„Verčiau jau paimčiau į rankas gyvatę...“
…arba keli žodžiai apie laikraščių berniuką – vieną iš tūkstančių.
„Mama sakydavo kad aš verčiau jau paimčiau į rankas gyvatę negu telefoną“ (p. 53). Kas šiame sakinyje ne taip? Suprantama, stinga kablelio. Bet ne dėl to, kad šių eilučių autorė išsiblaškiusi ir netiksliai cituoja. Ir tikrai ne todėl, kad autobiografinis pasakojimas Laikraščių berniukas* prastai suredaguotas. Kablelių tekste nėra. Nė vieno visoje knygoje! Išskyrus autoriaus žodį ir pasakojimą apie autorių. Brūkšnių – taip, šiek tiek rasime.
„Dar – kad žinotumėt. Nepakenčiu kablelių. Spausdindamas visad praleidžiu kai tik jaučiu kad galiu apsieiti be jų. Kalbos mokytoja man sakė kad kablelis reiškia jog toje vietoje daroma pauzė. Kai tos pauzės man tikrai reikia – dedu brūkšnį kaip ką tik padariau. O kalbėdamas aš tas pauzes darau noriu to ar nenoriu. Pauzės tragiškos. Verčiau jau išspausdinčiau milijoną irnegu vieną mažiuką kablelytį“ (p. 6).
Knygos pasakotojui galiu atitarti: kad žinotumėt… Kad žinotumėt, mieli „Rubinaičio“ skaitytojai, kiek vargau perrašydama abi citatas. Kableliai neprašyti patys šoko į savo vietas… Beje, vargau ir knygą skaitydama – bet tik pirmuosius puslapius. Tikrai sunku skaityti be kablelių, net pyktelėjau: knyga apie vienuolikos metų berniuką, taigi pirmiausia jo bendraamžiams ir skirta. Pats metas tų kablelių mokytis, pats laikas pajusti jų prasmę. Ilgainiui skaitydama prisitaikiau, net pamiršau įniršį: nejau leisiu jam mane trukdyti?
Taigi knyga apie vienuolikmetį, rašomąja mašinėle pasakojantį savo istoriją. Bet skaitant aiškėja: ji skirta ir jaunesniems, ir vyresniems. Kiekvienam, mėgstančiam autobiografinius pasakojimus apie vaikystę, jos liūdesį ir šviesą.
Suklusti turėtų skaitytojai, kurie mikčioja ar turi kitokią kliaudą, trukdančią ištarti skiemenį, žodį ar sklandų sakinį. Dar labiau privalu suklusti gyvenantiems šalia žmonių, kuriems būdingi šiokie ar anokie kalbėjimo nesklandumai. „Save mikčiojantį prisimenu, kai man dar nebuvo penkerių. Aš mikčiojau – kartais dažniau, kartais rečiau – daugiau kaip šešiasdešimt metų. Nepaisydamas šio kliuvinio pasiekiau puikių rezultatų žurnalistikoje ir – nors pats stebiuosi – mėgstu savo istoriją pasakoti klausytojams, ypač vaikams“ (p. 205), – taip autoriaus žodyje teigia žurnalistas Vince’as Vawteris. Laikraščių berniukas – pirmasis jo romanas, rašytas ne žurnalistinio įkarščio metais, o jau išėjus į pensiją ir apsigyvenus Tenesio valstijoje, prie Dulsvųjų kalnų.
Ir vėl atitariu knygos autoriui: save švepluojančią atsimenu iki penkerių, didžiausia baimė – ištarti savo vardą. Bene maloniausias prisiminimas: mane apsupa draugiški Žaliakalnio kiemo vaikai, jie džiaugiasi ne mažiau nei aš, kad pagaliau įveikiau tą r, prašo pasakyti kuo daugiau žodžių ir aš beriu: broliukas, žirniukas, negriukas.
Dabar vaidenasi, kad r aplankė mane tuo metu, kai jau beveik mokėjau skaityti, lyg ir sutapo viena patirtis su kita. Lyg ir… Svarbiau kas kita – draugystė.
Vienuolikmetis Vincas, gyvenantis Merfyje, turi draugą Artą, kurį vadina Ratu – jam taip paprasčiau ištarti. Ratas išvyksta į kaimą neilgam, tik mėnesiui. Vincas perima jo tarnybą – išnešioti laikraščius.
„Gatvės man kaip draugai su kuriais nereikia kalbėtis“ (p. 13). Štai sakinys, kurį knygoje apsibraukiau kuo riebiausiai, štai mintis, kurią norėčiau pasisavinti. Žinoma, kad gatvės – mūsų draugės, bet kas yra tie, kurie gatvėse?
Po Memfį klaidžioja Ara T. Tai juodaodis valkata, šiukšlių rinkėjas, vagišius. Ilgainiui aiškėja: tai tikrai pavojingas žmogus, galintis ne tik sužeisti, bet ir žudyti. Jis ne valkata, jis – įsikūnijęs blogis.
Šiame tekste spėjau parašyti vieną nekorektišką žodį – negriukas. Kitaip negaliu: kai man buvo penkeri, tik taip ir sakėme, net mylimą žaislą taip vadinau. Dabar jau ir sakau, ir rašau kitaip… Juodaodė yra pasakotojo Teta, anaiptol ne giminaitė. Greičiau auklė, virėja, valytoja, namų prižiūrėtoja ir… jų siela. Kaip tik jai lemta susikauti su Ara T. Kuo tikriausia šio žodžio prasme – susipešti, susimušti, net smeigti peilį ir… laimėti.
Knygoje pasakojama ne apie dabartį. Veiksmas klostosi 1959 m. Suprantama, nei kompiuteriai, nei mobilieji nedrumsčia galvų. Garsiausiai kaukši triukšminga vienuolikmečio rašomoji mašinėlė, skardžiausiai skamba laidiniai telefonai (kaip minėjau, kai kam jie baisesni už gyvates).
Kas garbingiausia? Žinoma, žaisti beisbolą. Juk esame Jungtinėse Valstijose. Pasakotojas – šaunus žaidėjas, jam visada sekėsi ir sekasi taikliai mesti viską: grumstus, kamuoliuką, laikraščius per tvorą. Tik filmuose mačiau, kaip laikraščių berniukai šauniai juos švysteli… Beje, esu ir skaičiusi žymių JAV žmonių autobiografijose: Jacko Londono, Walto Disney’aus… Tūkstančių tūkstančiai Amerikos piliečių yra buvę laikraščių berniukais, turbūt ir mergaitėmis.
Taip nuosekliai, jautriai, asmeniškai parašytos knygos apie mikčiojimą, deja, negaliu prisiminti. Ką žinai, gal pasaulyje jų esama? Bet įsivaizduoju, prie kokių knygų galėtume glausti šią – prie ,,Gimtojo žodžio“ leistos serijos…. Žymūs rašytojai joje pasakojo apie didžiausius vaikystės skaudulius. Atvirai. Įtaigiai. Atmintyje kyla pasakojimai apie rusų aktorių Kačalovą, jei neklystu, vilnietį, įmanomais ir neįmanomais būdais bandžiusį įveikti (ir įveikusį, juk legendinis aktorius) kliūvančius žodžius ar garsus.
„Galvoje lėkė raidės bangos pelėdos ir gyvatės. Kodėl niekas anksčiau man nepasakė kad raidės yra kai kas daugiau negu vien garsai?“ (p. 63). O papasakoja laikraščių berniukui visa tai vienas iš prenumeratorių, vadinamas Spiru. Jis – keliautojas, jūreivis ir upeivis, jis – intelektualas, turintis begalę knygų, cituojantis ir Demosteną, ir Voltaire’ą, ir Heideggerį, kartais kalbąs sudėtingomis, skambiomis frazėmis, kartais – visai paprastai: „Ar W tau neprimena vandens bangų? O didžioji H nepanaši į namo kolonas? Ar O neprimena pelėdos galvos? Argi S nepanaši į gyvatę?“ (p. 63).
Skaitydama nekantriai laukiau, kad intelektualas Spiras prisimintų Kiplingą, jo pasaką ,,Kaip atsirado abėcėlė“. Ne. Deja, ne. Prisiminė karvedį Napoleoną, jo žygį į Egiptą, leitenanto atneštą akmenį su rašmenimis – hieroglifais.
Dvelksmas – štai žodis, knygoje minimas daugybę kartų. „Moteris kurią tėvai pasamdė mokyti mane kalbėjimo patarė naudoti triuką kurį ji vadino Dvelksmu. Tai reiškia išpūsti šiek tiek oro prieš užstringant kuriam nors žodžiui. Tai va – kai pajuntu kad bus sunku ištarti žodį mėginu tarsi prisėlinti prie jo leisdamas šnypštimą“ (p. 5).
Dvelksmo laikraščių berniukui prireikia dažnai. Kaip gaila, kad apie kalbos mokytoją jis beveik nieko ir nepasakoja. Pamini šį ir dar kelis išmintingus jos patarimus, tačiau kas ji? Kaip jiedu sutaria? Kiek jai metų? Kuo dvelkia ji? Kvepalais, dešrainiais, italų restoranėliu? Švelnumu ar reiklumu? Žmogus, galėjęs tapti bene svarbiausiu knygos personažu, lieka užribyje, paraštėse…
Esama knygoje ir visai kitokio Dvelksmo. Pasakojimas dvelkia ir Harper Lee Strazdu giesmininku, ir Ray’aus Bradbury’io Pienių vynu, ir gal net Stephenu Kingu, žodžiu, amerikine tradicija. Net jei autorius neminėtų Memfio ir jo vasaros karščio, jei personažai neturėtų vardų, jei nebūtų vieni baltaodžiai, o kiti juodaodžiai, jei beisbolą keistų krepšinis, nuo pirmųjų puslapių suvoktum: tai Amerika. Ir… Tai tekstas, pagal kurį, ko gero, po metų kitų bus sukurtas filmas. Tradiciškai. Įprastai. Suprantamai.
Jei filmas bus… mikčiojantys vaikai netaps pašaipų objektu. O kiek būta filmų, kiek jų dar bus, kuriuose prastas scenaristas neranda kito būdo juokinti žmonių, tik vieną vienintelį – pasinaudoti žmonių negaliomis, ligomis, keistenybėmis, savitumu. Iš atminties užkaborių traukiu kino komediją ,,Miknius“. Vaje, kaip buvo juokinga, kaip mes… žvengėme.
Baigdama kelis šiltus žodžius skiriu vertėjui Virgilijui Čepliejui. Šį kartą jis turėjo rasti raidžių (garsų), atitinkančių mūsiškę fonetiką, o kartu – pasistengti, kad fonetika sutartų su leksika. Ir ne tik su ja. Štai smagi citata: „Ratas kaip tik buvo pas mane prieš porą metų kai sunkvežimis atvežė naujus gelsvus baldus kuriuos mano tėvai nusipirko per kelionę į Naująjį Orleaną. Mama paklausė Rato ar jam patinka mūsų vytelių baldai o jis vėliau pasiteiravo manęs kodėl tie baldai yra Vytelio“ (p. 21). Pasakotojo namuose tie baldai tik taip ir vadinami – Vytelio: „Vasarą skaityti labiausiai mėgau po stogine mūsų kieme sėdėdamas Vytelio kėdėje“ (p. 21).
Pinti (vytelių ar Vytelio) baldai – ir mano vaikystė. O pynė juos – tik pamanykite – Kauno neregiai. Tai kita, lyg ir kita istorija: ne ta pati, bet… tapati.
__________________________
* VAWTER, Vince. Laikraščių berniukas: iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus; viršelio dailininkas Jonas Liugaila. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 208 p.: ISBN 978-609-441356-8
Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 4 (80)
