RENATOS LEMTIS IR PASLAPTIS
Renatos Šerelytės knygas mėgstu nuo pat vaikystės – štai sakinys, kuriuo norėčiau – gal net svajoju – pradėti mudviejų interviu.
Kokia tai būtų mistifikacija, koks literatūrinis melas! Esu gerokai vyresnė už Renatą, bet… Skaitau jos knygas kaip vaikas, net tas, kurias Renata parašė anaiptol ne vaikams, vis tiek – kas uždraus – skaitau vaikiškai. Nuoširdžiai. Patikliai.
Mudviejų pokalbis – tai susirašinėjimas. Į Renatos tekstą nesiterpiau – nė kiek. Ar įsiterpsi?
Gintarė Adomaitytė
– Ne menkiau nei pirmieji skaitymai man svarbūs ir įdomūs kiekvieno žmogaus vaikystės žaidimai. O jau rašančio žmogaus… Ar pameni, Renata, savo vaikystės žaislus ir žaidimus? Lėles? Ką nors panašaus į lėles?
– Tie prisiminimai – beveik magiški… Kai pagalvoju apie tuos nesudėtingus žaidimus ar žaislus (juk tokie laikai buvo, kad neturėjome barbių su jų namais, aksesuarais ir vaikinais – na, juos irgi galima priskirti prie aksesuarų), mane apima ir kažkoks liūdesys, ir džiaugsmas, ir nuostaba. Apskritai mano vaikystė buvo laikas, kai žaislų deficitą atsverdavo vaizduotė. Lėlių nelabai mėgau, nei siūti, nei megzti joms drabužių, nei vežioti vežimėliu (šitai man apskritai atrodė nuobodybė), tik vienai lėlei iš gailesčio priklijavau vatinius plaukus, mat savųjų ji buvo netekusi, bijau, ne be mano pagalbos… Užtat kasdavau kiemo pievoje apsauginius griovius aplink „pilį“, sodindavau „mišką“ (subedžiodavau šakeles), „tiesdavau“ kelius (išraudavau dalį kiemo žolės), pripildavau apsauginius griovius vandens, kad priešai pilies lengvai neįveiktų…
Kai kurie žaidimai įvarydavo senelei siaubą – už serbentų krūmo „susimūrijau“ krosnelę (ant kurmiarausio uždėjau porą plytų) ir sumaniau išsikepti lėlių keptuvėlėje (būdavo tokie lėlių indų rinkiniai) blynų, bet niekas net padoriai pakūrenti krosnelės neleido… Vos pamatė rūkstančius dūmus, atlėkė ir išardė… O kadangi savo kambario neturėjau (kaimo vaikui, man atrodo, tai apskritai buvo prabanga), tai kažkada, pritrūkusi kantrybės ir trokšdama „savo kampo“ (kaip J. Kunčinas vaikystėje), pasiėmiau plaktuką ir už viralinės (taip vadinome lauko virtuvę) iš lentgalių ir plokščių susikaliau „palocius“, kurie man atrodė nepaprastai patrauklūs, ir visiškai nesupratau senelės, kuri dūsavo ir verkė…
Be abejo, vargšė senelė visa širdimi troško, kad sėdėčiau sau kampe ir žaisčiau su lėlėmis kaip visi padorūs vaikai. Juk taip daug mažiau rūpesčio… O jau ten, kur karaliauja vaizduotė, nieko gero nelauk…
– Aš savo kambarį bandžiau susikurti po stalu. Taip pat gluminau močiutę – ko ten? Ogi skaityti nuošalėje.
Kokia pirmoji Tavo vaikystės knyga, kuri padėjo išmokti jungti raides į žodžius? Arba kita – kurią jau skaitei kaip tikra skaitytoja. Ar pameni? O ar yra knyga, kuri Tau padėjo susivokti – būsiu rašytoja? O gal buvo tiesiog knygos – daug knygų, – kurios liejasi į vieną pasaulį? Mūsų skaitymai vaikystėje ir paauglystėje neapsaugoti nuo skaitalo – juk ir su tokiu susidūrei?
– Labai ryškiai prisimenu vieną knygą – vadinosi Išminčius kišenėje (F. R. Kreutzwaldo knyga. – Red. past.): apie išminčių, kuris sėdėjo kišenėje ir patarinėjo kažkokiam jaunikaičiui aktualiais gyvenimo klausimais. Prisimenu netgi ne siužetą, o knygos pavidalą – kažkokį žaliai mėlyną viršelį su mįslingai pakumpusia figūra… Gal jis ir visai ne toks buvo, bet šito prisiminimo sukeltą jausmą neretai patiriu ir dabar – džiaugsminga nuostaba, paslapties prisilietimas, netvarus stebuklas… Lyg būtum atsibudęs iš kažkokio gilaus miego, kaip molio gabalas, kai Dievas įpūtė dvasią. Kaip Michelangelo paveiksle Žmogaus sukūrimas: Dievo ranka paliečia Adomo ranką, ir šis atsibunda…
Ko gera, tai ir buvo pirmas pajutimas, kad rašysiu. Tik neįvardytas. Užtat dar paslaptingesnis, dar patrauklesnis. Nes kai žinai, kad rašysi, paslapties nebelieka…
Tų knygų būta tiek daug, taip godžiai prarytų… Kai gyvenome Baltarusijoje, man labai trūko lietuviškų knygų. Užtat skaičiau mamos knygas. J. Baltušio Su kuo valgyta druska man iki šiol vos ne atmintinai įsirėžusi – pirmasis tomas… Kaip žydukas Joselis kepa žuvį, kaip saulė teka Sarepto kalnuose… Paskui – knyga aitriai geltonais viršeliais, vadinosi Lelijų kaimas (autorius – A. Bumahdi. – Red. past.), neatsimenu apie ką, matyt, nuobodi. O daugiau kaip ir nebūta knygų tuo rusiškuoju laikotarpiu.
Grįžus į Lietuvą, prasidėjo didysis skaitymas (buvau dešimties metų). Pasakos, W. Markowskos Graikų mitai, serijos „Noriu žinoti“ knyga apie liūtus žmogėdras, „Drąsiųjų kelių“ ir „Zenito“ serijų knygos, R. N. Giuntekino Čiauškutė, A. Dumas Trys muškietininkai ir Grafas Montekristas (kažkodėl pradėjau nuo trečiojo tomo, kurį perskaičiau neatsitraukdama, sėdėdama – irgi kažkodėl – ant virtuvės stalo), J. Verne’as ir t. t.
Skaitalo taip pat buvo nemažai, pavyzdžiui, J. Rytcheu Čiukčių saga (įsiminė scena, kur čiukčių berniukas žiūri į Stalino portretą, aišku, kokių jausmų įkvėptas – pačių kilniausių), Vasia Trubačiovas, V. Beliajevo Senoji pilis, A. Ma karenkos Pedagoginė poema (nepatikėsite, perskaičiau ją ne mažiau kaip keturis kartus) ir t. t. Tiesą pasakius, ir dabar pastaroji knyga yra mano namų bibliotekoje. Nusipirkau senų knygų knygyne. Tikrai ne dėl sentimentų praėjusiam laikui. Gal – dėl patirto šiurpo, nes Makarenkos aprašyti urlaganai – vis dėlto itin tipiški ir sukrečiantys to meto vaikų, paauglių portretai…
– Makarenka – ir mano paauglystės mylimas autorius. Spėju, dar atgims jo knygos, jau atgimsta. Įdomų pranešimą Makarenkai yra skyrusi mokytoja Vilija Dailidienė.
Dabar skubu klausti: skaitytojais gimstama?.. Skaitytojai ugdomi?.. Ką apie tai manai? Prie kurių priskirtum save?
– Galbūt prie pirmųjų… Knygos – kaip tie vaikystės žaidimai. Jose tiek daug erdvės paliekama vaizduotei…
Bet ugdyti skaitytoją taip pat labai svarbu. Skaityti vis dėlto reikia mokytis. Sakyčiau, netgi būtina. Negalima iš žmogaus atimti knygos ir palikti tik su kompiuteriu ar televizoriumi, nes iš jo atimama paslaptis. Naikinama jo vaizduotė.
– Ar esi išsaugojusi savo vaikystės knygų – bent kelias? Ar buvo Tau leista turėti savo etažerę ar lentyną? Nusipirkti už kapeikas knygą sau – tik sau – knygyne? Ir kur dabar Jūsų namuose laikomos vaikiškos knygos?
– Esu – minėtąją Senąją pilį, kurioje rūsčiai kalbama apie tai, kad komjaunuoliui nedera nešioti kaklaraiščio, nes tai – buržuazinė atgyvena, o keptuvę galima dėti tiesiai ant stalo ir valgyti rankomis. Juokinga knyga… o gal ir ne. Gal joje savotiškos tiesos daugiau, negu mes manome…
Dar Miegantį miestą – kraupiai stebuklingas bengalų pasakas… K. Makuszyńskio Dvejetą tokių, kurie mėnulį pavogė (sakoma, kad lenkų filme pagal šią knygą Jackų ir Pleckų vaidino broliai Kaczyńskiai), H. Ch. Anderseno Pasakas ir istorijas (viena iš jų – apie pasiutusią komodą, kuri uždarė du vaikus savo stalčiuose, nulapnojo laiptais ir prigirdė upėje, už tai ją paskui sudegino ant laužo).
Deja, malonumo pirkti knygų nepatyriau, nes nelabai ir kapeikų joms turėjau… Užtat vėliau, jau studijuodama, atsigriebiau, kai knygos dar nebuvo tokios brangios, o jų jau pasirodydavo daug ir labai įdomių.
Dabar knygos nebesutelpa lentynose… Ir vaikiškos, ir nevaikiškos. Reikia daugiau lentynų. Bet juk tai natūralu. Biblioteka – būtinas namų kambarys. Man nereikėtų asmeninio kambario, jei turėčiau biblioteką. Tokią, apie kurią galima svajoti: su židiniu, su minkštu foteliu, staleliu kavai, viskiui ir cigarui (juokauju), su jaukiu šviestuvu ir, aišku, knygomis, knygomis, jaukiai supančiomis iš visų pusių…
– Iš Tavo apžvalgų „Šiaurės Atėnuose“ sužinojau, kad su vaikais lankai biblioteką. Buvo smagu skaityti, kiek visko iš ten parsinešate, kaip… Tai kaip ten tose Lietuvos vaikų bibliotekose dabar?
– Oi, oi… Dabar užgriuvo tiek darbų, kad bibliotekoje jau pusė metų nebuvau, kaip reikės bibliotekininkėms į akis pažiūrėti… O kiek buvau, tai bibliotekoje visada jaučiausi kaip natūralioje savo erdvėje. Laisvai…
– Vaikystės biblioteka, mokykla – gal papasakotum apie jas?
– Miestelio bibliotekoje dirbo baisingai stora bibliotekininkė – man ji visada atrodė nepaprastai įspūdingai sėdėdama prie bibliotekos stalo. Taigi įžengdavau į biblioteką kaip į bažnyčią, vos ne ant pirštų galų, baugiai… Dar atsimenu, koks džiaugsmas būdavo, kai gaudavo naujų knygų, – kelis kartus teko laimė padėti atraišioti pakus ir surūšiuoti, taigi ir apžiūrėti, apuostyti… Taip pateko į rankas pirmoji J. Ivanauskaitės knyga Pakalnučių metai, kuri man padarė labai stiprų įspūdį savo vizualia raiška, kažkokiais netgi fiziškai juntamais kvapais ir nuojautomis… Kadangi buvau uoli skaitytoja, knygas paprastai grąžindavau laiku, daugelį skaitydavau po keletą kartų – ne dėl to, kad neatsiminčiau, koks siužetas ar pan., o tiesiog, kad vėl pasinerčiau į jos nuotaiką, gal net vėl paragaučiau tos knygos kaip savotiško skonio patiekalo…
Mokykloje irgi buvo biblioteka, mažėlesnė, bet taip pat įdomi. Vienu metu bibliotekininke dirbo mano klasės auklėtoja. Tada aš kliedėjau Hauffu – taip norėjau gauti jo pasakų knygą, kad neištvėrusi vieną sykį suklikau: „Auklėtoja, ar jūs turite Šaltąją širdį?..“ Auklėtoja ir nusigando, ir, regis, kiek pyktelėjo – Hauffo, panašu, ji nebuvo skaičiusi ir pamanė, kad aš ją nei iš šio, nei iš to kaltinu šaltaširdiškumu…
Beje, kai baigus mokyklą man teko šioje bibliotekoje metus dirbti…
– Kaip smagu būtų paskaityti apie tą Tavo darbą, bet… Jei gerai suprantu, daugtaškis sakinio gale itin iškalbingas.
Tavo dėmesys vaikų literatūrai – pagarbus, atidus. Ir dabar skaitai vaikų knygas, jas apžvelgi, recenzuoji. Esi mama – ar todėl tokia jautri Tavo atida vaikų knygoms?
– Kad gal ne. Esu ne mama, esu vaikas. Savotiškas vaikas. Kaip Astrida Lindgren sakė: rašai ne vaikams, rašai vaikui savyje… O juk ir daugelis suaugusiųjų mėgsta vaikų literatūrą. Jeigu ji nėra infantili. Štai paauglių literatūros kažkaip nemėgstu, man paauglys – nebe vaikas, bet dar ir ne suaugęs. Toks nesubrendėlis. Vaikas – kur kas išmintingesnis už jį… Todėl veikiausiai negalėčiau rašyti paauglių literatūros, nes ją rašant reikia prisitaikyti prie neva suaugusiojo (tokiu save įsivaizduoja neretas paauglys). Prie vaikų prisitaikyti nereikia.
– Sekti pasaką vaikams ar ne vaikams arba klausytis jos prieš miegą? O gal ir ne prieš miegą, gal tiesiog sekti?
– Sekti pasakų nemoku. Kažkaip droviuosi… Atrodo, kad nusišneku. Nesurezgu dramaturginio lanko, neveiksmingas siužetas ir pan.
O skaityti… Kažkada skaičiau dukrai prieš miegą M. Martinaičio Kukučio balades. Labai patiko. Ir man, ir dukrai. Man labiau patinka eilėraščiai. Prieš miegą.
– Ar svarbi Tau pasakojamoji patirtis, ar esi klausytoja?
– Tikrai svarbi. Aš apskritai labiau mėgstu klausytis nei kalbėti. Man atrodo, kad mokėti klausytis – daug svarbiau. Šis mokėjimas įkvepia… Vaikystėje klausydavausi bobučių plepalų, visokių jų aptariamų gandų, baisių istorijų ir pan. – labai man gražus būdavo pats jų pasakojimo būdas, tėkmė, tarmybės, visokie išraiškingi žodeliai žodelyčiai… Toks neapsakomas kalbos skonis. O kai sirgdavau, tai atsimenu: guliu mažame kambarėlyje už virtuvės lovoje, senelio avikailiai ant galvos (vietoj antibiotikų), o virtuvėje dudena tėvas su kaimynu, ir tas jų balsų dudenimas – kaip tolimas griaustinis, kai artinasi lietus, kai jauti šlapios žolės kvapą, sodrumą, prasimušantį kiečių kartumą…
O pasakotis tai mes mėgdavome visokias baisias istorijas, šiurpes… Apie juodąsias rankas, juoduosius žmones ir panašius dalykus… Iš to baisumo kildavo ir didelis juokas. Neretai ir dabar man tai, kas baisu, ir savotiškai juokinga. Tai labiau vaiko, o ne suaugusiojo bruožas. Suaugusieji iš to, kas baisu, bemoka tik verkti, jiems tai dažniausiai nė kiek ne juokinga…
– Ta pati ar kita yra Renata Šerelytė, kai rašo suaugusiesiems ir kai kuria vaikams?
– Ogi sunku pasakyti… Galbūt ir kitokia. Nors ir vienoje, ir kitoje srityje reikia būti atsakingam. Yra tam tikros ribos, kurias peržengus gali sugriūti tai, kas svarbiausia, bet sunkiai įvardijama: esama dalykų, kurie vaikų literatūrai – tabu, esama niuansų, kurie vaikų literatūroje gražūs, bet su augusiesiems visai neaktualūs, suaugėliai to netgi nesupras… Skiriasi ir kalba šiose erdvėse.
Gerą kūrinį parašyti sunku. Kad ir koks jis būtų – vaikams ar suaugusiesiems skirtas…
– Jei leisi, perfrazuosiu vienos Tavo knygos pavadinimą. Parašei Jundos lemtį. O kokia Renatos lemtis?
– O, arbaletu kaip Junda tikrai nešaudysiu pskoviečių, kuo jie man nusikalto… Antra vertus, mokykloje per karinio rengimo pamokas kalašnikovu tik į šaudyklos sieną pataikydavau… Taigi mano lemtis – tikrai ne rūsčios ir kiek frigidiškos (atsiprašau herojiškų veikėjų gerbėjų) karės.
Turbūt kariausiu vieninteliu ginklu, kurį gebu pusėtinai valdyti, – plunksna… Tiksliau, parkeriu, tušinuku.
– Tavo romanas Mėlynbarzdžio vaikai sulaukė itin prieštaringų vertinimų. Abejingų nebuvo… Ar įsivaizduoji – gal nujauti, spėji – tuos žmones, kurie Tavęs nesuvokė, ir kitus – kurie patikėjo?
– Sunku apie šį kūrinį kalbėti. Gal dėl to, kad labai daug apie jį šnekėjau. Viskas tarsi perdegė… Bandau įsivaizduoti žmones, kurie skaitė. Įsivaizduoju tokius, kuriems jokiu būdu neduočiau šio romano skaityti, ne iš piktos valios, bet tiesiog gero norėdama. Yra tokių žmonių, „žydrųjų krokų“, kaip aš juos kartais vadinu , naivių ir infantilių, viskas jiems turi būti gražu… O šitas romanas – bjaurus, kokių žodžių ten pilna… Skambino P. Dirgėlai viena rašytoja (iš tų „žydrųjų krokų“) į redakciją ir sakė: „Kaipgi taip galima?“, ir aš jai pritariu, tikrai. Ir aš tikrai nemoku taip gražiai rašyti, kaip kad ji rašo…
Tai, ką noriu pasakyti, stipriau už norą įtikti mieliems skaitytojams ir švelnaus padorumo kriterijams… Galbūt tai junta ir žmonės, kurie tuo, ką parašiau, patikėjo…
– Mat kaip… Man Mėlynbarzdžio vaikai – itin švelni knyga. Jos raktas, kodas, šifras, – ar kaip ten besakysi, – gali būti ir toks: vaikystės skaitymai, pasakų slaptis ir patirtis. Ką dabar skaitai?
– Iš knygų mugės parsitempiau krūvą knygų. Vlado Šimkaus Geležis ir sidabras, Jokūbo Voraginiečio Aukso legenda, arba Šventųjų skaitiniai, A. Camus Esė, C. S. Lewiso Burtininko sūnėnas, J. Sasnausko ir G. Kazlauskaitės Postilės, M. Pavićiaus Chazarų žodynas, Dante’s Skaistykla (S. Gedos vertimas) etc. Ir vis su ilgesiu dairausi į senas knygas. Ir savo bibliotekos lentynose, ir naudotų knygų knygynuose… Su ilgesiu prisimenu anų vaikystės laikų knygų skonį, spalvą ir kvapą…
– Ir, jei galima…
– O ką rašau, nesakysiu… Tik viskas klostosi atmintyje klodais, kvapais, žolės sodrumo, jaunų lapų gurgždesio pajautimu ir panašiais rūke išnykstančiais dalykais… Ateis laikas, kai jie išnirs iš rūko ir prabils nebe sapno, nebe vandens, o žmogaus balsu…
– Tai perduok linkėjimus mano slaptai meilei – Birbidonui. Tie, kurie skaito Tavo knygas, tikrai žinos, kas jis.
Braukis, Renata, per savo – dabar jau ir mūsų – brūzgėlynus. Tavo krakatukai, Tavo gudobelės, et, nežinau, kaip tą interviu baigti… Tai tiesiog baigiu.
P. S. O čia dar sykį įsiterpia redakcija… Bet ne su pastabom, o su sveikinimu Renatai gražaus ateinančio dešimtmečio proga!
Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 1 (53)
