Kol neperskaičiau Algimanto Zurbos Daktaro Mauricijaus („Gimtasis žodis“), buvau bepasigendanti pasakojimų apie šunis. Deja, ir iš šio patyrusio rašytojo tikrai tikėjausi daug daugiau. Šįkart knyga pasirodė tokia jokia: bespalviai personažai, neįtikinamos, dirbtinės situacijos, trūksta dinamikos. Neįtikina pats pasakiškumas: net ir pradėjęs kalbėti, šuo mintis dėsto didaktiškai, nelieka jokio stebuklo.

Kęstutis Kasparavičius, nepaliaujantis džiuginti savo iliustracijomis ir įdomiais pasakų siužetais, vėl gražiai nustebino. Šįkart jo Baltasis Dramblys („Nieko rimto“) nukelia į egzotiškas erdves, kur susipažįstame su atvirkščiu papūgų pasauliu, sutinkame žmones, negalinčius pakęsti nieko, kas neprimena jų pačių. Tai aiškiai atskleidžiama pasakoje apie Kampažmogį. Nesunkiai suvokiamą idėją perteikia nuolat skubantis, amžinai į laikrodžius žvelgiantis personažas. Viskas šioje knygoje suderinta, skoninga ir – kaip visada – aukštos prabos.

Dar kelios pastabos

Šiemet suvokiau, kad pavargau nuo kažkada (gal V. V. Landsbergio?) pradėtos mados veikėjams gyvūnams teikti žmonių vardus. Prieš kelerius metus tikrai smagu buvo skaityti apie slibiną Viktorą ir gražuolę varlę Nataliją, bet dabar tai jau atrodo pabodę, neįdomu ir visai nejuokinga. Norisi kažko kito. Todėl džiaugiausi Puškučiu Pu ir visais veikėjais, kuriems jų autoriai pasistengė parinkti originalesnius vardus.

Galbūt viena kita 2009 m. išleista pasakų knyga liko neaptarta dėl to, kad tiesiog nepateko į rankas. O kai kurių nėra reikalo aptarti, nes jos ir taip skandalingos, apie jas internete sklando susirūpinusių, naktimis neužmiegančių tėvų aimanos. Aimanos netgi dėl konkrečių sakinių. Pavyzdys – iš paties parlamentaro Juliaus Veselkos 560 litų paremtos Daivos Skuolytės knygos Kur dingo Dievo karvytė? („Naujasis lankas“): „Giltinė-Krizė pritūpė, išskėtė kelius, tarp šlaunų padidino sterblę ir, sugniaužusi abiejų rankų kaulėtais pirštais, karvutės spenius ėmė tąsyti. / – Jei neduosi pieno, tai tuoj galvą nupjausiu! – riktelėjo Giltinė-Krizė ir vėl davė sprigtą“… Taigi pasakos gali turėti ir aiškų politinį atspalvį. Paskaitykite, įsitikinsite…

O baigti šią apžvalgą noriu tradiciniu retoriniu klausimu, kuris šiemet aiškiausiai suformuluotas Černiausko knygoje Vaikai ir vaiduokliai: „Ar ne per daug šalyje netikrų išminčių, mokytojų, politikų ir rašytojų (išryškinta mano. – A. G.)?“ (p. 87). Jį būtų galima pratęsti jau ne kartą įvairiose „Rubinaičio“ apžvalgose keltu klausimu: ar negaila medžių, nukirstų praeitų metų pasakų knygoms spausdinti? Ar nevertėtų kai kuriems rašytojams vietoj atgailos tiesiog paimti kastuvą ir pasodinti kokį liauną ąžuoliuką, viliantis negreit pasirodysiančių, bet patikimų jo vaisių?.. Džiaugiuosi, kad to prireiks ne visiems ir net ne daugumai. Daugumai, laimei, galima palinkėti pernykštės Landsbergio knygos apie Zitą žodžiais: „Nesibriedžiuokite ir vėl sėskite rašyti pasakų.“

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 1 (53)