BE ĮVYKIŲ, NORS GRAŽAUS ESAMA (2018 m. poezija vaikams)

 

 

 

 

Rašiau poezijos knygų apžvalgą ir pernai, todėl su nekantrumu laukiau naujojo derliaus. Atsimenu, pernai net pavadinau tekstą „Gyva, gyvuojanti, gyvesnė“, nes pora knygų – Daivos Čepauskaitės ir Violetos Palčinskaitės rinkiniai – tikrai pateisino tokį pavadinimą. Ir Baisiai gražius eilėraščius, ir Eilėraščius iš namų laikyčiau pernykščiais vaikų literatūros įvykiais. Šiemet, deja tokių neradau, nors aptikau gražių ir vertų gerai paminėti tekstų. Stengdamasi būti sąžininga ir nusakyti bendrąsias tendencijas, apžvalgą daliju į dvi dalis, minėdama, mano galva, ne visai pavykusius ir geresniuosius tekstus.

Taip, kaip visada

Bene kasmet sulaukiame entuziastų tekstų, kartais net po kelias to paties autoriaus knygas, pavyzdžiui, Teresės Ūksienės, Stanislovo Abromavičiaus, Petro Žemkausko, Viliaus Baltrėno. Autorių prašau nepykti, jei kurio nors nepaminėsiu, čia mėginu nusakyti būdingiausias tendencijas.

Džiugu, kad poezija noriai kuriama, visgi šiuo atveju darbų gausa ne visai dera su kokybe. Daug balasto, nenušlifuotų formų, kartojimosi, perdėtos didaktikos… Tai srautinė poezija, stokojanti originalumo, tvarkos, o neretai – ir kalbinės logikos.

Vyraujančios šios grupės autorių temos – gamta, vaikų išdaigos, mokykla, draugystė, santykiai su tėvais, Kalėdų Senelio stebuklai. Bene daugiausia dėmesio sulaukia gamta – gyvūnai, augalai, įvairūs reiškiniai. Labai dažnos pažintinės intencijos, pavyzdžiui, Petro Žemkausko knygos Vijurko bitės ir ežys eilėraštyje „Vijurko bitės“ klausiama ir kartu atsakoma: „– O iš kur jos neša medų? / – Renka medų iš gėlių. / Kad nemirtų jos iš bado, / Ir praminta žiedeliu“ (p. 5). Remiamasi autoriteto principu – iš kur atsiranda medus, Vijurkui paaiškina mama. Vėliau kliaujamasi patirtimi ir vėl – mamos pamokymu. Vijurkui sumanius bites sudėti į dėžutę ir ten auginti, mama paprotina sūnų, o šis klusniai sutinka su jos aiškinimu. Taigi pažintinė funkcija čia dera su auklėjamąja, didaktine. Gamta vyrauja ir Viliaus Baltrėno eilėraščių rinkinyje Boružėlė – puotą kėlė. Eilėraščiai iliustruoti vaikų piešiniais – tai žavus momentas. Visgi tekstai neišdailinti, temos „nuskalbtos“, kai kur prasilenkiama su logika: „Ir obelys žvelgia – / viltingai, mįslingai: / Brandindamos / mezgamą vaisių…“ (p. 5). Suprantu, kad galima personifikacija, bet čia ji skamba nelogiškai, nes niekur kitur eilėraštyje šio motyvo nėra. Baltrėno knygoje esama įvairių poetinių formų, bet kai kurios iš jų stipriai suveltos, nenušlifuotos, daro chaoso įspūdį. Kazimieras Vilius Laužikas knygoje Grybų rikiuotė supažindina mažuosius skaitytojus su grybų rūšimis. Tradiciškai apie gamtą rašo ir Stanislovas Abromavičius Smėlio batuose, ir Teresė Ūksienė knygelėje Raini, škac…, ir Vida Gustaitytė-Bubnienė knygelėje Dūksta vasaros lietutis. Visų šių poetų kūryboje gamtos motyvas vyrauja, palinkėčiau jiems siekti originalumo, ieškoti įdomesnių įvaizdžių, gludinti formą.

Kita eilėraščiuose pasikartojanti tematika – kalba. Mėginama aiškintis žodžių prigimtį, žaidžiama prasmėmis. Štai Baltrėno eilėraščio „Kalba – giesmininkė mūsų“ subjektas mąsto apie žodžių kilmę: „O žodžiai?.. / Turbūt jie – nuo žiotis?! / Kai žiojamės, byra nuo ūsų“ (p. 27). Kalbinius žaidimus subjektas išbando eilėraštyje „Stebuklingas žodžių žaismas“. Abromavičius parašė apie „Miko pieštukus“ – šis mini ciklas atlieka ir edukacinę spalvų pažinimo funkciją. Kelios funkcijos būdingos ir Zitos Gaižauskaitės knygai Oro pilis – čia pačiam skaitytojui reikia įdėti į eilėraščio žodžius praleistas raides, o vėliau – baigti piešti ir nuspalvinti paveikslėlius.

Dar viena šios grupės eilėraščių tema – Kalėdos. Zitos Gaižauskaitės knygoje Žvėrelių Kalėdos Kalėdų Senelis dalija miško gyventojams dovanas. Paprasta eiliuota kalba parašyta pasakaitė vis dėlto prasilenkia su logika – bebras gauna naujus kailinius ir „šalčio jis daugiau nejus“. Bet kam bebrui kailiniai, jeigu jis ir taip kailiniuotas?.. Nebent čia žaidžiama prasmėmis, kad įprastai iš bebro kailinius „vagia“, o dabar jis dar vieną kailį gauna. Nors, tiesą sakant, abejoju. Žemkausko eilėraštyje „Kalėdų Senelio paslaptis“ Vijurkas nustemba tėčio spintoje aptikęs Kalėdų Senelio kostiumą. Subjektui šis įvykis – tikra mįslė, nors man atrodo, kad tikrovėje vaikas greitai surištų palaidus galus.

Žinoma, neapsieinama be švelnesnės ar deklaratyvesnės didaktikos, moralo – kaip reikia klausyti tėvelių, saugoti gamtą, branginti draugystę. Teigiamos vertybės visada gerai, bet kartais jos diegiamos pernelyg atvirai, paviršutiniškai, net, regis, išliejant asmeninius skaudulius. Antai Jono Ambrukaičio knygoje Pasakyk Tu man, upeli eilėraščio „Svečiai“ subjektas liūdi dėl anūkų „suamerikonėjimo“: „Lietuviški valgiai / Jiems nebeskanūs… / Atrodo, juos domina tik / Telefonai išmanūs“ (p. 9). Atmenu, kaip šmaikščiai apie technologijų bumą ir kartų skirtumus pernykštėje knygoje rašė Palčinskaitė. Taigi Ambrukaičio pasirinkta tema aktuali, bet pritrūksta ironijos, smagumo, šmaikštumo. Religinių konotacijų didaktiką knygoje Angeliuko Mykoliuko pasakaitės pasitelkia Vida Bladykaitė. Intencija, tikiu, gera, bet labai jau šlubuoja rimavimas, stinga logikos, o vertybės diegiamos deklaratyviai: „Ilgisi namų mažas Mykoliukas… / Pas Kūrėją grįžti nori angeliukas. / Kelią kaip surast namo, nežino… / Pelėdūnas senas angelą mokina. / Šį pasaulį valdo dieviška ranka. / Gal kelionė žemėn bus Tau pamoka. / Angelai privalo stebuklus daryti, / Kam pagalbos reikia, turi jie matyti!“ (p. 10).

Pakartosiu: džiugu, kad vaikams rašo gausus būrys kūrėjų, bet reikėtų labiau rūpintis teksto kokybe.

Savičiau ir įdomiau

Virš. dail. Jurga Šulskytė
Virš. dail. Jurga Šulskytė

Vertos atskirai aptarti man pasirodė trys knygos: Aušros Raugaitės Tik ateinantys žodžiai (iliustravo Jurga Šulskytė, išleido fondas „Švieskime vaikus“), Mariaus Marcinkevičiaus, Rasos Jančiauskaitės Maži eilėraščiai mažiems („Tikra knyga“) ir Jono Liniausko Pelyčių maratonas (iliustravo Deimantė Rybakovienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Prisipažinsiu, apie Raugaitę nebuvau girdėjusi, regis, tai debiutuojanti poetė. Jos eilėraščių knyga – 2016 m. nacionalinio vaikų literatūros konkurso finalininkė. Leidinys maloniai nustebino – tiek išorine, tiek vidine estetika. Rašoma, regis, apie įprastus dalykus, bet labai nuoširdžiai grožimasi pasauliu, švelnus liūdesys ir džiaugsmas sumyšta, daug jautraus ilgesio. Eilėraščiuose taip pat nemažai gamtos, bet ieškoma originalesnių įvaizdžių, siekiama atsisakyti šablonų, žodžiai dažnai darniai srūva. Tai švelni poezija, manyčiau, skirta kiek paūgėjusiems vaikams, mokyklinukams. Eilėraščiuose paliečiama pati egzistencija, jos duotys, ne tik konkretūs, bet ir abstraktūs dalykai, atsisakoma infantilaus tono, primityvumo, o kartu tekstai ne per daug sudėtingi: „Aš vis ieškau ir / ieškau / tavęs / sapnuose, / rudeniniam gatvių / šnarėjime, / veiduose, / nedrąsiam virš geltonų / klevų / debesų rausvume saulei tekant, / dainose / ir tarp knygų. / Ir pavasario paukščių / čiulbėjime. / Vakarais. / Ir sekmadieniui brėkštant / prie lango / prieš lietų“ (p. 44). Patiko, kad autorė ieško įvairių eilėraščio formų – nuo tradicinės eilėdaros iki Rytų tradicijos trieilius, ketureilius primenančių tekstų. Apskritai šioje knygoje jutau poetinės, filosofinės Rytų kultūros įtaką – spontaniškas atsivėrimas pasauliui, buvimas dabartyje, šioje akimirkoje, gili būties pajauta, jautrumas, dėmesingumas aplinkai: „Vandens lelijos / žiedas / skleidžiasi baltai, / kumšteliais akutes / nustebęs vos užgimęs Dievas / trina“ (p. 32). Tekstai bus įdomūs (ir skirti) ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Linkiu autorei nesustoti, toliau ieškoti įdomių formų, įvaizdžių ir temų.

Virš. dail. Rasa Jančiauskaitė
Virš. dail. Rasa Jančiauskaitė

Marius Marcinkevičius – jau žinomas vaikų literatūros kūrėjas. Nedrįsčiau teigti, kad aptariamoji jo poezijos knyga labai originali, bet tikrai žaisminga, estetiška, eilėraščių nuotaika puikiai dera su išdykėliškais piešiniais. Prisipažinsiu, esu neabejinga paršeliams, todėl papirko mane jau viršelis. Bet visomis išgalėmis stengsiuosi likti objektyvi. Eilėraščiai ekspresyvūs, vaizdingi, žaidžiama skaičiais, ištiktukais, jaustukais, prasmėmis, vartojami vaizdingi veiksmažodžiai, intertekstai suprantami vaikams ir suaugėliams (skaičiuotės „Oro lėktuvėlis“ motyvas; keliagubas intertekstas eilėraštyje „Senis ir jūra“, kur viename posme imituojama Kosto Kubilinsko „Vilkas uodegą prišalo“). Pagrindinės temos: darnūs šeimos santykiai („Šamas“, „Turėjimas“, „Blusa“ ir kt.), įvairiausi gamtos stebuklai, netikėtumai, nuotykiai. Eilėraščiuose dažnai veikia personifikuoti gyvūnai: blusa, paršeliai, begemotas, lynas, šamas, musė, kiškis. Tekstai gana darniai surikiuoti, žaismingi, nevengiama pašmaikštauti: „– Koks Tu, seni, / Visgi paikas – Kartais Tu kaip mažas vaikas.  / Aš Tau vakar tinklą audžiau / Ir netyčia ten užsnaudžiau. / Na, o tu, kerėpla senas, / Tau galvoj vabzdžiai krebždenas. / Kur matyta – į marias / Mes padorias seneles?“ („Senis ir jūra“). Eilėraščiai, kaip mėgstu sakyti, neįkyriai vertybiški, pavyzdžiui, „Kiškio ausyse“ nevaleikos kiškio auselės taikosi pabėgti pas švarų paršelį. O labiausiai įsiminė eilėraštis „Kiaulių choras“ (juk ne veltui prisipažinau, kad patinka paršeliai) – apie tai, kad nepamirštume svajoti, apie tai, kad kartais verta pabūti vietoje, kur „nei tvarto, nei žmogaus“. Ir dar – džiugu, kad pagerbiami abu knygos autoriai, ir rašytojas, ir dailininkas: abiejų pavardės lygiateisiškai figūruoja ant viršelio.

Virš. dail. Deimantė Rybakovienė
Virš. dail. Deimantė Rybakovienė

Jonas Liniauskas – patyręs rašytojas, seniai kuriantis ir vaikams. Jo knygos pelniusios įvairių apdovanojimų. Naujojoje eilėraščių knygoje Pelyčių maratonas dėmesio sulaukia ir gyvūnai, ir žmonės, ir net… vaiduokliai. Autorius mėgsta žaisti žodžių sąskambiais ir prasmėmis, pavyzdžiui, „ežiais ežiose“ ar „lapėmis, besislepiančiomis tarp lapų“. Pagrindinės temos – gamtos pasaulio stebuklai, neįprasti nutikimai, teisingas, mandagus elgesys, nepiktos vaikų išdaigos. Autorius kalba ir apie kasdienybę, ir apie šventę – „Margučių pasakoje“ kiškučiai margina kiaušinius ir ruošiasi Velykoms. „Aiduose“ keliama sakralumo tema. Nemažai pamokomų tekstų  – štai Linas iš eilėraščio „Žvejys“ pernai įmetė į upę šiukšlę, todėl šiemet jam kimba tik… skardinės, o kūrinyje „Mažas vaiduoklis“ nemandagus berniukas prilyginamas… siaubūnėliui: „Jis šaukdavo: – Mama, kur batai? / Kur šaukštas maišyti arbatai? / Kur mano žaisliukai paspruko, – / Atnešk juos greičiau prie puoduko! (p. 20). Apibendrindama galiu pasakyti, kad šioje knygoje yra tikrai neblogų eilėraščių, bet kai kurių forma dar gludintina.

 

Toks šiųmetis poezijos derlius. Vildamasi, kad kitąmet ir autoriai, ir skaitytojai sulauks geresnio, linkiu, kad Kiaulės metais jums pakištų tik tokį paršelį, koks nupieštas Mažų eilėraščių mažiems viršelyje, – gudrų, drąsų, mokantį važiuoti paties išrastu dviračiu, na, ir poetą iš visos širdies.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 1 (89)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGOS PADEDA NESKUBĖTI

Apžvalgos

KŪRYBOS PASTANGOS IR NEGALĖS (2018 m. lietuvių autorių realistinė proza)
BRAIDYMAS PO KLAMPYNES IEŠKANT ŽALTVYKSLIŲ (2018 m. lietuvių autorių pasakų ir  kitokios išmonės knygų apžvalga)

Mano vaikystės skaitymai

IR MANO NAMŲ VARTAI VISADA ATKELTI

Sukaktys

KĄ PASAKOJA VĖJAS GLUOSNIUOSE, ARBA ĮSTABUSIS KENNET’O GRAHAME’O KNYGOS PASAULIS (Rašytojo 160-osioms gimimo metinėms)

Bibliografija

2018 M. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Žurnalo priedas „Mokiniams rekomenduojamos knygos: 1–10 klasei“. Parengė dr. Kęstutis Urba

TIEMS, KURIE KLAUSIA (arba Pratarmė jauniesiems skaitytojams)
PADĖKA
1 KLASEI
2 KLASEI
3 KLASEI
4 KLASEI
5 KLASEI
6 KLASEI
7 KLASEI
8 KLASEI
9 KLASEI
10 KLASEI
GERA KNYGA TINKAMU LAIKU (arba Pabaigos pastabos skaitytojų ugdytojams)
Atsisiųsti leidinį

Mūsų partneriai ir rėmėjai