NAUJŲJŲ LAIKŲ ANIMALISTINĖ PASAKA (LUISO SEPÚLVEDOS „APIE ŽUVĖDRĄ IR KATINĄ, KURIS IŠMOKĖ JĄ SKRAIDYTI“)

 

 

 

Gamtą, gyvūniją vaizduojanti vaikų literatūra turi senas tradicijas. Jos ištakos pirmiausia siejamos su pasakėčių patirtimi, prasidedančia nuo Ezopo, taip pat su liaudies pasakomis apie gyvūnus. Literatūros specialistai teigia, kad tą tradiciją palaiko romantizmo laikais susiformavusi vaiko ir gamtos prigimtinio ryšio idėja.

Anglų ir amerikiečių literatūrologijoje įsitvirtinusi ir plačiai vartojama sąvoka „animal story“ (pasakojimas, apsakymas apie gyvūnus) aprėpia dvi vaikų literatūros atmainas – literatūrines pasakas ir realistinę prozą. Realistiniai kūriniai gali būti ir negrožiniai – vaizdžiai ir dalykiškai vaizduojantys ir aiškinantys tam tikras gamtos sritis, gyvūnų rūšių ypatumus. O literatūrinių pasakų teritoriją sėkmingai praturtina ir paveikslėlių knygos – tokios, kokioms ryškiausiai atstovauti pradėjo dabar ir mums neblogai pažįstama Beatrix Potter kūryba.

Animalistinių pasakų ir realistinės prozos skirtybę galima nusakyti labai paprastai – pastarojoje „gyvūnai negeba kalbėti“1. Bet štai Potter kūrybos tyrėjas net ir realistine laikomoje Ernesto Thompsono Setono (1860–1941) arba Jacko Londono (1876–1916) prozoje įžvelgia tam tikrą sužmoginimą, nes autoriai esą „sukuria labai įtikinamus gyvūnų sąmonės modelius“2, nors ir nesuteikia jiems gebėjimo kalbėti.

Animalistinės prozos vaikams sukurta jau XVIII a.3, bet klasikos statusą pasiekusių knygų pagausėjo XIX a. antrojoje pusėje. Kaip vienas iš pirmųjų pavyzdžių minimas Annos Sewell (1820–1878) romanas Juodasis gražuolis(1877). Šiame kūrinyje arklio pasakojimas verčiamas į žmonių kalbą, be to, jame įtvirtintas siužetinis gyvūno „biografijos“ modelis pasidarė gana įprastas vėlesnėje animalistinės literatūros raidoje. Tai jau minėto Kanados literatūros atstovo Setono knyga Lobas – vilkų karalius, amerikiečio Jacko Londono Protėvių šauksmas (1903), Baltoji iltis (1906). Lietuvių skaitymo patirčiai svarbūs ir kai kurie rusų rašytojai – Antonas Čechovas (1860–1904) ir jo Kaštonė (1892), Konstantinas Ušinskis (1824– 1871), Levas Tolstojus (1828–1910), Dmitrijus Maminas-Sibiriakas (1852–1912), darę poveikį XX a. pradžios Prano Mašioto, Jono Biliūno ir kitų lietuvių autorių kūrybai apie gyvūnus.

Apibūdindamas ir sistemindamas kūrinius, kuriuos esame labiau linkę laikyti literatūrinėmis pasakomis, Peteris Hollindale’as pabrėžia gyvūno sužmoginimo (supasakinimo) ir tikrosios, zoologinės, jo prigimties santykį, jų lyginamąjį svorį. Kitaip sakant, svarbu, kas kūrinyje nusveria, kas labiau pastebima: ar tai persirengęs, gyvūnu apsimetęs žmogus, ar vis dėlto gyvūnas, turintis žmogaus bruožų? Rudyardo Kiplingo (1865–1936) Džiunglių knyga (1894), vienas pirmųjų didelės apimties ir neįprastos struktūros kūrinių, kaip ir Antroji džiunglių knyga (1895), esą išsiskiria gyvūnų sužmoginimu. Dėl tokios įžvalgos būtų galima ginčytis: gamtos pasaulis, jo dėsniai šiose knygose neiškraipomi. O štai, kad gyvūnų pasakiškumas, kone nonsensiškas sužmoginimas vyrauja Kennetho Grahame’o (1859–1932) apysakoje-pasakoje Vėjas gluosniuose(1908), nekyla abejonės. Trečia labai įtakinga animalistinės literatūros linija tyrėjas laiko Potter kūrybą, kurioje „tarpelis tarp žmonių ir gyvūnų bruožų toks mažutis, kad vos pastebimas“4. Ko gera, tokia gamtiškojo ir žmogiškojo pradų pusiausvyra pasižymi ir Lietuvoje gerai žinoma Waldemaro Bonselso (1880–1952) Bitė Maja ir jos nuotykiai (1912).

Kalbant apie animalistines pasakas neįmanoma nepaminėti Hugho Loftingo (1886–1947) ciklo apie daktarą Dolitlį ir XX a. vidurio klasika tapusios Elwyno Brookso White’o (1899–1985) apysakos Šarlotės voratinklis (1952). Apskritai gamtai skirta literatūra gyvybinga ir populiari iki šiol. Užtenka atkreipti dėmesį į anglų rašytojos Holly Webb (g. 1976 m.) knygas, lyg ir nepasižyminčias nei novatoriškumu, nei ypatingu meniškumu. Jų Lietuvoje pasirodė daugiau kaip dvidešimt (Paklydęs šuniukasBenamis katinėlis MurkiusVieniša kalytė Džesė etc.), beveik kiekviena išleista po tris ar net penkis kartus.


Literatūros apie gyvūnus paskirtis

Vienas iš ankstyvųjų, jau XVIII a. išryškėjusių, tokios literatūros siekinių – kova už gyvūnų „teises“. Šiam atvejui atstovauja minėtasis Juodasis gražuolis5. Dėmesingumo, meilės gyvajai gamtai ugdymas – viena iš bendriausių tokios literatūros funkcijų. Kita, iš pasakėčių ir liaudies pasakų apie gyvūnus einanti, funkcija – elgesio normų, moralinių vertybių ugdymas. Neatsitiktinai šis liaudies pasakų tipas pirmiausia ir buvo siejamas su vaikais. Antropomorfizuoti (gr. antrōphos „žmogus“ + morphē „forma“) gyvūnai netiesiogiai perteikia tam tikrus žmogaus charakterio ar elgesio bruožus, vaizduoja žmonių tipus. Šis išmonės principas leidžia animalistinę pasaką vadinti ir antropomorfine pasaka ir kalbėti apie didaktinę, auklėjamąją jos funkciją: personažai gyvūnai tampa gero (arba netinkamo) elgesio pavyzdžiais.

Tiek Potter ar Bonselso, tiek kitų autorių knygose auklėjamasis momentas, susijęs su žmogaus charakteriu, dažnai neatsiejamas nuo pažintinės funkcijos, t. y. kūrinys teikia žinių apie išorinį, gamtos, pasaulį, apie tam tikrų rūšių gyvūnų gyvenseną, įpročius, apskritai apie gamtos dėsnius. Kartais tokie mokomieji, pažintiniai tikslai kūrinyje nusveria moralinę didaktiką. Negalima sakyti, kad tokia dvilypė intencija atsirado tik literatūrinėse pasakose. Folkloristai teigia, kad liaudies pasakose apie gyvūnus išryškėja du į vienumą susilieję planai – realusis ir sąlyginis, bet tas pirmasis, paremtas „natūralių gyvūno savybių vaizdavimu (šunys veja lapę, vilkas sudrasko avinuką, lapė nešasi gaidį), ne itin išplėtotas“6.

XX a. vis svarbiau darėsi literatūrinėse animalistinėse pasakose kelti ir gamtosaugos, ekologines idėjas. Vienas pirmųjų kūrinių, kuriame tokia idėja įžvelgiama, – Kiplingo pasakojimas „Baltasis ruonis“, įdėtas į Džiunglių knygą. Įdomu būtų tirti, kaip šio pobūdžio pasakose stiprėjo žmogiškosios, universalios, tai yra ne tik į vaiką nukreiptos, vienatvės, draugystės, pasiaukojimo, gyvenimo ir mirties problemos, idėjos, temos. Galbūt kaip tik dėl tokių egzistencinių klausimų, o ne vien dėl subtiliai perteiktų žinių apie tvarto gyvūnus išgarsėjo, įsitvirtino White’o Šarlotės voratinklis.


Luiso Sepúlvedos knygos netikėtumas

 Linos Dūdaitės iliustr.
Linos Dūdaitės iliustr.

Reikia pažymėti, kad iš įvairių kalbų verčiamoje XX a. antrosios pusės literatūroje apie gamtą buvo sunku įžvelgti kokių nors poetikos naujovių, kitokios meninės raiškos ir brandos. Tad maloniu netikėtumu laikytina lygiai prieš dvidešimt metų sukurta Luiso Sepúlvedos apysaka-pasaka Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti (Historia de una Gaviota y del gato que le enseno a volar, 1996)7. Žinių apie jos autorių negausu: gimė 1949 m. Čilėje, studijavo teatro meną, dirbo žurnalistu, gyveno įvairiose šalyse, buvo politiškai aktyvus, dėl savo pažiūrų sėdėjo kalėjime, apie 1980 m. apsistojo Hamburge (kalėjime išmokęs vokiečių kalbą, labai žavėjosi vokiečių literatūra), devintajame dešimtmetyje dirbo tarptautinėje gamtos apsaugos organizacijoje „Greenpeace“, plaukiojo laivu, vėliau įsikūrė Ispanijoje. Vis dėlto ir šie menki biografijos faktai padeda suprasti jo pasakos apie žuvėdrą ir katiną temą, vaizduojamąjį pasaulį ir kai kurias idėjas. Iš bemaž dvidešimties Sepúlvedos knygų tai vienintelė, skirta vaikams. (Lietuviškai dar išleistas jo romanas suaugusiems skaitytojams Senis, kuris mėgo skaityti meilės romanus.)

Knygos siužeto schema gana paprasta: migruojanti žuvėdra Kenga skrenda virš jūros, ją užlieja naftos prisodrinta banga, sulipusiomis plunksnomis ji vos įstengia pasiekti Hamburgą, nukrinta į balkoną, ten sutinka juodą storą katiną, vardu Zorbas, ir išgauna iš jo tris pažadus: išperėti jos kiaušinį, nesuėsti išsiritusio žuvėdriuko ir išmokyti jį skraidyti. Antroji knygos dalis vaizduoja, kaip katinui sekasi tesėti pažadą.

Šis kūrinys neabejotinai yra animalistinė pasaka. Joje veikia žuvėdros, katinai, šimpanzė, vienoje situacijoje pavaizduotas pelikanas, kitoje – žiurkės, ir visi šie gyvūnai kalba tarsi žmonės. Žmogaus kaip veikėjo paveikslas ir vieta šioje knygoje ypatinga, ji trumpai bus apibūdinta vėliau. Ryškūs veikėjų charakteriai, kryptingas veiksmas, humoro ir jausmingumo, netgi dramatizmo kaitaliojimas, intensyvus, bet neįkyrus mokslinės informacijos sluoksnis, universalios, aktualios idėjos lemia šio kūrinio vertę ir šiuolaikiškumą. Svarbu pasakyti, kad Lietuvoje prie šios knygos įspūdžio reikšmingai prisidėjo jaunos, talentingos dailininkės Linos Dūdaitės iliustracijos.


Pažintinis turinio klodas

Jau minėta, kad animalistinių literatūrinių pasakų ypatumas, naujumas, palyginti su tradicinėmis liaudies pasakomis apie gyvūnus, yra padidėjęs pažintinio turinio lyginamasis svoris, didesnės autoriaus pastangos suteikti skaitytojui žinių apie gyvąją gamtą. Iš karto galima pasakyti, jog Sepúlvedos kūrinys įdomus tuo, kad mokslinės informacijos pateikta tik apie vieną personažą – žuvėdrą. Kiti veikėjai gyvūnai įdomūs kaip žmogiški charakteriai, kaip tam tikri suaugusių (!) žmonių tipai, su jais susijęs auklėjamasis knygos turinys.

Knyga ir prasideda pasakojimu apie žuvėdrą, ji vaizduojama dviejuose pradžios skyriuose. Iš pasakojimo atidus skaitytojas daug ką sužino apie žuvėdras. Šiltomis oro srovėmis jos gali be jokių pastangų sklęsti virš vandenyno (p. 7); minta sardinėmis ir kalmarais, lizdus suka patinėliai, o kiaušinius deda ir peri patelės (p. 9); sulipusiomis plunksnomis negali pasiekti reikiamo aukščio (p. 16); nafta, patekusi tarp plunksnų, užkemša odos poras (p. 14); žuvėdros kiaušinis mažytis, baltas, su mėlynais taškučiais (p. 20), perimas „nuo septyniolikos iki trisdešimties dienų. Priklausė nuo to, kokios rūšies yra žuvėdra mama“ (p. 39); knygoje vaizduojamas žuvėdriukas išsirita dvidešimtosios dienos rytą (p. 40); žuvėdros lesa vabzdžius (p. 42); apsiplunksnuoja per mėnesį (p. 58); šie paukščiai gali jūroje paklydusiems laivams parodyti kelią į krantą (p. 63).

 Linos Dūdaitės iliustr.
Linos Dūdaitės iliustr.

Šiek tiek žinių pateikiama ir apie pelikanų išvaizdą, apie žiurkių gyvenvietes. O štai katinų zoologija – gyvensena, mityba, veislės – autoriui neatrodo verta tokio pat dėmesio, jie įdomūs tik kaip charakteriai.

Iš šios pasakos skaitytojas gali gauti ne tik apskritai gamtos, bet ir šiokių tokių geografijos žinių. Pradžioje paminima nemažai vietovardžių: Helderis, Biskajos įlanka, Kalė ir Lamanšo sąsiauriai (p. 9). Paaiškinama, kas yra Liberija: „Tai šalis Afrikoje, labai įdomi, nes ją įkūrė žmonės, anksčiau buvę vergais“ (p. 11). Gražiai į pasakojimą įpintas Hamburgo miesto architektūrinis akcentas – Šv. Mykolo bažnyčios bokštas: knygos pradžioje jį atpažįsta žuvėdra Kenga, o pabaigoje iš jo į pirmąjį skrydį pakyla jos dukra Laimingoji. Apskritai gana įtaigiai perteikta Hamburgo uosto dvasia.

Visą šią paminėtą ir nepaminėtą informaciją skaitymo vadovai gali panaudoti edukaciniams tikslams. Ne visur autorius atsižvelgia į vaiko žinių lygį, mini gal ir per daug įvairių mokslinių faktų, detalių (NASA, Leonardo da Vinci aerodinamikos teorija), vartoja svetimų kalbų frazių, todėl teisingas vertėjos ir redaktorės sprendimas išnašose kai ką paaiškinti. Juolab kad lietuviško leidimo adresatas lyg ir jaunesnis, nei, tikėtina, numanė autorius (turiu galvoje knygos iliustracijas, šriftą, dizainą).

Su vertimu į lietuvių kalbą susijusi ir viena svarbesnė problema. Kūrinio centre atsidurianti žuvėdra originalo kalba yra kiras. Ornitologai aiškina, kad tai skirtingi paukščiai, ir tvirtina, kad painiavą vaizduojant šiuos gyvius sukuria poezija ir grožinė literatūra. Mat žodis „žuvėdra“ tiesiog gražiau skamba. Garsusis Richardo Bacho apysakos herojus Džonatanas Livingstonas taip pat ne žuvėdra, o kiras, Čechovo pjesė turėtų vadintis „Kiras“, ne „Žuvėdra“ 8.

Verčiant į lietuvių kalbą gyvūnų pavadinimus dažnai kliūva giminės kategorija. Sepúlvedos knygoje abi žuvėdros yra patelės, siužetui tai labai svarbu. Daiktavardis „kirė“ skaitytojui turbūt skambėtų labai neįprastai. Žuvėdros ir kirai, be abejo, yra giminiški paukščiai, tad jeigu minėtoji gana skrupulinga informacija perdėm neprasilenkia su zoologija, sakytume, kad čia viskas gerai. Jei Čechovo kūrinyje žuvėdrą pakeistume kiru, pjesės logikos tai turbūt visai nekeistų, bet žuvėdra mums tikrai kažkodėl skamba gražiau.


Komizmo ir dramatizmo kaita

Kaip minėta, rašytojas meistriškai kaitalioja pasakojimo intonacijas. Žuvėdros skrydis per audrą, pražūtinga naftos banga, sulipdanti plunksnas, desperatiškos pastangos ir krytis į didmiesčio namo balkoną – visa tai skamba dramatiškai. Tuo pat metu dramatiškas ir komiškas yra žuvėdros Kengos ir balkone snaudusio katino Zorbo sandėris: mirštanti žuvėdra prašo katino išperėti jos vaiką… Paskui – išmokyti skraidyti… Komizmas kyla iš akivaizdaus nesuderinamumo, yra nonsensiškos prigimties, nors vėliau nonsensu nemanipuliuojama. Kitoje scenoje kiekvienam vaikui, net ir visai mažam, juoką turėtų kelti pirmasis išsiritusio paukščiuko kreipimasis į katiną: „Mama!  – suriko žuvėdriukas“ (p. 40). Žuvėdros įsitikinimas, kad Zorbas – jos mama, kad ji pati yra katinas, ir toliau kelia juoką, kol pereinama į skausmingą savivokos dramą. Juoką kelia ir katinų pastangos pažinti paukštį, nustatyti jo lytį, o ypač – bandymai išmokyti skraidyti. Ant bibliotekos grindų pasidėjęs enciklopediją, žiūrėdamas į Leonardo skraidymo mašinos brėžinį, katinas Visažinis komanduoja žuvėdrai: „Pradėk judėti aikštele atsispirdama nuo grindų a ir b atramomis. <…> Dabar ištiesk c ir d dalis! / Laimingoji ištiesė sparnus. / – Dabar pakelk e dalį! / Laimingoji pašiaušė uodegos plunksnas“ (p. 64; žr. vieną įstabiausių visoje knygoje šios scenos iliustracijų).

Kitas komizmo šaltinis – katinų paveikslai, charakteriai. Katino Zorbo draugijoje – keturi katinai, dar keletas jų pasirodo epizodiškai. Prancūzų kilmės katinas Sekretorius, „labai liesas ir tik su dviem ūsais, styrinčiais iš abiejų nosies pusių“ (p. 22), neva dirba itališko uosto restorano „Sūpavimasis“ durininku. Katinas, vardu Pulkininkas, – „nenusakomo amžiaus“, pasižymintis „nepaprastu talentu patarti patekusiems į bėdą, ir, nors konfliktų niekada neišspręsdavo, jo patarimai bent paguosdavo. Dėl amžiaus ir talento Pulkininkas buvo labai gerbiamas uosto katinas“ (p. 22). Pulkininko pareiga – tikrinti šampano butelių kamščius vyno rūsyje. Pulkininkas į savo kalbą kaišioja replikų užsienio kalbomis, kai kitas pasako ką nors protinga, tuoj purkštauja, kad tasai nukniaukė (labai žaismingas situacinis žodžių „nugvelbė“, „atėmė“ sinonimas!) jo mintį. Pulkininkui labai svarbu išsaugoti savo orumą ir viršenybę. Jis verčia Sekretorių atlikti nykiausius pavedimus, mat tam labai svarbus „dienos meniu“ (p. 31). Katinas Visažinis eina sargybinio pareigas jūreivio Hario sendaikčių krautuvėje, bet iš esmės yra knygius – dievina enciklopediją, visiškai ja pasikliauja. Toje pat krautuvėje dirbantis šimpanzė Matijas pardavinėja bilietus ir žaidžia su šeimininku šaškėmis. Gyvūnams suteikiama ryškių, nors kiek neįprastų žmogiškų (kaip užsiminta, ne vaikų, o suaugusiųjų) savybių, tai lemia komišką įspūdį. Tačiau jų tarpusavio bičiulystė tauri, įkvepianti, nors jie gali vienas kitą ir per dantį patraukti: „Pulkininkas, Sekretorius ir Visažinis atėję rado paukščiuką, miegantį Zorbo pašonėj. / – Sveikiname! Labai gražus mažylis. Kiek svėrė gimęs? – paklausė Visažinis. / – Kas per klausimas! Juk aš nesu jo mama! – pasipiktino Zorbas. / – Šito visada klausia tokiu atveju. Nemanyk nieko bloga. Paukščiukas tikrai labai gražus, – patvirtino Pulkininkas“ (p. 43). Katinų bičiulystė primena trijų muškietininkų santykius. Kai Zorbas primena, kad Kengai yra pažadėjęs išmokyti jos vaiką, Laimingąją, skraidyti, Pulkininkas akimirksniu pabrėžia: „Tai mūsų visų pažadas“ (p. 67). Suprantama, tai svarbi moralinė vertybė, vienas kitas skaitytojas turėtų ją pastebėti.

 Linos Dūdaitės iliustr.
Linos Dūdaitės iliustr.

Žinoma, svarbiausius elgesio, bendravimo pavyzdžius demonstruoja pagrindinis veikėjas – katinas Zorbas, „didelis, juodas ir storas katinas“. Iš pradžių blykstelėjusį jo paveikslo komiškumą greitai nustelbia dramatizmas. Zorbo tyko pavojai: jam privalu slapstyti jaunylę žuvėdrą, kai namų tvarkyti užsuka šeimos draugas, paskui, kai iš jo tyčiojasi, jį užpuola šiukšliadėžės katinai. Vėlėliau tie piktadariai įsiropščia į balkoną, ketindami suėsti žuvėdrą, o Zorbas ją narsiai apgina. Kitą kartą į žuvėdriukę kėsinasi žiurkė („Mano mama labai stipri! – sučiepsėjo paukščiukas“, p. 48). Po kurio laiko dėl to paties, rizikuodamas gyvybe ir orumu, jis leidžiasi kanalizacijos vamzdžiais susitikti ir derėtis su žiurkėmis. Pats to nemokėdamas, Zorbas kankinamai siekia išmokyti žuvėdrą skraidyti: „Zorbas laikėsi uosto katinų garbės kodekso. Jis pažadėjo merdinčiai žuvėdrai išmokyti paukščiuką skraidyti, ir tai padarys. Nežino kaip, bet padarys“ (p. 45–46). Žodžio laikymasis, pasiaukojimas, ištikimybė – svarbiausi šio katino būdo bruožai. Zorbo charakteryje susipina narsa ir vyriškas švelnumas. Apie tai visai nesunku būtų kalbėti su jaunaisiais šios knygos skaitytojais. Aukščiausias, jautriausias gyvūno sužmoginimo laipsnis – paskutinėje pasakos pastraipoje: „Zorbas žiūrėjo į žuvėdrą, kol nepajėgė atskirti, lietaus lašai ar ašaros aptemdė jam akis“ (p. 80).

Gailestį ir graudulį, žinoma, kelia žuvėdros Kengos mirtis ir laidotuvės. Tačiau pačia drama

tiškiausia ir svarbiausia pasakos situacija turbūt laikytina žuvėdros Laimingosios tapatybės suvokimo scena (apie ją dar kalbėsime).


Požiūris į žmogų

Sepúlvedos knygoje gyvūnai daugiausia gyvena atskirą nuo žmonių gyvenimą. Tiesa, Zorbas turi rūpestingą šeimininką, kuris prieš keletą metų išgelbėjo jį iš pelikano gerklės. Šeimininkas pasirūpina juo išvykdamas atostogų – paveda prižiūrėti draugui. Tiesiogiai bendrauti su žmonėmis, kalbėtis su jais katinams yra tabu. Bet po didelių pastangų jie suvokia, jog be žmogaus pagalbos neišmokys žuvėdros skraidyti, ir susitaria vienintelį kartą šį tabu sulaužyti. Skyriuje „Žmogaus rinkimas“ aptariamos net penkios kandidatūros: Renė, vyriausiasis virėjas, Haris, senienų krautuvės savininkas, Karlas, restorano vyresnysis tarnas, katino Jūrvilkio laivo, kuriuo jis ilgai plaukiojo, kapitonas, ir Zorbo šeimininkas, bevardis berniukas. Bet nė vienas iš jų neišmano apie skraidymą. Pasirenkamas šeštasis – katės Bubulinos šeimininkas poetas, kuris „nemoka skraidyti kaip paukštis“, bet kai jo klausaisi, „visada atrodo, kad jis skraido žodžiais“ (p. 70). Susitikimas su Bubulina, derybos su jos šeimininku – dar viena gana komiška scena. Poetas ir užneša Laimingąją į Šv. Mykolo bažnyčios bokštą. Per lietų, audrą – tinkamiausiu žuvėdroms skraidyti metu. Šalia poeto Zorbas tarsi dar labiau sužmogėja ir suformuluoja vieną iš svarbiųjų knygos aforizmų: „Ant atbrailos krašto supratau svarbiausia, – sumurkė Zorbas. / – Tikrai? O ką supratai? / – Kad skraido tik tie, kurie tam ryžtasi“ (p. 80).


Idėjų, vertybių registras

Kokias dar, be minėtųjų, idėjas, vertybes kelia šis kūrinys? Su pažintine plotme labai susijusi gamtosaugos, ekologijos idėja. Ji tiesiogiai ir gana publicistiškai išsakyta katino Jūrvilkio monologe: „Jūroje vyksta siaubingi dalykai. Kartais klausiu savęs, ar kai kurie žmonės nebus pakvaišę, nes vandenyną stengiasi paversti milžiniška atmatų duobe. Valau Elbės žiočių dugną, neįsivaizduojate, kiek atliekų slepia vandenys. <…> Ištraukėme insekticidų statinių, tuščių ir pilnų prakeikto plastiko butelių, kuriuos žmonės paliko paplūdimiuose“ (p. 55). Tai, žinoma, irgi tam tikras požiūris į žmones. Su neatsakingu žmonių elgesiu susijusi ir žuvėdros Kengos tragedija: „Daug kartų iš dangaus aukštybių matė, kaip milžiniški naftą gabenantys laivai didžiulių debesų apniauktomis dienomis plaukdavo į atvirą jūrą plauti savo bakų. Išpildavo į vandenį tūkstančius litrų tirštos, smirdinčios masės, o ji pasklisdavo paviršiuje“ (p. 15).

Kai kurias etines vertybes, idėjas – draugystę, ištikimybę, žodžio laikymąsi – minėjome aptardami katinų paveikslus. Ne veltui išskrisdama žuvėdra dėkoja: „Aš myliu tave. Tu labai geras katinas <…>. Niekada neužmiršiu tavęs! Nei kitų katinų!“ (p. 79).

Tačiau bene reikšmingiausia yra kitokio tema, tolerancijos idėja. Pasakoje kaip niekingiausias personažas vaizduojamas šimpanzė Matijas – katinų nedraugas, pavyduolis, menkysta. Jis išrėžia žuvėdrai žiaurią tiesą – kad ji ne katinas, kad ji yra žuvėdra – ir niekingą melą, kad katinų yra globojama savanaudiškai: „Kvailas paukšti! Ar nori žinoti, kodėl tavo draugai tavimi rūpinasi? Jie tik laukia, kada pastorėsi, kad paruoštų puikias vaišes. Iš tavęs neliks nė plunksnelės!“ (p. 59). Su melu sumaišyta tiesa pribloškia žuvėdrą. Jos būseną autorius aprašo labai lakoniškai, bet kone savaime imi ją lyginti su vaiko, sužinojusio savo tikrąją kilmę ar betėvystę, būsena. Katino Zorbo paguodos kalba yra jaudinantis tolerancijos manifestas: „Tu esi žuvėdra. Dėl to šimpanzė teisi. Bet tik dėl to. Mes mylime tave, Laimingoji. Mylime būtent todėl, kad esi žuvėdra, graži žuvėdra. <…> Bet tu esi kitokia. Ir tai mus žavi. <…> Mylime tave kaip žuvėdrą. Jaučiame, kad ir tu mus myli, kad esame tavo draugai, tavo artimieji, ir būtų gerai, jeigu suprastum, jog būdami su tavimi išmokome gerbti, vertinti ir mylėti kitokią nei mes būtybę. Ir tuo didžiuojamės. Lengva pripažinti ir mylėti panašius į save, bet taip elgtis su kitokiu – labai sunku, o tu padėjai mums tai padaryti“ (p. 60). Tiems, kurie šiame monologe išgirs patetikos, deklaratyvumo, galėtume pasakyti: vaikų literatūroje būna tokių atvejų, kad kokią nors mintį reikia pasakyti atvirai, tiesiogiai.

Kaip ir Astridos Lindgren apysakų-pasakų Mijo mano Mijo (1954), Broliai Liūtaširdžiai (1973) pagrindiniai veikėjai, žuvėdriukė Laimingoji daug sykių kartoja: „Aš labai bijau“, „Aš bijau skristi“. „Kaip dera katinams, [jie] ramiai ir kantriai laukė, kol jaunoji žuvėdra pati pareikš norą skraidyti, nes protėvių išmintis jiems kuždėjo, kad skraidymas – labai asmeniškas apsisprendimas“ (p. 63). Galutinai pasiryžti jai padeda artimas draugas: „Tu skrisi. Visas dangus tavo“ (p. 79). Vadinasi, tai knyga ir apie valią, pasiryžimą, psichologinį brendimą.

 

Vaikų literatūros, skaitybos specialistams nuolat rūpi, kas gali išgirsti, suprasti sudėtingas, universalias knygų idėjas. Pasaka Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti priklauso prie knygų, kurių adresatas gali būti gana įvairus. Tai vienas iš kūrinių, kuriame tradicinis animalistinės pasakos modelis pakylėjamas iki tam tikro filosofinio lygmens. Tolerancijos, gamtosaugos idėjos svarbios ne tik vaikams. Interneto erdvėje ieškodami adresato nuorodų, dažnai rasime, kad šis kūrinys skirtas skaitytojams nuo 8 iki 12 metų, taigi trečiaklasiams–šeštaklasiams. Visada pasitaiko ir individualių atvejų, kai sudėtingą kūrinį suvokia visai maži skaitytojai, o ypač klausytojai. Ši Sepúlvedos knyga yra aukštosios, bet ne elitinės vaikų literatūros pavyzdys.

_______________________________

1 David Rudd, „Animal and Objects Stories“, The Cambridge Companion to Children’s Literature, Cambridge: Cambridge University Press, 2009, p. 246.

2 Peter Hollindale, „Animal Stories since Beatrix Potter and Her Influence on the Genre“, Beatrix Potter Studies, VIII, 1999, p. 28.

3 Žr. „Animal Stories“, The Oxford Companion to Children’s Literature, Oxford, New York: Oxford University Press, 1984, p. 24–25.

4 Ibid., p. 30.

5 David Rudd, op. cit., p. 245.

6 Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Lietuvių tautosaka, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2005, p. 167.

7 Luis Sepúlveda, Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti, iš ispanų kalbos vertė Irena Plaušinaitytė, Vilnius: Nieko rimto, 2008. Cituojant šį kūrinį toliau nurodomas tik puslapis.

8 Marius Čepulis, „Kirai ir žuvėdros“, Širvis. Nepriklausoma Širvintų krašto piliečių žiniasklaida, 2016, gegužės 11.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 4 (80)

Įžanginis

Elitinė vaikų literatūra

Straipsniai

ŽIEMOS VAKARO POEZIJA, ARBA JULIUS JANONIS IR ŠIANDIEN VERTAS SKAITYTI
PASAKOJIMŲ SKLEIDŽIAMA VILTIES ŠVIESA (Skaldanti kultūra ir rankas sujungianti kultūra)*

Pokalbis

„MANĘS NEAPLEIDŽIA ŠIO PASAULIO BURTAI“
ŽVILGSNIS Į LENKIJOS NE TIK VAIKŲ LITERATŪRĄ

Mano vaikystės skaitymai

„SKAITYTI NEMOKĖJAU, O JAU TADA KNYGOS MANE TRAUKĖ!“

Paskaitykim, mama, tėti!

KALĖDŲ FĖJA

Atidžiu žvilgsniu

Mokymasis būti paauglio balsu ir akimis
„Paslauga mėnesiui“, arba Kaip atpažinti eidą
Kam reikia saulėtekių?
Ar būna moterų poečių?
„Verčiau jau paimčiau į rankas gyvatę...“

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai