BRAIDYMAS PO KLAMPYNES IEŠKANT ŽALTVYKSLIŲ (2018 m. lietuvių autorių pasakų ir  kitokios išmonės knygų apžvalga)

 

 

 

 

Pagrindinis ir nuolatinis knygų apžvalgų klausimas – tai kokia gi praeitų metų vaikų literatūros (šiuo atveju pasakų) padėtis? Deja, skaitant šio tipo kūrinius nusivylimo būta daugiau negu nuostabos. Vis kildavo abejonė, ar tikrai kiekvienas, prieš pradėdamas rašyti vaikams, užduoda sau klausimą, ką nori skaitytojams pasakyti. Kartais pasidingodavo, kad kai kurie autoriai mano, jog užtenka kūrinyje pavaizduoti ką nors miela, ir tai jau bus geras tekstas vaikams. Vis dėlto tarp kūrinių, kurie liūdina ar gal net piktina, visada rasime ir gerų arba bent geresnių. Nors jų mažiau nei pirmųjų, galiausiai laimi geresnieji – juk į šias knygas dažniausiai tiesiasi skaitytojų rankos, jos užsilaiko jų galvose ir širdyse. Apžvelkime vadinamuosius nerealistinius 2018 m. kūrinius vaikams ir paaugliams sąlygiškai surikiavę juos adresato ir tam tikrų kūriniuose išryškėjusių bruožų panašumo principu (visas toliau kursyvu išskirtas frazes galima skaityti kartu su numanomu žodžiu „kūriniai“).

Mažiausiems

Virš. dail. Vilija Kvieskaitė
Virš. dail. Vilija Kvieskaitė

Siekiantys (iš)mokyti. Jau antroje Beno Bėranto ir iliustruotojos Vilijos Kvieskaitės paveikslėlių knygoje Baubaimė norimo megzti pokalbio tema akivaizdi. Ko gero, vienas iš svarbiausių matmenų, taikytinų vertinant paveikslėlių knygas (žinoma, šalia teksto ir iliustracijų dermės), yra tai, kiek jos teikia erdvės vaiko ir tėvų pokalbiui. Pagrindinė šios knygos mintis – bijoti yra normalu, bijo visi, suaugusieji taip pat, reikia išmokti šį jausmą priimti, t. y. nebijoti pačios baimės, – tikrai duoda peno gilesniems pasvarstymams kartu su vaikais. Vizualiai knyga patraukli, itin smagios smulkios detalės, pavyzdžiui, atskirai nuo vientisos istorijos pateiktos trumpos personažų dosjė. Toks sprendimas leidžia skaitytojams prie teksto sustoti kiek ilgėliau, labiau įsijausti į jį. Tekstas gana kokybiškas, vietomis keliantis smagią šypseną, vis dėlto ir meninės, ir siužetinės išmonės galėtų būti daugiau. Bent kol kas, mano nuomone, šio dueto kuriamų knygų vizualumas truputį stipresnis už tekstą.

Aiškiai edukacinė yra ir neseniai pasirodžiusi Virgio Malčiaus Nepaprasta Mykolo diena (iliustravo autorius). Siužetas tipinis – išdykauti, neklausyti tėvų ir pan. vaiką tarytum verčia įvairios personifikuotos būtybės. Skaitant lydėjo jausmas, kad kažkur tai jau ne kartą girdėta. Vis dėlto kaip edukacinė priemonė ši knyga tikrai veiksminga, ne vienoje vietoje priverčianti ir nusišypsoti. Tačiau personažų joje gerokai per daug, dėl to – paradoksalu – istorijos naratyvas atrodo skurdus ir kiek dirbtinai pritemptas, tarytum tiesiog kiekvienąkart bandant tekste rasti vietos dar vienam padarėliui. Knyga galėjo pavykti labiau, jei skaitytoją būtų stengtasi sudominti ir pačia istorija.

Jau visų vaikų pamėgtas Selemonas Paltanavičius pristatė dar vieną knygelę – Jei tu slieko nepažįsti. Autorius siekia jam būdingo tikslo – supažindinti mažuosius su gamta, šiuo atveju – su slieko gyvenimu. O ar siekia dar ko nors, sunku suprasti. Juk gerai istorijai reikia kažko daugiau, ne vien pažintinio aspekto. Pasigedau ir šiam autoriui būdingo pasakojimo jaukumo, ramaus, santūraus tono.

Du vaikų literatūroje gerai žinomi kūrėjai – Kęstutis Kasparavičius ir Lina Žutautė – išlieka gana stabilūs. Ar tai gerai – klausimas. Žutautė lyg ir pradeda naują seriją – jau nebe apie Kakę Makę, bet apie Netvarkos nykštuką, kuris veikė ir ankstesniojoje serijoje. Knyga Netvarkos nykštukas ir netikėtas svečias skatina vaikus išmokti dalytis ir nesisavinti, vadinasi, kaip ir knygelės apie Kakę Makę, yra edukacinė. Bet gal naujojoje serijoje buvo galima paieškoti ir kitokių sprendimų? O štai Kasparavičiaus Dryžuota istorija – kaip visada lengvai ir smagiai skaitoma, bet nieko įdomesnio ištikimiems skaitytojams nepasiūlanti. Tiesa, šis autorius tiesiogiai pamokyti nesiekia.

Virš. dail. Lina Dūdaitė
Virš. dail. Lina Dūdaitė

Kitokie ir kitaip. Pernai pasirodžiusių paveikslėlių knygų kategorijoje daugiausia laurų nusipelno Marius Marcinkevičius, ypač jo knyga Sivužas. Autorius ir iliustruotoja Lina Dūdaitė – vienas kito verti kūrėjai, ir tai puikiai atsispindi šioje knygoje. Tai estetiškai tiek teksto, tiek vaizdo (puikūs ir grafiniai sprendimai) požiūriu papasakota viena Paršelio ir karvės Adelaidos žiemos diena. Daugiasluoksnis tekstas atskleidžia, kad paprastume esama daug išminties, o jei kažkas yra kitaip, nei tu manai, dar nereiškia, kad tai nesąmonė. Sivužas – šventė ir akims, ir sielai.

Aiškia nonsenso stilistika pasižyminti šio autoriaus knyga Atvirkštukai (iliustravo Rasa Joni) pasakoja apie šeimą, gyvenančią ne kaip visi ir viską darančią kitaip – kaip tik šauna į galvą. Čia irgi gausu literatūrinio žaidimo (pavyzdžiui, gydytojas, gydantis šunis, paprasčiausiai taip ir vadinamas – šundaktariu). Tik iliustracijos daro kiek keistoką, netgi baugų įspūdį ir atrodo gal net kiek per tikroviškos greta tokios stilistikos teksto. Apskritai Marcinkevičiaus tekstuose aiškiai įžvelgiama bent jau kol kas didelę jo kūrybos dalį apimanti idėja: į viską galima (ir turbūt reikia) pažiūrėti kitaip – atvirkščiai. Ir tada kita nebeatrodys taip jau kitoniška. Bent jau tikrai ne blogąja prasme.

Nonsensiškų ypatybių turintis Ritos Latvėnaitės kūrinys Kas tas Asis? iš visų perskaitytų knygų, ko gero, suglumino labiausiai. Nepabijosiu pasirodyti kvaila – taip ir nesupratau, ką autorė nori joje pasakyti. Galų gale istorijos pabaiga lyg ir leidžia kažką numanyti: paršiukas Asis įkūnija kitokį – drąsiai veikiantį, galbūt jaučiantį ir kiek giliau nei kiti suprantantį – vaiką, bet viskas taip painu, kad knygoje gal ir slypinti kažkokia idėja organiškai nekoreliuoja su tekstu. Na, dėl ko tikrai galima neabejoti, tai kad knyga išspausdinta ant itin kokybiško popieriaus – kaip tik rašant šią apžvalgą ji laimėjo „Klaipėdos knygos“ konkurso nominaciją „Knyga, prakalbinusi popierių“.

Švenčiantys draugystę. Čia pirmiausia paminėtinos dvi knygos – Astos Gricės Bebriukas Benas ir Eidvilės Viktorijos Buožytės Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė. Tai paprastos, lengvai skaitomos (pirmojoje yra ir vaikams paprastai itin įdomių komiksų), iliustracijomis pernelyg nesužavinčios ir ilgiau neįsimenančios istorijos, kuriose svarbi draugystės tema. Knygoje apie Čarlį ir Pupelę pasitelkiamas tradicinėms pasakoms būdingas išbandymų įveikimo siužetas norint perteikti taip pat tradicinę mintį, kad tikrai draugystei jokios kliūtys nebaisios ir kad dėl jos verta aukotis.

Virš. dail. Marija Smirnovaitė
Virš. dail. Marija Smirnovaitė

Puikiai literatūros pasaulyje pažįstamo autoriaus Kęstučio Navako ir lygiai taip pat gerai žinomos iliustruotojos Marijos Smirnovaitės knyga Žvėreliai mokosi svajoti kiek sutrikdė – jos viršelio maketas neatrodo itin profesionalus. Iš pirmo žvilgsnio knygelė neprimena tokios, kurią norėtum skaityti. Vidinės iliustracijos nuteikia kiek geriau, nors bent jau man jų koloritas pernelyg dirbtinis ir ryškus. Na, o autorius moka valdyti kalbą ir žaisti prasmėmis (pavyzdžiui, antilopė vaikštinėdama su krokodilu po džiungles apie jųdviejų išvaizdą tarsteli: „<…> jei mes klausysimės to, ką sako kiti, taip ir liksim neišėję iš džiunglių“, p. 42) ir keturias trumpas šios knygelės istorijas geba pateikti su subtiliu šmaikštumu ir slypinčia po juo mintimi. Knygelėje kalbama ir apie kitokius, ir apie tikrus draugus. Bet, mano nuomone, su kitokio stiliaus iliustracijomis tekstas būtų dar svaresnis.

Ūgtelėjusiems

Virš. dail. Kristina Norvilaitė
Virš. dail. Kristina Norvilaitė

Filosofiškieji. Vaikų literatūroje debiutuojančio, nors šiaip jau gerai žinomo rašytojo Gyčio Norvilo Vėžlio Dūmo herojus ne veltui vadinasi Dūmas – jis linkęs padūmoti. Į pasaulį šis vėžlys žiūri ramiai ir mėgsta patylėti, o tylėdamas – daug galvoja. Dar jis svajoja pamatyti ledkalnį ir išmokti važiuoti dviračiu, nors nežino, kas tas ledkalnis apskritai yra (ir tai nė kiek nesvarbu!), o dviračiu važiuoti smagu būtų ne dėl to, kad kur nors greičiau nukaktų (Jei manote, kad vėžliai lėti, nes tokie gimė, galbūt klystate. Gal jie lėti, nes tiesiog nori tokie būti?), o kad tai… tiesiog smagu. Troškimas pažinti pasaulį, aplinką, save ir kelias to pažinimo link – štai kas daro gyvenimą įdomų. Ši istorija primena, kad kartais šiek tiek sulėtėjus ar stabtelėjus ir į viską pažiūrėjus kiek įdėmiau galima išvysti ką nors kita ar kitaip. O lėtumas – jokia ne yda, kaip dažnai linkstama manyti mūsų laikais. Būti savimi ir tiesiog būti – prigimtinė duotybė ir… vertybė. Kartu su Dūmu sulėtėja ir skaitytojas – turi laiko panirti į gilaus teksto (kad knygą parašė tikras literatas, abejonių nekyla net ir to nežinant) siūlomus apmąstymus. Neslėpsiu, jaučiu simpatiją šiam gana universaliam tekstui, nors kai kurias potekstes įmatys tik suaugėliai. Deja, akivaizdus knygos minusas – maketas, kurtas, atrodytų, negalvojant apie vaikus: tekstas dažnai sunkiai įžiūrimas, pranykstantis, o ne lygiavertis (vaizdine prasme) iliustracijoms.

Vis galvojau, ką man primena pirmoji Rūtos Montvilaitės knyga – alegorinė pasaka Septyni paukščių įstatymai, kol iš šono pasufleravo – taigi Richardo Bacho Džonataną Livingstoną Žuvėdrą! Nesuprantu, kaip iškart nesusivokiau – juk tiek daug sutapimų: paukščiams galioja tam tikros taisyklės, kurių šiukštu negalima laužyti, bet vienas iš būrio ima jas kvestionuoti, sutinka mokytoją, perduodantį jam savo išmintį, pasakojimas sukurtas tokia pat melancholiška maniera. Idėjos irgi panašios: pabandęs pasipriešinti sistemai, esi puolamas, nesuprastas ir t. t. Skirtumas tas, kad šioje knygoje atsiranda žmonių pasaulio ir gamtos priešprieša. Bet kokią funkciją čia atlieka žmonių pasaulis? Juk paukščių gyvenimas čia turėtų būti suprantamas kaip žmonių pasauliui būdingo elgesio alegorija, bet atsiradusi priešprieša, jų lyginimas tarytum verčia į paukščius žiūrėti kaip į paukščius, o į žmones – kaip į žmones. Tad jei knygoje ir esama kiek individualaus braižo, joje kuriamos minties perprasti nepavyko.

Virš. dail. Lauksminė Steponavičiūtė
Virš. dail. Lauksminė Steponavičiūtė

Iš kitų knygų išsiskiria Eglės Venslovaitės-Šiliūnienės knyga Apie šviesą lange: kasdienybės pasakos. Pirmiausia – koliažo principu sukurtomis Lauksminės Steponavičiūtės iliustracijomis. Be to, tekste gausu aliuzijų į krikščioniškąją knygoje vaizduojamų vertybių sampratą. Tiesa, daugelį jų plika akimi atpažinti sunku, jeigu skaitytojas nėra kiek atidžiau susipažinęs su kanoniniais krikščionybės tekstais. Pati svarbiausia vertybė čia – šeima, o šviesa simbolizuoja vaiko stebuklą. Pasirodė įdomus autorės plėtojamas priežasties ir pasekmės santykis (blogis provokuoja blogį ir atvirkščiai; beje, šią mintį yra išsakęs ir Seneka). Daugelį dalykų autorė linkusi sutirštinti (ypač vaizduodama kitokią pasaulėžiūrą), o tai mane kaip skaitytoją šiek tiek atgraso. Be to, ir šiuo atveju drįsčiau abejoti knygos adresatu, taip pat būtų galima svarstyti, ar iš tikrųjų šios istorijos yra pasakos.

Raimondo J. Nabaus apysaka Musė Luiza, anot paties autoriaus, taip pat yra alegorinis pasakojimas, nukeliantis į XIX a. Šviceno miestelį. Visi veikėjai – vabzdžiai, o istorija sukasi aplink pagrindinę veikėją musę Luizą, kuri patiria netektį, kitų abejingumą ir labai mėgsta maišyti arbatą. Tai gana mielas, poetiškas, kiek sentimentalokas, turintis kažin kokio jaukumo pasakojimas. Su istorijos pretenzija į alegorinį pasakojimą taikliai koreliuoja ir knygos formatas – tai maža, aforizmų leidinį primenanti knygelė. Pasakojimu norima perduoti idėją, kad, nepaisant bėgančio laiko, tam tikri dalykai – noras pralobti, šniukštinėti, ką daro ar ko nedaro tavo kaimynai, polinkis meluoti ir t. t. – išlieka tokie patys, o žmonės mažai besikeičia ir nepasimoko iš savo klaidų. Bet lygiai taip pat visąlaik mus lydi ir meilė, vis dar priverčianti pasaulį suktis. O minėtasis mėgstamiausias musės užsiėmimas – tiesiog maišyti arbatą – simbolizuoja akimirkos žavesį, gebėjimą džiaugtis paprastais dalykais.

Vis dėlto skaitant kirbėjo klausimas: na negi pasaulyje tikrai pykčio daugiau nei meilės, o blogų ir nelaimingų žmonių daugiau nei gerų? Toks jausmas lieka užvertus knygą (nors ji baigiasi gražia Luizos ir Pablo meile) – išskyrus musę ir Pablą, visi kiti kūrinio veikėjai vaizduojami neigiamai, pasakojimo atmosfera gana slogi. O gal aš ne taip ją perskaičiau? Tai knyga, neturinti aiškaus tikslinio adresato, bet manau, kad jaunesniuosius skaitytojus ja sudominti būtų sunkiau.

Virš. dail. Gediminas Pranckevičius
Virš. dail. Gediminas Pranckevičius

Keliantys šypseną. Vytauto V. Landsbergio Dominykas Ąžuolų slėnyje: penktoji knyga apie arklį Dominyką ir jo svajonių rugiagėlę, kaip sako autorius, – paskutinė serijos knyga. Apie pabaigą sukasi ir visa istorija. Dominyką aplanko vakaras, pranašaujantis, kad jam jau metas baigti žemiškąjį gyvenimą. Jis šią žinią sutinka ramiai, santūriai, bet leidžiasi į kelionę, kad mylimai rugiagėlei netektų matyti jo senatvės kančios. Nors šioje serijos dalyje, kaip ir iš esmės visose kitose, autorius nevengia plėtoti tik suaugusiesiems suprantamos lyčių temos ir kartais kiek banalokų juokelių, randasi čia ir nostalgijos (gerąja prasme), šiokių tokių egzistencinių pamąstymų, tad iš dalies ši knyga galėjo atsidurti ir greta filosofiškųjų. Tik istorijos idėja, aiškiai pradėta gvildenti knygos pradžioje ir vėliau dar kiek plėtojama pabaigoje, kaži kur pasimeta, kartu ir tas filosofinis, egzistencinis lygmuo (juk nebūtinai jis turi būti itin rimtas), o galiausiai istorija šiek tiek sudidaktiškėja. Vis dėlto tam tikro žavesio iš šio pasakojimo apie svajoklį arklį Dominyką ir aikštingąją rugiagėlę neatimsi, o autoriaus braižas savitas ir skaitytojų atpažįstamas.

Turbūt neįmanoma, kad tarp šypsnį keliančiųjų neatsidurtų vieno iš produktyviausių (o gal ir paties produktyviausio?) rašytojų Tomo Dirgėlos knygos. Pasakinės prozos kategorijoje jų dvi – Benas – sapnų siuvėjas ir Apie raganos Šiokiostokios vaikus. Pastaroji, manyčiau, pirmosios dalies (Apie raganą Šiokiątokią) sėkmės nepakartos – visko čia kiek per tiršta. Vis dėlto skaityti šio autoriaus knygas vis tiek smagu: vaikams lengva tapatintis su jose kuriamomis situacijomis, juos žavi gal ir paprastas, bet juokingas žodžių žaismas. Knygelėje apie Beną, nors juokiamasi ne ką mažiau, paliečiama ir skaudi vaikų, kurie neturi mylinčių tėvų, tema: vieni jų netenka dėl mirties, kitus tėvai tiesiog palieka, o dar kiti juos turi, bet tėviškos meilės nejaučia.

Virš. dail. Tania Rex
Virš. dail. Tania Rex

Ieškantiems. Vaikų literatūros skaitytojų pamėgtas Virgis Šidlauskas pernai išleido dar vieną (o iš viso – dvi) visai mielą ir jaukią istoriją Ugnikalniukas ieško draugų. Autoriaus gebėta rašyti taip, kad skaitytojas išliktų susidomėjęs: nors istorijos veikėjai ugnikalniai fizine prasme vaizduojami statiški, išlaikoma intriga, kas gi dar pasirodys niekur nejudančio ugnikalniuko akiratyje. Čia, kaip ir Norvilo knygoje, svarbios savęs pažinimo, gebėjimo neskubėti temos: kai nesiblaškai ir susikaupi, imi pastebėti dalykus, kurių šiaip nematai, pradedi geriau pažinti savo vidų. Įžvelgti galima ir daugiau: jei labai ko nors nori, reikia pasistengti, o kliūtys turėtų ne stabdyti, bet stiprinti; kiekvienas šiame pasaulyje turi savo vietą, ir ji tokia yra ne veltui; draugystė grįsta geranoriškumu, o ne panašumu ir t. t. Šis daugiasluoksniškumas – vienas iš geros istorijos požymių. Tiesa, esama ir tiesmukesnių didaktinių elementų, bet jie ne itin įkyrūs. (Tik kažin ar tokia jau reikalinga buvo, pavyzdžiui, knygą užbaigianti frazė: „Juk iš tiesų – tikrus draugus reikia vertinti ir branginti“?)

Marijos Monikos knygą Patisonas Dublis ir cukinija Sprakselina iškeliauja sudaro trys istorijos. Pirmoji pasakoja apie dvi daržoves, kurios, nutarusios, kad nenori užbaigti gyvenimo įprastai, t. y. būti suvalgytos žmogaus, leidžiasi patirti nuotykių. Antroje istorijoje – ta pati siužeto idėja kaip ir Malčiaus knygoje. Trečioji, regis, pretenduoja į poetiškumą, deja, tekste suskamba ne viena lėkšta frazė („Nesigraudinkite. Kas nors priglaus. Ir „Bėdų turgus“ padės…“, p. 66). Bendras įspūdis – ir ši knyga per daug visko perkrauta: čia kalba ir žmonės, ir gyvūnai, ir augalai, ir net daiktai… Viskas kelia vieno didelio chaoso įspūdį. Juk net ir skirtingas knygos istorijas turėtų kas nors sieti. Nesuprantamas ir sprendimas knygoje iliustraciją pateikti anksčiau, nei tai, ką ji vaizduoja, yra paminima tekste (pavyzdžiui, robotas; bet gal tai tiesiog apsižiūrėjimas?).

Tradicijų mėgėjams. Edita Lepšienė, įkvėpta savo pačios kuriamų lėlių, toliau tęsia istorijų apie fėjas ciklą. Pernai pasirodė dvi jos pasakos – Fėjų muzika ir Laiškas fėjai. Pirmosios ciklo knygos dar kiek žavėjo rankų darbo fėjų fotografijomis (jų kokybės nesiimu vertinti, nes tam trūksta kompetencijos), vertė stabtelėti ir įsigilinti į gausias detales, bet dabar ir šioji knygos dalis neteko žavesio. Sprendimas į maketą įtraukti ir žmonių fotografijas – neprofesionalus ir keistai mūsų laikais atrodantis. Pačios istorijos – perdėm sentimentalios ir saldžios, neoriginalios, autorės kalba stokoja literatūriškumo. Nesinori sutikti ir su kai kuriomis išsakomomis vertybinėmis pozicijomis, pavyzdžiui, kad „laimingi žmonės juk nebūna liūdni“ (Laiškas fėjai, p. 51).

Jolitos Zukutės knyga Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo turbūt sulaukia skaitytojų mergaičių dėmesio. Čia yra visko, kas gali jas sužavėti: karalaitė, grožio konkursas, šunelis ir daug rožinės spalvos. Knygos deklaruojamos vertybės kaip ir aiškios, nors, tiesą sakant, kažin ar tikrai visos mergaitės, ją perskaičiusios, nustos žavėtis tais tipiškais mergaitiškais dalykais – juk net pati karalaitė pavaizduota tipiškai.

Elenos Launikonytės literatūrinė pasaka Pelėnas, Varlėnas ir Bobo – miela, neblogai parašyta, bet… ir vėl įspūdis toks, tarsi viskas kažkur jau girdėta. Perskaičiau šią knygą du kartus, nes prireikus įvertinti supratau, kad visai neatsimenu, apie ką ji. Taigi autorei trūksta individualaus braižo. Rasime knygoje ir tai, ką pastaraisiais metais yra pamėgę autoriai, – į animalistines istorijas jie linkę įtraukti siužetų apie žvėrelių vaidinimus, konkursus, pasirodymus. Deja, čia šis sprendimas ničniekuo neišsiskiria.

Virš. dail. Irmina Dūdėnienė
Virš. dail. Irmina Dūdėnienė

Norintiems pažinti pasaulį. Maloniai nustebino Dariaus Rekio knyga Kaip kukiai su gruzdžiais kovojo. (Beje, įdomu, kad daug autorių šiuo metu linkę kuriamus personažus pavadinti panašiai skambančiais žodžiais: kukis, Gugis, kniūkis…) Tai išgrynintas pasakojimas apie įvairius padarėlius – kukius, miškinukus, urvinukus ir kt. – bei jų nuotykius. Turbūt jau nesunku atspėti, kad tie nuotykiai gimsta iš noro pažinti pasaulį. Istorija gana dinamiška, ne per paini, išlaikanti dėmesį. Autorius kelia gana sudėtingus moralinius klausimus, pavyzdžiui, kaip pasielgti, kai vienintelė išeitis atsilaikyti prieš priešą ir išsaugoti savo tautą yra jėga priversti stoti į kovą kitus? Arba štai miškinukas Gilius ištrina pasišovusių jam padėti Pilės ir Noriaus žinutę draugams, kad šie vėliau galėtų rasti pas juos kelią. Taip jis padaro žinodamas, kad ši nuoroda gali privilioti ne tik draugus, bet ir priešus. Bet jis puikiai suvokia, kad, sužinoję jo ketinimus, Pilė ir Norius atsisakytų jam padėti. Dėl gentainių gerovės jis pasirenka, atrodytų, ne visai moralų sprendimą. Vėliau autorius pats imasi komentuoti tokius veikėjų sprendimus – geri jie ar blogi? Vienareikšmiškai atsakyti sunku, galbūt derėtų palikti išvadas daryti jaunesniesiems skaitytojams. Kita vertus, iškelti moralinio pasirinkimo klausimai, nesant tokio autoriaus sprendimo, gal ir nebūtų taip lengvai skaitytojų pagaunami. Ši knyga, kad ir nėra kuo nors labai išskirtinė, bet dėmesio verta.

Beje, Rekio knygą vis norėjosi lyginti su paskiausia Renatos Šerelytės Krakatukų serijos knyga Krakatukai požemiuose. Ši opozicija tik dar labiau išryškino pastarosios knygos trūkumus: istorijoje visko per tiršta, charakteriai pernelyg skirtingi, o galiausiai tame margumyne pranyksta ir veikėjų individualumas. Niekas nedrįstų abejoti, kad Šerelytė – puiki rašytoja, bet paskesnėms serijos knygoms jau kiek pristigo autorės dėmesio ir grynumo.

Virgio Šidlausko Slaptoji „Kornelijaus van Drebelio“ misija – kiek didesnės apimties kūrinys ne tik apie norą pažinti, bet ir apie ketinimą pasisavinti. Bet juk pasaulis priklauso visiems – tai viena svarbiausių kūrinio idėjų. Knyga paremta klasikine pasakine gėrio ir blogio kova. Istorija kiek ištęsta, joje pasitaiko loginių naratyvo kūrimo klaidų; pasakotojo klausimais skaitytojui ir numanomais atsakymais irgi gerokai užsižaidžiama, jie ima kartotis ir kelti nuobodulį. O štai knygos pavadinimas pasirodė toks žaismingas, kad labai nustebau sužinojusi (tai niekada nevėlu!), jog Kornelijus van Drebelis – ne išgalvotas, o tikrai egzistavęs!

Didiesiems

Virš. dail. Monika Mitkutė
Virš. dail. Monika Mitkutė

Siekiantys išsaugoti tradiciją. Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad Neringos Vaitkutės Klampynių kronikos – visų skaitytojų dėmesio verta knyga. Ji sudaryta iš atskirų istorijų, kurias sieja ta pati veiksmo vieta ir pagrindiniai veikėjai. Skaitydamas lengvai patiki autorės vaizduojamu pasauliu (atrodo, visiškai įprasta kiekvienam namie turėti po augintinį baubą ar kad kiekvieną rudenį iš miestelio iškeliauja, o pavasarį atgal grįžta žaltvykslės), prieš akis iškyla Klampynių (vietos, kuri tikrai yra, nors randa ją tik tie, kuriems reikia) nameliai, aikštės ir gyventojai. Kurdama šį įtaigų pasaulį, autorė vis tiek tarytum žaidžia su skaitytoju: o gal visai ir nėra to Klampynių miestelio su visais keistais jo gyventojais, gal tai tik istorijos pasakotojos fantazija („O gal nieko keisto ten nėra, – įsiterpė Smiltė, – gal viską išsigalvojot, kad būtų įdomiau gyventi?“, p. 57)? Balansavimas tarp fikcijos ir realybės tik sustiprina mistišką įspūdį.

Šioje knygoje Vaitkutė, regis, įdomiai susieja šiuolaikinį gyvenimą su lietuvių mitinės, folklorinės sąmonės reliktais ir apraiškomis (ypač čia svarbus istorijoje veikiančios močiutės, atstovaujančios tai atminčiai, vaidmuo). Jie, po truputį mūsų visuomenėje nykstantys, priartinami prie skaitytojo. Nebestebina, kad tautosaka šiuolaikinį vaiką sunku besudominti, bet autorė šia knyga puikiai įrodo, kad pasirinkus tinkamą būdą tautosakos elementus įpinti į įdomią istoriją tai padaryti įmanoma. (Na, ir, žinoma, tam reikia rašytojo talento.) Knygoje gražiai atsiskleidžia, kad mitinis pasaulis, egzistuojantis čia pat, Klampynių miestelyje, negali žmogui būti iki galo pažinus.

Puikiai išlaikomas ir kalbos stilius, čia tikrai keistai neatrodo tokie žodžiai kaip „basnirčia“, „ližės“ ar „svita“. Autorės kalba vizuali, atidi smulkmenoms, dėl to padedanti skaitytojui kurti gana detalų vaizdinį. Tiesa, logikos klaidelės ir čia neišvengta: knygai jau gerokai įpusėjus istorijos pasakotoja sako, kad baubai „primena miniatiūrinius sniego žmones (vieno iš jų piešinį radau keistų reiškinių enciklopedijoje)“ (p. 175), bet juk juos augina visas miestelis ir iš teksto galima suprasti, kad visi juos tikrai yra regėję… Apskritai rašytoja Vaitkutė nuolat keičiasi, neapsistoja prie vieno žanro ir sulig kiekviena knyga vis truputį paauga kaip kūrėja.

Virš. dail. Dalia Juodakytė
Virš. dail. Dalia Juodakytė

Talentingos autorės Ilonos Ežerinytės naujausio kūrinio Skiriama Rivai atspirties taškas, inspiruojantis visos istorijos raidą, – muzika. Ji, kaip išryškėja perskaičius tekstą, tikrai nėra vien epizodinis elementas, padedantis siužetui pagrindą, kaip neretai nutinka. Po ilgų svarstymų šis kūrinys vis dėlto atsidūrė nerealistinių knygų apžvalgoje (dėl to tikrai galima ginčytis), nors šioje istorijoje fantastiniai tėra du elementai – natas sujaukiančios piktosios muzikos dvasios adiratai ir persikėlimas laiku. Siužetas toks: Dovo tėčiui dirigentas pasiūlo atlikti visąlaik trokštą kūrinį, ko per šimtą metų, pasirodo, dar niekam nepavyko padaryti. Paaiškėja, kad dėl to kalti adiratai, ir vienintelis būdas išsilaisvinti iš šio prakeiksmo – nusikelti į XIX amžiaus pabaigą ir pakeisti tam tikrus įvykius.

Kitame laike Dovas sutinka žydų mergaitę Rivą, įsimyli ją, išgyvena pirmą skaudų praradimą ir suvokia gyvenimo dėsnių nepajudinamumą. Per Rivos personažą autorė supažindina su žydiškomis tradicijomis, kultūrine to meto aplinka ir priartina prie lietuviškosios tautinės atminties (tiksliau, primena, kaip šios tradicijos glaudžiai susijusios, o sykiu – skirtingos). Mano nuomone, realistinė istorijos linija plėtojama išmoningai, o štai teksto dalis, aprašanti persikėlimą laiku, mažiau įtikino, vertė abejoti kuriamo pasaulio įtaigumu.

Knygoje gvildenamos būties temos, daug dėmesio skiriama laiko problematikai: kas jis, kiek jis keičiasi, o kiek išlieka toks pat, nors ir eina („Kaip keista, kad laikas nieko nereiškia, kad jis ir eina, ir niekur neina, ir keičia, ir nieko nekeičia, ir išsenka, ir niekada nesibaigia“, p. 105). Aiškios autorės išsakomos vertybinės pozicijos: laisvė, bet kartu ir atsakomybė, o mirtis neturi užgožti gyvenimo („gyvenime svarbiausia – pats gyvenimas“, p. 109). Plėtojama tėvo ir paauglio santykių problematika, kartų klausimai ir daroma tai nemoralizuojant. Galiausiai, kaip ir minėta, suprantame, kad muzika kūrinyje atliepia plėtojamą persikėlimo motyvą – ji irgi gali mus nunešti į kitus laikmečius, šalis ar fantazijas. Kūrinį galima analizuoti ne vienu pjūviu, muzika verta atskiros interpretacijos.

Beje, labai įdomus ir modernus (o kartu, be abejo, praplečiantis pačią istoriją) yra sprendimas įtraukti į tekstą ir muzikos atkarpų (kompozitorius – Gediminas Kalinas) – jų galima paklausyti nuskaičius QR kodą. Tai irgi kelia istorijos idėjos išsipildymo visomis prasmėmis įspūdį.

Apie kovotojus su savimi. Antroji daug rašančios Rebekos Unos distopinio žanro knyga Gyvažmogis, pasak autorės, gali būti skaitoma ir kaip pirmosios dalies Atjunk tęsinys, ir kaip atskiras kūrinys. Šioje dalyje pasakojama, kaip sekasi Grytai, Mantui ir kitiems pabėgus iš sistemos ir pakliuvus į tarytum laisvesnę bendruomenę. Knygos apimtis įspūdinga, bet vargu ar motyvuota. Tekstą vertėjo suredaguoti ir bent trečdaliu sutrumpinti. Daug detalių kartojasi ir yra betikslės. Teksto pasakotojo kalbos maniera galiausiai įgauna netgi tam tikrą sąmonės srauto pobūdį, o tai, turint galvoje knygos tematiką ir psichologines veikėjų, gyvenančių tokiame kuriamame pasaulyje, ypatybes (Gryta nuolat išgyvena, kad jai niekada nebebus lemta būti tokiu žmogumi kaip protėviai), atrodo suprantama ir ganėtinai įdomu. Tačiau bėda, kad naratyvas silpnas – per tiek puslapių mažai kas įvyksta. Vis dėlto kelis originalesnius, netikėtus momentus (pavyzdžiui, paaiškėja, kad geriausia Grytos draugė Ala turi kelias tapatybes) randame. Pirmosios kūrinio dalies turinys buvo neabejotinai geriau suręstas, labiau išlaikantis skaitytojo dėmesį.

Fantastinis Rimantės Landsbergienės romanas Nesuterštasis miestas, mano nuomone, nenusipelno didesnio dėmesio apžvalgoje, bet nuojauta (ir keletas pažįstamų) kužda, kad šią knygą iš lentynos gali nutverti ne vienas paauglys – dėl suformuoto įvaizdžio ir panašaus pobūdžio kūrinių populiarumo. Pasak viršelyje esančios reklamos, ši knyga neva tikrai patiks visiems žinomo kūrinio Sostų karai mėgėjams. Pirmiausia pasirodė elektroninė trilogijos versija, o dabar ji išleista viena didele knyga – per stora (jau vien tai gali atbaidyti potencialius skaitytojus) ir nė iš tolo neverta būti lyginama su Sostų karais. Kūrinio charakteriai perdėm šabloniški, neįdomūs. Daugkartiniai priminimai, kad pagrindinė veikėja yra kitokia, nesuprasta, bet turinti išlikti savimi, jau po keliasdešimties puslapių ima gerokai erzinti. Kuriamas fantastinis pasaulis vėlgi per painus  – per daug išmonės, apsunkinančios skaitymą. Knygos kalba gana primityvi. Pasitelkiamos visos temos, turinčios garantuoti paauglių susidomėjimą: vakarėliai, alkoholis ir pan. Tai nėra blogai. Blogai, kad viskas pateikta prastai. Klausimas, ar tikrai autorė siekė parašyti knygą paaugliams, ar apie juos galvojo, perskaičius kūrinį lieka neatsakytas. Beje, leidėjai neatkreipė dėmesio, kad mergina viršelio iliustracijoje visiškai neatitinka to, kaip pagrindinė veikėja aprašoma knygoje.

Nesinori apžvalgos baigti minorine gaida. Visų skaitančių vaikų ir tėvų pažįstama Lina Žutautė knyga Kniūkiai, arba Dingusių kojinių paslaptis pernai debiutavo ir kaip stambiosios pasakinės prozos autorė. Knygoje kuriami du pasauliai. Kojinių pardavėjas Čiurna, gyvenantis miestelyje, kurio visų gyventojų pavardės susijusios su kojinėmis, vis jų pasigenda. Vieną dieną taisomoje skalbimo mašinoje meistras aptinka keistą rutuliuką, o vėliau namuose iš kažkur atsiranda mažutis violetinis batelis. Meistras visa tai papasakoja daug laiko pas jį praleidžiančiam berniukui Giedriui ir ką tik į miestelį atsikėlusiam Liudvikui. Netrukus čia apsilanko ir kažkoks keistas padarėlis, o pasirodo, jis išsiritęs iš kojinės… Čia, žinoma, ir prasideda nuotykiai.

Realistinėje knygos dalyje vaizduojama tai, su kuo susiduria šiuolaikiniai vaikai: nuolat užsiėmę, karjeros siekiantys tėvai neranda laiko savo vaikams, priklausomybė nuo šiuolaikinių technologijų, socialinė atskirtis (Liudvikas – turtingų tėvų vaikas, materialiai jam nieko netrūksta, o štai Giedriaus šeima neturtinga, bet, kaip pabrėžia autorė, jie turi vienas kitą, o tai juk ir yra tikrasis turtas), savižinos kelias. Abu berniukai kovoja su savimi, tik skirtingai: Liudvikas – su savininkiškumu, žūtbūtiniu neleidimu sau būti pažeidžiamam, Giedrius – su juntama gėda dėl savo didelės šeimos ir nepritekliaus. Su šia kūrinio plotme autorė tvarkosi neblogai.

Tačiau knygoje kuriamas antrinis pasaulis, nors ir originalus, bet gerokai per daug visko prigrūstas. Nepaneigsi – pradžioje intriga sukurta, tik vėliau skaitymas ima klimpti. Veikėjų rūšys, vardai, funkcijos vaizduojamame pasaulyje skaitant pasimiršta, tenka gręžiotis atgal ir ieškoti, kaip kas susiję. Taigi vėl ta pati bėda kaip ir knygoje apie krakatukus – tekstas neišgrynintas, trūksta atrankos. Bet kad autorė negebėtų rašyti ilgų tekstų, tikrai nepasakysi – bandymas nėra prastas. O gal vertėtų pagalvoti ir apie realistinę prozą?..

 

Daugelį kitų 2018 m. išleistų ir šioje apžvalgoje nepaminėtų pasakinės prozos knygų galima būtų priskirti nebent prie prastos (arba bent jau mažai vertos dėmesio) literatūros. Bet lygiuokimės į gerąsias knygas – tas, kurios skleidžia šviesą. Laimės ne tik jos, bet ir mes, skaitytojai.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 1 (89)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGOS PADEDA NESKUBĖTI

Apžvalgos

KŪRYBOS PASTANGOS IR NEGALĖS (2018 m. lietuvių autorių realistinė proza)
BE ĮVYKIŲ, NORS GRAŽAUS ESAMA (2018 m. poezija vaikams)

Mano vaikystės skaitymai

IR MANO NAMŲ VARTAI VISADA ATKELTI

Sukaktys

KĄ PASAKOJA VĖJAS GLUOSNIUOSE, ARBA ĮSTABUSIS KENNET’O GRAHAME’O KNYGOS PASAULIS (Rašytojo 160-osioms gimimo metinėms)

Bibliografija

2018 M. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Žurnalo priedas „Mokiniams rekomenduojamos knygos: 1–10 klasei“. Parengė dr. Kęstutis Urba

TIEMS, KURIE KLAUSIA (arba Pratarmė jauniesiems skaitytojams)
PADĖKA
1 KLASEI
2 KLASEI
3 KLASEI
4 KLASEI
5 KLASEI
6 KLASEI
7 KLASEI
8 KLASEI
9 KLASEI
10 KLASEI
GERA KNYGA TINKAMU LAIKU (arba Pabaigos pastabos skaitytojų ugdytojams)
Atsisiųsti leidinį

Mūsų partneriai ir rėmėjai