PASAKOJIMŲ SKLEIDŽIAMA VILTIES ŠVIESA (Skaldanti kultūra ir rankas sujungianti kultūra)*

Kaip rašytojai man išties džiugiu įvykiu tapo užpernykštis įvertinimas tarptautine Hanso Christiano Anderseno literatūros premija. Aš be galo laiminga, kad ta proga galiu susitikti su jumis ir tarti keletą žodžių.

Esu rašytoja, bet mano profesija yra kultūrinė antropologija. Tiesa, šiuo metu kūrybinis darbas atima kur kas daugiau laiko, o akademinę veiklą jau beveik septynerius metus esu pristabdžiusi. Nuo pat to meto, kai įstojau į doktorantūrą, ištisą dvidešimtmetį savo mokytojais laikiau ir senuosius Australijos čiabuvius – jie suteikė man pačių įvairiausių žinių. Be to, du man artimiausi dėstytojai ir kartu bičiuliai yra kultūrinės antropologijos specialistai, tyrinėjantys Naujosios Zelandijos maorių gyvenimą. Todėl galimybė skaityti pranešimą šioje sekcijoje kartu su dviem senosios kultūros atstovais man yra nepaprasta patirtis, padedanti sulydyti abi interesų sritis.

1990 m. atvykau savanore į Mingeniu, mažutį Vakarų Australijos valstijos miestelį, kur Šv. Juozapo pradžios mokykloje dėsčiau japonų kultūrą. Ten susipažinau su čiabuvių vaikais, jų šeimomis, ir ilgainiui mano užmegztų ryšių tinklas aprėpė vis daugiau žmonių. Girdėdama daugelio savo naujųjų bičiulių gyvenimo istorijas ir kaupdama užrašus, patyriau, ką reiškia būti čiabuviu provincijos mieste.

Trumpai galima pasakyti, kad čiabuviai – patys įvairiausi žmonės. Aišku, toks apibūdinimas tiktų kiekvienai bet kurios šalies tautai. Tačiau kalbėdami apie čiabuvius rastume tik vieną jiems visiems bendrą dalyką, prieš kurį nublanksta prieštaringiausia patirtis. Juos sieja pavadinimas „senieji žemyno gyventojai“, ir ši aplinkybė daro visų jų – vyrų ir moterų – kasdienybei patį įvairiausią poveikį – tiek teigiamą, tiek neigiamą.

Atvykusi į Mingeniu, miestelį Vakarų Australijos Vitbelto regiono pakraštyje, ir susitikusi su savo mokiniais, labiausiai nustebau patyrusi, kad iš išvaizdos neįmanoma atskirti, kuris vaikas turi čiabuvių kraujo. Žinoma, kartais tai būdavo aišku iš pirmo žvilgsnio, bet kai kurie vaikai niekuo nesiskyrė nuo baltųjų pradinukų. Ir ne tik išvaizda, bet ir gimtąja kalba, nes dažnas jų namie šnekėjo angliškai, o paklaustas apie tradicinę kultūrą pareikšdavo apie tai nieko gerai nežinąs. Ir vis dėlto tie vaikai išlaikė čiabuviškumą – jiems svarbus šis kraštas, kuriam priklauso, kurį vadina savo žeme (my country) ir kuriame leidžia dienas apsupti gausybės giminaičių ir gentainių, arba, kaip jie patys sako, saviškių (big mob).

Prisipažinsiu, buvau sutrikusi. Niekaip nepavyko užčiuopti to kažko, kas leistų aiškiai atpažinti „jų kultūrą“. Tada aš dar buvau neatsikračiusi stereotipinio mąstymo ir tebeieškojau žmonėse gaivališkų svetimumo apraiškų, lyg jie būtų autochtonai iš Arnhemo Žemės rezervacijų žemyno šiaurėje ar iš dykumų jo viduryje, kuriuos sutikęs išsyk pajustum – štai jie, tikrieji čiabuviai.

Kultūrą suformuoja procesai, prasidedantys nuo gimimo, todėl su biologiniu paveldimumu ji neturi nieko bendra. Kadangi esu kultūros antropologė, teoriškai visada žinojau, kad fiziniai žmogaus požymiai su kultūra niekaip nesusiję. Ir vis tiek ilgai negalėjau atsikratyti minties, kad žmonės, kurie akimirksniu nesukelia egzotiško įspūdžio, lyg ir nepriklauso savitą (tikrąja šio žodžio prasme) kultūrą turinčiai tautai.

Kartą labai supykau ant baltaodžio taksi vairuotojo, kuris pareiškė, kad tikri čiabuviai gyvena tik dykumoje, o miestuose tokių nėra. Čia jie tik apsimeta tokie esantys. Kad ir kokia buvau nepatenkinta, jutau, kad toks įsitikinimas, kai nėra aiškiai pastebimų skirtybių, iš dalies pateisinamas. Turėjo praeiti daugybė metų bendraujant su čiabuviais, kad suvokčiau, jog būti senuoju žemyno gyventoju – tai stengtis patenkinti niekaip nekintančius lūkesčius, kai aplinkiniai vis dar skelbia kultūros kriterijumi paremtus tavo tapatybės tikrumo ar netikrumo verdiktus. Ir tada suvokiau, kad iš tokios padėties gimstantis skausmas ir leidžia suprasti autochtonų dabartį.

Kultūra yra tai, kas tampa mūsų savaimine savastimi gimstant ir augant. Kalba, dailė, religinės apeigos ir panašūs dalykai yra kultūriniai ypatumai, kuriuos lengviausiai pastebi aplinkinių akis, bet vis dėlto tai tik viena iš kultūros dalių. Be to, kultūra keičiasi. Nevalia iškirpti kokios nors laiko atkarpėlės ir paskelbti, kad štai čia – autentiška kultūra.

Per visą savo gyvenimą kimono vilkėjau viso labo du kartus. Aš mėgstu japonų virtuvę, bet man patinka ir korėjietiški kepsniai ar itališkas maistas. Tačiau niekas man nėra sakęs, kad dėl to aš nesu tikra japonė. Dauguma mūsų net neįsivaizduojame jausmo, kai kas nors tave vertina pagal tavo kultūros bruožus ir sprendžia, koks esi: tikras ar netikras. Tačiau, susidūrusi su čiabuviais ar senųjų Japonijos gyventojų ainų jaunuomene, visada jaučiau, kad jie spaudžiami būti vadinamaisiais tikraisiais autochtonais pagal kitų nustatytas autentiškumo taisykles. Man atrodo, kad tas spaudimas kartais laužiasi net pro rašytojų kūrybinių dirbtuvių duris, įsikūnydamas į balsą, reikalaujantį iš jų „savito autochtoninio stiliaus“.

Tačiau gal tai ne vien tautinių mažumų problema? Pavyzdžiui, Japonijoje aš priklausau etninei daugumai, bet pasaulio mastu tesu egzotiškos šalelės žmogus, kurio gimtoji japonų kalba labai jau nepanaši į kitas kalbas. Ir kai atsiduriu kur nors už Japonijos ribų, į mane, kiek pastebėjau, žvelgiama kaip į autorę, kurios fantazijų pasaulis turi būti atėjęs iš japonų kultūros.

Kai prieš daugiau nei dvidešimtį metų ėmiausi knygų serijos apie dvasių sergėtoją Balsą, iš tiesų turėjau minčių sukurti sau, kaip Azijos žemyno atstovei, artimą paralelinę erdvę, panašiai kaip J. R. R. Tolkienas, rašydamas Žiedų valdovą, įkvėpimo sėmėsi iš savų turtingų Vakarų Europos pamatinės kultūros šaltinių. Bet sulig pirmaisiais žodžiais visi protingi sumanymai išdulkėjo iš galvos ir aš atsidaviau mane pagavusiai pasakojimo tėkmei, o tada jau nieko daugiau nebereikėjo – tik rašyti ir rašyti.

Toks jau dalykas tas istorijų rašymas. Jautiesi lyg įtrauktas į vandens sūkurį ir užvaldytas kažkokios nenugalimos jėgos. Bet jeigu skaitytojas, atsivertęs „Dvasių sergėtojos“ seriją, pajus joje Japonijos dvelksmą, tai turbūt reikš, kad japoniškumas vis dėlto yra įsigėręs į mano kaip rašytojos esatį.

Net ir be jokių išankstinių nuostatų kultūra puikiausiai rodo, kad „jūs“ skiriatės nuo „mūsų“. Tik pažvelkite, kiek daug šiame pasauly skirtybių! Jis pilnas žmonių, kalbančių skirtingomis kalbomis, išpažįstančių nevienodas vertybes ir tikėjimus, – juk ir man skaitant šį pranešimą prireikė vertėjos.

Ir vis dėlto nesame atskirti vieni nuo kitų. Kad ir kokie būtume nepanašūs, yra šalia mūsų vienas dalykas, kuris liudija, kad savitarpio supratimas įmanomas. Ir ne šiaip supratimas, o gebėjimas įsijausti į kito padėtį. Taip, tas dalykas yra istorijos.

Įsigilinę į skaitomą pasakojimą, mes susitapatiname su jo veikėjais, gyvename jų gyvenimus, verkiame jų ašaromis, juokiamės ir kenčiame kartu su jais. Esu japonė, bet galiu tapti keltų genties verge, gyvenusia romėnų laikais. Esu japonė, bet galiu nugyventi gyvenimą anglo autoriaus romane. Juk tai nuostabu, ar ne!

Pasitelkime tą nepaprastą įtaisą, kurio vardas – istorijos, ir atsidursime kitapus kultūrinio nepažinumo. Ką ten! Mes juk galime pavirsti net ne žmonėmis.

Mano kuriamas istorijas, ko gero, persmelkia egzotiškos japoniškos mintys, bet tai netrukdo mano knygų skaityti angliškai, ispaniškai, kiniškai ar korėjietiškai. Skaitytojams tai įdomu (bent jau norėčiau tuo tikėti), bet galų gale svarbiausia tai, kad jie įsikūnija į kito pasaulio, atsiradusio mano galvoje, herojus, o tada gyvena, verkia ir juokiasi kartu su jais. Jaučiu tai ir esu jiems dėkinga, nes man tai prilygsta skaisčios šviesos spinduliui.

Pasaulis kupinas įvairovės. Ji praturtina ir padeda pažvelgti į supančią aplinką kitomis akimis. Mūsų skirtybės – tai jokiu būdu ne sustatytos į eilę atšiaurios kalėjimų dėžutės, atsitvėrusios sienomis, į kurias atsimuša tarpusavio supratimas.

Kiekvienas galime patirti malonumą skaitydami kitoniškus pasakojimus, kurių gijas audžia kitose kultūrose gimę ir užaugę žmonės, kiekvienas galime laikyti tokius pasakojimus savais, ir tai geriausiai įrodo, kad esame pajėgūs vieni kitus suprasti.

Aš rašau ne apie tikrovėje egzistuojančią tautą, o apie įsivaizduojamus žmones. Taip elgiuosi todėl, kad noriu skaitytojams suteikti išsilaisvinimo atokvėpį. Noriu, kad jie atitrūktų nuo savęs, nuo juos užvaldžiusios kultūros ir esamos padėties. Man svarbu, kad jie pagyventų laisvi kitokiomis aplinkybėmis. Ir kad, užvertę paskutinį puslapį, pasijustų kai ką apie save sužinoję – sužinoję, jog mes visi esame baisiai nelaisvi, nepajėgūs iki galo išsivaduoti iš savos kultūros rėmų. Ir nereikia būti japonu, aborigenu ar maoriu, kad tai suprastum. Bet vis dėlto aš viliuosi, kad jei tik pasitelktų vaizduotę, žmonės, nepaisydami to nelaisvumo, pasijustų galintys ištiesti kitiems rankas, pasijustų galintys jomis susikabinti.

Savo pramanytose istorijose aš pasakoju apie rūsčiausią atskirtį, kad skaitytojas kuo tikroviškiau išgyventų sunkumus, trukdančius ją įveikti, ir pajustų karštą troškimą tai padaryti.

Istorijos pajėgios to imtis. Ir galbūt ši jose glūdinti jėga, kuri padeda mums įlįsti į kitos būtybės kailį, kartu leidžia įminti paslaptį, kaip, perplaukęs visas atskirties ir neapykantos jūras, sulaukti šių dienų įstengė kaip tik tas vaizduotę turintis padaras, tai yra žmogus.

Tas padaras, tas žmogus, sukūrė kultūrą, kuri vadinasi kalba. Iš visų skirčių, atplėšiančių žmones vienus nuo kitų, pirštu prikišamai lengviausia rodyti į kalbų margumyną ir negebėjimą susišnekėti svetima, niekada nesimokyta kalba, nes žodis juk turi išskirtinę galią perteikti aplinkiniams kalbėtojo mintis. Bet ilgainiui kaip tik kalba žmogui tapo įrankiu, padėjusiu papasakoti istoriją ir sukurti knygą. Taip buvo įgyta galia suprantamai perteikti mintį, kokia visiems vienoda (nesvarbu nei kultūra, nei gyvenamoji epocha) yra ta versmė, iš kurios plūsta gyvõs būtybės, vardu žmogus, jausmai: džiaugsmas, pyktis, graudulys ir pakilumas; buvo įgyta galia perduoti tą mintį tolimiausių kraštų žmonėms, kurie net iš matymo nėra pažįstami, o galiausiai – perduoti ją už esamojo laiko ribų, ateities žmonėms, gimsiantiems tada, kai šią žemę paliks istoriją parašęs žmogus.

Kultūra víena ranka laiko kardą. Kardą kaip atskirties ginklą, kuris apnuogina tai, kas padalyta. Bet kita jos ranka ištiesta paspaudimui, ji šilta ir kviečianti susikabinti. Tai ranka, ištiesta paraginti skirtingus žmones ieškoti savitarpio supratimo. Kaip tik tą susiėmusių rankų šilumą mums leista pajusti rašant ir skaitant pasakojimus.

(Pabaigoje vertėja į anglų kalbą Cathy Hirano dėkoja prelegentei japoniškai. Prelegentė Nahoko Uehashi dėkoja vertėjai angliškai. Abi kartu jos kreipiasi į klausytojus maorių kalba: „Tena Kotou, Tena Kotou, Tena Kotou Katoa! Būkite pasveikinti!“)

Iš japonų kalbos vertė Dalia Švambarytė

________________________________
* Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto japonų kalba 2016 m. rugpjūčio 19 d. 35-ajame IBBY kongrese Oklande (Naujoji Zelandija), pagrindu. Plačiau apie autorę žr. vertėjos Dalios Švambarytės parengtą informaciją šio straipsnio pabaigoje.

Rašytoja ir mokslininkė Nahoko Uehashi gimė 1962 m. Tokijuje, dailininko Kaoru Uehashi (g. 1931 m.) šeimoje. Mama dukrai skaitydavo japonų ir Europos rašytojų pasakas, tėvas – nuotykinius kinų viduramžių romanus Kelionė į vakarus (Xiyouji) ir Užutėkių padavimai (Shuihuzhuan). Būsimosios rašytojos senelė gyveno Nagano prefektūroje, šalia Nodžirio ežero, kur yra viena seniausių paleontologinių Japonijos salyno radaviečių. Kaip tik todėl vienuose pirmųjų savarankiškų mokyklinių rašinėlių mergaitė pasakojo apie tiesiailčių dramblių ir didžiaragių elnių fosilijas, o aplinkiniuose miškuose aptiktos suakmenėjusios augalų liekanos ir atkasta priešistorinė keramika skatino ją nostalgiškai mąstyti apie kadaise egzistavusią ir bedvasiu daiktu virtusią gyvybę. Gimnazijoje Nahoko Uehashi su bendraklasiais statė savo pačios parašytas pjeses, dalyvavo jaunųjų literatų konkursuose, labai mėgo animacinius filmus ir svajojo kurti komiksus. Jai taip pat gerai pažįstami senieji japonų kovos menai. Pagal mainų programą Nahoko tris savaites praleido Didžiojoje Britanijoje, kur jai didelį įspūdį padarė susitikimas su vaikų rašytoja Lucy Maria Boston (1892–1990) ir senieji Anglijos dvarai.

Krikščionių misionierių įkurtame prestižiniame Rikkyō universitete Nahoko Uehashi studijavo istoriją, vėliau, susižavėjusi Afrikos mitais, nutarė tapti antropologe, įstojo į doktorantūrą ir išvyko į Australiją. Čia praleido ne vienerius metus mokytojaudama ir rinkdama medžiagą disertacijai čiabuvių bendruomenėse, kuriose gyveno kaip sava, drauge dirbo namų ruošos darbus ir valgydavo su jų nariais prie vieno stalo.

Garsiausioje Nahoko Uehashi knygoje Dvasių sergėtoja (Seirei no moribito, 1996) ir jos tęsiniuose, Japonijoje ir visame pasaulyje žinomuose kaip fantazijos žanro „Moribito“ serija, jaučiama antropologės patirtis, Australijos čiabuvių ir Centrinės Azijos klajoklių gyvensenos išmanymas. Kaip vaikams kurianti rašytoja Nahoko Uehashi debiutavo 1989 m., o po poros metų pelnė pirmuosius literatūrinius apdovanojimus. Tėvynėje nepaprasto populiarumo sulaukusios jos knygos ekranizuojamos, jų pagrindu kuriami pieštiniai pasakojimai, animaciniai filmai, radijo vaidinimai. 2008 m. pasirodė pirmieji Nahoko Uehashi kūrinių vertimai į anglų kalbą, o 2014 m. ji apdovanota geriausiems pasaulio vaikų ir paauglių rašytojams skiriama tarptautine Hanso Christiano Anderseno premija.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 4 (80)