Vakarai su knyga ir žibintu

Rudens vakarai „Šaltinio“ pagrindinėje mokykloje ne tokie jau ir tamsūs – juos sušildė ketvirtos klasės mokinių ir mokyklos bibliotekos lapkričio mėnesį vykdytas projektas „Vakarai su knyga ir žibintu“.

Mėnesio pradžioje iš sulčių pakelių pasidarėme netradicinius žibintus: išpjaustėme pačių sugalvotus ornamentus, o paviršių padengėme smėliu. Atrodė įspūdingai! Tardamiesi su mokytoja ir bibliotekininke, pasirinkome knygą, kurią nutarėme skaityti keletą vakarų. Pirmąjį vakarą, jau sutemus, rinkomės mokykloje, įžiebėme žibintus ir jais pasišviesdami ėjome ieškoti… paslapties. Mokyklos kieme, prie keistai atrodančio krūmo, pamatėme mirgančius žiburėlius. Pasukome jų link ir radome ant kelmelio besėdinčią ir knygą beskaitančią senelę. Ji be galo apsidžiaugė sulaukusi vaikų ir papasakojo gražią istoriją apie berniuką su žalios šviesos žibintu. Atsisveikinę su senele, patraukėme apžiūrėti mokyklos, kuri tamsoje atrodė labai didelė ir kupina paslapčių. Grįžome į klasę ir patogiai įsitaisę pačių sukurtoje skaitykloje sulaukėme bibliotekos vedėjos Danutės. Ji mus supažindino su knyga, kurią nutarėme draugiškai skaityti. Skaitėm patys, klausėmės kitų, žiūrėjome skaidres, užsirašinėjome įspūdžius ir nepajutome, kaip perskaitėme pusę knygos Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti. Sutarę, kad toliau skaitysime kitą vakarą, išskubėjome pas tėvelius, kurie atėjo mūsų parsivesti namo, – juk lauke buvo labai tamsu!

Antrą vakarą rinkomės į jau kitokia tapusią mūsų skaityklą – ant didelio kilimo sėdėjo žaislai, pūpsojo pagalvėlės, iš ekrano žvelgė skaitomos knygos herojai, knygutės puslapius apšvietė jauki žibinto šviesa… O įdomiausia, kad visi skaitėme „į mikrofoną“. Ir jaudinomės, ir jautėmės labai svarbūs. Katino ir žuvėdros istorija palietė visų mūsų širdis. Nutarėme sukurti skaitytos knygos metraštuką. Į jį sudėsime savo mintis, piešinius.

Netikėtai iš kažkur nukrito laiškas. Perskaitę jį supratome, kad dingo keli klasės draugai ir mes turime tamsioje mokykloje juos surasti. Draugų paieška neprailgo: ji buvo ir baisoka, nes gąsdino baisiukai, ir pamokoma (supratome, kad visi kartu galime daug ką nuveikti), ir pažintinė (tamsoje išvaikščiojome visą mokyklą, kol suradome pražuvėlius), ir linksma (nes išsigandę to, ko nereikėtų bijoti, visi linksmai kvatojome).

Suradę draugus, gėrėme arbatą, valgėme Eimanto močiutės keptą pyragą su mėlynių uogiene ir „Skruzdėlyną“. Ak, kaip skanu buvo! Pasistiprinome ir pasišviesdami žibintais leidomės į kelionę. Kelionę, kurios metu vieni kitus draugiškai lydėjome namo. Ir nesvarbu, kad iš pradžių dulkęs silpnas lietutis eitynių pabaigoje virto smarkiu lietumi! Tik truputį ūpą numušė vėjas, kuris gesino mūsų žibintus ir neleido pasidžiaugti mirgančiomis švieselėmis. Labiausiai džiaugėsi tie, kurie iki savo namų durų parėjo su šviečiančiu žibintu ir mintyse vis galvojo apie katiną ir žuvėdrą.

Ingrida Lukošienė,

Tauragės „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos mokytojaKnygos

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 1 (53)