KŪRYBA – LYG MALONUS POMĖGIS (Petronėlės Orintaitės 110-osioms gimimo metinėms)

Petronėlė Orintaitė lietuvių literatūros istorijos raidoje geriau pažįstama suaugusių skaitytojų – jiems yra išleidusi apie 30 knygų. Rašytojos kūrybos kelias prasidėjo Lietuvoje, paskui nuvingiavo į JAV ir vėl pasuko atgal į Lietuvą, todėl daugelio knygų pasirodė net po kelis leidimus, t. y. jos buvo parašytos čia, Lietuvoje, ir dar kartą išleistos jau gyvenant emigracijoje. Debiutavusi poezijos knyga Vingių vingiai (1930), vėliau ji save išbandė įvairiuose žanruose: kūrė noveles ir apsakymus (Iš sostinės, 1932; Marti iš miesto, 1948; Grožvylės meilė, 1955), rašė romanus (Paslėpta žaizda, 1934; Daubiškės inteligentai, 1937), išleido eiliuotų legendų (Viligailė, 1951), poemų (Legendų liepsnos, 1986), atsiminimų (Ką laumės lėmė, 1965), apybraižų (Liepalotų medynuose, 1971) ir kt. knygų. Suvokdama, kad „pavojinga įvairiom kryptim išsklaidyti jėgas ir daugeliu frontų veikti“1, Orintaitė autobiografijoje pasiteisino: „Bet ta epocha mus skatino stengtis aprėpti plačius horizontus; tad būtina greta asmeninio pašaukimo ir tautos skaudžiom bėdom sielotis.“2 Tarp suaugusių skaitytojų Orintaitė garsėjo ir savo feministinėmis pažiūromis, rūpinimusi moters dalia gyvenime ir kūryboje.

Pasak literatūrologės Dalios Striogaitės, Orintaitė buvo „labai darbšti ir ištverminga rašto darbininkė, savo indėlį kultūron, panašiai kaip ir daugelis XX a. kūrėjų, suvokusi kaip dvasios polėkių ir idealizmo skatinimą, kaip pareigą, pasiaukojimą tautos reikalams“3. Begalinė pareiga lėmė ir 10 knygų vaikams pasirodymą. Jiems iš pradžių Balės Voveraitės (Voverytės), vėliau Vaivorytės slapyvardžiu išleistos knygos Kiškio lūpa (1948), Žirgonė ir Gailė (1948), Lietuvos keliu (1948, 2-asis leid. Tėviškėlės takais, 1956), Mano švilpa (1949), Skaidrytė (leidimo metai nenurodyti), Viltrakių vaikai (1952), Nardžio pulkas (1962), Lietuva graži tėvynė (1972), Gyvūnų sodyba (1979) ir Domuko jotynė (1986). Nemažai kūrybos vaikams išspausdinta „Eglutės“ žurnale.

Apysaka jaunimui Viltrakių vaikai 1952 m. buvo apdovanota JAV lietuvių bendruomenės Rašytojų draugijos Jaunimo literatūros premija.

Sraunios pasakos vingiuose…

„Pasaka sraunioji…“ – taip savo autobiografiją pavadino Orintaitė. Jos, kaip ir daugelio to meto rašytojų, gyvenimas buvo paženklintas žmogaus be tėvynės etikete.

Orintaitė gimė 1905 m. vasario 18 d. Liepalotuose, Šakių r. Vaikystė, pasak pačios rašytojos, „saugiai aptūlota“, ta „pradžių pradelė“, prabėgo vešlios gamtos glėby Sūduvos krašte: „Čia ir girdėtų pasakų paveikslai jungėsi su plaukiančiu debesų mirgesiu, ir vyturių ulbesys nuo dieviškų šelmenų aukštyn stiebtis viliojo. O visa lyg tau ant delno akims ganytis ir gyvenimu skanintis paskleista, tarsi švenčių ragaišio su razinom riekė pasakų puotoje. <….> Medžių ir kitų augalų karalystėj visad buvo gyva ir linksma. Ir įvairu. Augom penketas santaikoj arba ginčuose; taip žaidimuos ir išdykynėse bangavo ir sirpo jaunystės dienos.“4

Anksti, vos ketverių, pramokusi ir labai pamėgusi skaityti, mieliausia knygele Petronėlė laikė Vaikų skaitymėlius. Ji lankė Keturnaujienos pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Kudirkos Naumiestyje, kur baigė penkias klases. Nors atsisveikinti su idiliška vaikyste tėvų namuose buvo baugu, Kudirkos Naumiestis tapo antra tėviške ir nauju gyvenimo tarpsniu. „Čia aš įžengiau į naujų akiračių varsnas ir pasinėriau neišsemiamų mokslų aruoduose“5, – rašė Orintaitė. Pojūtis, kad sekasi literatūra, atėjo mokantis Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje, bet čia jai labiau rūpėjo socialinės problemos, o rašinėjo daugiausia, kaip pati sakė, „tik iš pareigos ar dėl draugystės“6.

Vilkaviškio gimnazijoje užsimezgė Orintaitės ir Salomėjos Nėries draugystė. Apie ją Orintaitė parašė atsiminimų knygą Ką laumės lėmė, kurioje Nėries politines nuostatas bandė pateisinti lyrine prigimtimi, netinkamų draugų įtaka ir subjektyviu pasaulio suvokimu. 1925 m. Orintaitė pasirinko lituanistikos ir pedagogikos studijas Lietuvos universiteto Humanitariniame fakultete, klausėsi prancūzų, anglų literatūros kursų. „Tikra mokslo peno puota“ tapo „bibliotekos gausios lentynos ligi lubų“, tad, pasak rašytojos, tupėjo „ten lig vėlumos, lig uždarant, net valgį pamiršusi. Rodės, kaip neperskaityti pasaulinės vertės knygų, jei nori būti tikru inteligentu?“7 Mokantis universitete parašyti pirmieji eilėraščiai, apsakymai, publicistikos straipsniai. Kita vertus, neatsiribota ir nuo visuomeninių įvykių, lietuvybės saugojimo. Orintaitę traukė pedagogo darbas, bendravimas su žmonėmis, todėl mokytojavo įvairiuose Lietuvos miestuose – Tauragėje, Mažeikiuose, Vilkaviškyje, Šiauliuose ir kt. Savo „literatūros mokytoju“ Orintaitė laikė Vaižgantą, vieną pirmųjų dar universitete pastebėjusį jos literatūrinį talentą ir paskatinusį rašyti.

Beviltiška politinė padėtis 1944 m. iš Lietuvos išginė daugybę inteligentų. Tarp jų buvo ir Orintaitė. Kaip ir daugelis kultūros žmonių, pasirinkusi emigrantės dalią, su vyru Kaziu Januta ir sūnumi Donatu pasitraukė į Vokietiją. 1945–1949 m. pabėgėlių vaikams Orintaitė dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Augsburgo lietuvių gimnazijoje. Trūkstant knygų, ji „kone iš atminties ima rašyti literatūros istorijos konspektus, spausdina juos ten leidžiamame laikraštyje „Žiburiai“, kad moksleiviai turėtų bent ką pasiskaityti apie žymiausius lietuvių rašytojus…“8 1949 m. Orintaitė su šeima išvyko į JAV, apsigyveno Čikagoje, o 1959 m. persikėlė į Los Andželą.

Gyvenimas JAV tapo intensyviausiu kūrybos laikotarpiu. Tai lėmė patriotinės nuostatos, įsitikinimas, kad būti literatūros pasaulyje yra būtinybė, o likti Lietuvoje – tautinė pareiga, todėl, be grožinės kūrybos, parašė ir daugybę straipsnių apie kultūros ir literatūros problemas, atsiminimų apie svarbius kultūros žmones. Straipsniai buvo spausdinami „Aidų“, „Užuovėjos“, „Metmenų“ žurnaluose, „Draugo“ dienraštyje ir kt. „Neabejotina, kad dvasinės kultūros ištakos – etninės“, – rašydamas apie Orintaitę pažymėjo literatūrologas Justinas Kubilius. „Čia – gamtoje, tarp savų žmonių, prigimtinėje šnektoje, gamtovaizdžiuose, istorinės praeities nuojautose – ir savęs, kaip priklausančios etninei bendruomenei, suvokimas, ir pirmieji estetiniai įspūdžiai, čia – intymi ir konkreti kultūros pradžia…“9 Suaugusiųjų literatūroje trumpam pasukusi miesto inteligentijos link, vaikų literatūros kūriniuose ji liko ištikima etninės kultūros prigimčiai.

Mirė Orintaitė 1999 m. gruodžio 16 d. Los Andžele, JAV. Palaidota Kudirkos Naumiestyje, Šakių rajone.

Šeimos aplinkybių pastūmėta

Į vaikų literatūrą Orintaitę pastūmėjo šeimos aplinkybės ir padėtis, susiklosčiusi emigravus į Vakarus bei įsikūrus pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. „Šeimos aplinkybės palenkė kai ką ir vaikams rašyti. Ir čia visi žanrai – poezija, apsakymai, vaidinimai. Pokario Vokietijoj eilių knygelė Mano švilpa pataikė laiką, kai stovyklose vaikus visi lietuviškai mokėm“, – rašė ji autobiografijoje. Prasidėjusi Vokietijoje, Orintaitės kūryba vaikams apima visus egzodo literatūros tarpsnius ir atspindi jai būdingus bruožus: 1) viltį greitai grįžti į tėvynę (1945–1950); 2) tautinio ir kalbos paveldo saugojimą egzodui prisitaikant svetimose šalyse (1950–1970); 3) egzodo „etninės literatūros“ koncepto susiformavimą (1970–1990)10. Egzodo rašytojai stengėsi išsaugoti lingvistinį paveldą, tautinę tapatybę, rodė ištikimybę tautai, kalbai, literatūrai ir suvokė nacionalinės vaikų literatūros būtinybę, nes nelikus literatūros vaikams kalbėti apie lietuvybės išlaikymą būtų buvę beprasmiška. Tiesa, kartais nebuvo įsiklausoma į savo vidinę, t. y. talento, prigimtį rašyti vaikams, bet tokia literatūra radosi iš dramatiškų išgyvenimų ir tautinės pareigos, siekio palaikyti lietuvybę.

Orintaitės knygos vaikams nėra stipriausia jos kūrybos dalis, pirmiausia jos svarbios istoriniame kontekste kaip to laiko liudijimas. Kita vertus, pasak Vinco Aurylos, net ir tokiuose egzodo rašytojų kūriniuose yra „universalių dalykų: tautinis kraštovaizdis ir pasaulėvaizdis, ugdomieji laikotarpio interesai, pastangos jaunajai kartai rodyti laisvės kelius, šviesos, gėrio, grožio idealus. Pagal kūrėjo talento pobūdį sukuriamos ir estetinės vertybės.“11 Orintaitė vaikų literatūros tekstuose neatsisakė to meto vaikų literatūrai įprastų moralinių nuostatų, didaktinių tendencijų ir liko ištikima tradiciniam klasikinės literatūros modeliui.

Tarp eilėraščių ir eiliuotų pasakų…

Orintaitės vaikų literatūros kelias prasidėjo nuo eiliuotos pasakos Kiškio lūpa. Siužetas remiasi klasikinės lietuvių liaudies pasakos apie kiškį ir jo besijuokiant praplyšusią lūpą modeliu. Mažas bailus kiškis iš pradžių bijo visko, net slieko ar paukštelio. Gavęs iš genelio gerą patarimą, jis išgąsdina avis ir dėl to džiaugiasi, juokiasi, kvatoja: „Tokios laimės netikėjęs / Juokiasi laukų šokėjas, / Straksi, džiaugiasi, kvatojas, / Tartum žiogas vasarojuj…“12 Įprastą siužetą Orintaitė geba paįvairinti tarminiais kalbėsenos ypatumais („kiškeliukas“, „bekelinis“, „striuoktelia“), neįprastais palyginimais („avys blaškosi kaip žąsys“). Kulminacijai ir atomazgai skiriamos vos dvi eilutės. Viskas įvyksta labai greitai: be paliovos besijuokiančiam kiškeliui plyšta lūpa: „Juokės, juokės vis labiau – / Lūpa perplyšo pusiau…“13 Žaismė ir džiugesys šią eiliuotą pasaką daro artimą ikimokyklinio amžiaus skaitytojams. Eiliuotos pasakos sėkmė  – aiškus siužetas, greita atomazga ir smagios karnavalinės nuotaikos būsena.

Ryškūs folkloro motyvai vyrauja ir vyresniesiems skaitytojams skirtoje pjesėje Žirgonė ir Gailė. Pamotės engiama Gailė ir dievinama sava dukra Žirgonė – toks tradicinis, liaudies pasakos motyvais paremtas siužetas. Tėvas pamotei neįtinkančią dukrą išveža į mišką. Čia Gailė iš pradžių naiviai tikisi atvežta tik „mėlynių paragauti“, grožisi aplinka ir džiūgauja: „Kokie medžiai, kokios pušys! / Man grybauti – tikras džiaugsmas, / Paukščių kiek – genys gražusis,  / O čiulbėjims – leipsta ausys…“14 Vakare Gailė sutiktai meškai išgydo koją ir už gerą širdį gauna saldų medaus korį. Vėliau ji padeda voveraitei ir dagiliui, iš jų taip pat gauna atlygį. Susipratęs tėvas vakare grįžta pasiimti dukters. Pjesės moralas akivaizdus: „– Vienas Dievas mus sutvėrė, / Ir visiems užtektų duonos… // Geros širdys – teisingiausiai / Ir nelaimėj ras takelį… / Meilei juk nereik nė aukso – / Kalnus ji nukelti gali!“15 Kaip liaudies pasakoje, taip ir pjesėje pamotės dukra Žirgonė susivilioja kraičiu. Pjesės pabaigoje už blogus darbus ji sulaukia atpildo. Vis dėlto, kitaip nei liaudies pasakoje, moralas suskamba tarsi du kartus. Žirgonė susipranta, o erelis, bitė ir vilkas mergaitei atleidžia. Pjesė Žirgonė ir Gailė išsiskiria sodria kalbėsena, kartais lyrines intonacijas keičia subtili ironija, vis dėlto siužeto dinamikos stokojama.

Eilėraščių rinkinys Mano švilpa taip pat skirtas mažiausiems skaitytojams. Pasak Aurylos, šio tarpsnio literatūrą lėmė „netikėtai atsiradęs naujo tipo skaitytojas – vaikas be gimtųjų namų, be lietuviškos mokyklos, be tėvynės, atsidūręs svetimoje kultūrinėje aplinkoje, svajojantis greit grįžti į gimtąją žemę“16. Romantizuotomis ir net sentimentaliomis intonacijomis bandoma kalbėti apie tėviškėlės ilgesį ir grožį, tautines šventes, tikėjimą, gamtos savo krašte išskirtinumą, vaikų džiaugsmus ir rūpesčius. Lyrinis subjektas išgyvena, kad tėviškėlė toli, jos niekad negali užmiršti, ji sapnuojasi naktimis ir yra visų gražiausia, į ją norima nors vieną kartą sugrįžti. Nostalgijos jausmas begalinis, net ir žirgas Lietuvoje kitoks, jis skrieja šuoliais per mieliausius žalius tėvynės laukus, kur net žemės dulkė tampa paguoda, o pasaka apie Jūratę ir Kastytį eilėraštyje „Baltijos pasakos“ – vienintelė ir tikra. Šventės – Velykos, Kalėdos – gražiausios tik Lietuvoje. Eilėraštis „Tremties lopšinė“, parašytas imituojant tautosakinės lopšinės žanrą, turbūt tiksliausiai nusako Orintaitės jauseną, tikslus ir siekius: „Lai sapnuosis tau tėvynė, / Baltijos šalis auksinė, // Aa aa a! / Tėviškės daina… // Vaikelėli man mieliausias, / Tremtinio vargeliams augsi, // Aa aa a! / Sielvarto diena…“17 Pasak Aurylos, „šalia ryškios gimtosios žemės, istorijos ir lietuvių narsumo adoracijos jau išsiskiria apnuoginta, egzistencinė jaunosios kartos neviltis“18. Vis dėlto reikėtų pripažinti, kad ne visi Orintaitės vaikams skirti tekstai džiugina. Yra ir primityvaus eiliavimo, perdėm banalių įvaizdžių, begalinio noro akcentuoti ano meto idėjas. Kita vertus, Orintaitės poezija atspindi klasikinį vaikų poezijos modelį, yra orientuota į tradicinių vertybių paieškas, neatsisakanti didaktinių nuostatų, remiasi folkloru. Orintaitė gana gerai jautė to meto adresatą. Paprasta eilėraščių forma, dainiškos, muzikalios intonacijos pinasi su džiugesį imituojančiais garsažodžiais, ištiktukais, onomatopėjomis, todėl išryškinamas situacijos komizmas, eilėraščiai nepraranda žaismės, tampa atsvara liūdesio ir ilgesio intonacijų kupiniems posmams: „Tir bir bir, / birbia švilpa! / Mano švilpa – / šilko kilpa! // Tir bir bir bir / Po beržynus – / Nieks netur / Tokios birbynės!“19 Išradinga kalbėsena primena Leonardo Žitkevičiaus poetinius bandymus. Folkloro pradas Orintaitės poezijoje itin stiprus. Vienas meniškai įdomesnių eilėraščių – „Pavasariop“: „Žiū zuikelis kiuos kiuos kiuos! / Žalia jau visuos laukuos. // Vyturėlis čir vir vir! / Sniego, ledo niekur nėr. // Pempė rėkia – gyvis gyvis! / Sprogsta jievos ir alyvos. // Kregždės katę vyt vyt vyt! / – Jau ir vasara bus ryt.“20 Svarstydama apie poezijos prasmę Orintaitė yra sakiusi: „O visa susirenka ne vien iš studijų ar knygų, bet ypač vaikystės ir aplinkos įspūdžiai: reginiai, žmonės, frazės, sąvokų tūris bei garsų darna. <…> Pastabumas, jautrus įsiklausymas į viską ir subtilus vidinis imlumas nulemia kūrybos sėkmę.“21

Pirmuosiuose vaikams skirtuose tekstuose Orintaitė kaip tik ir atsigręžė į vaikystės įspūdžių lauką. Vėliau parašytose eiliuotose pasakose Lietuvos keliu ir Lietuva graži tėvynė sustiprėjo patriotiniai motyvai, moralinės nuostatos, į pirmą planą iškilo istorinė tematika. Poemoje Lietuvos keliu poetizuojami Lietuvos didybės vaizdai, lietuvių narsa ir begalinė tėvynės meilė, didinga kunigaikščių ir valdovų, prilyginamų milžinams, praeitis ir nepriklausomos Lietuvos siekis. Tekstas sentimentalus ir deklaratyvus, romantizuotas ir perdėm publicistinis. Istorinių realijų gausu ir poemėlėje Lietuva graži tėvynė.

Sodrus prozos vaikams žodis

Nostalgija, lietuviškas gamtovaizdis tampa „laimingos vaikystės prisiminimu, sinonimu“22 apsakymų knygose Viltrakių vaikai, Gyvūnų sodyba, Domuko jotynė. Pasak Gražinos Anysaitės-Slavėnienės, knygos Viltrakių vaikai stiprybė yra „stilius ir detalės, o ne siužetas ir veiksmas, būtinas vaikų literatūrai“23. Tas pat pasakytina ir apie novelių apysaką Nardžio pulkas, nors pavadinime lyg ir yra užuomina į nuotykį. Pirmame plane vaikų kasdienybė mokykloje, pagarbus, net sakralus elgesys su mokytoja. Vis dėlto į nuotykių apysaką šis tekstas neišsirutulioja. Veikėjų paveikslai statiški, daug sentimentalumo, atviros didaktikos.

Viltrakių vaikų tekstus galima skaityti ir kiekvieną atskirai, vis dėlto jie labai gražiai gula į ciklą, kur kiekvienas tekstas papildo prieš tai esantį. Apsakymų siužetų eiga lėta, ištęsta, laikas tarytum sustojęs. Visuose apsakymuose vaizduojama šeima, išpažįstanti tradicines vertybes, tikinti. Vaikai gano bandą. Kad neprailgtų laikas, iš lentų sumeistrauja gražų malūną, bet nedoras vaikas jį pavagia. Moralinės vertybės Orintaitei labai svarbios, todėl apsakymo pabaigoje susiprantama ir susigėstama („Malūnas“). Vaikai turi būti paklusnūs, atlikti jiems skirtus darbus, padoriai elgtis. Apsakyme „Pempinukai“ net ir labai norėdami vaikai nepasiima pempių kiaušinių: „– Ne, ne, neimkim,– pertaria jį Rožytė. Ji labai stengiasi būti gera mergaitė.“24 Kita vertus, Orintaitė geba kurti ir žaismingas situacijas, kurios šį ramų pasakojimą daro ekspresyvesnį, patrauklesnį skaitytojams. Vaikai grožisi drebulėmis ir smaginasi rinkdami karkvabalius, o bernas Justinas užsirūstinęs ant Uršulės sumano pridėti vabalų jai į lovą. Išsigandusios ir šaukiančios Uršulės reakcija kelia juoką („Karkvabaliai“). Kaimo vaikų kasdienybę praskaidrina maži džiaugsmai ir žaidimai: „O ganytojėliam tuo metu – sausa dykystė! Gali švilpuką drožliuotis, lazdutę marginti, naujopas pynes iš augalų mėginti. Gali imtynių eiti, kaliukę mušti arba per galvą raičiotis ant švelnios velėnos. Žaidimais sukaitę ir nusialsinę, ir jie užvirsta aukštielninki, akim paremia dangų – svajoja.“25 Viltrakių vaikuose tradicinis XX a. pirmosios pusės Lietuvos kaimo kraštovaizdis tarsi nutapytas, labai vizualus: „– Anava… Tvoriniai vartai atkelti… Dvi baltos vištaitės kuičiasi pakluonėje. Darželyje bijūnai raudonuoja, žinai, močiutė mėgsta jų daug, prižiūri. O Rainė, šit, kojas po savim parietusi, miega, murkuoja… Ant prieklėčio, anagi, tėvukas drobiniais marškiniais, kinkas nuleidęs, pypkę krapštosi…“26 Etninių realijų ypač daug ir apsakyme „Piliuko nesėkmė“. Kita vertus, kitokioje kultūrinėje aplinkoje augantiems vaikams idiliški, be didesnės intrigos, dinamikos, komiškų nuotaikų piešiami Lietuvos kaimo vaizdai nebuvo labai artimi, nes jų vaikystė jau siejosi su kitokiomis realijomis. Vis dėlto Viltrakių vaikai išsiskiria vaizdinga, ekspresyvia kalba. Pasak Rimvydo Šilbajorio, „skaitant kai kuriuos vyresniosios kartos novelistus <…> aiškiai matyti, kad jų raštuose gimtasis peizažas niekada nenublanks. Liks margas, įvairiaspalvis, turtingas daiktais ir žodžiais, bus kaip pasaka, bet liks gryna tikrove. Ir tai todėl, kad jiems kraštas yra pačioje meno kalboje, yra toji kalba, ir užtat jį prarasti gali tiktai išeiviai ir tik tada, jeigu paleis lietuvišką žodį… <…> kokia bebūtų Orintaitės apsakymų tema ar fabula – bet kuris prisiminimų žvilgsnio paliestas tėviškės kampelis tuoj pavirsta meile, leliojimu, pilnu tokios lietuviškos šnektos, kurios ateinančios išeivių kartos jau tikrai niekad nebemokės.“27

Ar tik pomėgis?

Autobiografijoje Orintaitė ne kartą užsiminė, kad „rašymai ilgokai tebuvo poilsio pomėgis, ne rimtas pareigos darbas <…>. Eilės rašėsi savaime, irgi apsakymai tėviškės aplinkos siužetais – lyg tik laiškai ar pokalbiai su saviškiais. Vis tebuvo smagus pomėgis tarp kitko: iš raštų gi niekas nepragyvena, tad nėr ko rimtai galvon dėtis. Tebus laisvalaikio žaidimas savo malonumui. Dvasinė žaismė be jokios įtampos, be planingų pastangų ar sąmoningo pasiryžimo būtinai rašyti.“28 Tačiau nuveikti darbai rodo ką kita. Nors ne visi tekstai vienodos meninės vertės, dažnai nulemti pedagoginių paskatų ar tautinės pareigos, tačiau lietuvių vaikų literatūrą Orintaitė praturtino savitu poetiniu braižu, kūrinių gausa. Gal ir Voveraitės slapyvardis, kuriuo pasirašinėjo vaikų literatūros tekstus, nebuvo atsitiktinis, o liudijo begalinį rašytojos darbštumą, tarsi tos voverės sukimąsi rate.

__________________________________________

1 Petronėlė Orintaitė, „Pasaka sraunioji…“, in Egzodo rašytojai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 572.

2 Ibid.

3 Žr. http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/253-petronl-orintait-koks-trumpalaikis-laims-vainikoydjimas?catid=117%3A2005-m-nr-2-vasaris [žiūrėta 2015-02-19].

4 Ibid., p. 566–567.

5 Ibid., p. 568.

6 Ibid., p. 569.

7 Ibid., p. 569–570.

8 Justinas Kubilius, „Nuo Liepalotų iki Los Angeles“, in Petronėlė Orintaitė, Paslėpta žaizda. Daubiškės inteligentai, Vilnius: Vaga, 1991, p. 318.

9 Ibid., p. 321.

10 Vincas Auryla, Lietuvos egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945–1990 metai. Rankraštis.

11 Vincas Auryla, „Sudarytojo žodis“ , in Vincas Auryla, Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra: 1945–1990, t. 1, Kaunas, 2002, Šviesa, p. 11.

12 Balė Voveraitė, Kiškio lūpa, Tiubingen: Patria, 1948, p. 14.

13 Ibid.

14 Balė Voveraitė, Žirgonė ir Gailė, Detmold: Lietuvių skautų sąjungos brolijos vadija, 1948, p. 12.

15 Ibid., p. 27–28.

16 Vincas Auryla, Lietuvos egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945–1990 metai. Rankraštis, p. 7.

17 Balė Voveraitė, Mano švilpa, Augsburgas: Sudavija, 1949, p. 26.

18 Vincas Auryla, Lietuvos egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945–1990 metai. Rankraštis, p. 9.

19 Balė Voveraitė, Mano švilpa, p. 9.

20 Ibid., p. 16.

21 Petronėlė Orintaitė, „Pasaka sraunioji…“, p. 574.

22 Gražina Anysaitė-Slavėnienė, „Lietuvių egzodo vaikų literatūros bruožai“, in Vincas Auryla, Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra: 1945–1990, t. 1, Kaunas: Šviesa, 2002, p. 18.

23 Ibid.

24 Balė Vaivorytė, Viltrakių vaikai, Kaunas: Varpas, 1995, p. 30.

25 Ibid., p. 78.

26 Ibid., p. 22.

27 Rimvydas Šilbajoris, „Nepriklausomybės amžininkai svetur. Bendroji situacija“, Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990, Vilnius: Vaga, 1995, p. 50–51.

28 Petronėlė Orintaitė, „Pasaka sraunioji…“, p. 573–574.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 1 (73)

 

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

DAUG KULTŪRŲ, VIENAS PASAKOJIMAS

Apžvalgos

ŠIAPUS PASAKOS SLENKSČIO (2014 m. realistinių ir pažintinių vaikų ir  paauglių knygų apžvalga)
APIE ŠIOKIAS, TOKIAS IR ANOKIAS 2014 M. LIETUVIŲ AUTORIŲ PASAKAS
AUTORIŲ DAUG, POEZIJOS MAŽA (2014 m. lietuvių vaikų poezijos apžvalga)

Mano vaikystės skaitymai

KNYGUTĖS BUVO GERIAU UŽ SALDAINIUS

Sukaktys

SKAMBIOS, DAININGOS POEZIJOS KŪRĖJA (Almos Karosaitės 70-mečiui)

Bibliografija

2014 M. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai