KNYGUTĖS BUVO GERIAU UŽ SALDAINIUS
– Turite dvi svarbias vaikystės vietas: Devynduonių kaimą Kėdainių rajone ir Žibartonis Panevėžio rajone. (Esame beveik kraštiečiai, taigi žinau, kad tos vietos negali didžiuotis reljefo įdomybėmis ar grožiu.) Tad koks išlikęs ryšys su vaikystės žeme? Ir kodėl tos vietos dvi?
– Vietos gal ir negali didžiuotis, bet žmonės, jose gimę ir augę, niekada su tuo nesutiks. Juk ne tik Suvalkijos lygumos dainuoja, yra ir pas mus kur akiai pasiganyti, platūs horizontai, gali „širdį pasivaikščioti išleisti“, Justino Marcinkevičiaus žodžiais tariant. Du vaikystės kaimai dėl to, kad mama iš Devynduonių, į kuriuos užkuriomis iš Žibartonių buvo atėjęs tėtis.
Gimiau po karo, kada vyko pertvarkos. Tik iš pasakojimų ir iš kareivių paliktų albumų sužinojau, kad mūsų lauke buvo rusų aerodromas, kad prieš skrydžius lakūnai dūsaudavę, o kai negrįždavę, tuoj būdavo paimamos eglutės, kad vokiečiai išsivedė paskutinį kartą gailiai nusižvengusį Bėroką. Bagušius (mamos tėvus) apibuožino, grėsė būti išvežtiems, tad išsikėlėme į tėtės tėviškę, bet po kurio laiko (prieš Stalino mirtį) ir čia nutarta apsivalyti „nuo buožinių elementų“, buvome išmesti iš kolūkio ir grįžome atgal į Devynduonius. Ten, kaimo kapinaitėse, ant pirmojo kalnelio, ilsisi mano tėvai ir seneliai (netoliese – literatūrologo Jurgio Lebedžio kapas). Abu kaimai dideli, besiribojantys vienas su kitu, bet priklausantys skirtingoms apskritims ir rajonams.
– Esate užsiminusi, kad Jūsų tėvai buvo labai skirtingi. Trumpai papasakokite apie juos. Kaip jie ugdė Jūsų asmenybę, kokius formavo įpročius, elgesio normas?
– Mama emocinga, geros širdies, jautrios sielos, baigusi Dotnuvos šeimininkių kursus, privačiai mokiusis siūti, iš senelio paveldėjusi gražų balsą, mėgusi bendrauti ir, svarbiausia, daug skaičiusi, o tėtis – kažin ar perskaitęs nors vieną grožinę knygą, racionalaus proto, orus, mylėjęs gyvulius ir negalėjęs jų apvogti, nors ir dirbęs fermoje. Man jo žodis buvo svarus, prisimenu jo pamokymus: „Niekada nemeluok, geriau pasisakyk“, „Stok (į komjaunimą), ramybės neturėsi, bus geriau“, „Nesakyk, kad tikrai tą dieną parvažiuosi. Jei neparvažiuosi, mes rūpinsimės. Sakyk: jei išeis, parvažiuosiu“, „Ar tikrai neturi skolos, sakyk? Aš visą gyvenimą nugyvenau nesiskolinęs“, „Jei nori susipykti, paprašyk, kad grąžintų skolą.“ Manyje esama ir vieno, ir kito. Kad nesiskiriu su knyga, mėgstu keliauti, galiu užkalbinti žmogų – tai iš mamos, o kad su matematika niekad nebuvo jokių sunkumų, kad išlaikiau tvirtą stuburą visais gyvenimo atvejais – iš tėčio.
– O dvi babos ir dedelis? Ar Jūsų santykiai su seneliais buvo panašūs į Vinco Krėvės pavaizduotus?
– Taip. Tik truputį kitokie, be dzūkiško emocingumo ir švelnumo. Buvau mylima anūkė, labiau pripratusi prie Devynduonių babos. Sako, nenorėjau iš karto pripažinti žibartoniškės – moters, kurios nėrinius ir dabar tebesaugau kaip atminimą, moters, kuri buvo mano pirmoji mokinė, nes išmokiau ją pasirašyti. Žinojau, kad ji iš toliau: Zinys parsivežęs ją net nuo Ramygalos, iš Aukštadvario. Žinau, kad baba vis ilgėdavosi sesers, atsidūrusios Sibiro platybėse. Senelio negalėjau pažinti, nes jis mirė, kai tėčiui buvo aštuoniolika…
– Buvote vienturtė. Kokie vieno vaiko šeimoje vaikystės ypatumai?
– Draugių poreikis. Žibartoniuose gyvenome kaimo centre, tad netoli buvo Zaukiukės, Puidokiukės (pavardės priesaga -aitė vaikystėje nebuvo vartojama). Gaila, kad Zaukų seniai nebėra tame kaime, o pas Vidą (dabar Labonienę) į Žibartonius visada galiu nuvažiuoti, su Regina (dabar Blaževičiene) dažnai pabendraujame Panevėžyje.
Sugrįžus į Devynduonius gyvenimas pasikeitė. Vienkiemis, toliau nuo kelio, mažai vaikų, o ir tie patys toli. Bendravau su daug mažesne Dalyte, kurios tėvų vestuves atsimenu, nes tada gavau naują knygutę, kad turėčiau ką veikti ir nesiveržčiau eiti kartu. Supratau, kodėl taip daro, ir sutikau. Knygutės pavadinimo neprisimenu, tik kad buvo didelio formato, plona, bet su daug paveiksliukų.
Jei mažai draugų, reikėjo rasti kitų užsiėmimų, kai būdavau laisva nuo kaimo darbų. Tie darbai iš pradžių buvo obuolius surinkti, grybų parnešti ar ganančiam arklius dedeliui valgyt nunešti. O paaugusi, kai dviratį turėjau, pasiuntine tapau – cukraus ar tėtei cigariukų parveždavau. (Esu ne kartą į Dotnuvą važiavusi, ne tik į Dotnuvą – ir į pačius Kėdainius.) O dar tos normos: linus rauti, sėklojus kirsti, burokus ravėti, ne tik juos – kartą net koksagizą Gaščiūnuose (tai buvo žmonėms juoko). Likus vienai visada padėjo knyga ir gamta, kurioje rasdavau, ką veikti.
– Ar kaimo vaiko namuose buvo knygų? O gal reikėtų klausti apie vaikystės biblioteką? Ką prisimenate apie pirmąsias knygas?
– Knygučių visada norėjau ir turėjau, nes saldainių man nereikėjo, juos atiduodavau babai. Prisimenu Vilką ir siuvėją, Žibartoniuose užkeltą ant spintos, kad nematyčiau tų baisių vilkų, Sergejaus Aksakovo Raudonąją gėlelę su gražiomis iliustracijomis, Samuilo Maršako Dvylika mėnesių, dar žinau, kad buvo tokia didelė brolių Grimmų knyga, kurios kitoje viršelio pusėje pripiešta daug veikėjų. Kai pradėjau dėstyti vaikų literatūrą, kurso draugė Vida atidavė Anzelmo Matučio Genių kalvę, kurią prisiminiau turėjusi. Kaip atsirasdavo knygų? Vienos buvo pirktos, kitos – parsineštos pavartyti, trečios – spėtos mamos paimti iš naikinamos, matyt, mokyklos bibliotekėlės, buvusios pas Zauką (pradinė mokykla veikė ir pas mus, ir pas kaimyną).
– Į pirmąją klasę atėjote 1950 m., būdama penkerių. Kaip tai atsitiko? Ką prisimenate iš pradžios mokyklos?
– Viskas prasidėjo nuo pirmojo penketo. Mokykla buvo kitame namo gale. Kad nesekiočiau paskui mamą, einančią į kolūkį dirbti, mokytoja V. Bandžiulienė pasiūlė leisti ir man pasėdėti kartu su kitais vaikais. Kai vaikai rašė brūkšniukus, ir man davė parašyti, už juos gavau penketą. Daug patirties turinti mokytoja, matyt, pajuto mano norą mokytis, jei tėvams pasakė: „Nieko nebus, reikės leisti“, o aš juk žinojau, kaip padėti apsispręsti: „Jei nesiseks, galėsit neleisti.“ Iš pradžios mokyklos prisimenu skaitymo pamokas, sakytinės kalbos ugdymą, kaip dabar suprantu, nes turėdavom pasakoti apie save, patirtus įspūdžius; atsimenu, kaip mokytoja, paskaičiusi apie sodelę, matyt, iš Žemaitės Rinkinėlio vaikams, uždavė ir mums savąją aprašyti.
– Kita kelio į šviesą pakopa – Žibartonių septynmetė. Sakote, kad ten tikrai daug skaitėte. Kas tai nulėmė? Ką iš tų skaitymų prisimenate?
– Atrodo, buvau trečioje klasėje, kai toliau nuo namų buvo pastatyta nauja mokykla, joje buvo jau septynios klasės. Atsirado daugiau mokytojų. Lietuvių kalbos mokė jauna mokytoja Z. Gritėnaitė. Neprisimenu, ar buvo kokių užklasinio skaitymo pamokų, rekomenduojamų knygų. Kai pavartau išsaugotą septintos klasės dienoraštį, randu įrašytas skaitinių temas, suvokiu, kokie buvo kūriniai, kodėl juos mažai prisimenu, išskyrus vieną skaitymo pamoką, kurioje tramdžiau ašaras (skaitėme J. Biliūno „Kliudžiau“). Veikė mane ir A. Puškino „Ančaras“ – dėl žmogaus poelgio.
Kažkurioje klasėje buvo didelė spinta, kurioje atsirasdavo naujų knygų. Atsimenu šias gautas naujas knygas: Mikučio vargai, Nemuno šalies pasakos, Prano Mašioto Ir aš mažas buvau. Paskui pas Mickų Ibutoniuose atsirado biblioteka. Ten radau Nikolajaus Nosovo knygų. Perskaičiusi Kolios Sinicyno dienoraštį ir pati pradėjau panašų rašyti. Mykolo Sluckio knygoje radau minimus Pociūnėlius, skaitydama apsakymą „Viržių medus“ vis galvojau, kas tie viržiai. Perskaičiusi Samuilo Maršako eilėraštį „Mokykla ant ratų“ pavydėjau geležinkelininkų vaikams, galintiems daug pamatyti. Pagavau galimą žodžių žaismą Eduardo Mieželaičio knygos pavadinime Ką sakė obelėlė (kasakė obelėlė). Kazio Binkio Jonas pas čigonus taip patiko, kad visą nusirašiau. Žinojau poetus Anzelmą Matutį, Kostą Kubilinską, Vitalijaus Biankio Miško laikraštį, o įvairių žanrų rinkinys, tarsi kokia antologija, tarsi žinynas Mūsų metai stebino informacijos gausa. Buvau tikra knygų ėdikė, turėjau perskaitytų knygų sąrašus.
– Beveik visi mes, lituanistai, turime lemtingai mūsų gyvenimus paveikusį mokytoją. Jums tai – Krekenavos vidurinės mokyklos mokytoja Albina Navickaitė. Kokia ji buvo, kodėl ji Jums svarbi? Ar ilgai išliko ryšys?
– Mokytoja buvo neeilinė asmenybė, nesistebiu, kad šiek tiek eklektiškame, bet plačios apimties leidinyje Krekenava laiko tėkmėje jai skirta nemažai vietos. Kitaip ir negalėjo būti. Jei kas būtų paklausęs mūsų, 13-osios laidos abiturientų, kuris mokytojas padarė didžiausią įspūdį, retas būtų nepaminėjęs mokytojos A. Navickaitės, mūsų klasės antrosios auklėtojos, mūsų dvasios auklėtojos. Ji buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Mane mokė visus ketverius metus nuo pat aštuntos klasės. Vienuoliktoje mūsų buvo 37 (iš jų Feliksas M. ir Romualdas K. už nuopelnus mokslui yra patekę į sąrašą buvusių mokinių, kuriais didžiuojasi Krekenavos mokykla), bet per jos pamokas būdavo tyla.
Jei reikėtų prisiminti konkrečią pamoką, nesugebėčiau. Tik pamenu, kaip ji žvilgsniu nutildė bandžiusį pasišaipyti iš Vienuolio Veronikos mokinį; man rodos, ji tada prakalbo apie Veronikos padėties tragizmą. Mes mokėjome atmintinai Maironį, mums ranka nekilo Lietuvos vardą rašyti mažąja raide (ko nepasakysi apie šiandienos studentus). Ji vadovavo literatų būreliui, vedė susirinkimus netradicinėje aplinkoje (susitikimas su kitos mokyklos literatais vyko pušyne), buvo nuvežusi į Kauną, kad parodytų žymių žmonių kapus (prisimenu, kaip pagarbiai stovėjome darganotą rudens rytą prie Jono Jablonskio kapo). Dėl aiškios rašysenos eidavau pas ją rašyti kvietimų ir žinojau, kad turiu būti punktuali, tik nesupratau, kodėl sėdant rašyti reikia nusiplauti rankas.
Nusprendusi stoti į Pedagoginį institutą, dėl jos pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą, nes jutau išduosianti ją pasirinkdama kitą dalyką. Ryšys išliko, nors ir trūkčiojantis, nes ne visada ją pasveikindavau, ne visada parašydavau. Dėkinga esu klasės draugui Feliksui, pranešusiam apie mokytojos mirtį. Nenustebau Palemono bažnyčioje pamačiusi ją pašarvotą karste vienuolės drabužiais. Nesiruošiau tarti atsisveikinimo žodžio, bet išgirdusi šiltus Kalvarijos auklėtinių žodžius neišlaikiau. Mokytoja ilsisi Margininkų kaimo kapeliuose (Prienų rajone irgi yra Margininkai, ne tik prie Devynduonių).
– Sakote, kad literatūros studijos Vilniaus pedagoginiame institute 1962–1966 m. nebuvo įspūdingos. Tačiau ten radosi literatūrinių kelionių aistra. Kaip tai atsitiko? (Net ir savo studentus iš Panevėžio J. Švedo pedagoginės mokyklos ne sykį esate ištempusi į panašias keliones.) Papasakokite apie įspūdingiausias iš jų.
– Nenoriu nuvertinti Pedagoginio. Juk buvo daug mokomųjų dalykų, kurie ne visiems galėjo būti vienodai įdomūs. Tas pat pasakytina ir apie dėstytojų asmenybes. Mano nuomonė subjektyvi. Ne visi galėjo vesti seminarus kaip vedė Vanda Zaborskaitė Maironio seminarą, ne visi galėjo būti tokie efektingi, kokia buvo raiškiojo skaitymo dėstytoja Meilė Kudarauskaitė, dėstyti taip, kaip su užsidegimu rusų literatūrą dėstė Galinienė ar Šabalina, ne visi gal buvo įsigilinę į savo dėstomąjį dalyką taip, kaip užsienio literatūros dėstytojai Irena Veisaitė ir Dovydas Judelevičius, kurie, būdami geri teatro žinovai, vežiojo mus į Panevėžį pamatyti „Makbeto“ ir „Lauke, už durų“ (iki šiol prisimenu jausmą, kai su gėlėmis klaidžiojau po senojo teatro užkulisius ieškodama Banionio, o radusi pajutau, kad aktorius dar nesuvokia nulipęs nuo scenos), į Kauną – žiūrėti Brechto, o vieną šaltą žiemą net po Maskvos teatrus buvome vedžiojamos. Literatūrinė Dzūkija ir Žemaitija buvo išmaišytos su dėstytojais Kazimieru Kuzaviniu ir Kaziu Umbrasu. Be to, K. Umbrasas vadovavo Studentų mokslinei draugijai ir mes, keturios studentės, dalyvavome ekspedicijoje po vietoves, susijusias su Žemaite (esu bendravusi su visais gyvais rašytojos anūkais, užrašiusi jų atsiminimus apie senikę), paskui su dėstytoju vykome į Ušnėnus, Telšius, Bukantę – į visus Žemaitės atminimą įamžinančius renginius.
– Esate kultūros žmogus, skubate į renginius, susitikimus. Kokie susitikimai su literatūros pasaulio žmonėmis ypač įsiminė?
– Įsimintinas pirmasis susitikimas VVPI su Janina Degutyte, jos šiltas bendravimas su mumis, studentėmis. Matyta ir girdėta poetė buvo ne kartą. Apie vieną susitikimą visada pasakodavau studentėms (mūsų dienų žodžiais, dirbau prevencinį darbą), kaip reikia saugoti meno žmones, kaip pažinti auditoriją rengiant susitikimus, nes buvęs toks atvejis Panevėžyje, kai poetei, po susitikimo su vienos profesinės technikos mokyklos moksleiviais atvykusiai į susitikimą su miesto visuomene, buvo kviečiama greitoji ir tik atlikus kardiogramą leista eiti į sceną. Vakaras vėlavo, sunkiai stovinčiai poetei rankose virpėjo popieriaus lapas, o išeinantis iš salės žmogus metė: „Girta.“ Iš karto prisiminiau M. Gorkio „Danko“.
Instituto laikais dėstytoja I. Veisaitė mums pasiūlė lankytis Aktorių namuose, kur džiaugėmės pamatę ir išgirdę garsius skaitovus Vytautą Kybartą ir Gražiną Urbonaitę. Teko laimė girdėti Henriką Kurauską, skaitantį Juliaus Janonio poeziją, kalbantį apie eilėraštį „Visas mano noras“, ir, aišku, Laimoną Noreiką, kurio balsą pažinojau nuo tada, kai namie atsirado radijas.
Literatūros pasaulio žmonių dėmesys yra kitoks. Antai radusi žinutę apie tarptautinį Anzelmo Matučio kūrybos pripažinimą (H. Ch. Anderseno garbės diplomas), nusiunčiau jam sveikinimo telegramą adresu: „Alytus, A. Matučiui“ (kaip Alioša – seneliui į kaimą). Staigmena buvo, kai po metų lankydamasis pas mus A. Matutis padovanojo miniatiūrinę faksimilę su autografu.
– Grįžkime prie Jūsų pedagoginės karjeros. Kaip jaunoji specialistė 1966 m. atvykote į Širvintų rajono Vileikiškių aštuonmetę ir išdirbote ten septynerius metus. Ką prisimenate iš šio gyvenimo tarpsnio?
– Važiuodama pro Širvintas į Vilnių niekada nepamaniau, kad dirbsiu tame krašte, kur žmonės kalba man nesuprantama kalba. Gavau rinktis arba Vileikiškius, arba Jauniūnus. Jauniūnų geografinė padėtis buvo geresnė, bet pasirinkau lietuvišką mokyklą, nors vėliau sužinojau, kad tik Matonių Algis, mokytojų sūnus, namie kalba lietuviškai, o visi kiti – ta kita kalba, nors tik vieno mokinio tautybė buvo lenkas. Po metų galėjau keltis į Bagaslaviškį – ten buvo vidurinė mokykla, bet nedariau to dėl mokinių.
Įdomus buvo šis gyvenimo tarpsnis, nes gyvenau mokiniais ir… Vilniumi. O vasaromis susitikdavau su kurso draugėmis Vida, Janina, Vanda (gaila, jų jau nė vienos nebėra gyvos) ir keliaudavome po literatūrines ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos vietas. A. Puškino Michailovskojė (pabūti čia įkvėpė dar studijų metais skaityta Basinos knyga Tam, gde šuršat Michailovskije rošči), L. Tolstojaus Jasnaja Poliana, A. Čechovo Melichovas, laivu Okos upe pasiektas S. Jesenino Konstantinovas, manau, yra aprašyti Vidos dienoraščiuose, kurie nespėjo virsti atsiminimais.
Vileikiškiuose mes vaidinome „Eglę žalčių karalienę“, „Motulė paviliojo“, teisėme Šiškiną iš Nikolajaus Nosovo Vitios Malejevo mokykloje ir namie, daug kartų vykome į Akademinį paties teatro atsiųstu autobusu, Jaunimo teatre matėme visas Violetos Palčinskaitės pjeses, važinėjome į Anykščius ir Kauną („Kai su direktoriumi, tai IX fortas ir Zoologijos sodas, o su lietuvaite (t. y. su manimi) – bažnyčios ir kapai“), žygiavome į Kernavę. Mus pamatęs kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas, pasakęs: „Apžiūrėkit“, vesdavosi už altoriaus ir grįždavo toliau laikyti pamaldų. Džiaugiuosi, kad literatė Aldutė S. tapo žurnaliste, kad į auklėtinį Algį, traumatologą, ir dabar galiu kreiptis pagalbos.
– Studijų draugė ir kolegė Janina prisidėjo, kad persikėlėte į Panevėžį. Čia, J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje, pradėjote dėstyti ir iki šiol dėstote vaikų literatūrą. Ar buvote tam pasirengusi? Kaip formavote dėstomą kursą? Kas labiausiai padėjo tobulinti save kaip dėstytoją? Kokius autorius Jums buvo maloniausia dėstyti? Kaip keitėsi studentų požiūris į Jūsų dėstomą literatūrą?
– Su vaikų literatūra draugauju nuo pat pirmos dienos Panevėžyje, kai Janinos rūpesčiu atsidūriau toje mokymo įstaigoje, kuri tada vadinosi Panevėžio pedagoginė muzikos mokykla (J. Švedo vardas buvo suteiktas truputį vėliau). Mokykla ne kartą keitė pavadinimą, dabar ten, Nemuno gatvėje, yra V. Mikalausko menų mokykla, kuri neseniai šventė 70 metų jubiliejų. (Į jį buvome ir mes, senoji gvardija, pakviesti ir šiltai priimti. Apsidžiaugiau mokyklos muziejuje tarp eksponatų radusi išsaugotą mokyklinę uniforminę kepurę, padovanotą šviesiaisiais darbo laikais.)
Pradžia buvo intensyvaus, įtempto darbo, ieškojimų ir atradimų metai. Gauto specialybės dalyko adresatas – būsimos darželių auklėtojos ir pradinių klasių mokytojai. Radau programą, sudarytą Kapsuko (dabar – Marijampolės) dėstytojų Liongino Šepkaus ir Vytauto Viliūno, jų parengtas chrestomatijas. Vos pradėjus dirbti – visapusis naujos, besikuriančios mokyklos patikrinimas, o vaikų literatūrą tikrino ne kas kitas, o šie du žmonės. Dėkinga jiems už pastabas, už tai, kad pasigedo precizikos, kuri vėliau tapo vienu iš mano darbo principų.
Pamažu kūrėsi mokyklos biblioteka. Kūriau ir kabineto bibliotekėlę. Gelbėjo ir kolegos: dėstytojas S. Guobis padovanojo keletą vertingų savo bibliotekos knygų, dėstytojas A. Raudys atidavė pirmąjį Vinco Aurylos vadovėlį, pati savąją biblioteką peržvelgiau, o vėliau ir studentės prisidėjo.
Puoliau domėtis kitų patirtimi. Šiandien tai būtų sunkiai įsivaizduojamas dalykas: man, visai nepažįstamai, Klaipėdos pedagoginės mokyklos dėstytoja vasarą atidarė savo kabinetą, parodė sukauptą medžiagą ir paliko vieną – naudokis, kiek reikia. Aš net neįsiminiau jos pavardės. (Vėliau iš raseiniškės Jolantos į mano rankas pakliuvo ir Jūsų paskaitų konspektas.) Vykau į stažuotes. Spaudoje radusi žinutę apie tradiciniu tapsiantį, Prano Mašioto skaitymais virsiantį seminarą vaikų literatūros klausimais, puoliau ieškoti būdų, kaip ten patekti. Nuo 1986 m. aš visada Vilniuje, dabar jau tradiciniuose IBBY Lietuvos skyriaus ir Vaikų literatūros centro renginiuose, tai man patys geriausi kvalifikacijos kėlimo kursai. Žodžiu, esu veteranė ir turiu išsaugojusi pirmąjį „Rubinaičio“ numerį su poeto Martyno Vainilaičio, prof. V. Aurylos, Jūsų, gerb. Kęstuti, ir Genovaitės Raguotienės autografais ir palinkėjimais. Pirmoji vaikų literatūros paskaita visada nuo to ir prasideda.
Galėčiau daug kalbėti apie neformalų darbą, susijusį su sociokultūrinės savimonės žadinimu ir palaikymu, apie Knygos bičiulių draugijos veiklą. Moralinis palaikymas visad svarbus, o jo sulaukiau. Apie mūsų mokyklą, kuriai vadovavo A. Valančius, užsimena ir Laimonas Noreika Aktoriaus dienoraščiuose: „Čia nepraleis progos pagauti mane, akimirksniu susiorganizuoja, pilna didžiulė salė.“ Mokyklos Garbės svečių knygoje – ne vieno rašytojo įrašas.
Ką maloniausia buvo dėstyti? Vaikystės rašytojus P. Mašiotą ir K. Binkį, S. Nėrį ir J. Degutytę. Reikėtų vardyti daugiau, nes kiekvieno kūryboje stengiausi rasti, kuo būsimos specialistės galėtų sudominti auklėtinius, kas vertinga ir meniška. Pats studentų požiūris į gerą literatūrą visais laikais panašus, tik vaikiškų knygų lentynos būna skirtingos (pasak A. Grino, ateitį mes nusikeliame nuo vaikiškų knygų lentynos). Dabar pakitusi motyvacija, nuolat verkšlenama dėl darbų ir laiko stokos (anksčiau niekas nebūtų paklausęs, ar visą knygą perskaityti, kai tos knygos – vos 60 puslapių). Dabar, kai yra pasirodę tiek gerų leidinių vaikų literatūros klausimais (ir Jūsų, ir Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės, ir Gintarės Adomaitytės, ir šiauliečių leidiniai, ir dar, ir dar…), jau nebeturiu tiek valandų, atskiro vaikų literatūros mokomojo dalyko, o ir studenčių tik vienetai.
– Tarp to, ką galėjome skaityti vaikystėje ir paauglystėje, ir to, kas knygų pasaulyje yra dabar, milžiniškas skirtumas. Ką atradote besidomėdama vaikų literatūra, kokias vaikų knygas labiausiai mėgstate, vertinate, kuo džiaugiatės? Kokią knygą turėtų būti skaitęs kiekvienas Lietuvos vaikas?
– Atradau autorius, kurių nebuvo ne tik mano vaikystės laikais, bet ir kai pradėjau dėstyti vaikų literatūrą. Pirmiausia tai XX amžiaus užsienio vaikų literatūra: čia rikiuotųsi Astrida Lindgren su Tove Jansson, Svenas Nordqvistas su Jujja Wieslander, Enas Raudas su Aino Pervik, Erichas Kästneris ir Otfriedas Preussleris, Angela Nanetti, to paties Alano Milne’o Mikė Pūkuotukas, mano perskaitytas pavėluotai. Norėčiau, kad jį būtų skaitęs kiekvienas vaikas, kaip ir Edmondo De Amiciso Širdį, bet kažin ar ji veiktų taip, kaip mane veikė. Džiugina mūsų naujoji literatūra, gaunanti apdovanojimų ir plačiai pristatoma pasaulyje.
Šį netikėtą, išprovokuotą atsivėrimą norėčiau baigti savo mylimos poetės J. Degutytės žodžiais: „<…> o man dar linksma, kad šviečia sniegas. <…> dar moku klausytis bičių, lietaus ir žolės… ir pakelti – staiga atsivėrusią tuštumą… Dar smogia abejingumas, dar botagu kerta melas <…>. Vis dar nustembu šarmotam lange briedžius ir paparčius atpažinus. Tik negaliu įprasti, kai peržengia žmogų kaip slenkstį…“ Ačiū Jums, kad sugrąžinote mane į tai, kas miela ir brangu, kad leidote suvokti, kokiame gražiame pasaulyje gyvename.
„Rubinaitis“ dėkoja už pokalbį ir kartu su visais kolegomis iš IBBY organizacijos sveikina Jus, Ramute, gražios metų sukakties proga. Linkime atrasti dar daug knygų – puikių kaip saldainiai…
Visos nuotraukos iš asmeninio R. Zinytės archyvo
Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 1 (73)
