GERA KNYGA TINKAMU LAIKU (arba Pabaigos pastabos skaitytojų ugdytojams)

Šio leidinio rengėjo sudaryti mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašai, sugrupuoti po dvi klases, buvo skelbiami visuose keturiuose 2001 m. „Rubinaičio“ numeriuose (vėliau papildyti, jie dar pasirodė ketvirtajame 2005 m. žurnalo numeryje). Prieš sąrašus buvo pateikti įvadiniai straipsniai, aiškinantys sudarymo principus, apžvelgiantys tam tikras skaitymo skatinimo koncepcijas ir problemas. Anuomet suformuluoti tokių sąrašų sudarymo principai daugeliu atvejų išlieka tie patys ir šiandien. Rekomenduojamos knygos turi atitikti mokinių amžiaus interesus, psichologiją ir suvokimo galimybes. Sąrašuose būtina derinti klasikinę ir šiuolaikinę literatūrą. Knygų pasiūla turi būti įvairi, juk jaunieji skaitytojai dar tik ieško savo polinkių, formuojasi literatūrinį ir meninį skonį. Per ilgus profesinio gyvenimo metus galvoje susidėliojo bene svarbiausias ir gana aiškus skaitytojo ugdymo principas: „Gera knyga tinkamu laiku.“ Jis reikštų, kad per anksti įbrukta sudėtinga knyga gali visam laikui atgrasyti nuo literatūros, o per vėlai perskaitytas garsus klasikos kūrinys – nesukelti adekvataus įspūdžio, nebesudominti. Tiesa, šiais laikais gana dažnai susiduriame su daugiasluoksnėmis knygomis – įvairiais amžiaus tarpsniais kūrinys skaitomas ir suvokiamas skirtingai, vis giliau. Bet tai būdinga tikrai ne visoms knygoms. Taip pat yra ne viena gana seniai parašyta knyga, kuria susergama dar vaikystėje, o paskui prie jos nuolat grįžtama vėlesniame amžiaus tarpsnyje. Pavyzdžiui, „Mažasis princas“, „Mikė Pūkuotukas“, kai kam – Tove’s Jansson knygos apie trolius Mumius. Tai tik pirmi į galvą atėję kūriniai. Vis dažniau susiduriu su atvejais, kai net senyvi žmonės apstulbsta perskaitę vieną ar kitą klasikinę knygą paaugliams, kuri Lietuvoje pasirodė labai pavėluotai. Tai džiugina, tik kartais pasiskubinama daryti išvadą, kad tokia literatūra ne vaikams, nes… ji juk įdomi mums, suaugusiesiems.

Be jokios abejonės, pats sunkiausias išbandymas – pasiūlyti knygą konkretaus amžiaus skaitytojams, šiuo atveju – konkrečiai klasei. Todėl į talką buvo pasikviestas būrelis patyrusių mokytojų. Remiantis jų siūlymais, kai kurios knygos perkeltos kitur. Bet vis tiek absoliutus tikrumas neįmanomas. Puikiai žinome, kokie skirtingi būna tos pačios klasės mokiniai. Todėl ir stengtasi šalia sudėtingesnės literatūros pateikti lengvesnių, populiaresnių kūrinių, kad ir literatūra nesidomintis, bemaž neskaitantis vaikas nepasijustų atstumtas. Pagalvota ir apie tai, kad nemažai stropių mokinių rekomenduojamas knygas pradeda skaityti dar vasaros pradžioje, prieš pradėdami lankyti atitinkamą klasę. Taigi knygų grupavimas pagal klases yra sąlyginis ir gana rizikingas. Vis dėlto nuoširdžiai tikiu, kad jis reikalingas.

Viena iš sudėtingumo apraiškų – turinio lygmens ir knygos apimties susikirtimas. Štai kokį pavyzdį pateikė viena sąrašų recenzentė: antrokams neįmanoma įsiūlyti Vytauto Tamulaičio „Skruzdėlytės Greitutės nuotykių“. Nors knygos turinys tikrai vaikiškas, lengvai suprantamas, bet apimtis gąsdina. O štai priešingas pavyzdys: Shelo Silversteino „Dovanų medis“ atsidūrė trečios klasės sąraše. Teksto šioje knygoje visai nedaug, bet kūrinio keliamos idėjos net ir ne kiekvienam trečiokui įkandamos. Neišleiskime iš akių, kad knygos apimtis gali būti labai apgaulinga. Skaitydamas recenzenčių įrašus preliminaraus sąrašo paraštėse rasdavau pastabų, kad jų mokiniai vieną ar kitą knygą perskaito daug anksčiau arba kad knygą, siūlomą aštuntokams, savo mokiniams jos skaitė jau ketvirtoje klasėje. Susiduriame su keliomis aplinkybėmis. Mat klausydamiesi vaikai kartais nesunkiai suvokia gana sudėtingą ir didelę knygą. Bet skaitydami patys jos neįveikia. O ir įveikę, vargu ar paima bent dalį to, ką kūrinys siūlo. Paauglystėje, kaip žinome, labai jautriai reaguojama į kiekvieną vaikiškumo apraišką, stiebiamasi į aukštesnę, suaugusiųjų, knygų lentyną. Vieniems tai tinka, kitiems tėra neįgyvendinamos pretenzijos. Šio leidinio rengėjas laikosi nuostatos, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis turi būti psichologiškai, emociškai išgyventas laiku ir iki galo – tik tada žmogus tampa darnia asmenybe. Literatūra tam labai padeda. Vadinamosios adultizacijos (per ankstyvos brandos spartinimo) apraiškų populiariojoje kultūroje ir taip su kaupu. Leiskime vaikui, net skatinkime jį pabūti (išbūti) vaiku, paskui – paaugliu. Literatūra gali padėti, kad sparčiai vystantis kūnui ir siela neliktų infantili, todėl ir nereikia peršokti natūralios raidos pakopų.

Toliau kalbant apie adresato problemas ir artėjant prie kitų sąrašo sudarymo principų, norėtųsi atkreipti dėmesį į pirmos klasės knygų sąrašą. Jį sudaryti tikrai problemiška. Juk tas pats pirmokas vienų metų rugsėjo mėnesį ir kitų metų pavasarį, mokslo metams baigiantis, turbūt labai skirsis. Vieni vaikai į mokyklą ateina jau skaitantys, kiti tik čia mokosi pažinti raides. Todėl šios klasės sąraše yra nemažai knygų, kurias dalis mokinių bus skaitę (išklausę) dar ikimokyklinio amžiaus. Kartais tai vadinamosios paveikslėlių knygos, kuriose teksto mažai. Perpratus raštą jas smagu bus perskaityti patiems. Atkreiptinas dėmesys, kad stengtasi atrinkti tas šio tipo knygas, kurios tinka kolektyviniam pokalbiui, kurios verčia mąstyti, susidaryti nuomonę, kurios žadina norą kalbėtis, aiškintis. Žinoma, idealu būtų, jei tokių knygų kolektyviniam skaitymui klasėje būtų daug, bet tai reti atvejai. Taip pat turėkime galvoje, kad tik dalis vaikų su knyga susiduria prieš mokyklą, ne visiems vaikystėje yra nuolat skaitoma.

Pirmos klasės sąraše yra ir didesnės apimties tekstinių knygų tiems, kurie jau įvaldę skaitymo techniką, pažengę. Būtų labai prasminga, jei pirmokų mokytojas knygas pateiktų sudėtas tam tikra tvarka, padedančia nuosekliai eiti prie sudėtingesnių kūrinių. Čia, kaip ir visur kitur, derėtų įterpti pastabą, kad apskritai mokytojas gali sąrašus koreguoti, pildyti, parinkti knygų kolektyviniam skaitymui ir aptarimui.

Dar vienas sąrašų sudarymo principas, galbūt jau kritęs į akis, – jų ilgumas. Dar kartą pabrėžiu, kad sąrašai neprivalomi, užtat ir ilgi. Retas mokinys perskaitys visas knygas. Rekomenduojamų knygų sąrašas – tai tiesiog toks knygų pasiūlos laukas, po kurį klaidžiodamas mokinys, galbūt veikiamas įvairių kitų aplinkybių (draugų rekomendacijų, nuogirdų, knygos išvaizdos ir pan.), susiras sau artimą. Be to, toli gražu ne kiekvienoje bibliotekoje rastume visas sąrašo knygas. Gerai žinome, kad mūsų laikų knygų rinkoje pavadinimų skaičius smarkiai išaugęs ir nuolat didėja, o tiražai eina mažyn. Kai kurių naujų knygų tiražas dabar mažesnis nei visoje Lietuvoje yra bibliotekų. O juk dalis knygų nuperkamos knygynuose, ne visos pasiekia bibliotekas.

Nesunku pastebėti, kad patys striukiausi yra devintai ir dešimtai klasėms rekomenduojami sąrašai. Knygų, tinkamų šiam amžiui, išleidžiama mažiau, nors gausėja ir jų. Kaip žinoma, vyresniesiems paaugliams, arba jaunimui, skirta literatūra neretai būna susijusi su aktualijomis, kartais gana publicistiška, o tokios knygos greičiau pasensta, nutolsta nuo laiko problemų. Reikia pripažinti, kad ir pačiam sudarytojui ši literatūra kiek rečiau pakliūdavo į akis ir į rankas.

Sudarant sąrašą, skirstant jį klasėmis, siekta įvairovės. Esama gana sudėtingų kūrinių, bet pasitaiko ir lengvesnių, beveik pramoginių. Turėjo šalia sugulti įvairūs žanrai ir tipai, klasika ir šiuolaikinė literatūra. Tarp autorinių knygų atsirado ir tautosakos rinkinių – pasakų. Tikrai žinau, kad liaudies pasakos skaitomos vis sunkiau, bet jų reikia. Tad gal vienas kitas pasakų rinkinys ir prabils į vaikų širdis. Beje, į sąrašus įrašyta ir šiek tiek negrožinių knygų. Tokių Lietuvoje kasmet vis daugėja, jų pozicijos visame pasaulyje eina stipryn. Pasirodo vis įdomesnių raiškos formų, aktualaus turinio negrožinių knygų. Galbūt kai kuriems skaitytojams jos bus patrauklios. Ir naudingos, pagelbstinčios kai kurių mokomųjų dalykų mokytojams.

Kaip jau sakyta, pagrindinis sąrašų sudarymo principas buvo artimumas skaitytojo amžiui, todėl nesilaikyta jokių verstinės ir lietuvių literatūros proporcijų. Toks principas būtų paprasčiausiai provincialus. Kita vertus, kiekviena vertinga lietuvių autorių knyga turėjo į sąrašus patekti ir, tikiuosi, pateko. Gera, meniškai, pedagogiškai reikšminga knyga, o ne autoriaus tautybė yra aukščiau visko!

Galiausiai noriu atkreipti dėmesį į vieną reikšmingiausių pastarojo meto pokyčių, darančių poveikį skaitytojų ugdymui, – įsigaliojo nauja lietuvių kalbos ir literatūros programa. Ankstesnėje programoje ir vadovėliuose literatūrą buvo siekiama pateikti kaip vientisą reiškinį – tai, kas skaitoma klasėje, neturi konfrontuoti, disonuoti su skaitymu namuose, skaitymu savo malonumui. Naujoji programa vėl įteisino takoskyrą tarp to, kas neįdomu, svetima, bet privaloma, ir to, kas įdomu, artima, bet gal ne itin reikšminga. Skaitantis, išprusęs mokinys iki šiol, deja, oficialiai netapo pranašesnis už neskaitantį. Didžiausias naujosios programos trūkumas tas, kad ji iš principo nepaiso amžiaus tarpsnių psichologijos, interesų. O antra, joje nėra literatūrinio (būtent literatūrinio) ugdymo sistemos, koncepcijos. Literatūrai palikta tėvynės pažinimo funkcija labai, nepaprastai svarbi, bet tėra viena iš daugelio. (Puiku, kad sumanesni kai kurių vadovėlių autoriai kūrybingai pateikia tam tikrą atsvarą slogiems programiniams kūriniams.) Vis dėlto būtų keista, jeigu tokia programa ilgai išsilaikytų. Todėl ir sąrašuose nesistengta prie jos derintis, ypač ten, kur prasilenkiama su blaiviu protu. Tačiau mokytojai gali kai kuriuos kūrinius perkelti į programoje numatytą klasę. Beje, vienas kitas kūrinys šiuose sąrašuose siūlomas perskaityti anksčiau, nei nurodyta programoje. Tai tikrai neturėtų kelti problemų, analizuojant galima atgaivinti ankstesnę mokinių skaitymo patirtį.

Rekomenduojamų knygų sąrašų rengimas, o ypač grupavimas pagal amžių – beveik neįmanomas darbas. Ir nepabaigiamas. Tik tikėjimas, kad vis dėlto tai svarbu, skatino prie šio darbo sugrįžti ir jį vėl padaryti. Gal jis padės mokytojams rengti savus, trumpesnius sąrašus arba atrinkti kūrinius, vertus aptarti kolektyviai, užklasinio skaitymo pamokose ir pan.

Šie sąrašai nėra kas nors užbaigta ir nepajudinama. Atvirkščiai, labai vertingas būtų skaitymo procesų stebėjimas, analizė. Arčiausiai tų procesų atsiduria tėvai, bibliotekininkai, mokytojai. Iš visų jų ir tikiuosi sulaukti geranoriškų pastabų ir siūlymų, kuriuos galima siųsti adresu rubinaitis@ibbylietuva.lt.

Tegul Jūsų vaikai, mokiniai pamėgsta skaityti – knygose slypi didi jėga.

Kęstutis Urba

Mokiniams rekomenduojamos knygos: 1–10 klasei, „Rubinaičio“ žurnalo priedas

Parengė doc. dr. Kęstutis Urba

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGOS PADEDA NESKUBĖTI

Apžvalgos

KŪRYBOS PASTANGOS IR NEGALĖS (2018 m. lietuvių autorių realistinė proza)
BRAIDYMAS PO KLAMPYNES IEŠKANT ŽALTVYKSLIŲ (2018 m. lietuvių autorių pasakų ir  kitokios išmonės knygų apžvalga)
BE ĮVYKIŲ, NORS GRAŽAUS ESAMA (2018 m. poezija vaikams)

Mano vaikystės skaitymai

IR MANO NAMŲ VARTAI VISADA ATKELTI

Sukaktys

KĄ PASAKOJA VĖJAS GLUOSNIUOSE, ARBA ĮSTABUSIS KENNET’O GRAHAME’O KNYGOS PASAULIS (Rašytojo 160-osioms gimimo metinėms)

Bibliografija

2018 M. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Žurnalo priedas „Mokiniams rekomenduojamos knygos: 1–10 klasei“. Parengė dr. Kęstutis Urba

TIEMS, KURIE KLAUSIA (arba Pratarmė jauniesiems skaitytojams)
PADĖKA
1 KLASEI
2 KLASEI
3 KLASEI
4 KLASEI
5 KLASEI
6 KLASEI
7 KLASEI
8 KLASEI
9 KLASEI
10 KLASEI
Atsisiųsti leidinį

Mūsų partneriai ir rėmėjai