IR VISAI ARTIMA, IR GANA TOLIMA TIKROVĖ (2009 m. realistinė proza)

 

 

 

 

Pagaliau ir savo kailiu patyriau, koks negailestingas apžvalgos žanras: perskaitai daugiau kaip dvidešimt knygų, o joms aptarti vyr. redaktorius skiria vos dukart daugiau vietos negu recenzijai… Jokios galimybės knygas išanalizuoti ir įvertinti visapusiškai – nebent sugrupuoti, įvardyti pagrindinius ypatumus.

Didysis metų netikėtumas

IBBY Lietuvos skyrius kelis kartus svarstė idėją steigti dar vieną premiją, skirtą pažintinei literatūrai, tačiau visad prieidavo prie minoriškų išvadų: nebus ko premijuoti. Ir štai šiemet ant mano stalo net dešimt dėmesio vertų negrožinių knygų. O bibliografijos sąraše – ir dar daugiau. Knygų temos labai įvairios: apie dvasias, apie šiukšlių rūšiavimą, apie lietuvių dievus ir deives, apie kosmoso reiškinius, apie Nemuną ir jo intakus, apie tai, kaip įveikti mokyklos baimę. Vis dėlto daugiausia knygų istorijos tema – juk minėjome Lietuvos vardo tūkstantmetį! Dėmesį jau atkreipė Ryčio Daukanto šmaikštoki pasakojimai apie Simoną Daukantą ir Joną Basanavičių („Tyto alba“), akį traukia Dičių albumas apie Pilėnus, kuriam įtaigų tekstą parašė Vydas Astas („Kronta“), negali nepastebėti ir „Terra Publicos“ išleistos Lietuvos istorijos su erdvinės knygos elementais, stalo žaidimais etc. Siekdami įtaigumo, autoriai ir leidėjai pasitelkia guvų, smalsų personažą – pavyzdžiui, Žiūroniuką Jono ir Daivos Vaiškūnų Žiūroniuko nuotykiuose („Dominicus Lituanus“), – arba naudojasi antropomorfizacijos principu, kuria neįprastą maketą, originalias, meniškas iliustracijas. Visas tas negrožines knygas analizuoti ir vertinti reikėtų pasitelkus atitinkamos srities specialistus. Todėl tokiu pasidžiaugimu – kad ši „realistiškiausia“ proza 2009-aisiais tokia gausi – kol kas ir apsiribosiu.

Pasmerktos būti skaitomos

Puikiai žinome, kad vaikai ir paaugliai labiausiai skaito tas knygas, kurios nereikalauja iš suvokėjo didelių dvasinių ar intelektinių pastangų, parašytos, kaip sakoma, lengva ranka, kuriose pasakojama linksmai, kurios sukuria artimos aplinkos iliuziją, leidžia skaitytojui atpažinti save. Ir tai tikrai nėra antrarūšės knygos. Kai kurios šiame poskyryje aptarsimos – tiesiog puikios ir reikalingos.

Populiarumo ir komercinės sėkmės tikėjosi „Mergaičių lygos“ ciklo sumanytojai – leidykla „Alma littera“. Atrodo, lūkesčiai pildosi. Pernai Editos Milaševičiūtės Įsimylėjėlių stovykla tapo paauglių Metų knyga. Šiemet pasirodė jos Sūrūs įspūdžiai, kurių pasakotoja – toji pati aštuntokė Ugnė. Kokie jaunosios autorės gebėjimai ir silpnybės išryškėjo? Man atrodo, Milaševičiūtė sėkmingiau kuria charakterius negu siužetus. Ir šioje knygoje Ugnė su savo senąja drauge Sima ir naujuoju draugu Dovydu („sumanus, patikimas vaikinas“, p. 10) vyksta į stovyklą, tik nebe į Čepkelius, o į Girulius. Deja, toji stovykla siužetui – kaip šuniui penkta koja arba kaip kompiuteriui antra klaviatūra, anot vienos Aistės Ptakauskės knygų veikėjos. Įdomybės vyksta apleistame dvare, kurį veikėjai iškart aptinka, kuriame susiduria su šiuolaikinio jaunimo grupuote – lyg gotais, lyg metalistais (pačios merginos suabejoja). Plėtojasi nauji santykiai, vienas iš naujųjų pažįstamų išgėręs lekia mopedu ir sunkiai susižeidžia, kitas įsižiūri Simą ir primuša ją kažkada įskaudinusį trenerį, kuris kaip tik irgi atsiranda pajūry. Žodžiu, siužetas dirbtinokas ir ne itin įdomus. Nebelabai antrojoje knygoje reikalingas Dovydas, mat autorė ima kurti kito vaikino – Leonardo – paveikslą ir kelia jautrią problemą: Leo tėvai jau šešeri metai Airijoje, jis jaučiasi vienišas, išgyvena nevisavertiškumo kompleksą, nors yra gabus ir tikras patriotas: „aš lietuvis ir Lietuvoj man geriausia…“ (p. 44). Kaip rašytoja Milaševičiūtė labai pedagogiška, morali, ir tai iš principo gerai. Tačiau trūksta įgūdžių savo etines nuostatas perteikti meniškiau. Literatūrinės patirties stoką išduoda ir toks dalykas: norėdama iš arčiau ir išsamiau parodyti Leonardą, autorė nesugeba to papasakoti pirmojo asmens forma (Ugnės balsu), o daro tai pasitelkdama visažinį pasakotoją. Stilistinį vientisumą tai griauna.

Aistės Ptakauskės kūrybinė patirtis didesnė, jos literatūriniai gebėjimai nekelia abejonių. Tačiau nepalieka jausmas, kad ir antrojoje knygoje (Ne)saugus žaidimas rašytoja vis dar persistengia: forsuoja siužeto dinamiką, iš paskutiniųjų imituoja paauglių kalbėseną, žargoną, prikaišioja ne visur būtinų obsceniškų žodelių. Šįkart iš pirmosios knygos (Nerealios atostogos) pažįstamas merginų ketvertukas dumia ne į Klaipėdą, o Panevėžio link. Apysakos įvykiai reljefiškesni – tai jau nebe pasidarkymas moterų pliaže su kelnaitėmis ant galvos, o gana reali ir grėsminga seksualinio priekabiavimo situacija, nekaltybės praradimas, nusikaltėlių gaujos sekimas, vienos iš veikėjų seksualinės tapatybės susvyravimas ir, ko gero, šviesios meilės užuomazgos. Pastarasis pabaigos akcentas man pakišo mintį, kad Aistė kuria labai apgalvotą triptiką, kad trečiojoje knygoje rasis daugiau pozityvumo, savo poelgių analizės. Mat ir antrojoje knygoje pastebimai daugiau refleksijos, savianalizės – kitaip sakant, pasakojimui rutuliojantis, paauglės bręsta, formuojasi: „…pirmąkart per tris paras man iš tikrųjų gražu, gera ir visiškai nebaisu“ (p. 155); „Manyje dabar tiek ryžto, drąsos, laimės, kad atrodo, jog Žemėje turėtų pakakti vietos absoliučiai visiems gyviems padarams, netgi pelėms ir ateiviams“ (p. 161).

Viršelio dail. Jurga Šarmavičiūtė
Viršelio dail. Jurga Šarmavičiūtė

Akvilina Cicėnaitė „Mergaičių lygą“ kol kas papildė tik viena knyga. Jos Viskas apie mano šeimą daro labai nuoseklaus, rišlaus, vientiso kūrinio įspūdį. Tai pažymėti labai malonu. „Beveik trylikos“ Monika (ji ir pasakotoja) savo pirmojo berniuko Mato šeimą pavadina tikra nuobodybe: „vienas tėtis, viena mama ir tik vienas brolis, ir tas pats tikras“ (p. 131). Monikos šeimą, be mamos, sudaro patėvis Simonas, jo dukra Marta, na ir bendras vaisius – mažylis Martinas. Tarsi to būtų negana, Monikai paskambina dailės studentė Margarita ir pakviečia ieškoti jųdviejų bendro tėvo. Debiutuojanti rašytoja puikiai kuria intrigą, geba reikiamu momentu sukomplikuoti siužetą, pateikia aiškią ir gana netikėtą atomazgą. Sumaniai pinamos net kelios siužetinės linijos: Monikos senelės (buvusios balerinos), keistuolės istorijos mokytojos, bendraklasio Mato. Tapomi gana ryškūs jų paveikslai. Psichologiškai įtikinamas išankstinis priešiškumas, įtampa tarp Monikos ir įseserės Martos staiga išvirsta į tolerancijos idėją: „niekada, niekada negali iš tikro pažinti žmogaus“ (p. 99). Dar svarbiau, kad vyresnioji Margarita labai subtiliai padeda Monikai atsikratyti nevisavertiškumo komplekso – tai turbūt ir yra didžiausia šios knygos prasmė ir pagrindinė skaitytojo veikmė. Vienintelį dalyką apgailėjau: kad rašytoja pamiršo pačioje pradžioje pradėtus kurti menamus Monikos dialogus su kate Hilda.

Viršelio dail. Indrė Leler
Viršelio dail. Indrė Leler

Jeigu leidėjai žaisti „Mergaičių lygoje“ būtų pakvietę Kristiną Gudonytę, kaip dabar jau žinoma, – nebūtų pasigailėję. Mat temiškai ir tipologiškai Blogos mergaitės dienoraštis („Laisvos valandos“) visiškai ten būtų derėjęs. Šios knygos pergalė paauglių Metų knygos rinkimuose nebuvo netikėta, ją pranašavome. Nepaprastai intensyvus, sodrus, siužetas, gana darni detektyvo ir komedijos samplaika, intriga – ko daugiau reikia paaugliui? Nors rašytoja prisipažino rėmusis savo paauglystės dienoraščiais, nepasakysi, kad knyga dvelkia praeitimi, tai yra ji gana šiuolaikiška. Mat autorė sėkmingai išryškino amžinąsias psichologines paauglystės būsenas: egocentriškumą, perdėtą dirglumą, vienatvę, nereikalingumo pojūtį, o tiksliau, nereikalingumo baimę. Penkiolikmetės Kotrynos šeimos padėtis irgi šiuolaikiška: tėvai šešeri metai išsiskyrę, mama dailininkė lyg ir užmezga romaną su aštuoneriais metais jaunesniu vienišu smuikininku. Kotryną tai piktina. Štai čia ir įžvelgtume tą dukters egoizmą, nors dar įdomiau pastebėti ir… meilės trikampį – psichologiniame lygmenyje. Kotryna apsiskelbia esanti nėščia ir susikeičia vietomis su tos pačios mokyklos mokine Elvyra: atiduoda jai kelialapį į Nidą, o pati apsigyvena Elvyros bute. Kotryna apvagia buvusią aktorę „bobulytę“ (čia negalėjau neprisiminti, kad Gudonytė inscenizavo ir režisavo Katherine’os Paterson Smarkuolę Gilę Hopkins), paskui grąžina pinigus, suartėja su apvogtąja, kuri nusikaltėlę atpažįsta iš kvepalų… Iš visos siužeto konstrukcijos Gudonytės knygoje man įspūdingiausia tai, kad ji nutraukia intrigą, nebeaiškina, kaip mergina išsikapstė iš painios situacijos. Tuo lyg pasakoma, kad svarbiau – įvykęs dvasinės brandos šuolis, apmalšintas egoizmas. Kotryna pradeda suvokti sudėtingus psichologinius žmonių santykius, apčiuopia, kas yra tikroji meilė. Gudonytei kartais gresia pavojus „pervaidinti“, ypač kuriant komediją, kai kur nuskamba lėkštoki juokeliai, veikėjos galėtų mažiau demonstratyviai, lyg niekur nieko, rūkyti ir gurkšnoti sidrą (tegul šis realizmas lieka gatvėje, literatūra be jo per daug nenukentės), bet šiaip jau linkime sėkmės kuriant tęsinį. Nors kritikai dėl tęsinių visada iš anksto nerimauja…

Viršelio dail. Rūta Baltakienė
Viršelio dail. Rūta Baltakienė

Džiugu, kad malonumą skaityti 2009 m. knygas patirs ne tik mergaitės, bet ir berniukai. Vytautas Račickas savo naujojoje knygoje (autorius ją vadina  romanu) vaizduoja antraklasį Antaną. (Nors ir jo draugės Patricijos paveikslas ir vaidmuo ne mažiau svarbus.) Patricija, Antanas, jo tėtis ir mama priminė kažkada man išsprūdusią frazę, kad Račickas – tai lietuviškasis Ulfas Starkas. Mat siužeto pagrindas toks pat kaip ir neseniai Lietuvoje pasirodžiusios švedo knygos Sikstenas: sūnus stengiasi surasti tėvui naują žmoną. Tačiau tik tiek sutapimo ir tėra. Skirtumus, be kita ko, lemia ir kitoks veikėjų bei adresato amžius. Starko knygoje žavėjo nepaprasta tėvo meilė sūnui, ko gera, kylanti iš kaltės jausmo. Račicko kūrinyje tėvas, stambus statybų verslininkas, ne toks jautrus ir gana nepastabus: nors, Antano akimis, paralelinės klasės mokytoja „kaip du vandens lašai“ panaši į jo mirusią mamą, tėvas to nepastebi. Lietuvių autorius daugiau dėmesio skiria siužeto raidai, linksmai vaizduoja vaikų pastangas priversti Antano tėtį išsinuomoti kambarį mokytojos Jūratės bute. O tam Patricija parūpina įvairių gyvių, kurie, apgyvendinti spintelėje ar kitur, turi tėvą išgąsdinti ir priversti kraustytis. Nuotykis troleibuse su tarakonų stiklainiu tikrai įsimins skaitytojams pradinukams. Kai galvoji apie tokį adresatą, negali samprotauti, kad įvykiai šioje knygoje kartais rutuliojasi vis dėlto pernelyg lengvai… Račicką, beje, atpažįstame ir iš labai konkrečios Vilniaus miesto toponimikos, kaip jam būdinga, minimos šiuolaikinės ką tik įsižiebusios popso žvaigždutės, pasakojama žvaliai ir „tikroviškai“.

Viršelio dail. Aušra Marija Misiūnaitė
Viršelio dail. Aušra Marija Misiūnaitė

Maskvietė Olga Moets žurnale „Bookbird“ apžvelgė kelias vaikų (paauglių) knygas, pristatančias socialistinę ir sovietinę tikrovę, ir įvardijo tai kaip naują, reikšmingą teminę tendenciją. Jeigu kas paklaustų, ar turime ką nors panašaus lietuvių literatūroje, dabar jau galėtume nurodyti Remigijaus Misiūno Sutrumpintą meilės terapijos kursą („Bonus animus“). Autorius (gimęs 1963 m.) atvirai rašo apie savo paauglystės laiką, remiasi autentiška patirtimi. (Ir tai daug geriau, negu apsimesti, kad rašai apie šiuos laikus, o daugybė realijų ir situacijų išduoda praeities dvasią, – taip mūsų paauglių literatūroje pasitaiko.) Iš pradžių knygoje kone dokumentiškai pristatomos kai kurios šiuolaikiniams paaugliams nebesuvokiamos realijos, o paskui pereinama į labiau beletrizuotą pasakojimą. Tą pasakojimą (apie „keturioliktą gyvenimo vasarą“) įrėmina pionierių stovyklos situacija, tačiau asociacijų principu komponuojamas siužetas leidžia nepastebimai persikelti į truputį ankstesnį ar vėlesnį laiką, į artimesnę ar tolimesnę erdvę. Vienas iš apysakos privalumų – kad pasakotojas, išskyrus porą smulkmenų, nepersistengia šaipydamasis iš sovietmečio absurdų. Su ironija pratęsdami knygos anotaciją, sakytume, kad Misiūnas plėtoja mintį, jog ir tarybiniais laikais, sulaukus maždaug trylikos, berniukams prasidėdavo pirmosios erekcijos ir poliucijos, imdavo rūpėti mergaitės, šokiai, bučiniai ir pan. Be abejo, erotiniai puslapiai padidins knygos populiarumą, bet tai, mano akimis, joks skaitytojo papirkinėjimas, o natūrali, integrali išpažintinio pasakojimo dalis. Atvirumas ir intymumas nevirsta vulgarumu. Atvirkščiai: baigiamosiose scenose kaip tik už vulgarumą ir nešvankybes herojus riteriškai nokautuoja savo „patyrusį“ konkurentą. Labai švelni ir įtaigi ironija lemia pavydėtiną stilistinį knygos vientisumą. Su tokia pat ironija kalbama ne tik apie brendimo pojūčius, bet ir apie autentiškai pristatytus socialinius reiškinius. Vasaros darbų – ypač šienapjūtės pas tetą kaime – aprašymas rodo, kad autorius išsaugojo gaivius paauglystės atsiminimus ir, kaip sakoma, teikia vilčių literatūros ateičiai… Ironiškas Misiūno balsas skatina prisiminti gražiausius Račicko, Jurgio Kunčino prozos puslapius, o dar ryškiau už jų šmėžuoja jaunasis Saulius Šaltenis. Būtina atkreipti dėmesį ir į autoriaus išprusimą: minimi, tiksliai pristatomi konkretūs to meto literatūros kūriniai, kino filmai, populiariosios muzikos žvaigždės, tikrai dariusios poveikį ir mūsų, vyresniųjų, kartos sąmonei. Tik ar visą šią dokumentinę informaciją reikėjo pateikti išnašose, – svarstytinas klausimas. Kai užverčiau paskutinį puslapį, pasijutau apkvailintas it mokinukas: kadangi šiek tiek pažįstu Remigijų Misiūną, įsijaučiau į knygą kaip į jo autobiografiją, pamiršęs, jog tai – meninė išmonė. Bet juk tai irgi kai ką sako, ar ne?

Realizmo epicentras

O štai ir dar kartą apie gyvenimo pastovumą, kurį liudija paauglių literatūra. Šiuolaikiniam septintokui Donatui iš Kazio Sajos apysakos Septyni miegantys broliai („Alma littera“), susapnavusiam įseserę Dagnę, prieš rytą atsitinka tai, kas atsitiko ir Misiūno knygos septintokui. Tą fiziologinį perėjimą į naują amžiaus tarpsnį Saja pavaizduoja labai gražiai, poetiškai, o svarbiausia – sieja ir su tam tikra psichologine branda. Ne veltui ši scena – viena iš paskutinių knygoje. Saja mūsų vaikų ir paauglių literatūros istorijoje yra vienas iš ryškiausių problemų prozos kūrėjų. Ir šioje knygoje gebama lakoniškai užsiminti apie įvairius socialinius ir moralinius skaudulius, apie gamtos niokojimą, o svarbiausia yra įvaikinimo tema, kuri lietuvių literatūrai dar gana nauja. Donatas suvokia, kad jis labai skiriasi nuo gražuolės sesers Dagnės, kad nėra toks mylimas kaip ji, kartu jaučia Dagnei ir ne visai broliškus jausmus. Jis išgyvena dėl savo negražumo, tarsi už kažką keršydamas nuolat krečia eibes. Netrukus ir sužino, kad jis įvaikintas tėvams praradus viltį susilaukti vaikų, bet štai po metų gimė Dagnė… Tarp gražiausių kūrinio motyvų – taurus, vyriškas Donato ryšys su seneliu, kuris daugybę laiko praleidžia „aukštame miškų stebėjimo bokštelyje“ (p. 5), saugodamas mišką nuo gaisrų. O iš ten pasaulis atrodo kitaip. Senelis kupinas išminties, kuria dalijasi su Donatu, taip suteikdamas šiek tiek darnos paauglio dvasios pasauliui. Antrojoje knygos dalyje įtėviai pedagoginiais tikslais ima šantažuoti Donatą: pasamdo atgrasią porelę iš sąvartyno ir pristato ją kaip tikruosius tėvus. Į šantažą Donatas atsako šantažu: suvaidina savo savižudybę, sužlugdo įtėvių ir Dagnės kelionę į užsienį, o pats pabėga į senelio kaimą, slapstosi jo bokštelyje. (Nuo Donato buvo nuslėpta senelio mirtis.) Visų keturių susitikimas prie senelio kapo, taip pat pirmas nuoširdus Dagnės ir Donato susikalbėjimas sargybos bokštelyje, kaip ir apskritai to bokštelio, inkilo, įvaizdis, įgauna apibendrinimo, alegoriškumo. Literatūrinę Sajos manierą atpažįstame iš kelių įterptinių pasakų, iš pastangos įtraukti skaitytoją į svarstymus, iš gebėjimo darniai įterpti kelis kaimo buities vaizdus, kurie atlieka ir pažintinį vaidmenį – skaitytojas sužinos, kas yra krytis, vanta, plautai ir kt. Knygoje pristatomos trys veikėjų kartos (be paminėtų personažų, dar labai reikšmingas vienintelio, nors ir savanaudžio, draugo Arvydo Cibulskio paveikslas), siužetas suręstas tvirtai, pasakojimo tempas nei per lėtas, nei per greitas, apysaka labai optimalios apimties.

Skaudus realizmas pateikiamas ir kitoje 2009 m. pasirodžiusioje Kazio Sajos knygoje Čia kažkas yra („Alma littera“). Keturiolikos belaukiantis Bartas po žiaurios avarijos guli ligoninėje. Žuvo jo motina ir patėvis – „vidutinio svorio boksininkas, vairuotojas“, o atviriau sakant, bukaprotis sadistas. Barto situacija dramatiškesnė nei Donato. Bet, keista, tą dramatizmą juntame menkokai. Gal todėl, kad autorius daugiau jėgų skiria kone detektyviniam siužetui. Kadangi Barto šeima turi neblogą namą prie upės, jį įsivaikinti skuba patėvio darbdavys Pranas Šerepka, pravarde Kaktusas. Buvusi to darbdavio žmona iš keršto suranda tariamą Barto tėvą, o iš tikrųjų – nuolatinį kalėjimų klientą Liurbą, taip bandydama sugriauti Šerepkos planus. Pagaliau paaiškėja, kad tikrasis Barto tėvas, kurį jis sykį vaikystėje buvo matęs, yra kunigas. Padvelkia televizijos serialu… Žinoma, knyga bus skaitoma, nes ją skaityti įdomu. Žinoma, autoriaus pasipiktinimas, kad šiuolaikinėje visuomenėje manipuliuojama nelaimingų vaikų likimais, neabejotinas ir pagrįstas. Bet meniniu požiūriu antroji apysaka vis dėlto nusileidžia pirmajai. Nors reikia pažymėti, kad Barto vizijos, regėjimai palatos lubų „ekrane“ kūrinį gražiai meniškai paspalvina.

Viršelio dail. Aida Janonytė
Viršelio dail. Aida Janonytė

Vos prieš septynetą metų į vaikų ir paauglių literatūrą atėjusios Onos Jautakės Kai aš buvau Kleo („Gimtasis žodis“) šalia patyrusio klasiko knygų atsistoja kaip lygi tarp lygių ir verčia džiūgauti jau vien tuo, kad praveria duris į ten, kur lietuvių vaikų literatūroje jos retokai varstomos: pirmąją knygos dalį besąlygiškai galime vadinti mokykline apysaka. Nors autorė nėra mokytoja, mano akimis, mokyklos pasaulis jos kūrinyje labai autentiškas ir įtikinamas. Ne mažiau džiugina ir tai, kad rašytoja, vaizduodama penktą klasę baigiantį dvylikametį Kleopą Girdenį, sukūrė nenusaldintą teigiamo herojaus paveikslą. (Blogiukų išdaigininkų, bent jau verstinėje literatūroje, apstu, teigiamų, bet neištižėlių herojų – reta.) Senelio vardą paveldėjęs Kleopas, arba Kleo, – gabus mokinys, virtuoziškai groja akordeonu, rūpinasi pirmoke sesute, pareigingai tvarkosi už penkių kilometrų nuo miestelio esančiuose namuose. Jis nesubliūkšta prieš pusę miestelio valdančio verslininko sūnaus ir jo pakalikų reketavimą. Vaizduodama pagrindinės mokyklos pasaulį, o paskui ir atostogų metą, autorė perteikia šiuolaikinio gyvenimo socialines ir moralines opas. Kleopas mato, kaip jo mamai mokytojai meilinasi savo šeimoje „laimės neradęs“ mokyklos direktorius, kaip paskui, nesulaukęs atsako, žada sumažinti jai pamokų krūvį. Tarsi jausdama, kad suabejosime, ar tokie motyvai tinka vaikų prozai, autorė herojaus ir pasakotojo lūpomis pasiteisina: „Tėvams turbūt atrodo, kad mes – dar bambliai ir nieko nesuprantam apie suaugusiųjų gyvenimą“ (p. 46). Nedažnai iš šiuolaikinės vaikų ir paauglių literatūros patiri tokį gyvenimo pilnumos pojūtį, kokį sukūrė Jautakė. Gal tik, vaizduojant mokinių santykius, viena aplinkybė (kiek žinau, ypač svarbi provincijoje) – kad Kleopo mama yra tos pačios mokyklos mokytoja – galėjo būti labiau paryškinta. Prasidėjusias vasaros atostogas vaizduojančioje antrojoje dalyje man be galo suprantamas herojaus, provincijos vaiko, santykis su tolimuoju, „didžiuoju“ pasauliu. „Įdomu – kur nuvežtų mane sutemose vos įžiūrima pilka juosta zvimbiantis naktinis autobusas? Aišku, kad jis keliauja į kitokį – tobulesnį, įdomesnį – pasaulį, į švytintį didelį miestą, kur visi gyvena kitaip, nekasdieniškai, […] o aš stoviu kieme ir man suspaudžia širdį iš nesuvokiamo, keisto ilgesio, kurį pajutau tik šią vasarą“ (p. 50). Tik nepamanykite, kad tokiais lyriniais atsivėrimais ir pagrįsta antroji dalis. Atvirkščiai, joje dar daugiau intrigos, nuotykio, atsiranda net detektyvo dvasios. Kleopui labai reikia naujo akordeono, kuris tėvams ne pagal kišenę, tad, ieškodamas išeities, jis iš naivumo patenka į interneto sukčių pinkles, paskui akis į akį susiduria su nusikaltėliais, patiria realių pavojų. Išvengti tikrų dramų padeda tėvo draugas policininkas Giedrius Gabrėnas, pagelbsti ir neseniai jų namuose priglobtas šuo Reksas (aliuzija į „Komisarą Reksą“ visiškai akivaizdi). Paaiškėja, kad Kleopo tėvas ne šiaip sau dingo Didžiojoje Britanijoje, o vykdo svarbią slaptą Interpolo užduotį. Turėdami galvoje ir dar vieną Jautakės knygą, pristatomą kitame šios apžvalgos skyrelyje, turime konstatuoti įdomią mintį: jos kūryboje krinta į akis stiprių ir tikrai vyriškų vyrų paveikslai. Džiaugdamasis, kad ir antroje dalyje gausūs įvykiai siejami ir pinami labai logiškai ir darniai, keletą kartų suabejojau dėl vienintelio: ar negalėjo pagrindinis herojus mokytis bent viena klase aukščiau? Nors… dvylika metų – išties brandos pradžia.

Ne visai realizmas

Kitą Onos Jautakės knygą Gimtadienis su Žvirbliu („Nieko rimto“) iš principo taip pat priskirtume prie gražių buitinio realizmo prozos pavyzdžių. Iš pradžių nuskamba tradicinė vaiko ir gyvūno tema: septynmetis Titas svajoja apie šunį, tačiau gimtadienio išvakarėse randa priklydusį katinuką, kurį pavadina Žvirbliu. Štai tas Žvirblis ir nėra visai tikras – jis turi sparnus, moka kalbėti. Bet tik su Titu! Gal būtų aiškiausia pasakius, kad jis, mano galva, atlieka panašų meninį vaidmenį kaip garsusis Karlsonas. Vis dėlto Jautakės kūrinyje esminis yra ne pasakinis motyvas, o darnios šeimos jausmas, dėmesys vaikui. Rašytoja pasitelkia detektyvo principą – iš užuominų, paliktų atvirukų Titas turi surasti dovaną – namelį medyje, kurį sukalė tėtis – o gal dėdė policininkas Giedrius?.. Senelis Titą moko daryti mankštą, pratina praustis šaltu vandeniu, džiaugiasi, kai šis įveikia aukščio baimę. Akivaizdu, kad rašytoja mąsto ir apie pedagoginę knygos paskirtį.

Birutės Mar debiutinėje knygoje Marija ir Pūkelis („Dominicus Lituanus“) mergaitė, panašiai kaip Titas su katinu, bendrauja su angeliuku. Iš pradžių tas angeliukas lyg ir įsivaizduojamas, o vėliau tampa aktyvesniu veikėju, ir tekstas tuo būdu pasislenka į pasakos lauką. Pirmą kartą perskaitęs šią gana įtaigią knygą, pasižymėjau: poetinė proza. Gal ir taip?

Viršelio dail. Lina Žutautė
Viršelio dail. Lina Žutautė

Gendručio Morkūno Velniškai karštos atostogos („Nieko rimto“) – paskutinė knyga, kurią autorius laikė savo rankose. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą tvirtinu, jog Gendručio knygos nepanašios į niekieno kito, o dar įdomiau – kad jos nepanašios ir viena į kitą. Nepaprastai skaudi šio kūrybingo ir intelektualaus rašytojo netektis… Velniškai karštos atostogos daro poveikį ne išorine dinamika. Apysakos veiksmas gana statiškas, veiksmo vieta izoliuota. Pijus atvežamas atostogauti pas tetą į nedidelį kaimą miške. Menamasis herojaus monologas išspinduliuoja nemažai ironijos pedantiškų tėvų adresu, o itin priešiški santykiai su teta ir tetėnu netgi šiek tiek trikdo. Netrukus suvokiame, jog šiame šešiolikos sodybų kaime žmonės beveik nebendrauja. Pijus sutinka lyg ir savo bendraamžį (nors, koks iš tikrųjų yra veikėjų amžius, pabrėžtinai nutylima) Liną, juodu išgąsdina apleistame kluone kiūtantį Padarą. Tada ir prasideda nepaprasti dalykai, griaunantys kūrinio realizmą: stoja sausra, išdžiūva šuliniai, dingsta paukščiai, nebekvepia daržovės, pelkėje susikaupia baimės kvapas, neleidžiantis patekti į miestelį, kaimas užmirštamas, iškyla visai reali mirties, išnykimo grėsmė. Taigi knyga veikia savo atmosfera, įtampa ir paslaptimi: kas tas baugusis Padaras, kurį Pijus, Linas ir jo sesuo Rūta bando susekti ir pačiupti? Kritikai, analizuosią šią knygą, turbūt pirmiausia kalbės apie magiškąjį realizmą. Tačiau labai iškili Padaro (arba Vardenio Pavardenio) figūra privertė prisiminti, kad tarp mėgstamiausių Gendručio rašytojų buvo Tove Jansson. Prisimenate tokią Morą, kuri buvo labai vieniša ir skleidė šaltį? Gendručio Morkūno Padaras nėra toks abstraktus ir nebylus kaip Mora, jis prabyla žmonių kalba, jis, sakytume, manipuliuoja ne šalčiu, o karščiu (mat gali keisti orą). Ir vis dėlto: „Vardeniui buvo įdomu, kaip gyvena žmonės. Jis paslapčiom įlįsdavo į namus, žiūrėdavo, kaip vakarais jų gyventojai sėdasi vakarieniauti. Gydomaisiais tepalais trinasi skaudamas kojas, kloja lovas, vieni kitiems sako labanakt, užmiega. Vardeniui labiausiai patikdavo miegantys žmonės ir besikūrenanti ugnis“ (p. 109); „Iš tolo Vardenis buvo panašus į vaiką, tokį baisiai vienišą vaiką, atėjusį nežinia iš kur ir einantį nežinia kur, į vaiką, kurį pamatyti galima tik kartą gyvenime. Žinoma, jeigu tau pasiseka“ (p. 114). O kokia šios magijos, šios „neįkyrios alegorijos“, anot vienos, kone pirmosios, knygos skaitytojos mokytojos Aldonos Kruševičiūtės, prasmė? Knyga neabejotinai sulauks daug ir įvairių interpretacijų. Kol kas man atrodo, jog autoriui buvo labai svarbi žmonių susvetimėjimo, priešiškumo problema. Paslaptingi ir baugūs reiškiniai priverčia žmones keistis: „Vakarais jie vis ilgiau būriuodavosi ant keliuko, ten ne tik kalbėdavosi, bet ir tylėdavo. Žiūrėdavo vienas į kitą, tarsi būtų šimtą metų nesimatę, ir tylėdavo. Skirstydavosi ne po vieną – vieni lydėdavo kitus, palydėję dar ilgai šnekučiuodavosi, kviesdavosi vienas kitą į svečius. Kviesdavo ir mus, vaikus, o keli žmonės pakvietė net mane vieną. Niekam neberūpėjo, kad aš – iš svetimo miesto, o mano dėdė – viršininkas miestelyje“ (p. 89).

O kas liko dėl Miko?

Liko dvi apsakymų knygos. Jau keletą metų gėriuosi Danieliaus Mušinsko apsakymais suaugusiesiems, tad godžiai puoliau skaityti ir Dovilę ir džentelmeną („Gimtasis žodis“). Deja. Apsakymai vaikams labai buitiniai, aptakūs, nekaltučiai ir… negyvi. Žinoma, senokai rašyti, dabar sukaupti į vieną vietą. Nors pora iš jų rodo, kad autorius geba ir pafantazuoti, ir pajuokauti, ir… galgi galėtų rašyti vaikams? Pasvarstykite, Danieliau…

Kolegos klaipėdiečiai atkakliai tikino, jog Ritos Latvėnaitės-Kairienės apsakymų rinkinys Civilizuotos mintys apie karvę („Eglė“) – paaugliams, todėl ėmiausi jos antrą kartą. Atidžiai perskaitęs prie beveik pusės tekstų padėjau pliusą: taip, gali būti paaugliams. Ypač vyresniesiems. Tačiau kai kurie net ir su baigiamųjų klasių skaitytojais sietųsi tiek pat, kiek ir visas bendrosios literatūros srautas. Žinoma, autorė neslepia esanti mokytoja, mokyklos pasaulio knygoje daug, vienos citatos negalėjau neperskaityti autobiografiškai: „Štai todėl ir nusprendžiau: rašysiu apie viską, ką matau, žinau, ką galvoju apie mokytojų, mokinių, jų tėvų, draugių ir draugų gyvenimą mokykloje ir šalia jos“ (p. 184). Kūriniuose nemažai pajūrio miesto realijų, ir apskritai nei turiniui, nei siužetams, nei pasakojimui (gal tik truputį „adomaitytiškam“) originalumo nestinga.

Ir dar liko devynioliktoji Skomanto knyga Į pasaulio kraštą ir atgal („Bonus animus“), kurią, prisipažinsiu, man skaityti buvo neįdomu. Pirmiausia kaltinu save – kad per menkai išmanau istoriją. Ir vis dėlto: vaizduojamų įvykių periferiškumas, beveik vien pasakojimu ir aprašymu pagrįsto teksto monotonija kelia minčių apie Skomanto nuovargį. O kadangi esminiai siužeto pradžios ir pabaigos akcentai – nuodėminga ir aistringa kniaziaus Andriejaus ir bojarinės Olgos meilė, imi svarstyti: tai kokio mažiaus adresatui vis dėlto visas Skomanto ciklas skirtas? Neiškęsiu ir pasakysiu, kad labai erzino ir neįtikėtinos skyrybos klaidos…

O kai suskaičiavau, kad mažiausiai keturias (o gal ir daugiau) vadinamąsias realistines 2009 m. vaikų ir paauglių prozos knygas neabejotinai turėsime minėti rašydami ne tik metų, bet ir dešimtmečio apžvalgas, neliko nieko kito – tik apsidžiaugti.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 1 (53)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGA LAUKIA TAVĘS. IEŠKOK JOS!

Apžvalgos

AR JAU GALIME PRADĖTI DŽIAUGTIS? (2009 m. vaikų poezija)
IR AUKLĖJAMOSIOS, IR TERAPINĖS, IR… TIESIOG PASAKOS (2009 m. literatūrinės pasakos)

Mano vaikystės skaitymai

RENATOS LEMTIS IR PASLAPTIS

Laiškai

Vakarai su knyga ir žibintu

Bibliografija

2009 m. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai