IR MANO NAMŲ VARTAI VISADA ATKELTI

– Gotlybiškiai – tai Tavo tėviškė, Tavo vaikystės vieta. Ten kartą viešėjau. Atmintyje išliko neatpasakojamas saulėlydis lygumose – sakytum, netoliese jūra. O ką Tu ryškiausiai prisimeni iš ankstyvosios vaikystės?

– Ryškiausias mano vaikystės prisiminimas – vienkiemis ir didžiulis sodas. Vyšnios… Skanios būdavo ne tik uogos, bet ir sakai nuo jų šakų… Susikabindavome visi vaikai į tas vyšnias… O vandeny ištirpinti vyšnių sakai būdavo patys geriausi klijai popierinėms lėlių suknelėms „siūti“, darbų pamokoms mokykloje. Dar prieš mums išsikraustant į grupines (taip kaime žmonės vadino gyvenvietę), vyšnios, tartum nujausdamos mūsų išsikraustymą, vieną šaltą žiemą iššalo… Iš vaikystės atsiminimų liko ankstų rytą tėvelio nušienautos pievos kvapas, šieno pradalgės, kurias mums tekdavo vartyti, saulėje vystantys dobiliukai, ramunės, rugilės, kiškio ašarėlės. O sukrauto šieno kupetos mums būdavo puiki slėpynių vieta. Kai šieną suveždavo į skūnią (klojimą) ir prašydavomės tėvų leisti ten miegoti, mama sakydavo: „Palaukit da, tegu vabalai išsilaksto…“ Saulėtomis vasaros dienomis pievose baldavo lininės staltiesės, austiniai rankšluosčiai. Tie kvapai tos žolės, to šieno arba skalbinių, pievoje džiovintų!

Bet vieną dieną atėjo melioracija. Buvau trečiokė. Grįžtu iš mokyklos namo, o mūsų prūdas užpiltas žemėmis, pakraščiuos karosai išvirtę… Tas liūdnas vaizdinys lydi mane visą gyvenimą. Nugaišusios žuvys ir tarsi nuliūdusios pakrantės totorkos.

– Totorkos – tai?..

– Tai ajerai. Jų išaižyto stiebo vidurys – mano vaikystės skanėstas. Ir ne tik. Vasarą mama namie duoną kepdavo ant totorkų. Tuomet ilgai namai kvepėdavo rugine duona ir totorkomis. Atmintyje išliko kieme augęs labai aukštas jovaras. Vėliau tėvelis iš jo padarė lovį mėsai sūdyti. Kai grįždavome iš Šv. Onos atlaidų Slavikuose ar pasisvečiavę pas tėtės gimines Šilgaliuose, iš tolo jį matydavome. Keliauti likę dar keturi ar daugiau kilometrų, o jovaras mums jau moja. Visgi Suvalkijos lygumos… Beje, svečiuotis labai mėgau, nekantriai laukdavau, kada eisime aplankyti giminių Turčinuose, Piesčiuose ar pas tetą kitapus Siesarties upelio. Anapus buvo Mažieji Gotlybiškiai.

Į Gotlybiškius persikraustėme iš mažo namelio, kurio pusė sienų buvo drėbta iš molio. Nauji tėvelio statyti namai puikavosi darinėjamais dideliais langais (mums, vaikams, tai atrodė labai mandra), keli kambariai, didelė virtuvė, vandentiekis… Bet sunku buvo susigyventi su kitų kaimynyste, jų tvoromis, svetimo kiemo garsais. To mažojo namelio buvo labai gaila…

– Ką jautiesi išmokusi ar paveldėjusi iš tėvų?

– Mano tėvai buvo ramūs ir tylūs, ir, žinoma, darbštūs. Mama griežtoka, o iš tėvo piktesnio žodžio niekada nesu girdėjusi. Abu mums sakydavo: „Vaikai, mokykitės, tik negrįžkite į kolchozą.“ Tėvams rūpėjo prieš žmones gerai atrodyti – labai svarbu tvarkingumas ne tik mūsų pačių, bet ir namuose. Galbūt jie ir trukdė draudimais, griežtu auklėjimu mūsų laisvę, bet ugdė pareigos jausmą, būtinybę laikytis duoto žodžio. Ir dar… Tėvams mokytojai buvo didelėj pagarboj. Net negalėdavom prieštarauti, tėvai visad buvo jų pusėj. Tėvai sakydavo, kad turime jų klausyti, jei kas nepatinka – patylėti. Taip reikia! Mokytojų apsilankymas namuose priminė kunigų kalėdojimą.

Tėvai visada buvo užsiėmę darbais, mes, vaikai, taip pat nuolat įdarbinti. Mudvi su sese net pykdavome ant jauniausio brolio: jis dar mažas, jam dirbti nereikia, jis gali žaisti, o mums… Darbai ne tik vasarą… Kai ruduo ar žiema – laukia žąsų plunksnos, avių vilna, jas plėšyti, kedenti.

Tėvelis iš tartoko, kitaip tariant, lentpjūvės, perėjęs į kolūkio fermą, turėjo šerti, ganyti beveik dviejų šimtų avių bandą. Jis statė tą naują namą gyvenvietėje, tad banda vasaromis liko mudviem su sese.

– Ir kaip tos avys?

– Avys geros… Tik reikia žiūrėti, kad nepasklistų po vieną. Jos paklusnios tik tada, kai vienoje bandoje. Grįžusi iš ganyklos krisdavau į lovą pavargusi… Ir vis tiek – prisiminimai kuo gražiausi. Tos pievos, ta jų augalija… Manau, kad lavino vaizduotę.

– Dažnai savo pašnekovų klausiame apie pirmąją mokyklą, mokytoją. Bet juk Tavęs rūpi paklausti dar daugiau: ar prisimeni ir kaip prisimeni savo pirmąsias bibliotekas? Prie to galima jungti ir kitą klausimą: ar skaitei vaikystėje ir ką skaitei?

– Su pradine mokykla džiaugsmo nesieju. Nežinau kodėl. Galbūt nuvargindavo ilgas kelias į mokyklą, ypač žiemą – per pusnynus, o pavasarį, kai patvindavo grabė, Siesartis. Per didžiąsias balas nešdavo tėvelis ant pečių. Beje, mokytis buvo smagu, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad į mokyklą eiti labai norėjau. Apie pradinės mokyklos biblioteką nieko negaliu pasakyti. Jos nebuvo. Tik prieš Naujuosius metus mokytoja atnešdavo knygelių, iš kurių ruošdavomės naujametiniam karnavalui, vaidinimui ar mokėmės deklamuoti. Mažojo namelio sienos buvo išklijuotos laikraščiais, tai jos man buvo kaip skaitymo pratybos.

– O kaime?

– Kaime biblioteka ilgainiui atsirado, bet bibliotekininkė, deja, buvo ne iš tų žmonių, kurie patartų, ką skaityti, apie knygas pasikalbėtų, parodytų naujienas. Prisimenu ją organizuojančią kolūkio šventes, labiausiai – derliaus šventę rudenį. Buvo užsiėmusi kitais kolūkio valdžios įpareigojimais. Drįstu ją vadinti labiau kultūros veikėja nei bibliotekininke, besirūpinančia savo darbu. Tad skaitėme mes viską, ką tik bibliotekoje rasdavome. Liko atminty skaitytų knygų pavadinimai: Lempa gęsta, Ali-Baba ir vištų fėja, Lapalių mokytoja, Džiunglės, Geri namai. Iš knygų iliustracijų atminty liko tik juodos, rudos spalvos. Laimei, tėvai mums prenumeravo „Genį“. O dar netoliese, Mažuosiuose Gotlybiškiuose, gyveno pusseserė Ramutė Adomaitytė, dvejais metais už mane vyresnė. Labai laukdavau, kad mus aplankytų, nes atsinešdavo brolių Grimmų ir kitų pasakų ir sklandžiai jas skaitydavo. Po tų skaitymų kartais būdavo baugu, ypač tamsoje.

Štai dar vienas prisiminimas, susijęs su skaitymu. Tėtis dviračiu nuvažiavo į Šakius, o lauktuvių mums parvežė ledų ir, rodos, 1954 metais išleistą knygelę Naujienos. Buvo vasara, iki Šakių apie 12 kilometrų kelio. Tie ledai pakeliui ištirpo, nukentėjo ir knyga. Teko ledus iš portfeliuko išpilti į stiklinę, o knygą džiovinti. Ir vis tiek – ji liko svarbiausiu mano vaikystės skaitymu, o šis prisiminimas – vienas brangiausių.

Kai mokiausi ketvirtoje klasėje, Gotlybiškiuose pradėjo statyti naują septynmetę mokyklą. Man jau arčiau keliauti… Aštuonias klases baigiau naujoje mūrinėje mokykloje.

– Ką prisimeni iš tos septynmetės, tau besimokant tapusios jau aštuonmete?

– Lig šiol prisimenu muzikos mokytoją ir jo klausimą: „Ką jums pagroti?“ Labiausiai norėjome „Turkų maršo“, šis kūrinys man ir dabar brangus. Kad ir kaip būtų keista, bet matematikos mokytojas Petras Nariūnas mus mokė groti skudučiais. Išmokė, dalyvavome Respublikinėje vaikų dainų šventėje Vilniuje. Man, šeštokei, tai buvo pirmoji kelionė traukiniu iš Kauno į Vilnių. Neišdildomas įspūdis ir laimė savaitei atitrūkti nuo bandos. Medinis mokyklos pastatas buvo didelis. Viename jo gale – mokykla, kitame – kolūkio kultūros namai. Kartais juose rodydavo ir kino filmus. Vakarais – suaugusiesiems, o po pamokų – tą patį mokiniams. Kodėl kartais kino aparatinės langelį užstodavo mokytojo figūra, aiškinti nereikia…

– Ar buvote klusnūs vaikai?

– Taip, sakyčiau, vaikai mes buvome klusnūs ir… skurdūs. Yra nuotraukų, kuriose stovime basi. Žinoma, tas skurdas – santykinis. Mama visada turėjo ar kumpio, ar lašinių. Alkio nepatyrėme. Jei bulviakasis – tai valgome skilandį, jei linarūtė ar cukrinių runkelių laukai – tai nešamės lašinių, kiaušinių ir atsigerti kanutę vyšnių su vandeniu. Kartais mama ten pamerkdavo ir naminės duonos kriaukšlę. Nuo mažens buvome pratinami padėti kitiems, atsilyginti padėjimu už jų talką mums. Atrodo, jau surišai paskutinę linų saują ir taip norisi namo, rankos pašinuotos ir nugara įskaudus, bet mama sako, kad dar Petrutei reikia padėti…

– Kartą mačiau, kaip smagiai judu – Aldona ir Arūnas Augustaičiai – nužingsniavote savo vidurinės mokyklos (dabar – „Žiburio“ gimnazijos) koridoriais. Mokyklos meilė tęsiasi iki dabar. Tad apie meilę, apie sutuoktinį, apie šeimą…

– Tais laikais mūsų mokykla vadinosi kitaip: Šakių Zigmo Angariečio vidurinė mokykla. Nedaug trūko, kad būčiau pasukusi kitais keliais. Sumaniau mokytis Marijampolės, tuomet Kapsuko, pedagoginėje mokykloje, norėjau būti pradinių klasių mokytoja. Per egzaminus paaiškėjo, kad man stinga muzikinės klausos, tad teko grįžti į Šakius.

Vidurinėje dalis mūsų buvo iš kaimų, dalis – miestiečiai, tą mokyklą lankę nuo pirmos klasės. Labai ryški atskirtis… Apie mokyklos laikų meilę tau daug nepasakosiu, nors neslėpsiu: Arūno dėmesį jutau. Lietuvių kalbą mums dėstė jo tėvas Jonas Augustaitis, gerbiamas mokytojas, kultūros žmogus, šviesuolis, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose mokęsis drauge su Alfonsu Nyka-Niliūnu (Alfonsu Čipkumi), Kaziu Umbrasu, Broniumi Krivicku, Mamertu Indriliūnu. 1972 metais Šakiuose pradėjęs rengti Kalbos dienas, pakvietęs į jas puikiai žinomus kalbininkus Zigmą Zinkevičių, Kazį Ulvydą, Aldoną Pupkį, Juozą Pikčilingį, savo mokinį, ir kitus, įamžinęs bent paminkliniu akmeniu ar atminimo lenta kraštiečių Jono Jablonskio, Vinco Kudirkos, Antano Tatarės, Prano Mašioto vaikystės vietas. Šiek tiek jo varžiausi, nedrįsau. Mokytojas manęs nespaudė ir atsakinėti retai kviesdavo. Gavau tartum lengvatą – juk sūnaus draugė. Arūnas nuo mažens norėjo būti mokslininku, tad Vilniuje pirmaisiais fizikos studijų universitete metais uoliai mokėsi ir manimi visai nesidomėjo. Susitikdavome tik bibliotekoje…

– Ar toje, kur dirbi beveik visą savo gyvenimą?

– Taip, tada vadinamojoje Respublikinėje, dabartinėje Martyno Mažvydo, bibliotekoje. Bendraudavome grįždami iš Vilniaus į Šakius… Artimiau draugauti pradėjome, kai mokėmės trečiame kurse.

– Rinkaisi lituanistikos studijas, norėjai būti mokytoja. Bet ar tikrai rūpėjo mokytojauti?

– Man labai rūpėjo mokytojauti. To visada norėjau. Paskyrimą gavau į Griškabūdį. Drąsiai sakau: tai laimingiausi mano darbinio gyvenimo metai. Niekur kitur dirbti nebuvo taip malonu, įdomu ir gera. Gavau auklėjamąją šeštą klasę. Tokie patys kaimo vaikai, iš aplinkinių Griškabūdžio kaimų. Nuomojau kambarėlį, bet jame tilpdavome visi. Klausėmės muzikos, skaitydavome, kalbėjomės apie knygas ir apie… viską. Nuoširdūs buvo ir mokinių tėvai. Išvažiuodama jaučiausi, tartum iš manęs išplėšė šį tą brangaus, svarbaus. Vilniuje mokytojos darbo neradau, lituanistų ir be manęs užteko. Visiška neviltis!

– Į Vilnių paviliojo Arūnas, šeimos reikalai?

– Taip, Arūnas buvo paskirtas dirbti Vilniuje. Ilgainiui abu nutarėme, kad galime dėstyti kokiame nors technikume. Kur nors mažame miestelyje… Dairėmės tokios vietos, bet jam reikėjo atbūti paskyrimo laiką. Laimei, įsidarbinau Respublikinėje mokyklų bibliotekoje. Vis dėlto – mokyklų… Arčiau mano svajonės. Prieš pradėdama dirbti, vasarą leidau tėviškėje. Lankiau savo aštuonmetės mokyklos bibliotekininkę, su ja tariausi, prašiau specialybę lavinančios literatūros. Norėjau tinkamai naujam darbui pasiruošti. Bibliotekininkės darbas visai neatitiko mano supratimo.

– Ir likai bibliotekoje visam gyvenimui. Iš Mokyklų bibliotekos – į Martyno Mažvydo. Vadovauji departamentui (anksčiau tai buvo Vaikų literatūros skyrius, vėliau centras). Galbūt yra įsivaizduojančių, kad vadovauti nemenkai sistemai – tai laimė. Bet juk esama ir šešėlių…

– Buvo nelengva. Būta visko: įtampos, pažeminimo, neapgalvotų sprendimų, pritrūkdavo ryžto išdėti, ką manau. Bet visgi yra vertų dalykų: kolektyvo kūrybingumas, profesionalumas ir veiklumas, patirtis, galimybės įgyvendinti idėjas, platūs dalykiniai ryšiai ir, be abejo, darbo vieta – Nacionalinė biblioteka. Per 32 mano darbo metus daug kas pasikeitė: viešosios bibliotekos iš pagrindų atnaujino savo erdves, pasistatė naujas modernias patalpas; internetas, kompiuteriniai žaidimai, socialiniai tinklai atitolino jaunuosius skaitytojus nuo knygų; bibliotekos akcentuoja savarankiškumą, darbinių apsilankymų jose labai sumažėjo, daug veiklų daroma įgyvendinant projektus. Kai matai, kad vaikams perkamos pigesnės knygos norint jų nupirkti daugiau, darosi apmaudu. Mokyklų bibliotekos, kažkada galėjusios pasigirti gan neblogai sukomplektuotais knygų fondais, dabar liko be vaikų literatūros. Savarankiškumas atsisuko kitu galu: knyga nebėra prioritetas.

Nežinau, kodėl visą gyvenimą vadovauju. Esu vyriausia sesuo šeimoje. Buvau kurso seniūnė. Vėliau – Vaikų literatūros skyrius, centras, departamentas. Vadybos studijų anksčiau nebūta, teko išminties ieškotis pačiai. Vėliau pabiro ir vadybos seminarai, ir literatūros atsirado kuo įvairiausios. Gyvenimas kinta – aš taip pat privalau keistis.

IBBY kūrėme keli entuziastai visai tuščioje vietoje, pradėdami nuo nulio. Man niekada nekilo klausimas, ar reikia, ar verta, kas man iš to. Pamenu, kai pirmuosius „Rubinaičio“ numerius rengti spaudai trūko specialistų ir priemonių, tą darėme mano namuose: Jurga maketavo, o Ieva rinko tekstus. Kaip namudininkai… Bet žurnalas ėjo. Netrukus radosi profesionalių pagalbininkų, žurnalas įgavo naują, net spalvotą rūbą. Kai pavartai IBBY 1993–1997 metų archyvą, ko tik nepamatai: laiškai įvairioms institucijoms ir asmenims prašant lėšų spaudos darbams, konferencijų rengimo išlaidoms padengti. Gyvenome kukliai, be honorarų už straipsnius, be atlygio už atliekamus darbus, bet buvome maksimalistai. Remiami užsienio šalių ambasadų, ypač Švedijos, galėjome surengti tarptautines parodas ir konferencijas, pristatyti visuomenei austrų, vokiečių, švedų, ispanų, čekų, latvių ir estų vaikų literatūrą ir kultūrą, norvegų mokyklinius vadovėlius ir t. t. IBBY bendruomenė buvo draugiška ir paslaugi. Bet kas organizacija be namų sienų ir stogo? Esame dėkingi visiems Nacionalinės bibliotekos direktoriams: šviesaus atminimo Vladui Bulavui, davusiam sutikimą registruoti organizacijos būstinę adresu Gedimino pr. 51, Vytautui Gudaičiui – už palaikymą, kai Vaikų literatūros centrui „nuleido“ Skaitymo skatinimo programą, kuri taip ir pasiliko iki šių dienų, prof. Renaldui Gudauskui, kuris nepakerpa mums sparnų kurti strategijas ir idėjas. Ačiū už pasitikėjimą mumis. Ko gero, tas bendrumo jausmas ir supratimas patraukė į Nacionalinę Kęstutį Urbą, Vincą Aurylą, Genovaitę Raguotienę.

– O kokius žmones įsiminei Jaunųjų filologų konkursuose? Juk praleidai juose beveik keturias dešimtis metų!

– O, kad mane kas būtų vežęs į renginį, bent truputį panašų į Jaunųjų filologų konkursą… Retsykiais Jaunųjų filologų konkurse, stebėdama mokinius, net susigraudindavau: teikia diplomus, o jie verkia iš jaudulio… Kokį turtą parsiveža tie vaikai! Poetai Onė Baliukonė, Valdas Kukulas, profesorė Elena Bukelienė, vertėjai Roma Zagorskienė, Adomas Druktenis, Valdas Petrauskas, tautosakininkas Norbertas Vėlius – kaip jie mokėjo bendrauti, kaip sugebėjo skleisti išmintį, koks artimas buvo jų ryšys su mokiniais. Greta tų žmonių gavau didelę išminties, atvirumo, bendravimo pamoką.

– Spėju, kad esi apžiūrėjusi ne vieną asmeninę biblioteką…

– Svarbiausia jų – mano uošvio Jono Augustaičio biblioteka. Jos buvo dvi: viena visiems matoma, kita slaptoji. Anais sovietiniais laikais ten rasdavau tarpukario literatūros – tikrus lobius. Uošvis buvo tylenis, savo intelektu niekam nesigyrė. Jį labai mylėjo mano dukros Jurga ir Ieva. Toks tikras klasikinis mylintis ir mylimas senelis…

– Abu su Arūnu, Jurgos ir Ievos pritariami, susukote jaukų lizdelį ne gimtajame rajone, o netoli Ignalinos. Kuo Jums ilgainiui tapo sodyba? Namais ar?..

– Sodyba prie Dringio – tai vaikystės susigrąžinimas. Tai laimė iš lėto kurti savo namus. Mūsų šeima net keturiolika metų praleido bendrabučiuose, nuomojamuose kambariuose. Neabejoju, kad tai, ką turime dabar, – pelnyta. Nuolatinės penktadienio kelionės tarp Gaveikėnų kaimo Ignalinos rajone ir Vilniaus manęs nevargina. Labai mėgstu važiuoti. Kartais net nesvarbu kur. Svarbu važiuoti. Džiugu, kad mano jaunystės namuose Gotlybiškiuose įsikūrė sesuo ir gražiai ten tvarkosi. Visada gera sugrįžti.

– Kartais manoma, kad svajoja tik jauni. Tuo netikiu. Todėl drįstu klausti: ar svajoji? Ir… apie ką?

– Mano tėvai buvo vaišingi, nuoširdūs, atviri žmonės. Niekada smarkiai nebaliavojo, bet svečiais rūpintis mokėjo. Ir mano namų vartai visada atkelti. Tikiuosi, kad netuščiai. Gal tai ir yra svajonė?

– Dažnai prisimenu Tavo žodžius: grožiu reikia dalytis. Buvai Gaveikėnų naujakurė, bet jau tada veržeisi tų vartų atkelti. Tad tebūnie – visada – ir Tau atkelti vaišingų žmonių vartai.

Nuotraukos iš A. Augustaitienės asmeninio archyvo

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 1 (89)