AUTORIŲ DAUG, POEZIJOS MAŽA (2014 m. lietuvių vaikų poezijos apžvalga)

Kaip ir pernai, rašydama metinę vaikų poezijos apžvalgą, rinkinius pirmiausia sudėliojau į dvi krūveles – poezijos ir eiliavimų. Tačiau to pasirodė per maža. Eiliavimų, kaip ir kasmet, – stirta, ir jie tikrai nevienarūšiai, taigi bandau skaidyti juos smulkiau. Štai pretenzingoji rašliava, nupurtanti perdėtu poetizavimu, prasilenkiančiu su elementaria logika, – skirti jai dėmesio būtų per daug garbės. O čia primityviosios eiliakalystės rinkiniai, nuobodūs, neišsivaduojantys iš kaimiškos vaikystės stereotipų, – ir šių knygų neverta aptarinėti. Pretenzingus ir primityvius eiliavimus sieja meninio skonio ir poetinio raštingumo stoka. Bet esama ir palyginti sklandaus eiliavimo, į vaiką neblogai orientuotų, bet didesnių ar mažesnių kliaudų turinčių knygų – į kurią rietuvę jas krauti? Vaikų literatūroje riba tarp poezijos ir tvarkingos formos eiliavimų sunkiai apibrėžiama, ypač nelengva apsispręsti dėl autorių, įvaldžiusių tradicinės struktūros eilėraščio modelį.

Bet rūšiuok nerūšiavus per metus išėjusius rinkinius, tiesa yra tokia: Rimvydo Stankevičiaus eiliuota pasaka mitologinių sakmių motyvais Pūgos durys nusveria visas kitas drauge sudėtas knygas. Pūgos durys nėra apibrėžto amžiaus adresatui parašyta knyga. Ji skirta visiems – tiek vaikams, įsitrauksiantiems į baugų, paslaptimis masinantį siužetą, tiek suaugusiesiems, įžvelgsiantiems etinės problematikos niuansų.

Iš pirmo žvilgsnio Stankevičius seka Martyno Vainilaičio, siužetų ir personažų eiliuotoms pasakoms ieškojusio lietuvių mitologinėse sakmėse, pėdomis. Bet jaučiama ir pasaulinės klasikos, ypač Wilhelmo Hauffo, įtaka: pasirinkta klasikinė istorijų pasakojimo kompozicija – kūrinys įrėmintas; haufiški yra pasakos pradžios laikas ir erdvė, taip pat fabulos modelis. Slėpdamiesi nuo įsisiautėjusios pūgos, į malūnininko namus vakare užklysta keturi keleiviai; kiekvienas jų pasakoja savo gyvenimo istoriją – visos jos paženklintos lemtingų susidūrimų su mitiniu pasauliu, o tai, kas įvyksta naktį, iš esmės pakeičia kiekvieno keleivio gyvenimą.

Pūgos duryse bandoma mažumėlę kitaip negu liaudies tradicijoje pažvelgti į žmogaus ir mitinio pasaulio santykius. Kaip ir mitologinėse sakmėse, tas pasaulis paslaptingas ir nepažinus, jame glūdi galingų griaunamųjų jėgų. Tačiau, kitaip nei sakmėse, – jose svarbiausia pateikti informaciją, kaip atpažinti mitines būtybes ir apsisaugoti nuo piktavališko jų poveikio, – Stankevičiaus knygoje akinama svarstyti, kas kaltas dėl nelaimių, susijusių su mitiniu pasauliu. Ir tikrieji kaltininkai visose istorijose pasirodo esą žmonės, tik vieni jų tai supranta ir prisiima atsakomybę, kiti – ne. Žemdirbys metė peilį į pokštaujantį vėją ir kruvinai jį sužeidė – dėl to galiausiai kilo didžioji pūga; kūdikį žindančią jauną moteriškę už tai, kad gavo dovanų iš laumių, iš gimtų vietų išvijo kaimynai; duobkasio ponas išsikasė užkeiktą lobį ir taip užsitraukė grėsmę apakti; medkirtys pasivogė iš draugo paparčio žiedą, jį turėdamas rado laumių namus ir užpuolė jas kaip plėšikas – neatsisakęs žiedo, žuvo. Mitinis pasaulis Stankevičiaus knygoje nėra nusistatęs prieš žmogų, priešingai – laumės (malūnininko žmona ir dukra) imasi kerų, sutramdančių pūgą ir padedančių užklydėliams. Tačiau smurtaujantys prieš šį pasaulį ar bandantys gvieštis iš jo naudos žmonės skaudžiai baudžiami. Parodoma Stankevičiaus knygoje ir atgailos svarba, kas iš esmės nebūdinga mitologinėms sakmėms.

Pasakoje išlaikoma įtampa, įtikinamai perteikiami veikėjų jausmai, ypač nežinomybės baimė:

Dabar jau duobkasys švininėm kojom

Prie laumių stalo lyg į kapą žengė –

O protą salsvas dūmas apkutojo,

O smilkiniuos – galingai šniokštė bangos

(p. 53)

Knygai būdingas žanrinis sinkretizmas – tai sakmių motyvais paremta eiliuota pasaka su pabrėžtinai dramine siužeto plėtote (šią savybę ryškina net ir dalių pavadinimai – jos įvardijamos paveikslais).

2014-uosius būtų galima pavadinti eiliuotų pasakojimų metais – pasirodė visas pluoštas knygų, turinčių daugiau mažiau išryškintą siužeto liniją. Tokia yra Rositos Makauskienės (tekstų autorė) ir Ingos Dagilės (dailininkė) knyga Svajonių kalnas, kuri Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse (2014 m.) buvo pripažinta gražiausiai iliustruota. Iliustracijos šioje knygoje yra teksto antrininkės, piešinių kalba ne tik atkartojančios tai, kas pasakyta į vientisą ciklą surikiuotais eilėraščiais, bet ir teikiančios papildomos informacijos, taigi ir siužetinį pasakojimą, ir poetinę nuotaiką abi autorės kuria drauge. Svajonių kalne kalbama apie pamario krašto berniuką, kuris, palypėjęs pušies kamienu, išvysta didžiulį smėlio kalną ir panūsta į jį įkopti – smėlio kalnas tampa jo svajonių kalnu. Drauge su dėde dailide pastato kurėną, nuplaukia juo iki kalno, ir berniuko svajonė išsipildo. Vykęs sumanymas į pasakojimą įtraukti ūdrą: nors siužeto plotmėje jos vaidmuo nežymus, dailininkės dėka ūdros paveikslą įsidėmime – ji piešiama kaip neatskiriama berniuko draugė, suteikia istorijai individualumo, padaro knygą patrauklesnę vaikams. Tai, ko iliustracijomis perteikti neįmanoma, bet kas kaip leitmotyvas pasikartoja įvairiuose eilėraščiuose, yra vaiko noras greičiau užaugti. Kad pasakojimo herojus mažametis, rodo eilutės: „Bandau žvejo barzdą / Rankutėm pasiekt: / Kada aš užaugsiu / Nors štai iki tiek?“ („Pamario vaikas“). Ciklas parašytas pirmuoju asmeniu, taigi istorija pasakojama neva mažamečio lūpomis. Matomos tekstų autorės pastangos parodyti savitą mažamečio elgseną ir mąstyseną, bet žodynas, sakinio sandara, kalbėsena vietomis yra tikrai ne vaiko. Kas patikės, kad nuo kalno viršūnės mažametis gali prabilti tokiais žodžiais: „Darsyk iš aukštai / Apžiūrėjau platybes, / Alsuojančias smėlio / Ir marių ramybe“ („Užaugau“)? Pasakojimui mažamečio lūpomis trūksta vaikų šnekai būdingo spontaniškumo, dinamikos, ekspresijos.

Su realaus vaiko galimybėmis vietomis prasilenkiama ir Petro Žemkausko eilėraščiuose apie Vijurką. Šiuo vardu pavadintas linksmas geraširdis berniukas keliauja iš vieno plonyčio rinkinio į kitą (Vijurkėlio kapela ir cirkas, Piniginė ir Sargiukas, Du netikėtumai ir kt.). Eilėraščiai siužetiniai, jų centre koks nors Vijurkėlio poelgis – pamokantis (pasirūpina, kaip grąžinti rastą piniginę, ir atsisako už tai užmokesčio, nuskina ir gražiai į dėžes sukrauna senyvai kaimynei kriaušes) ar komiškas („pataiso“ mamos ir tėčio vestuvinę nuotrauką, tėvų portretus pasendindamas, ar, mėgdžiodamas cirke matytus ekvilibristus, nesėkmingai bando atkartoti jų triuką). O su tikrove prasilenkiama Vijurką vaizduojant perdėm protingą: vienas pats eidamas į darželį randa piniginę, tada kas dešimt žingsnių prilipdo lapelių su ilgiausiu tekstu (keista, kad puikiai rašantis vaikas yra tik darželinukas), kaip koks detektyvas išklausinėja ir demaskuoja piniginės atėjusį apsimetėlį vyruką. Apskritai dabartinės vaikų poezijos bėda ta, kad autoriai, ypač vyresnio amžiaus, piešia įsivaizduojamus vaikus, turinčius maža ką bendra su augančiais šiandien.

Neišvengė šio trūkumo ir Vytautas Račickas – garsusis vaikų prozininkas, 2014 m. debiutavęs eilėraščių knyga Natas Muntus – mano draugas. Jei ne autoriaus pavardė, ilgai nesvarsčiusi stumčiau šį rinkinį prie nevertintinų eiliavimų. Susilaikau dėl kelių priežasčių. Pirma – Račickas yra populiarumą pelnęs autorius, jo knygos perkamos nė nepavarčius, tad būtina kalbėti apie literatūrinį jo siūlomų tekstų lygį. Antra – norisi pasidalyti mintimis ne tik apie estetiką, bet ir apie etiką. Trečia – nors Račicko knygoje akis bado popsiškumas, joje žymu bandymas atnaujinti anemišką lietuvių vaikų poeziją.

Knyga skirta išdykusiems šių dienų berniukams, ir Natą Muntų (tikrasis vardas yra Donatas Muntianas, Natas Muntus – trumpinys) turėtume įsivaizduoti kaip vieną iš jų. Taip, Natas Muntus nėra iš klusniųjų, bet šis personažas, deja, pasiklydęs laike. Tai liudija, pavyzdžiui, tokios eilutės:

Bet mokykloje tikrai nesnausim

Ir mokytojus būtinai apgausim.

Juk šiandien net ir mažiai žino –

Druska – ne zuperis,

O Janonis – toli gražu ne Kuperis!

Todėl per pamokas šalia Janonio kalvio

Delnų pūslėtų

Tikrai derėtų

Turėti knygą apie indėnus

(Tiktai reikėtų ją gerai paslėpti.)

(„Pamokos su Vinetu“)

Šių dienų mažiai tikrai nežino žodžio „zuperis“, o Janonio „Kalvis“ seniausiai išbrauktas iš mokyklinės programos. Dabartiniai vaikai mokytojus stengiasi apgauti per pamokas ne slapta skaitydami Kuperį, o maigydami mobilųjį telefoną. Taigi kokių penkiasdešimties metų senumo savo vaikystės prisiminimus Račickas primetė šiandieniam personažui.

Vis dėlto ne susipainiojimas laike labiausiai trikdo skaitant Račicko rinkinį, o nepagarba vaikų literatūrai apskritai. Vargu ar Lietuvoje atsirastų profesionalus rašytojas, kuris išdrįstų pasirašyti po tokiomis eilutėmis: „O paskui iš karto / Klausėmės koncerto. / Smarkiai plojom Juozapaičiui, / Zvonkei, Žvaguliui, Mataičiui. / O Birutė Dambrauskaitė / Publiką iš koto vertė“ („Natas Palangoj“, p. 70). Tikrai verčia iš koto, tik ne Birutė Dambrauskaitė, o Račicko eiliuoto teksto primityvumas.

Rašytojo vardas įpareigoja jausti skirtumą tarp profesionaliosios kūrybos ir jokių tabu nepaisančių talaluškų, nūnai persikėlusių į internetinio folkloro erdvę, o kuo kitu, jei ne tokių talaluškų stilizacija galima laikyti parodijinius Račicko eiliavimus: „Žemė kėlė žolę, / Žolė kėlė rasą, / O Raselė kėlė ranką / Prieš savo motušėlę“ (p. 63), „Tuku tuku, / Duok degtukų. / Jei neduosi – / Gausi“ (p. 63). Panašių eiliavimų paaugliai žino ne vieną, tačiau drauge jie žino, kada ir kur jais tinka mėgautis, o štai Račickas, pasirodo, – ne. Vertinant etiniu požiūriu, šių ir artimų jiems tekstų vieta tikrai ne vaikams skirtose knygose.

Keletą sakinių knieti pasakyti apie kas keli puslapiai vis įterpiamus eiliuotus tekstus vienodu „Reklamos“ pavadinimu. Juos galima laikyti naujoviška eiliuoto teksto atmaina. „Reklamos“ turi didaktinę paskirtį, jomis stengiamasi ką nors įpiršti, kartais – kiek pajuokaujant. Bet išlaviruoti tarp primygtinės didaktikos ir nežymios ironijos nėra lengva, ir tada nebeaišku, ką autorius propaguoja, o iš ko šaiposi. Antai 52 puslapio „Reklamos“ pradžia tokia: „Geri darbai / Dažniausiai maži. / Net iš arti nematai / Kartais jų. Dievaži!“ Toliau – kuo rimčiausias gerų darbų vardijimas: knygelę skaityti, kieme gražiai žaisti, mergaičių neskriausti, liūdintį guosti ir t. t. Pasirodo, kad geras darbas yra net ir mamą mamyte vadinti (na, žinoma, prisiminkim Raselę – ji mamą vadina motušėle!). Ar gali būti – Račickas atgaivina XIX a. didaktinės poezijos tradiciją? Lauki, kada autorius, mirktelėjęs akį, nutrauks gerų darbų tiradą kokiu nors pokštu – juk ši knyga išdykusiems berniukams, – bet to nenutinka ir baigiama taip: „Per gerus darbus / Būsime svarbūs. / Draugui, kaimynui, / Lietuvai Tėvynei.“ Štai taip! Nemaloniausia dėl Lietuvos Tėvynės – juk žinome, kad reklamos neretai turi priešingą poveikį.

Keblu vertinti ir Paulinos Žemgulytės rinkinį Žalio lapo skėtis. Nei etiniu, nei estetiniu požiūriu jam nieko neprikiši. O kliūva, kad lietuvių vaikų poezijos kontekste tai labai tradicinis rinkinys. Tradicinis vaizdavimo objektas – žvėreliai, gyvulėliai, paukšteliai, gamtos reiškiniai. Tradiciška ir eilėraščių surikiavimo tvarka – pagal metų laikus. Tradiciški nudėvėti poetizmai, pavyzdžiui, eilėraščiuose apie žiemą žemė užsiklojusi baltu pūkų patalu, žiema ant medžių užmetusi šerkšno kailinius, ji čiuožia per laukus, kviesdama čiuožti ir vaikus, ir t. t. Bet esama Žemgulytės eilėraščiuose ir įsižiūrėjimo į smulkias detales, o iš detalių gimsta metaforos, tiesa, jų nėra daug: „Pelytės smulkutis pėdsakas / Urvelin nubėgo…“ („Varna ir šiaudas“, p. 7). Ir eiliavimas – ne pabodusi silabotonika: „Smilgos šluotelėn / Vėjas nutūpęs / Tai linguoja siūruoja… // Vasarėlė supas / Lyg bitutė / Žiede. // Už kalnų, / Už miškų dar // Ilgieji rudenio lietūs“ („Vidurvasarį“, p. 31). Miniatiūriniai eilėraščiai, tokie kaip cituotasis, patraukia poezijos, glūdinčios pačioje gamtoje, atvėrimu ir subtiliu tos poezijos perteikimu eilėraščio instrumentuote. Tik ar vaikai tai pajaus?

2014 m. pasirodė paskutinė Almos Karosaitės knyga, kaip nurodoma priešlapyje, – eiliuota pasakaitė Lapės paso paieška. Knygos formatas rodo, kad ji skirta mažiausiems skaitytojams, – iliustracijos užima daugiau vietos negu tekstas. Pasakaitės personažai mažiesiems daugiau mažiau pažįstami – tai iš liaudies pasakų atkeliavę ir dabartyje įkurdinti lapė ir vilkas. Tačiau pasakaitės problematika neatitinka skaitytojų amžiaus. Joje konstatuojama neteisybė, atsainumas, gebėjimas naudotis kitu ir nedėkingumas nėra baudžiami, kvailiu lieka tas, kas geranoriškai stengėsi padėti. Taip, tikrovėje su tuo susiduriame, bet galgi mažiesiems skirtoje literatūroje derėtų piešti ne tokį pesimistinį pasaulio tvarkos vaizdą.

Kaip ir kasmet, pernai išleistos kelios eiliuotų abėcėlių knygos. Iš jų paminėtinos dvi – Martyno Vainilaičio Spalvoti akmenėliai ir Violetos Židonytės Abėcėlė – mano draugė. Vainilaičio rinkinyje abėcėlę atpažįstame iš pavadinimų sekos (pirmoji raidė sutampa su lietuvių abėcėle), be to, pirmasis kiekvieno eilėraščio žodis dažniausiai atkartoja pavadinimą. Eilėraščių išdėstymu realizuojamas vienas iš abėcėlinių rinkinių sudarymo principų, tačiau antrojo – parinkti žodžių, kuriuose būtų kuo dažniau vartojama atitinkama abėcėlės raidė, – nesilaikoma. Sunku pasakyti, kodėl šis Vainilaičio rinkinys pasirodė tik dabar, gal poetas spaudai jo nesiūlė tikėdamasis dar su juo padirbėti? Poetinę Vainilaičio individualybę atpažįstame iš šio rinkinio eilėraščių „Ėriukas“, „Gulbė“, Nykštukai“, bet dauguma kitų – beveidžiai.

Židonytės rinkinyje nepaisoma nė vieno iš minėtų principų – išryškinti norimą abėcėlės raidę patikėta dailininkei. Apie Židonytės eiliuotų tekstelių individualumą iš viso nėra ko kalbėti, bet jie paprasti, skambūs, lengvai įsimenami, taigi tikėtina, kad ši abėcėlė taps „drauge“.

Apžvalgoje stabtelėta gal prie trečdalio 2014 m. pasirodžiusių eiliuotų knygų. Bet ir iš jų į vietą vaikų literatūros istorijos lentynoje tepretenduoja viena. Taigi autorių daug, o poezijos – maža.

Rubriką remia Lietuvos kultūros taryba.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 1 (73)