SKAMBIOS, DAININGOS POEZIJOS KŪRĖJA (Almos Karosaitės 70-mečiui)

Pernai netekome poetės Almos Karosaitės (1945–2014). Kai atsiverčiu jos poezijos knygelę, visad prisimenu mūsų pirmojo susitikimo įspūdį. Tai nutiko apie 1992 m., kai dar moksleivis patekau į Respublikinį jaunųjų filologų konkursą. Ten Karosaitė kartu su Valdemaru Kukulu ir, atrodo, su Maryte Kontrimaite buvo vertinimo komisijos narė. Nelabai pamenu, ką kalbėjo mūsų sekcijoje, bet pats įspūdis išliko šviesus. Giedras kalbėjimas, nenutylint tam tikrų bėdų, taiklūs pastebėjimai ir podraug noras neužgauti gerokai jaunesnių, besiplunksnuojančių kūrėjų.

Tas giedro, šviesaus ir švaraus kalbėjimo pojūtis išlieka ir skaitant visus Karosaitės tekstus. Jos kūrybinį palikimą, ko gero, prasmingiausia aptarti dviem etapais: poezija, skirta suaugusiesiems, ir eilės, skirtos vaikams.

Apie eilėraščius suaugusiesiems

Ši Almos Karosaitės kūrybinio paveldo dalis nėra itin gausi. Faktai tokie: poetė debiutavo 1979 m. eilėraščių rinkiniu Eini su manimi, 1983 m. pasirodė jos rinkinys Žemė balų akimis, o dar vienas suaugusiesiems skirtas rinkinys išėjo jau po dvidešimt trejų metų – 2006-aisiais skaitytojus pasiekė poezijos knyga Meilės vakaro rankraštis. Iš šių rinkinių atrinkti eilėraščiai sugulė į 2015 m. pasirodžiusią Karosaitės eilėraščių rinktinę …mylėjau, betgi pavargau…

Pirmųjų poetės rinkinių tuometinė konjunktūra labai teigiamai vertinti neskubėjo. Tiesa, 1979 m. ji gavo apdovanojimą už geriausią poeziją žemdirbiams, o 1983 m. – už eilėraštį, skirtą kaimo mokytojui, bet tai ir viskas…

Nesiimu vertinti šios situacijos, kaip ir kategoriškomis nutartimis aukštinti ar menkinti poezijos suaugusiesiems, bet kritikos šaltiniai vienu balsu tvirtina Karosaitę buvus vaikų poetę, kūryba vaikams laikoma jos „tikruoju pašaukimu“ (Donata Mitaitė).

O kas trukdė šiai poetei atsišaukti į suaugusiųjų poezijos kvietimus? Atkreipčiau dėmesį į du aspektus. Pirma, savo poetika Karosaitės rinkiniai šliejasi prie tradicijos – jausmingo kalbėjimo, nostalgiškų intonacijų, romanso. Baigiantis aštuntajam dešimtmečiui, šis poetinio kalbėjimo kelias jau buvo gerokai išvažinėtas ir pabodęs, jau ne sykį pasukęs ir per lietuvių poečių įsavintas, romantinės gijos siejamas kūrybos teritorijas, – jau būta Salomėjos Nėries, jau yra Janina Degutytė ar – beveik šalia – šiek tiek anksčiau debiutavusi Onė Baliukonytė… Ginkdie, nedrįsčiau tapatinti šių kūrėjų kūrybos ar lemties trajektorijų, bet šliejimosi prie romantinės tradicijos irgi neatimsi.

Iš čia tarsi žuvis išplauktų antrasis aspektas – ir vėl susijęs su tuomete poetinės konjunktūros situacija. XX a. aštuntasis dešimtmetis padovanojo nemažai stiprių, į modernistinį kelią linkusių debiutų. Tarkim, literatūrologė Rita Tūtlytė, gimusiuosius tarp 1947 ir 1954 m. įvardydama kaip vidurinę poetų kartą, kalba apie „ryškius 1975–80 metų debiutus“. Ir kas gi jiems būdinga? „Tai – angažavęsi avangardui, orientavęsi į XX a. pirmosios pusės užsienio ar XX a. pradžios rusų modernizmą, visuomeniški, o kartu maištingi poetai, į poeziją atėję su jaunatvišku užmoju (Grybauskas, Baliukonytė, Cieškaitė, Jonynas, Patackas, Kukulas, Rubavičius, Platelis). Per dešimt metų (1980–1990) jie suformuoja ryškų savo poezijos įvaizdį.“¹ Taigi triukšmingoje margaspalvėje avangardo ir modernizmo atradėjų grupėje Karosaitei su savo labiau tradicine kalbėsena būti pastebėtai platesniame kontekste buvo nedaug galimybių. Žinoma, tai tik vienas suvokimo variantas.

Aptarus atėjimo į literatūrą ir konjunktūros kontekstus, verta bent keletu sakinių užsiminti ir apie pačius eilėraščius. Karosaitės poetiniam kalbėjimui būdingas melodingumas, ritmas, rimas – darna, kurią autorė bando išlaikyti rašydama apie žmogaus potyrius (meilę, vienatvę, viltį, liūdesį, išsiskyrimą ir kt.) pasitelkdama gamtos įvaizdžius (lietų, mišką, mėnulį, paukščius). Apžvelgdami Karosaitės kūrybos formą, rasime ir paprastą ketureilį, ir sonetą, ir akrostichą.

Pridurtina, kad beveik visą Karosaitės kūrybą galima dainuoti ar bent akompanuoti gitara. Tai galioja ir suaugusiųjų kūrybai, ir vaikams skirtiems eilėraščiams.

Svarbus Karosaitei ir gimtasis Biržų kraštas. Minimas jos eilėse ir pasisakymuose. Pavyzdžiui, autobiografijoje atsidūstama: „Matau jį kaip gyvą – tą šiaurinės Lietuvos iškyšulėlį.“² Tam tikras eiliavimo, eilutės lengvumas turbūt kai kam pasufleruodavo mintį, kad gal visi ten taip lengvai rašo. Bet poetė tai paneigia: „Aš labai sunkiai rašau. Kuo toliau, tuo sunkiau.“³ O atsakinėdama į turbūt gana dažną klausimą apie savo ir kito žinomo biržiečio Kazio Binkio ryšį mažiesiems skirtame interviu Karosaitė yra minėjusi, kad šio poeto kūryba jai artima: „Per jėgą giminaite nepasidarysi, bet turėti binkiškos dvasios būtų didelė garbė. Man atrodo, kad aš asmeniškai pažįstu jo Tamošių Bekepurį.“⁴

Čia verta pakalbėti ir apie satyrines eilėraščių tonacijas. Net atsisveikinimo tekste⁵ poetė Meilė Kudarauskaitė, gerai pažinojusi Karosaitę dar nuo studijų laikų, priminė šmaikštų šios kūrėjos tekstuką (niekuo nenusileidžiantį binkiškoms replikoms), skirtą tuometinėms realijoms:

Lankstėsi klevai ir pušys,

Kada klasikas Baltušis

Mušdams į krūtinę sakės,

Kaip vainiko jis netekęs,

Kaip jį Monika artistė

Pakartotinai suvystė,

Bet tai buvo taip seniai,

Kad užgožė kūriniai…

Nuo satyrinės gaidos grįžtu prie normalios tonacijos klausdamas, ar tikrai jau viskas, ką Karosaitė parašė suaugusiesiems, juos ir pasiekė? Spėju, kad ne. Nors viename renginyje poetės bičiulę vaikų kūrėją Zitą Gaižauskaitę teko girdėti kalbant, kad apimta nevilties didelę dalį rankraščių Alma sunaikino, vis dėlto norėtųsi tikėti ir poetės sūnėno kitame vakare pasakytais žodžiais, kad nemažai popierių dar liko. Ir tas tikėjimas sumišęs su kuo geriausiais palinkėjimais archyvų tvarkytojams ir tyrėjams – gal dar ne viskas, kas gera, jau sudėta į rinkinius? Svarbus ir Gaižauskaitės iškeltas klausimas, ar nevertėtų surinkti atsiminimų apie Karosaitę.

Apie vaikų poeziją

Pasak bibliografų, poetė išleido apie trisdešimt knygų vaikams (čia turbūt turimi omeny ir pakartotiniai leidimai). Laiko atkarpą nurodytume tokią: pirmoji Karosaitės knyga vaikams (Gatvė be skėčio) pasirodė 1982 m., o kol kas paskutinė (Lapės paso paieška) – 2014 m.

Literatūros kritikai Karosaitės eilėraščių rinkinius apibūdina taip: „skambūs, kalbantys apie antropomorfizuotų žvėrelių, vaikų nuotykius, skleidžiantys ramybę, bet primenantys, kad kas nors gali atklysti „nelaimės keliais“⁶. Nėra prasmės ginčytis su „Lietuvių literatūros enciklopedijos“ ištarmėmis, tad visiškai pritariu tokiam apibūdinimui ir pamėginsiu šias apibrėžtis kiek praskleisti.

Skambumas, dainingumas, kaip minėjome, būdingas ir suaugusiesiems, ne tik vaikams skirtai Karosaitės poezijai. Nerasi šlubuojančio rimo ar ritmo, dėl to tekstas lengvai įsimenamas. Tarp sektinų pavyzdžių ir autoritetų Karosaitė savo pasisakymuose ne kartą mini Martyną Vainilaitį, ir galima drąsiai teigti, kad skambesio skaidrumo, fonikos realizavimo prasme poetė niekuo jam nenusileidžia. Atsivertę jau pačią pirmąją šios autorės knygą vaikams priešlapyje randame tokią dedikaciją: „Mieli / Skaitytojai / Mažyliai! // Rašau / Jums / Nuoširdžiai / ir / Tyliai…“ (Gatvė be skėčio, 1982). Ši dedikacija apibūdina ne tik pačios poetės kūrimo būdą ir laikyseną. Įraše atsispindi ir skambesys, ir dainingumas, ir intonacinių skyrybos ženklų amplitudė – nuo šauktuko iki daugtaškio (tarp šių ženklų įvairiuose poetės kūriniuose aptiksime ir įprastuosius – kablelį, brūkšnį, tašką ir tiesioginei kalbai reikšti vartojamus jų junginius). Štai tos pačios knygos eilėraštis „Kūmutė ir genys“: „Bet nutarė pati ištirti, / Ar ji tikrai ten vilką girdi… / Todėl ilgai negaišus leidos / Tenai, kur sklido kirvio aidas. / O gal jau baigtas statinys?.. / Žvilgt žvilgt – ogi priešais ją – genys!“⁷ (p. 29). Minėtos savybės išlieka visoje paskesnėje Karosaitės poezijoje vaikams.

„Antropomorfizuotų žvėrelių“ kategorijoje aptinkame didžiulį gyvūnijos pasaulį. Jau vien knygų pavadinimai byloja patys: Kaip lapė vilkui vištieną virė (1991), Zuikiui Puikiui šešeri (1996), Šilėnų šarkos šokoladas (1997), Asilėlis: eilėraščiai mergaitėms ir berniukams (1999), Kačiukų ABC (2005), Šuniukų ABC (2006) ir kt. O tuose leidiniuose dar aptiktume žvirblių, karvių, apuokų, pelėdų, širšių, bičių, žąsų, voverių, lokių, žuvų ir t. t. Tokiame įvairiame Karosaitės pasaulyje visi jie turi savo balsą ir elgsenos modelį. Kalba. Klausia. Išgyvena. Patenka į įvairias situacijas, iš kurių yra ko pasimokyti. Atrodytų, poetė čia atsiduria tarp panašių vaikams rašančių ir didesne ar mažesne įvairove pasižyminčių gyvūnijos pasaulių valdytojų, apgyvendinusių lietuvišką literatūros arealą. Tačiau autorius autoriui nelygu. Labai svarbi intencija, siekis tobulėti. Tokį troškimą liudytų ir pačios Karosaitės nesyk pokalbiuose išsakytos ambicijos mokytis rašyti vaikams iš Vainilaičio, Vytautės Žilinskaitės, kūrėjos žavėjimasis Jonu Strielkūnu, Alfonsu Maldoniu, kurie, pasak poetės, „neišsižadėdami tradicinio ketureilio, pasiekė tokių minties aukštumų“⁸. Apibrėžti, kiek ir kokių literatūrinių viršukalnių Karosaitei pavyko pasiekti, – jau ateities tyrėjų reikalas.

Šiais žodžiais tik noriu patvirtinti, jog gausus literatūrinis Karosaitės palikimas vaikams vertas atidžiai peržvelgti ne tik dėl to, kad praturtino mūsų tradiciją, bet ir dėl atsakomybės adresatui, platesnės literatūros, meno misijos suvokimo, kurį jautė rašydama: „Vaikų neapgausi ne tik literatūroje, bet ir gyvenime. Daugumos akys šiandien nukreiptos į turtą, o gerojo dėmesio akys turi būti nukreiptos į žmogų ir jo vaiką. Reikia bandyti šiuos atšiaurius laikus žmoginti, aiškinti rinkos ir konkurencijos esmę žmogiškumo naudai, o ne priešingai. Skatinti sveikas ambicijas, o ne liaupsinti nusipirkusiuosius laimingą bilietą. Mene šią misiją gali atlikti tik labai geri kūrėjai, pradedant kinu, muzika, daile ir baigiant literatūra. Pastaroji (žinoma, tik labai gera) bene ilgiausiai išlieka. Vaikas turi baigti humanizmo mokyklą, nebūti dvasios beraštis, tuomet ir kompiuteriai, ir visa, kas pažangu, tarnaus doriems tikslams.“⁹

Šie Karosaitės žodžiai, liudijantys norą rašyti atsakingai, perša ir kitą mintį: žvelgdami į gausų poetės knygų vaikams derlių, išvystume, kad nemaža dalis jų (galbūt išskyrus pirmąsias), leistų jau Nepriklausomybės metais, įgyja tikslesnį adresatą, labiau struktūruotą, priartėjusį prie mokymo programų turinį. Tarkim, Metų ratas (1999) skirtas kalendoriui pažinti, Gero elgesio pradinė (2003), Mandagumas atvirkščiai (2009) primena tam tikrus etikos dalykus, minėtos Kačiukų ABC ir Šuniukų ABC padeda pažinti raides, dar kitos turi eiliavimo užduočių, žodžiu, galima rasti įvairių pradinukams ir netgi vyresniesiems (Konsultuoja Balys Gražbylys, 2004) skirtų knygelių, turinčių aiškią paskirtį.

Šalia šių knygų buvo leidžiamos ir kitos – taip pat turinčios tų išminties krislų, kuriuos kiekvienas norintysis gali išsiimti, bet neprivalo. Tokios kūrybos būta ir praeito amžiaus devintojo–dešimtojo dešimtmečio Karosaitės eilėraščių rinkiniuose. Iš dar nevardytų paminėtinos Kas mažas neišdykęs (1986), Trakšt ir brakšt (1989), Mikė, Milda ir Matilda (1997), Nosytės tiesumu (1997).

Apie dvi pastarąsias knygas, apžvelgdama metų vaikų poezijos lauką, literatūros tyrėja Loreta Žvironaitė rašė: „Didaktinė eilėraščių potekstė akivaizdi, tačiau Alma Karosaitė žavisi spontaniška vaiko prigimtimi, gyvybingumu, ne pamokslauja dėl netinkamo elgesio, o tik parodo situacijas, kuriose lyrinio subjekto elgesys kelia juoką, verčia stebėtis ir skatina elgtis kitaip.“¹⁰

Man atrodo, kad šis atsargus, neprikišamas, sakyčiau, pagarbus ir paliekantis erdvės vaiko orumui santykis didžiojoje dalyje Karosaitės tekstų ir yra jos populiarumo priežastis. Juoktis drauge su vaiku, o ne jį virkdyti – didis menas, ne kiekvienam pasiduodantis. Galiu tai drąsiai ir iš savo nebūtinai sėkmingos patirties paliudyti. Todėl kiekvienas, o juo labiau poetinis tekstas, galintis tapti susikalbėjimo raktu, yra aukso vertės, o dažnai net ir vertingesnis.

Paskutinis dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, yra ypatingos pagarbos nusipelnantis Karosaitės personažas – asilėlis. Kūrėjos bendradarbis ir kraštietis rašytojas Algimantas Zurba jį pristato taip: „Sakykit, mielieji, kur pasaulį išvydo pats nuoširdžiausias, atviriausias ir tauriausias vaikų bičiulis Asilėlis? Ne, ne šiltuose kraštuose, ne svaigiose kalnų perėjose ar saulės išdegintų dykumų pakraščiuose. <…> Jaukiojo gyvulėlio Tėvynė – ramių upių išvagotos, eglynais beržynais išsikaišiusios Biržų krašto lygumos. Tos pačios, kurių rasotas pievas, žvangučių prižėlusias pakrūmes vaikystėje išbraidė Alma Karosaitė.“¹¹

Karosaitė yra išleidusi keletą knygų apie asilėlį: Asilėlis: eilėraščiai mergaitėms ir berniukams (1999), Asilėlis Benas žinių šaltinyje (2001) ir Kurgi ta Asilija? (2003; abi kartu su sūnėnu Artūru Karosu) ir Asilėlis Benas svajonių žirgyne (2013).

Manyčiau, kad šį knygų ciklą galima laikyti poetės kūrybos šerdimi. Tokį mano ryžtą pastiprintų ir vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba, kelissyk renginiuose, skirtuose Karosaitės atminimui, priminęs asilėliui skirtus eilėraščius. Pasak literatūrologo, ir pati poetė nepraleisdavusi progos paskaityti apie asilėlį.

Tad eilėraščiu apie jį Almos Karosaitės kūrybos gairių apžvalgą ir baigiu, siūlydamas šią citatą įvertinti kaip liudijimą, kad poetės kūryba ras savo skaitytoją literatūriniuose ne tik esamojo, bet ir būsimojo laiko kontekstuose.

Oi, kaip asilėliui

Liūdna ir sunku –

Jis nenori būti

Asilo vaiku.

Jis norėtų būti

Baltu žirgeliu.

Asilė jam sako:

„Vaike, negaliu

Aš tavęs paversti

Tuo, kuo tu geidi,

Jei tu šitoks gimęs

Motinos širdy…

Gal kiti padės tau?

Gal dar ne vėlu?

Betgi kaip pasaulis

Liks be asilų?“¹²

^{______________________________________________}

¹ Rita Tūtlytė, „Nuo maištingos bohemos iki tylių meditacijų“, Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002), sud. Giedrius Viliūnas, Vilnius: Alma littera, 2003 [interneto prieiga: http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/trijukrt/nuomikit.htm].

² Alma Karosaitė, Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos, Vilnius: Vaga, 1980, t. 1, p. 641.

³ „Dešimt „Genio“ klausimų, į kuriuos atsako poetė Alma Karosaitė“, Genys, 2000, Nr. 5, p. 2.

⁴ Ibid.

⁵ Meilė Kudarauskaitė, „In memoriam. Alma Karosaitė“, Metai, 2014, Nr. 10 [interneto prieiga: http://www.tekstai. lt/tekstu-naujienos/7758-in-memoriam-alma-karosaite].

⁶ Donata Mitaitė, „Karosaitė Alma“, Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 220.

⁷ Alma Karosaitė, Gatvė be skėčio: eilėraščiai, Vilnius: Vaga, 1982, p. 29.

⁸ „Asilėlis „Mašioto knygynėlyje“ su varpeliu. Alma Karosaitė atsako į Elonos Varnauskienės klausimus“, Rubinaitis, 2001, Nr. 4, p. 19.

⁹ Ibid.

¹⁰ Loreta Žvironaitė, „Rašymas – toks paprastas dalykas?“, Rubinaitis, 1998, Nr. 1, p. 28–29 [interneto prieiga: http:// rubinaitis.lnb.lt/index.php?-1935712344].

¹¹ Algimantas Zurba, „Žodis apie Almą“, Alma Karosaitė. Bibliografijos rodyklė, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2005, p. 4.

¹² Alma Karosaitė, Asilėlis: eilėraščiai mergaitėms ir berniukams, Vilnius: Vyturys, 1999, p. 6.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 1 (73)