KALĖDŲ FĖJA

 

Nežinomo dailininko iliustr. iš 1897 m. leidinio
Nežinomo dailininko iliustr. iš 1897 m. leidinio

Vis sparčiau artėjo Kalėdos, ir panelės Vieros internatinės mokyklos berniukai, ką darę, ko nedarę, užvesdavo kalbą, kaip jie važiuos namo atostogų.

– Aš eisiu į Kalėdų šventę, – sakė Bertis Felousas, – o mano mama rengs pobūvį, o teta irgi rengs pobūvį. Ak! Kaip nuostabu būti namie.

– O man dėdė nupirks pačiūžas, – pasigyrė Haris Vedamas.

– Man tai tėtis žada padovanoti dviratį, – įsiterpė Džordžas Aldersonas

– Ar tu atsiveši jį į mokyklą? – paklausė Haris

– Žinoma! Jeigu tik panelė Viera leis.

– O tu, Tomai, – šūktelėjo Bertis, – kur tu ketini leisti atostogas?

– Aš liksiuos čia… – liūdesingai atsiliepė Tomas.

– Čia? Mokykloje?.. O varge!.. Kodėl nevažiuoji namo?

– Negaliu parvažiuoti namo į Indiją, – atsakė Tomas.

– Mes ir nesakom, kad galėtum. Bet negi neturi kur nors giminių?

Tomas papurtė galvą.

– Tik Indijoje, – liūdnai atsakė jis.

– Vargšelis! Na, tau ir nepasisekė. Žinot ką, vyručiai, jeigu aš taip negalėčiau per atostogas parvažiuoti namo, – ypač per Kalėdas, – manau, tiesiog atsisėsčiau ir numirčiau.

– Na ne, nenumirtum, – atsakė Tomas. – Labai ilgėtumeis namų, bet nenumirtum. Kaip nors įveiktum save ir imtumei viltis, kad štai kitąmet kas nors įvyks arba kad kokia fėja…

– Šiais laikais fėjų nebūna, – pasakė Bertis. – Žinai ką, Tomai, aš parašysiu savo mamai ir paprašysiu, kad ji pakviestų per šias atostogas tave pas mus.

– Tikriausiai ji nesutiks, – abejojo vargšas Tomukas.

– Mano mama ne iš tų, kurios skuba pasakyti ne, – garsiai pranešė Bertis.

Po keleto dienų atėjo Berčio mamos laiškas. Berniukas nekantraudamas jį atplėšė. Laiške buvo rašoma:

SŪNAU MANO, BERTI,
man labai nesmagu pranešti, kad mūsų mažoji Alisa serga skarlatina ir kad tu negalėsi per šias atostogas grįžti namo. Jeigu mūsų namuose viskas būtų gerai, aš labai džiaugčiausi, jeigu tu parsivežtum ir draugą Tomą.

Mudu su tavo tėčiu nusprendėm, kad geriausia tau būtų likti panelės Vieros internate. Tai ne tas pat, kas grįžti namo, bet tikiu, kad tu pasistengsi neliūdėti ir taip leisi man jausti, kad padedi man šią liūdną valandą.

Vargšelė Alisa labai labai serga. Pasakyk Tomui, kad aš jums abiem atsiųsiu dėžutę, įdėjusi visko po porą. Ir dar pasakyk jam, kad žinodama, jog tu ne vienas, aš jausiuosi daug laimingesnė.

TAVO MAMYTĖ

 

Gavęs šį laišką, kuris nubraukė visas Kalėdų svajones ir džiaugsmus, Bertis Felousas užsikniaubė ant stalo ir pratrūko graudžiai kūkčioti. Šalia jo sėdintis vienišas berniukas iš Indijos kaip išmanydamas bandė draugą guosti. Glostė jam petį, šnibždėjo malonius žodžius.

Pagaliau Bertis įbruko Tomui į rankas laišką.

– Paskaityk, – tebekūkčiojo jis.

Ir tada Tomas suprato Berčio sielvarto priežastį.

– Nesigraužk taip, – ramino jis. – Juk būna ir blogiau. Tarkim, jei tavo tėtis ir mama gyventų už tūkstančių mylių, kaip kad maniškiai. Kai Alisa pasveiks, tu galėsi važiuoti namo. O dabar tavo mamai bus lengviau, jeigu manys, kad jautiesi beveik toks pat laimingas kaip ir namie.

Netrukus užsuko panelė Viera išsakyti Berčiui savo paguodos.

– Galų gale, – šypsodamasi abiem berniukams kalbėjo ji, – nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Vargšas Tomas manė leisiąs atostogas vienas, o dabar turės draugą! Pamatyk šviesiąją pusę, Berti, juk būtų buvę kur kas blogiau, jeigu jokio berniuko nebūtų likę čia su tavimi.

– Negaliu įveikti nusivylimo, panele Viera, – atsakė Bertis, o akyse jam tebesitvenkė ašaros.

– Būtum kitoks nei visi, jeigu lengvai įveiktum. Bet noriu, kad pagalvotum apie savo vargšę mamą ir parašytum jai kuo džiugesnį laišką.

– Gerai, – linktelėjo Bertis.

Jo širdis buvo tokia apsunkusi, kad daugiau nieko neįstengė ištarti.

Baigėsi paskutinė mokslų diena, ir štai berniukai po vieną, po vieną arba iškart po du išsivažinėjo kas sau, kol galiausiai Bertis su Tomu visame didžiuliame name liko vienudu. Nė vienam iš jų anksčiau tas namas neatrodė toks didelis.

– Kaip liūdna, – sudejavo Bertis, kai jiedu įslinko į tuščią klasę. – Tik pagalvok, jei dabar būtume pakeliui į mano namus…

– Tik pagalvok, jeigu dabar būčiau aš čia vienut vienutėlis… – atitarė Tomas.

– Taip, – nesiginčijo Bertis, – bet juk žinai, kad tas, kuris veržiasi namo, niekada negalvoja apie tokius, kurie neturi kur vykti.

Atėjo vakaras ir berniukai nuėjo miegoti. Prieš užmigdami jie dar ilgai pasakojosi vienas kitam visokias istorijas. Tą naktį abu sapnavo namus ir jautėsi be galo vieniši. Vis dėlto rytą stengėsi atrodyti džiugūs ir narsūs.

Toji diena buvo Kalėdų išvakarės. Gana anksti, iš pat ryto, atėjo didžiulis siuntinys, apie kurį laiške rašė Berčio mama. O tada, baigiantis pietums, suskambo skambutis ir pasigirdo, kaip kažkas teiraujasi Tomo Egertono.

Tomas pašoko ant kojų ir puolė į glėbį aukštai, dailiai poniai šaukdamas: „Teta Lora! Teta Lora!“

Teta Lora papasakojo tik vakar su vyru parvykusi į Londoną.

– Taip baiminausi, Tomai, – kalbėjo ji, – kad nespėsim parvažiuoti iki Kalėdų ir kad tu labai nuliūsi. Todėl ir neleidau, kad mama tau praneštų, jog mes grįžtame namo į Londoną. Kuo greičiau dėkis daiktus ir važiuojam pas mus. O tada jau mudu su dėde prigalvosime tau linksmybių.

Keletą akimirkų Tomo veidas švietė džiaugsmu. Tada jis žvilgtelėjo į Bertį ir atsigręžė į tetą.

– Brangioji teta Lora, – pasakė jis, – labai atsiprašau, bet negaliu su jumis važiuoti.

– Negali? Kodėl?

– Todėl, kad negaliu palikti čia Berčio vieno, – ryžtingai tarė jis. – Kai aš maniau, kad pats liksiu vienas, jis parašė savo mamai ir paprašė, kad leistų ir man vykti pas juos. Bet ji nė vienam iš mūsų neleido atvykti, mat Berčio sesutė susirgo skarlatina. Jis turi likti čia, nors dar niekada per Kalėdas nėra buvęs kitur, tik namie. Taigi aš negaliu jo palikti ir išvažiuoti, teta Lora.

Kurį laiką teta Lora žvelgė į berniuką, tarsi negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo. Tada čiupo jį į glėbį ir išbučiavo.

– Mielas, brangus bernaiti, tu jo ir nepaliksi. Tu jį irgi vešiesi, ir mes visi kartu džiaugsimės Kalėdomis. Berti, mielasis, tu dar nelabai didelis, bet noriu tave pamokyti: jokia geradarystė niekad veltui nenueina.

Taigi Bertis ir Tomas suprato, kad fėjų vis dėlto būna.

____________________________

* Johno Strange’o Winterio (tikr. Henrietta Eliza Vaughan Stannart, 1856–1911) apsakymas „Kalėdų fėja“ pirmą kartą išspausdintas 1897 m. Nuo tada jis nuolat įeina į Kalėdų istorijų antologijas. Šis vertimas – Kalėdų dovanėlė „Rubinaičio“ skaitytojams ir jų vaikams.

Iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas


Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 4 (80)

Įžanginis

Elitinė vaikų literatūra

Straipsniai

ŽIEMOS VAKARO POEZIJA, ARBA JULIUS JANONIS IR ŠIANDIEN VERTAS SKAITYTI
NAUJŲJŲ LAIKŲ ANIMALISTINĖ PASAKA (LUISO SEPÚLVEDOS „APIE ŽUVĖDRĄ IR KATINĄ, KURIS IŠMOKĖ JĄ SKRAIDYTI“)
PASAKOJIMŲ SKLEIDŽIAMA VILTIES ŠVIESA (Skaldanti kultūra ir rankas sujungianti kultūra)*

Pokalbis

„MANĘS NEAPLEIDŽIA ŠIO PASAULIO BURTAI“
ŽVILGSNIS Į LENKIJOS NE TIK VAIKŲ LITERATŪRĄ

Mano vaikystės skaitymai

„SKAITYTI NEMOKĖJAU, O JAU TADA KNYGOS MANE TRAUKĖ!“

Atidžiu žvilgsniu

Mokymasis būti paauglio balsu ir akimis
„Paslauga mėnesiui“, arba Kaip atpažinti eidą
Kam reikia saulėtekių?
Ar būna moterų poečių?
„Verčiau jau paimčiau į rankas gyvatę...“

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai