Elitinė vaikų literatūra

 

Stasio Eidrigevičiaus pieš.
Stasio Eidrigevičiaus pieš.

Šio straipsnelio pavadinimas turbūt skamba kaip oksimoronas (t. y. objekto apibūdinimas jo įprastinei sampratai prieštaraujančiais požymiais). Juk tradiciškai manome, kad vaikų literatūra turi būti aiški, lengvai suvokiama visiems.

Visažiniame internete įrašę žodžius Mažasis princas iškart lietuviškai perskaitysime, kad tai Antoine’o de Saint-Exupéry kūrinys, ir nors tai pasaka, bet skirta suaugusiesiems. Teiginys be jokių išlygų. Tą pačią mintį yra kartojęs ne vienas „didžiosios“ (ne vaikų) literatūros tyrėjas: ši Exupéry knyga per daug išmintinga, kad būtų suvokta vaikų. Bet kiek daug skaitytojų Mažąjį princą prisimena kaip mylimą savo vaikystės knygą! Argi nesame patyrę, kaip dėmesingai visai maži vaikai klausosi šios pasakos? Ir vis iš naujo.

Priešiškumas tokiai poetiškai, alegorinei literatūrai kartais atsiranda „logiškuoju“ gyvenimo tarpsniu – paauglystėje. Bet štai devintokams skirtame vadovėlyje (nors gal devintokai nebe visai paaugliai…) pateikęs elitinės literatūros sampratą turėjau progų stebėtis, kad toli gražu ne vieno širdį palietė ir Richardo Bacho Džonatanas Livingstonas Žuvėdra, ir Sylvios Waugh Žmogonai. Tad neskubėkime sakyti: vaikai ar paaugliai šito nesupras.

Vaikų yra visokių. Pamąstyti apie sudėtingesnį, subtilesnį meną vaikams paskatino netrukus pasirodysianti Stasio Eidrigevičiaus ir François Davido knyga Berniukas ir jo mylinti širdis (į lietuvių kalbą vertė Ramutė Skučaitė). Iš šios tulpės daugelis turbūt atpažįstame Eidrigevičiaus braižą, vaikystės knygų iliustracijas. Anuomet, aštuntajame–devintajame dešimtmetyje, jos mus stebino, glumino. Kiek kartų skambėjo apibendrinimai: įdomu, mįslinga, paslaptinga, bet… ne vaikams! O visai neseniai dailininkas rašė apie Lietuvoje sutiktą moterį, kuri smulkiai iš atminties nupasakojo jo paveikslus, „pieštus prieš 30 metų V. Žilinskaitės pasakoms“ (Literatūra ir menas, 2015, rugsėjo 4).

Pasirodysiančioje knygoje garsusis dailininkas toks pat ir kitoks. Matome plakato menininką. Kiekviename knygos atvarte – koks nors siurrealistiškas veidas. Knyga kaip veidų galerija. Iliustracijų sužavėtas prancūzų rašytojas F. Davidas sukūrė tekstą, kuriame plėtoja mintį, kad įsižiūrėję į kitą – į daiktą, į gyvūną, į gėlę, – tarsi tampame tuo kitu. Anglų kritikai konstatavo: tai knyga apie tapatybę. Apie asmenybės daugiaveidiškumą. Sudėtinga tema vaikams, tiesa? Mįslingi piešiniai. Verčiantys įsižiūrėti. Skaidrus, paprastas tekstas tarsi įveiksmina iš principo statišką piešinį, išjudina to, kuris žiūri ir klauso, mintį.

„Kai Tristanas pamilo,
to nuslėpti jis niekaip negalėjo –
savo mylimąją tiesiog rijo akimis.
Galiausiai jai visa tai įgriso: „Tu myli per stipriai! Man to visai nereikia!“ –
kartą tarė jinai.
„Argi galima mylėti per stipriai?“ –
susimąstė Tristanas.“

Vaikai šito nesupras?! Bet gal ims svarstyti?.. Tikrasis menas visada turi paslaptį. Vaikams meniška knyga – ir tekstas, ir iliustracijos – lengviau prabyla, kai šalia būna artimas suaugėlis. Tad nereikėtų skubėti atriboti vaikų nuo sudėtingesnių knygų. Tai gali tapti lengvai plintančios masinės kultūros ir literatūros atsvara, priešnuodžiu.

Šiandien išgirdau tokį pasakojimą: skubantys, lekiantys vartotojų visuomenės atstovai kavą geria iš popierinių puodelių, o paskui teršia jais gamtą. Daugelis net nežino, kad keraminiuose puodeliuose kava daug skanesnė.

Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 4 (80)

Straipsniai

ŽIEMOS VAKARO POEZIJA, ARBA JULIUS JANONIS IR ŠIANDIEN VERTAS SKAITYTI
NAUJŲJŲ LAIKŲ ANIMALISTINĖ PASAKA (LUISO SEPÚLVEDOS „APIE ŽUVĖDRĄ IR KATINĄ, KURIS IŠMOKĖ JĄ SKRAIDYTI“)
PASAKOJIMŲ SKLEIDŽIAMA VILTIES ŠVIESA (Skaldanti kultūra ir rankas sujungianti kultūra)*

Pokalbis

„MANĘS NEAPLEIDŽIA ŠIO PASAULIO BURTAI“
ŽVILGSNIS Į LENKIJOS NE TIK VAIKŲ LITERATŪRĄ

Mano vaikystės skaitymai

„SKAITYTI NEMOKĖJAU, O JAU TADA KNYGOS MANE TRAUKĖ!“

Paskaitykim, mama, tėti!

KALĖDŲ FĖJA

Atidžiu žvilgsniu

Mokymasis būti paauglio balsu ir akimis
„Paslauga mėnesiui“, arba Kaip atpažinti eidą
Kam reikia saulėtekių?
Ar būna moterų poečių?
„Verčiau jau paimčiau į rankas gyvatę...“

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai