APIE ŠIOKIAS, TOKIAS IR ANOKIAS 2014 M. LIETUVIŲ AUTORIŲ PASAKAS

2014-ieji – literatūrinių pasakų metai. Daug jų – įdomių, naujų, netikėtų, gerai iliustruotų… Parašytų pripažintų ir debiutuojančių autorių…

Pasakos neabejotinai išlieka populiariausias vaikų literatūros žanras. Jas susisteminti ir objektyviai įvertinti – nelengvas kritiko uždavinys. Bet turbūt dar sunkiau susigaudyti eiliniam skaitytojui ar pirkėjui. Mat vienos knygos išpopuliarinamos socialiniuose tinkluose arba rašytojams tiesiogiai bendraujant su skaitytojais, pompastiškai pristatomos knygų mugėje, kituose svarbiuose renginiuose ar įvertinamos specialistų komisijų, ant kitų viršelių puikuojasi paremiamieji autoritetingų žmonių tekstai, trečiose į skaitytoją (ir vertintoją) iš nuotraukos žvelgia solidus žmogus, kurio biografija ir nuopelnai, pateikti greta, turi sugriauti ir menkiausią abejonę knygos verte…

Apžvalgoje bus laikomasi šių kriterijų: pasakos žanras turi būti atpažįstamas, kūrinys turi pasižymėti pasakos logika, atsižvelgti į šiuolaikinę istorinę, kultūrinę ir visuomeninę tikrovę, turi jaustis rašytojo, kuriančio pasaką, išskirtinumas, savitas braižas, stilius, pasakojimo meistrystė. Pagaliau pasakų knyga turi būti vizualiai graži, pritaikyta tam tikro amžiaus vaikams (iliustracijos, raidžių dydis, poligrafijos kokybė ir kt.).

Pažįstami autoriai ir jų „serialai“

Knygoms, kaip ir televizijos serialams, kartais galioja principas drastiškai pabaigti pasakojimą pačiu įdomiausiu momentu. Kitaip sakant, palikti skaitytoją suintriguotą, apstulbusį, belaukiantį tęsinio. Jei ir ne konkrečios knygos tęsinio, tai bent mėgstamo rašytojo kito kūrinio. Linos Žutautės sukurtą Kakės Makės pasaulį pamėgę skaitytojai pernai šventė, mat 2014 m. pasirodžiusioje knygoje Kakė Makė ir svajonių gimtadienis švenčia ir pati Kakė Makė. V. V. Landsbergis neatsisako savo sukurto populiaraus personažo arklio Dominyko ir jo nuotykius toliau pasakoja knygoje Dominykas Dvasių Karalystėje. Vargšas arklys rašytojo valia išsiunčiamas į anapusinį pasaulį. Besistengdamas dėl mylimos rugiagėlės, nepaliaujamai gaivindamas ją vandeniu, ir pats sunegaluoja. Naujoji knyga nei įtaiga, nei meninio pasaulio vientisumu neprilygsta geriausioms serijos apie arklį Dominyką knygoms. Bet vaikai neabejotinai džiaugsis nauja gerai žinomo rašytojo knyga.

Jurga Baltrukonytė, 2013 m. išleidusi žaismingą, geru humoru pagardintą Torčiuką ant debesėlio, 2014 m. parašė knygą Blynai spintoje. Rašytojas ir dailininkas Dainius Šukys 2014 m. išleido net dvi knygas. Taigi sėkmė įkvepia tęsinius.

Į gerai atpažįstamą jaukų, ramų pasaulį vaikus ir suaugusiuosius naujoje knygoje Drebantis riteris ir toliau kviečia Kęstutis Kasparavičius. Jis pasakoja istoriją apie Ančiamiesčio gyventojus, kurie ruošia pačiūžas ir vos pašalus puola čiužinėti. Natūralu, kad visų antyčių akys krypsta į Juodąjį gražuolį ir nė viena nė akies krašteliu nežvilgteli į nevėkšlišką ančiuką Antaną, o kad viskas vyktų pagal pasakos logiką, kad skriaudžiamieji būtų apdovanoti, į Antaną tos akys nukrypsta (kai kurios ir labai meiliai), kai jis tampa didvyriu (iš šaltos eketės ištraukia Juodąjį gražuolį). Pasakojimas remiasi paprasta kaip pasaulis idėja – ne tas auksas, kas auksu žiba. Viskas puiku, norisi sudvejoti tik dėl vieno dalyko, būdingo ne tik šiai knygai, – pasakų gyvūnams ir paukščiams parenkamų žmonių vardų. Pernai ši tendencija vėl sustiprėjo, vėl Pranais vadinami pelikanai, Antanais – ne tik Kasparavičiaus antinai, bet ir Audros Baranauskaitės taksai, o Jonais – netgi akmenys.

Pernai pasakų knygas išleidę dailininkai daugeliu atvejų labiau žibėjo kaip dailininkai, o ne kaip rašytojai. Pavyzdžiui, tai pasakytina apie dailininko Rimo Valeikio kūrybą (Akvariumo istorijos. Eglės Spyglės paslaptis ir Una mato taip!). Vizualiai labai graži Rasos Joni knyga Mano draugas Paukštelis. Jautriai, įtaigiai sukurtas atstumto, nepritapusio, savo ypatingame pasaulyje gyvenančio Paukštelio paveikslas. Štai knygos skyriuje „Saulėlydis“ Paukštelis paskambina pasakotojui ir paprašo pažvelgti pro langą, kur matyti saulėlydis. Išgirdęs, kad pro langą tematyti kaimyninis daugiabutis, paukštelis nuliūsta drauge su bičiuliu, bet pripažįsta, kad draugas turi didesnę teisę liūdėti. Apskritai Rasos Joni knygoje esama tiesiog puikių vietų. Deja, kartais užmirštamas adresatas. Kažin ar nedideliam vaikui bus aišku, ką reiškia toks sakinys: „Paukštelis verkdamas neutralizuoja [išryškinta mano. – A. G.] pyktį, kuris kaupiasi jo viduje.“

Beje, kai kurie Rasos Joni knygos motyvai panašūs į atsispindinčius Kęstučio Navako knygoje Žvėreliai mokosi draugauti. Joje tik pusė tekstų nauji, kiti du jau pripažinti, apdovanoti. Bet leidinys vientisas ir įspūdingas. Prie autorių, toliau plėtojančių savo kūrybinius sumanymus, priskirtinas ir Julius Keleras. Tai išduoda net jo knygos pavadinimas – 66 istorijos nesibaigia. Beje, jos iliustruotoja Aistė Papartytė Vilniaus knygų mugėje buvo apdovanota už sėkmingą debiutą.

Algimanto Zurbos knyga Voveriukai, voveriukai vaizduoja gana idilišką miško erdvę. Atrodo, kad šį jaukų knygos pasaulį autoriui norėtųsi perkelti ir į XXI a. realybę: kad vaikai, kaip tie voveriukai, visada klausytų tėvelių, o jei ir neklausytų, tai tik dėl smulkmenų; kad, užuot ropštęsi į medžius, eitų pasimaudyti; kad, vos ištikus pavojui, tuojau prisimintų mamos pamokymus ir to pavojaus išvengtų… Bet ar ne per daug toks pasaulis šiuolaikiniams vaikams tolimas? Panašų į Zurbos pasaulį kuria ir Jonas Liniauskas knygoje Bebriukas Bartas, arba Koks tavo vardas. Gražią mažų gyvūnėlių realybę kilniai labdarai atveria autorių kolektyvo knyga Pasakų namučiai (sumanytojas Rimvydas Stankevičius). Šioje vietoje minėtina ir Pirmojo nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureatės Ramintos Baltrušytės apysaka-pasaka Kalvėnų miesto paslaptis bei Silvijos Laurenčikaitės ir Jarlo Aleksandro Bartlingo Cupės ir Zupės gyvenimas bei nepaprasti nuotykiai. Abiejų knygų pasaulis švelnus, gražus, net, galima sakyti, trapus. Ko gero, jos galėtų būti priskirtos prie relaksacinių pasakų, mat skaitydamas nejučia imi šypsotis, pamanai, kad ir tau ta pati linksmųjų musyčių Cupės ir Zupės saulė šviečia, ne tik šviečia – šypsosi, kad ir tau karvutės gali iškepti šokoladinį tortą. Tiesa, Kalvėnų miesto paslaptis nestokoja ir dramatizmo. Veikėjai, kuriems autorė parinko originalius Ukės, Aukio, Pinio ir Nuko vardus, išgyvena daug nuotykių, patiria išdavysčių, meras Enikšis aukoja Pliumpsei vaikus miškinukus, bet skaitytojas, atsidūręs Kalvėnuose, juste jaučia (prie to prisideda ir iliustracijos), kad viskas baigsis gerai, kad nusvers geroji Kalvėnų gyventojų prigimtis, kad galiausiai miestą ims valdyti teisingesnis meras, kad net ir senasis ras vietą po saule ir pan. Apskritai Baltrušytės Kalvėnų miesto paslaptis yra viena stipriausių pasakų ne tik konkurso „Švieskime vaikus“, bet ir visų pernykščių pasakų kontekste.

Iš mažiausiems skirtų pasakų išsiskiria Rimvydo Kepežinsko ir Rasos Baranauskaitės Pelikanas Pranas ir taksas Antanas, arba Kaip svarbu pasiklydus rasti draugą. Ši knyga jau nuskynė 2014 m. Knygos meno konkurso laurus. Ir neatsitiktinai – jos iliustracijos, poligrafinė kokybė, tekstas daro labai geros paveikslų knygos įspūdį. Užklydęs į Lietuvą pelikanas čia randa gerą draugą taksą, o baigiasi knyga gražiu draugystės perspektyvos atvėrimu: „Ei, Pelikano in Lituano!“ – linksmai šūktels taksas, o tada jie vėl susitiks. Ir gal skristi pas draugą į Lietuvą kada nors taps pelikanų tradicija…“

Šalia pasakos – sakmių pasaulis

Keli gerai žinomi autoriai pernai sukūrė literatūrinių sakmių arba įtraukė į kūrinius sakmiškų elementų – pasakojimų apie žmogaus ir velnio, žmogaus ir laumių susitikimą. Tokia yra Nijolės Kliukaitės-Kepenienės Verpėjėlė, kurios paantraštė – „Mitologinės sakmės“. Iš tiesų ši knyga daro dvilypį įspūdį. Joje tiek visko daug – pasakų apie laumes, apie netikėtą užsisvajojusio žmogaus susitikimą su jomis ir minčių, kad šiandien laumėms Lietuvoje nelabai yra vietos gyventi – viską užgožė gražiausiose vietose namus išsistatę žmonės. Justi ir autorės noras perkeisti tikrovę iš Paniūrų į Juokų. Tada visi imtų juoktis taip, kad net obelys pradėtų juoko burbulus nokinti… Deja, neaiškus šios knygos adresatas, tekstų šriftas per smulkus, o kai kurie pasakojimai tokie painūs, juose tiek visko daug, kad net suaugusiam žmogui nelengva išpainioti ir atsekti pagrindinę prasminę giją.

Šeštą legendų ir sakmių knygą Baltas kurėnas pernai išleido produktyvusis Laimonas Inis. Šįkart ji skirta pajūrio regionui ir spalvingai atveria kelių kartų Nidos apželdintojų Kuvertų likimą. Intarpų apie velnių išdaigas į realistinį pasakojimą savo naujoje knygoje Juodoji žvaigždė gana įdomiai įpina Selemonas Paltanavičius. Pavyzdžiui, pasakoje „Nelabieji ir šermukšnio lazda“ autorius samprotauja, kad ne visi žmonės vienodi, kad, „žiūrėk, tarp jų ima ir randasi vienas nei šioks, nei toks, o dažniausiai – tinginys“. Ta tinginystė ir tampa prielaida žmogeliui susitikti velnią…

Sakmiškųjų knygų segmente ypač išsiskiria Kotrynos Zylės Milžinas mažylis. Tai pasakojimas apie vienintelį išlikusį Lietuvos milžiną Kernių, keliaujantį per Lietuvą ir patiriantį be galo daug smagių nuotykių. Dėl savo ypatingos atmosferos, itin skoningų iliustracijų šis kūrinys per trumpą laiką tapo literatūros ir net kultūros reiškiniu.

Debiutų paradas?

Pats laikas pasakyti, kad ir Kotryna Zylė, ir Silvija Laurenčikaitė, ir Raminta Baltrušytė atstovauja gausiam – daugiau kaip trisdešimties – 2014 m. vaikų literatūroje debiutavusių rašytojų būriui. Su ką tik aptartomis knygomis šios autorės įžengė į literatūrą. Tačiau vaikų literatūros debiutante laikytina ir gerai žinoma rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė. Jos kūrinys Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis žanro požiūriu yra tarp pasakos ir nepasakos. Tai pasakojimas apie paauglę Degtukę, kuri jaučiasi vieniša, išgyvena, kad jos tėvai nesusituokę, jos nedžiugina kalėdiniai sveikinimai ir dovanos. Vienintelė atgaiva mergaitei – draugystė su ypatinga moterimi Michalina, kuri randa laiko kitaip ruoštis Kalėdoms: drauge su Degtuke kepa pyragus, mąsto ir kalba su ja apie labai svarbius dalykus. Knygoje mergaitė smarkiai peršąla ir sunkiai suserga. Išgyventi, pereiti per sunkią ligos ir paauglystės kliūtį jai padeda netikėtas knygos veikėjas Pašiauštaplunksnis, su kuriuo bendraudama ji pažįsta tai, ko šiaip jau nepažinojo: įeina į vaikų pragarą, suvokia svarbiausius dalykus apie save ir savo šeimą. Pasakojimas stipriai remiasi į šiandieninę Lietuvos tikrovę, o nei iš šio, nei iš to atsiradęs fantastinis personažas primena begalę panašių pasaulinės literatūros personažų. Pašiauštaplunksnis, panašiai kaip Josteino Gaarderio knygos Ei, ar čia kas nors yra? Mika arba Astridos Lindgren Karlsonas, pagrindinę veikėją išmoko kai ko svarbaus, neleidžia jai jaustis vienišai. Skaitydamas kūrinį, kartais suabejoji dėl vieno ar kito jo momento (ar pasakojimo logika pateisina netikėtą Pašiauštaplunksnio atsiradimą, ar ne per daug sureikšminti eksplicitiškai įkomponuoti tikėjimo klausimai), bet aišku viena, kad tekstas tikrai geras, kad jo kalba puiki, kad įdomiai vaikams keliami svarbūs egzistenciniai klausimai. Belieka palinkėti autorei, kad ši knyga nebūtų vienetinis ir atsitiktinis vaikų literatūros lauko kūrinys.

Vienas smagiausių pernykščių debiutų – Tomo Dirgėlos knyga Apie raganą Šiokiątokią. Tai sklandi, vientisa, kompoziciškai gerai suręsta pasaka, kurioje išlaikytas pasakojimo ritmas ir iki galo žaidžiama vardu Šiokiatokia: tam tikromis akimirkomis ragana būna tai šiokia, tai tokia, tai nei šiokia, nei tokia. Ypač svarbi pasakos savybė – geras humoras. Į tekstą sumaniai įpinta kitų žanrų: dramos kūrinys (raganos sapnas), nonsensas (raganos susitikimas su meistru ir meistro pasakojimas). Pavyzdžiui, kaip šmaikščiai pasakoje žaidžiama posakiu „prarasti viltį“. Kada ragana jaučiasi beprarandanti viltį turguje ką nors nusipirkti, prieina žmogelis ir paklausia, ar ne ji praradusi viltį. Ragana iškart prisipažįsta, kad pametė, ir įsideda į rankinuką (p. 9). Gal ši knyga galėtų pretenduoti ir į Patriotų premiją? Kaip subtiliai joje kalbamasi su vaiku apie patriotizmą – ištekėjusi ragana svarsto, kur vykti į povestuvinę kelionę: „Gal į Turkiją, o galbūt – į Egiptą, / Į Paryžių, o gal į Romą, gal į Nicą, / Į Australiją, į Graikijos salelę… / Kad juos kur – geriau į Anykščių šilelį“ (p. 66).

Tėčiai – ne tik savo vaikams

Pernai kelias pasakų knygas išleido keli tėčiai (iki šiol dažniausiai tai darydavo mamos ar močiutės). Sukūrę pasakų savo vaikams, po kiek laiko nusprendė, kad jos galėtų būti įdomios ir kitiems. Tai Linas Kėvelaitis ir jo Slaptoji princo Druado užduotis, Kęstutis Jašinskas ir jo Grigiškių katino raštai, Dainius Šukys ir net dvi jo knygos – Višta, kurią prarijo rūkas ir Ežys, kuris mylėjo slapta. Pastarasis debiutantas kuria paprastas, nepretenzingas pasakėles apie gyvulių gyvenimą, jose esama neblogo humoro. Štai pirmosios pasakos pabaigoje galiausiai vištą apsikabina gaidys…

Kęstutis Jašinskas šmaikščiai pasakoja apie tris Grigiškių katinus – jų nuotykius ir draugystę. Sužinoję, kad žvejoti ir gaudyti žuvį yra skirtingi dalykai, katinai sužvejotą žuvį paleidžia. Paskui paleidžia ir sliekus, kad šie pasislėptų po pernykščiais lapais. Pažvejoję pasodina du riešutus, kad išpirktų kaltę už neteisėtai nukirstus lazdynus… Žodžiu, veikia akivaizdi pavyzdžio didaktika. Ypač linksmas nuotykis, kai tie trys draugeliai eina vogti dešrų. Norėtųsi paskatinti autorių rašyti toliau, kad tas kūrinio pabaigoje kažkur iškeliavęs katinas sugrįžtų, kad atsirastų kitų katinų, kitų veikėjų. Gyvenimiškos patirties jam, atrodo, užtektų daugeliui pasakų ir pasakojimų.

Silpniausia ir atvirai didaktinė Kėvelaičio Slaptoji princo Druado užduotis – apie berniuko ir skruzdėlių draugystę… (Po Vytauto Tamulaičio Skruzdėlytės Greitutės nuotykių imtis skruzdžių temos, atrodo, rizikinga.) Susidaro įspūdis, kad knygos pasakotojas visiškai nepasitiki vaiku. Kiekvieną dalyką jam kramtyte sukramto, kad nebeliktų apie ką galvoti. Kaip kitaip reikėtų vertinti tokius pamokymus: „Cha! Štai tau pirmoji skruzdžių pamoka – nesusidaryk nuomonės apie kitą, kol jo gerai nepažįsti. Skruzdėliukus nebūtinai pagal dydį reikia vertinti, mes esame gerosios skruzdėlės ir mėgaujamės gyvenimu“ (p. 7)?

Girtinas autorius už įdomius pažintinius knygos intarpus, kuriuose pasakos realybė priartėja prie asmeninės patirties bendraujant su sūnumi. Pavyzdžiui, vaikas prisimena, kaip su tėveliu dėdavęs į skruzdėlyną mažas šakeles, o vėliau jas čiulpdavęs ir mėgaudavęsis saldoku nektaru. Skaitant knygą kilo mintis, kad gal šiam autoriui geriau sektųsi rašyti realistinę knygą apie tėčio ir sūnaus bendravimą ir bendrą patirtį, apie vienas kito pažinimą ir abiejų augimą.

Norėtųsi pasveikinti tėčius debiutantus. Smagu, kad jus, tokius ypatingus, turi jūsų vaikai, smagu, kad savo širdį atveriate rašydami ir kitiems.

Psichologų pasakos

Gerai suprasdama psichologinį pasakų poveikį vaikams psichologė Ona Bitutė sukūrė knygą Ežiukas Poviliukas jaukinasi baimę – kūrinio idėja užkoduota jau pavadinime. Ežiukas visko bijo, suaugusieji jam sako, kad bijoti kvaila, bet tai nepadeda liautis bijojus. Ir tik vienintelis senelis pripažįsta anūkėlio baimę, leidžia su ja susidraugauti ir padeda išgyti.

Panašus ir Renatos Lazdin Tikras stebuklas. Pagrindinis psichologų knygų tikslas ne literatūrinis, o psichologinis. Jų pasakojimai schemiški ir tiesiog pasmerkti būti nuspėjami, nes konstrukcijos principas aiškus, o pasakiškumas dažnai tėra mechaniškai susiūtas apvalkalas. Vis dėlto utilitarine prasme šie kūrinėliai, kaip ir kitos pastaruoju metu išpopuliarėjusios terapinės pasakos, yra naudingi, svarbūs. Tokią knygą – Pasakos apie tave ir mane – išleido Lina Krukauskienė. Po pasakos „Futbolininkas Utis“ pavadinimu rašoma, kad tai „Pasaka apie ne visada gerą draugų įtaką“. Jos logika tokia: besimaudantį meškutį draugas pakviečia žaisti futbolo. Meškutis primena draugui, kad mamos yra mokiusios, jog sušlapus nevalia eiti į kiemą – susirgsi. Vis dėlto draugo įkalbėtas jis eina žaisti futbolo ir galiausiai, žinoma, suserga. Beveik visos knygos pasakos kuriamos tokiu pat principu: pasirinkimas, veiksmas, padariniai, atgaila ir išgijimas.

Išplėtoto siužeto pasakos

Praeitų metų debiutantas Darius Rekis parašė išplėtoto siužeto pasaką Viską susapnuoti dar kartą. Ši knyga kelia dvilypius jausmus. Įdomiai kuriami gana netradiciniai sieninio laikrodžio, akmens Jono, fantastiškosios mergaitės Laimos ir kiti personažai, išmoningai kalbamasi su vaiku apie svarbius egzistencinius dalykus: laiką, būtinybę džiaugtis viskuo, ką teikia gyvenimas, džiaugsmą gyventi, džiaugsmą bėgioti (tai stipriai atskleidžiama parodant kontrastą: jeigu negali vaikščioti, o sapne bėgioji, tada suprasi, „kaip gera yra galėti bėgti“ (p. 19). Pasakojimas prasideda populiariu šiandieninėje vaikų literatūroje vaiko negalios motyvu. Berniukas turi atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį, jis mažai juda, jo pasaulis susiaurėja ir tada atsiveria galimybė realųjį pasaulį perkelti į fantastinį ir išplėsti. Beje, šioje pasakoje vaiko neįgalumas laikinas – knygos pabaigoje tarsi nubudęs iš miego berniukas supranta, kad vėl gali vaikščioti. Taigi neįgalumas tarsi tampa galimybės plėtoti pasaką priežastimi: prie lovos prikaustytam vaikui prakalba sieninis laikrodis, savo žodį taria net akmuo. Panašiai kaip Renata Šerelytė knygoje Rebekos salos, Rekis savo pasaką taip pat konstruoja kaip veikėjų apsilankymą įvairiose Miego salose, į kurias negali patekti suaugusieji. Fantazijos autoriui nestinga. O kuo šis kūrinys trikdo? Knyga akivaizdžiai skirta jaunesniesiems paaugliams – 11–12 metų vaikams, o raidžių dydis tarsi orientuotų į vyresniuosius paauglius. Labai pasigedau geresnės poligrafinės kokybės, apskritai vizualiai gražesnės knygos, kuri savaime signalizuotų, kad tai pasaka. Knygos viršelis niūrus, nepatrauklus net suaugusiajam. Kūrinio vertę menkina ir kalba. Argi natūralu, kad apie dvylikametę sapno mergaitę būtų sakoma, jog „ji žiūrėjo taip, lyg jai dabar į viską nusispjaut [išryškinta mano. – A. G.]“ (p. 62), argi natūralu, kad apie vaiką ir vaikui būtų rašoma taip: „Laima paaukojo save, bet tuo pat metu savęs neprarado kaip asmenybės [išryškinta mano. – A. G.]…“ (p. 183)? Vis dėlto knyga rodo nemažą kūrybinį autoriaus potencialą.

Daugelis maginės fantastikos mėgėjų per kelerius metus labai pamėgo Neringos Vaitkutės kuriamus pasaulius. Pirmąsias savo knygas skyrusi 8–10 metų vaikams, rašytoja tarsi užaugino skaitytoją, o drauge užaugino ir veikėją: pirmosios naujojo kūrinio Tamsa, kuri prabudo dalies veikėjai Jorei Amarilei jau 12 metų. Knyga daro stiprų įspūdį. Joje kuriami maginei fantastikai būdingi antriniai pasauliai, bet jais neužsižaidžiama, jie nėra savitiksliai. Daug daugiau dėmesio skiriama veikėjų pasauliams. Savo problematika knyga daugeliu požiūrių artima psichologinei realistinei prozai. Ypač patrauklūs vaikų, paauglių tarpusavio santykiai, beužgimstanti Jorės ir Skajaus meilė, pamatoma pasidalijimo vienas kito tamsa perspektyvoje, net knygoje šmėžuojančios identiškos Mirandos dvynukės Milė ir Ksilė piešiamos itin įtaigiai, kaip gebančios sukurti tvirtą tarpusavio vienovę, bet drauge ignoruoti kitus, nekreipti į juos dėmesio.

Baigęs skaityti šią knygą, neabejotinai nudžiungi, kad bus tęsinys. Džiaugiesi jau vien tuo, kad pirmoji dalis baigėsi liūdnai: Jorės yra ieškoma, ji be tikrųjų namų, tik sapnuose gyvena šviesiame pasaulyje, kuriame yra vietos ir Skajui. Užvertusi knygą pamaniau: kaip šaunu, kad Lietuvoje turime gerą Terry’io Pratchetto mokinę Vaitkutę.

Jeigu skirtume „Avietės“ įvertinimą…

Reikia pasakyti, kad pernai, palyginti su ankstesniais metais, beviltiškai prastų pasakų knygų pasirodė gerokai mažiau. Geriausi pasakų rašytojai ir leidyklos yra kilstelėję bendrą lietuvių autorių pasakų lygį. Vis dėlto kelios pasakos dėl vienų ar kitų priežasčių smarkiai nuvilia.

Vyresniosios kartos autoriai kartais staiga pajunta begalinį troškimą perduoti šiuolaikiniams vaikams kokią nors žinią ir renkasi pasakos žanrą. Pavyzdžiui, taip elgiasi mokslininkas Vytautas Nezgada knygoje Kelionė Paukščių taku į Grįžulo Ratus. Poligrafija ir iliustracijomis ši knyga labiau primena brošiūrą. Siužetas nuspėjamas. Berniukas Mantas sapne patenka į Paukščių Taką, kur susiduria su daugeliu kosmoso dalykų. Justi aiški autoriaus vizija, kokį jis norėtų matyti šiuolaikinį vaiką, bet vargu ar tai realu. Didžiausia bėda – prikišama didaktika supriešinant berniuko pasaulį ir Paukščių Tako realybę, kurioje daug „grožio, meilės, brolystės-seserystės, pagarbos ne tik vienas kitam, bet ir aplinkai, kuri tiek atvira, kiek ir paslaptinga“ (p. 8).

Jonas Kučinskas parašė pasaką Žvirblių miškas. Ši knyga, išleista Radviliškio „Literos“ leidyklos, galėtų pretenduoti į blogiausios metų pasakos vardą. O „Avietė“ jai galėtų būti skirta už visišką adresato nepajautimą. Tai pasaka, kurioje, tarsi kokiame Justino Marcinkevičiaus Grybų kare, miško gyventojai kuria savo mažą miestą. Jame veikia metrikacijos biuras (ar dažnai šie žodžiai mūsų laikais vartojami?), virtinė kontorų, savivaldybė, kalbama apie kiškių nubaudimą pririšant juos prie medžio (gera antipedagogikos dozė!)

Neįtikina ir dvi knygas – Debesėlis ir Mažasis baltas – išleidusio Raimondo J. Nabaus pasakų pasaulis. Tiesa, antrojoje iš jų justi labai gera autoriaus intencija – pažvelgti į Žemę tarsi naujai, susirūpinusiomis akimis, pažvelgti ir pasakyti, kad „šios planetos energijos ištekliai yra labai riboti, todėl reikia taupyti“ (p. 29). Pasakos idėja paprasta – kitą pamilstame tik geriau pažinę. Kitos planetos gyventojai, atvykę į Žemę, supranta, kad ne taip čia ir blogai, kad čia galima paragauti skanaus šokoladinio kekso, sūrio omleto… Galiausiai jie prieina prie išvados, kad čia verta pasilikti. Tik bėda, kad pasaka parašyta medine kalba. Tas pat pasakytina ir apie Debesėlį.

Nors ant debiutuojančio gimnazisto Oskaro Venckaus knygos Mes iš Žemės parašyta, kad ją gali skaityti tik vaikai ir paaugliai, o suaugusiesiems tai griežtai draudžiama (dar daugiau – „kas nepaklus, bus ištremtas į amžinos vaikystės šalį be galimybės sugrįžti“), vis dėlto surizikavau ją perskaityti. Autoriaus žodžiai įvadiniame knygos straipsnyje, jog „tikrai nemanau esąs tiek gabus, kad prilygčiau tikriems rašytojams“, kol kas nėra poza. Kad ir kiek tekstą taisytų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, jaučiame, kad tvirtai sukalti gero teksto autoriui kol kas nesiseka, kad dar reikia parašyti ne vieną kūrinį į stalčių, kol galbūt rasis tokių, kurie būtų verti spausdinti.

Apibendrinimas

Dauguma pernai išleistų pasakų knygų remiasi į XXI a. antrojo dešimtmečio Lietuvos tikrovę. Lengvai atpažįstamos pačios įvairiausios realijos: ekologinės, politinės, švietimo ir pan. Tik kad toji realybė sensta greičiau, nei galima tikėtis. Štai 2014 m. išleistas pasakas skaitome… 2015-aisiais. Ir ką? Ogi katinai ten graužia penkių litų monetas (Jašinsko knyga), nors jau turėtų graužti eurus, Šiokiatokia ragana automobilį perka ir parduoda irgi už litus (Dirgėlos knyga)…

Pasakose justi braižomas Lietuvos žemėlapis. Visi keliai veda į Vilnių. Ir pasakų veikėjai veržiasi į sostinę, net raganos ten vyksta norėdamos išgarsėti. Smagu, kai pasakose atsispindi regionų tikrovė. Pernai gražiai nusilenkta Vilniaus priemiesčiui Grigiškėms (ta pati Jašinsko knyga), Čepkelių raistui, kitoms Lietuvos vietoms (Kotrynos Zylės Milžinas mažylis).

Iš ko pasakų autoriai dažniausiai pasišaipo? Iš populiariosios kultūros. Iš „Šluotų suktinio“, iš netikrų žvaigždžių, iš lietuvių niūrumo, liūdnumo ir pesimizmo. Antai Dirgėlos ragana Šiokiatokia, parašiusi eilėraščių rinkinį Kaip man gera gyventi, sulaukia kritikos, jog pavadinimas nei šioks, nei toks, nes yra tiek daug priežasčių gyventi blogai, kad jų būtų neįmanoma surašyti net į šešiasdešimt keturis laiškus…

Pernai į Lietuvą savo pasakomis sugrįžo kelios lietuvių autorės, gyvenančios užsienyje. Iš Vokietijos Lietuvos skaitytojams linkėjimus siunčia Indrė Bergner (Visi mes esame vaikai), iš Belgijos – Lina Mumgaudytė (Pono Čao diena), iš Kinijos ir Olandijos – Evelina Daciūtė ir Rasa Kaper (Meškių istorijos. Lubinų labirintas). Visi šie sugrįžimai įdomūs. Autorės tikrai turi ką pasakyti.

Kurdami pasakas, autoriai siekia būti originalūs, įsivaizduoja, kad jų kūriniai vieninteliai ir nepakartojami. Bet juos perskaičius akivaizdu, kad daugelio rašytojų meninis mąstymas labai panašus, kad daugelis dalykų vertinami gana stereotipiškai, kad nepriklausantys vienas nuo kito kūrėjai panašiai interpretuoja tuos pačius dalykus. Štai knygoje Grigiškių katino raštai katinas įsteigia grožio saloną ir besistengdamas pirmąjį klientą nukerpa plikai, o bandydamas klaidą ištaisyti ištepa jį klijais ir aplipina nukirptu kailiu (tokios šukuosenos jau kitą dieną trokšta visos miestelio katės – juk taip originalu). Panašiai ir madingoji Dirgėlos ragana svajoja apie peles, o iš tiesų – apie katiną, kurį „galima apkirpti, supinti ar net perdažyti ryškiai žaliai ar blyškiai mėlynai, nešiotis kišenėje ar madingame rankinuke“ (p. 9). Per didelis svoris taip pat kankina ne vienos pasakos veikėjus. Štai ragana Šiokiatokia taip baisiai sustorėja, kad turi parduoti to sustorėjimo priežastį – automobilį. O Grigiškių katinas taip įsimąsto apie gyvenimo prasmę ir kur – Grigiškėse, Balbieriškyje ar Vievyje – geriau gyventi, kad bemąstydamas pradeda tukti.

Gaila, bet pasakose, kaip ir Lietuvos tikrovėje, nepaliaujamai daugėja nelietuviškų vaikų vardų – mergaitės Paulos susipažįsta su dinozaurais Frankais (Baltrukonytės Blynai spintoje).

Pasakose įsigali reliatyvizmas. Nebėra vien blogų ar vien gerų veikėjų. Visi archetipiškai blogi, net blogio jėgas žymintys padarai įgyja priešingą reikšmę. Dinozaurai, žmogėdros, slibinai, vampyrai, gyvatės tampa gerais mielais dinozauriukais ar kitokiais žmogėdriukais, o mergaitės Paulos mielai su jais draugauja ir net papuošia tarsi eglutę. Ir raganos nebėra tradicinės velnio sužadėtinės, o kaip tik visai geros, įdomios, na, tiesiog „šiokiostokios“. Taip neutralizuojama šių padarų jėga, jie tampa neveiksnūs, o vaikai, priešingai, – daug stipresni. Be abejo, taip įkūnijamas tradicinis mažo vaiko noras būti stipriam. Bet ar verta pasakose taip vaizduoti tradiciškai, archetipiškai pavojingas, blogį simbolizuojančias jėgas?

Kokie pagrindiniai 2014 m. lietuvių literatūrinių pasakų įvaizdžiai? Pelės, katinai, skruzdėlės, kakava ir kiti gėrimai, sapnai… Taigi vėl viskas kartojasi, bet tikriausiai pasakoms tai dera – jose daug dalykų turi kartotis.

Geri buvo 2014-ieji. Geri metai pasakai. Kad tokie geri jie būtų ir tikrovėje…

Rubriką remia Lietuvos kultūros taryba.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 1 (73)