KŪRYBOS PASTANGOS IR NEGALĖS (2018 m. lietuvių autorių realistinė proza)

 

 

 

 

Kone kasmet, pradėdami kalbėti apie praėjusių metų realistinę prozą, apžvalgininkai palinksi, kad ne, kad ir vėl niekas nepasikeitė: vaikų literatūros lentynoje vyrauja pasakinė literatūra. Tą patį gestą štai kartoju ir aš – savo apžvalgoje miniu trylika knygų, o kolegė, rašanti apie pasakų knygas, – beveik trisdešimt… Tiesa, dar kelis leidinius teoriškai irgi galima buvo čia apžvelgti, bet tedulka jie nevartomi ten, kur jiems ir vieta. Pasikalbėkime apie knygas, kurios atitinka bent minimalius teksto kokybės ir knygos meno reikalavimus.

Nuo kasdienybės trupinių iki nuotykių kituose žemynuose

Virš. dail. Lina Kusaitė
Virš. dail. Lina Kusaitė

Kazimieros Kazijevaitės geltonais atspalviais gausiai iliustruotas trijų apsakymų rinkinys Mano sesė ir aš gimė iš kasdienio bendravimo su savo dukromis. Šią knygą atsargiai galima šlieti prie Vytauto Petkevičiaus Kodėlčiaus ar Vytauto Misevičiaus Danuko Dunduliuko. Visgi autorė nesiekia kurti juokingų vaikų kasdienybės pasakojimų ar fiksuoti vaikų samprotavimų, o, atsispyrusi nuo jų, pasakoja pamokomas, kiek lyriškas istorijas.

Pirmame apsakyme „Mūsų abiejų tėtis“ pasakojama apie mergaičių darželinukių konkurenciją dėl tėčio, nes abi užsimano už jo ištekėti. Istorija žaisminga ir juokinga, gal kiek ištęsta, o išvados, nors gražios ir mergaites paguodžiančios („[K]artais vedę žmonės skiriasi <…>, [b]et štai kas svarbiausia  – tėčiai ir dukros išsiskirti negali“, p. 38), bet, žiūrint universaliau, nėra visiškai teisingos – tą galėtų paliudyti daugybė tėvų apleistų vaikų. Apsakymas „Gilė iškeliauja“ – pats stipriausias. Gauruotas keturkojis draugas – mažylių sargas ir žaidimų palydovas – bėgant laikui pasikeičia, suvargsta. Senatvė sunki ir jam, ir visai šeimai, nes jai reikia rasti būdą, kaip susitaikyti su artėjančia šuns netektimi. Tai suvokti ypač sunku mergaitėms, kurios to dar niekada nėra patyrusios. Kūrinėlyje „Širdies kalba“ pasakojama apie sesučių, jų mamos ir mergaitės iš užsienio, nekalbančios lietuviškai, dieną prie upelio. Šis apsakymas atrodo silpniausias – moralas tiesmukas, be to, į trumputę istoriją per daug visko prikrauta: kasdienis maudynių vaizdelis, įtemptas santykis su senute, kurios šalinasi ir kurią laiko ragana, kačiukų lankymas, padedantis susišnekėti ir su svetimšale, ir pamatyti naujoje šviesoje senutę. Knygos istorijos mielos ir švelniai žaismingos, šviesios ir pamokomos, bet literatūriniais atradimais, naujovėmis čia nekvepia.

Sunku ką nors pasakyti apie Rebekos Unos knygą Labas, aš Tadas, besilygiuojančią į Jay Kinney Nevykėlio dienoraštį, deja, nepašokančią ir iki tokios neaukštos kartelės. Atrodo, tai galėtų būti jauki knyga apie antroko Tado kasdienybę: šeimą, mokyklą, santykius su draugais, o tiksliau, su mergaitėmis. Autorė rašo lengvai, sakiniai paprastučiai, primenantys vaiko kalbėjimą, o tai dar menkų skaitymo įgūdžių turinčiam skaitytojui, be abejo, geras dalykas. Bėda ta, kad autorė nesuvaldo siužeto – jis padrikas, pernelyg išsišakojęs, nenuoseklus, taigi apsunkinantis skaitymą. Dalis turinio apskritai ne vaikams: vaikų auklėjimas, antroko pasvarstymai, kodėl moterims nereikėtų bėgioti, ar pareiškimai, kad „Vokietijoje maistas pigesnis“ (p. 114)… Kartais glumina faktinės klaidos (pavyzdžiui, kartojamas mitas, kad Napoleonas buvęs itin mažo ūgio) ir net iš vaiko lūpų ateinantis sakinys „Kai kurias pasakas yra sukūrę broliai Grimai“ (p. 104) nuskamba nekaip…

Virš. dail. Ramunė Savickytė
Virš. dail. Ramunė Savickytė

Ramunės Savickytės Adelės dienoraštis. Pavasaris – trečioji serijos apie ketvirtokę Adelę dalis. Pasakojimas lengvas, siekiantis atkartoti vaiko pasakojimo manierą, todėl raiška ši knyga primena aptartąją Labas, aš Tadas. Jokio centrinio įvykio, visa jungiančios temos nėra (to būta tik pirmojoje dalyje) – paprasčiausiai pasakojami pabiri mergaitės, jos klasės, senelių ir giminaičių kasdienybės trupiniai (draugystės, pykčiai, kalendorinės šventės, žaidimai ir kt.), kuriuos į vienį jungia tik tai, kad visi jie vyksta Adelės ketvirtos klasės pavasarį. Todėl skaityti nesunku, o vaikiškas lengvumas ir pakilumas, atradimai ir pozityvumas verčia šypsotis. Vis dėlto užvertus knygą apninka jausmas, kad iš esmės nieko neperskaitei. Ko gero, tai vienas iš atvejų, kai bandant imituoti dienoraštį buvo persistengta ir kūrinys tapo pernelyg panašus į tikrą dienoraštį… O juk iš kūrinio, ypač skirto vaikams, tikimės struktūros, užbaigtumo, apibendrinimo.

Vytauto Račicko Mergaitė ir garsiai kalbantis miestas – gausiai Rūtos Baltakienės iliustruotas apsakymas apie labai jautrią mergaitę, kuri regi, kiek daug aplinkui pykčio ir ginčų. Barasi sutuoktiniai, kaimynai, staugia ant vaiko mama ir t. t. (Tiesą sakant, pykčio vaizdelių knygoje gerokai per daug, pakaktų ir trijų, kad būtų aišku, kokį pasaulį autorius nori parodyti.) Atgaivą mergaitė randa tik parke, gamtoje. Galiausiai ji grįžta po pasivaikščiojimo namo, o čia – neatspėsite – apibarama, ko po miestą valkiojasi. Taip ir baigiama ši impresija, nes kaip nors kitaip šį tekstą sunku pavadinti.

Vienas iš nuostabiausių vaikų literatūros dalykų – jog ji teikia viltį ir rodo, kad galima rasti išeitį, kad gyvenimas gali pagerėti, kad jis nėra vien juodas ir kafkiškas. Deja, kaip ir daugelyje kitų savo knygų, Račickas pastebi tik gyvenimo problemas, bet nelabai žino, kaip jas spręsti, – ši knyga tik dar kartą tai patvirtina.

Domo Ausčio Mergiotė ir miražas dovanų – nuotykinė apysaka, kurioje, kitaip nei ankstesnėse „Mergiotės“ dalyse, fantastinio elemento (persikėlimo laiku) nėra. Jau anksčiau pavaizduoti vaikai šįkart dalyvauja geografijos konkurse Peru, o laukdami rezultatų gauna progą šiek tiek susipažinti su šalimi – leidžiasi į Maču Pikču ir pasižiūri Naskos piešinių. Deja, per antrą ekskursiją penki vaikai ir jauna jų mokytoja pagrobiami, išvežami į Kolumbiją ir verčiami dalyvauti keistose apeigose. Laimei, jiems pavyksta pabėgti; deja, skintis kelią per džiungles ne taip paprasta, o nusikaltėliai lipa ant kulnų…

Knygoje daug veiksmo, persimainymų ir netikėtumų, išlikimo literatūros elementų. Ir tai yra šviesioji jos pusė, nors norėtųsi, kad įvykiai vyktų natūraliau, dėl vidinės logikos, o ne vien dėl to, kad taip autoriui reikia. Deja, už kitus literatūrai svarbius dalykus (stilių, veikėjų kūrimą, nuoseklumą) autorius nelabai vertas pagyrimo.

Kūrinio stilius paprastas, neįmantrus, lengva skaityti ir sekti siužetą, kita vertus, daug pasakojimo nepuošiančių klišinių frazių, pasikartojimų (pavyzdžiui, dviejose pastraipose pasakoma ta pati mintis) ir pan. Iš principo didesnės pažangos, palyginti su ankstesnėmis knygomis, autoriaus nepadaryta.

Veikėjai yra tipai, o ne charakteriai, ir nors kiekvienas turi po keletą išskirtinių savybių, duoklė knygoje atiduodama ne veikėjų individualumui, o veiksmui. Be abejo, reikia pripažinti, kad tai apskritai būdinga nuotykinei literatūrai.

Knygą būtų galima vertinti kur kas palankiau, jei ne pabaiga. Atrodo, kad autorius, eidamas į galą, pamiršo, ką pasakojo pradžioje, ką pasitelkęs kūrė intrigą. Lieka taip ir neaišku, kodėl pagrobėjai, besiverčiantys žmonių prekyba, su vietiniais indėnais rengėsi kažkokiam miglotam aukojimui; kodėl reikalavo į ežerą mesti Sandrą ar kurią kitą mergaitę, o ne berniuką ir t. t.

Antroje knygoje vaikams Jūratė, Kastytis ir Mikas rašytoja Vaiva Rykštaitė vėl gręžiasi į mitologijos, legendų aktualizavimą, tik šį kartą nuo havajietiškų šokta prie lietuviškų. Trumputėje knygoje pasakojama apie aštuoniolikmetį lietuvių kilmės amerikietį Miką, kuris baigęs mokyklą nusprendžia nestoti mokytis toliau, o metus pakeliauti. Pirmoji stotelė – tėvų gimtinė Lietuva, apie kurią tiek iš mamos girdėjo. Deja, iliuzijos apie pasakų šalį žlunga vos išlipus iš lėktuvo – vietoj „stebuklingų pievų ir ežerų“ (p. 9) jį pasitinka asfaltas (norėtųsi paklausti, o ką daugiau žmogus gali tikėtis išvysti oro uoste?).

Mikas neturi jokio plano ir nežino, ką veikti Lietuvoje, tad sumano nuvažiuoti prie jūros. Bet ir čia jam ne ką geriau sekasi – neranda sau vietos, paikai elgiasi: mėto pro langą šiukšles, nepasižymi išsinuomoto buto adreso, tad pasiklysta ir t. t. Tačiau Mikui pasiseka, nes Gintaro muziejuje jis sutinka senjorą, kuris, norėdamas jaunuolį savotiškai (per savo nelaimingos meilės prizmę) pralinksminti, papasakoja jam Jūratės ir Kastyčio istoriją bei palydi namo. Netrukus Miko, senjoro, nuomotojos Domicelės, Jūratės ir Kastyčio bei žaviosios vaflių pardavėjos istorijos visai susipina – atsiranda ir romantiškos, ir šiek tiek komiškos, ir net tragiškos meilės, draugystės linijų.

Kam ši knyga? Tikrai ne paaugliams: išleista, tarsi būtų vaikams, pasaka nepasaka, turinys skystokas, o tiesioginis moralas, perduotas susapnuotos Jūratės („nešiukšlink“, p. 36), labai jau tiesmukas. Tai, kas autorei pasisekė pirmojoje knygoje – mitą susieti su mūsų laikais, – šioje nepavyko. Nes argi Jūratės ir Kastyčio istorijos moralas yra ekologinė žinia neteršti jūros? Tai gal ši knyga vaikams? Tik kažin ar jiems būtų įdomi aštuoniolikinio saviieška, užimanti apie trečdalį kūrinio?

Kai pasaulis suspaudžia tave it sūrį

Kad vaikas ar paauglys imtų jam skirtą knygą į rankas, reikia ne tik gero turinio – ne mažiau svarbus ir knygos menas, iliustracijos. Deja, jaunesniesiems paaugliams skirta Alinos Jonaitienės problemų prozos knyga Smiltė visomis prasmėmis daro nykų įspūdį. Negelbsti knygos ir mėgėjiškos, švelniai tariant, autorės iliustracijos.

Kūrinyje pasakojama apie mylimos mamos avarijoje netekusią vienuolikmetę Smiltę, dabar nedideliame Lietuvos miestelyje gyvenančią su seneliais. Ryšio mergaitė neranda ne tik su jais, bet ir su bendraklasiais. Kad ir kaip bando mokykloje susidraugauti, nuolat patiria patyčias, netgi smurtą.

Temų ir problemų kūrinyje netrūksta, bėda tik, kad istoriją skaitome lyg per sueižėjusį stiklą: žodžių daug, bet veikėjai lieka nepažinūs, popieriniai. Smiltė, nors ir pagrindinė veikėja, stokoja vidinio turinio, neretai ją užgožia pasakotojo „aš“ charakteris, aiškiai suaugusio, iš viršaus į vaikus žiūrinčio žmogaus raiška ir žvilgsnis.

Apskritai ne kartą junti, kad pasakotojas nutolęs, – nors vaikus mato, bet nepajėgus suprasti, kas vienu ar kitu atveju dedasi vaiko, beveik paauglio, galvoje ir širdyje, todėl veikėjai stokoja gyvybės, motyvacijos, subtilesnių emocijų. Štai po kelerių metų nesimatymo mergaitė sutinka ką tik iš kalėjimo grįžusį tėvą, šis tuoj vėl apvagia savo tėvus, t. y. Smiltės senelius, ir dingsta, bet toks įvykis mergaitės iš esmės nesupurto. Ten, kur galėtų vertis ištisas nuoskaudų, dvejonių pasaulis, pasakotojas, lyg bijodamas tos juodumos, tuojau šoka prie kitų temų.

Šį įspūdį apie pasakotoją tik dar sustiprina tai, kad knygoje labai stinga tiesioginio, neperpasakoto, veikėjų bendravimo, o Smiltės balsą, ką ji iš tiesų galvoja, išgirstame tiekoje sakinių, kuriems suskaičiuoti vienos rankos pirštų užtektų. Spėkite, o kiek sakinių skirta gamtos aprašymams? Be to, tiesioginė kalba, kurios knygoje visai nedaug, dažnai dar ir nenatūrali.

Rašyti problemų prozą reikia ne tik talento, bet ir atsakomybės: ką pasakoji vaikui ar paaugliui apie pasaulį, kokias išeitis iš sunkių situacijų jam rodai. Deja, čia, kaip Račicko knygoje, labiausiai pasigedau autoriaus gebėjimo spręsti nepatogias, suaugusįjį bauginančias situacijas – o noras į jas veltis juk didžiulis. Štai Smiltė vakarėlyje apsvaiginama (o gal ir pati pasigeria, iki galo neaišku), tada apnuoginama ir nufotografuojama, o nuotraukos išplatinamos socialiniuose tinkluose. Nors sakoma, kad lyg ir mėginta kažkaip situaciją spręsti, bet tai, ką iš esmės mato skaitytojas, – kad pagrindinė veikėja pašalinama (išvyksta į sanatoriją) ir grįžta, kai jau viskas nurimę. Panašiai, beje, knygoje sprendžiama ir daugiau situacijų, pavyzdžiui, kiek vėliau iš Smiltės besityčiojantys vaikai jos, nemokančios plaukti, vos nepražudo upėje, bet ir vėl įvykis nutylimas, užglaistomas.

Knygos stilius nepatrauklus: pastraipos labai ilgos, jose susipina kelios skirtingos temos, tad sunku darosi nepasimesti ir man, o ką jau kalbėti apie vaiką… Trūksta ir atidesnio redaktoriaus žvilgsnio, vietomis tekste pasitaiko prieštarų (kai kurios iš jų jau paminėtos).

Virš. dail. Tomas Misevičius
Virš. dail. Tomas Misevičius

Vyresniesiems paaugliams, ypač vaikinams, pernai literatūros kaip visada buvo maža. Viena iš tokių retenybių – Vytauto Key apysaka Dovis prieš Dovį. Pagrindinis knygos veikėjas aštuoniolikmetis Dovis, po brandos egzaminų nusprendęs pabėgti iš namų ir vykti pas vyresnįjį brolį į Švediją uždarbiauti, netyčia įkrinta į atvirą šulinį. Kelios neišvengiamos vienatvės valandos tampa akistata su savimi pačiu. Negalėdamas išsikapanoti jis daug mąsto, prisimena ir sapnuoja savo gyvenimą, šeimą, poelgių ir išgyvenimų grandinę, atvedusią jį čionai, į gilų šulinį. Be abejo, šulinys čia ir gyvenimo metafora – kaip lengva gyvenime užsižiopsojus paslysti ir atsidurti dugne.

Kūrinio sumanymas vertas dėmesio, aktualus, deja, pasakojimas nuobodus, ir nors teksto visai nedaug, o skyriai trumpučiai, persiristi į antrą knygos pusę prireikė pastangų.

Kas autoriui kiša koją? Tai, kad įvykius jis atpasakoja – veiksmo knygoje beveik nėra, o su veikėju taip ir nesusipažįstame. Sužinome labai daug jo šeimos gyvenimo detalių, bet paties Dovio charakteris, jo vidinis turinys lieka miglotas, o juk čia turėtų vykti vidinė drama! Tenka pripažinti, kad ir kiti personažai gana plokšti, matomi tik Dovio akimis, tad jų įtaką ir svarbą Doviui sunku įvertinti. Įtikinamai rašyti paaugliams apie paauglius, man rodos, – apskritai vienas sunkiausių dalykų.

Pabaigoje paaiškėja, kad Dovio įkritimas į šulinį tėra sapnas, bet lemtingas, nes jis nusprendžia vis dėlto nebėgti iš namų. Toks siužeto triukas retai kada pasiteisina, dažniau tik sumenkina išgyvenimų reikšmę. Kita vertus, būtent sapnas gali paaiškinti logikos trūkumus ir pasakojimo nenuoseklumą: pradžioje buvęs šulinys vėliau virsta šachta, įkritęs į šulinį, vaikinas nelabai stengiasi išsivaduoti, prisiminimuose pačią pirmą Rugsėjo 1-ąją mokytoja jau žino vaikų vardus, o telefoną šiuolaikinis paauglys prisimena tik po poros valandų, kai įkrito (!), ir t. t. Pastabų galima pareikšti ir stiliui: neįtikinama, kad žargonu, anglicizmais kalbantis paauglys staiga ištartų: „Daugelis pirmokų atėjo su abiem tėveliais“ (p. 18). Daug kur išlenda publicistinio stiliaus nuoplaišų, grožiniam tekstui nederančių laikraštinių pasvarstymų apie emigraciją, aukštojo mokslo reikšmę ir kitus dalykus: „Gretimai esančiuose Pivašiūnuose švenčiami Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo atlaidai garsūs visoje Lietuvoje“ (p. 75); „Keista, žmonės masiškai išvažiuoja į užsienį, o Vilniuje vis dar trūksta darželių, mokyklų, darbo vietų, parduotuvių“ (p. 74) ir t. t.

Pasakojimui trūksta grakštumo, nuolat šokinėjama laike, nuo temos prie temos, tad istorija išskysta, ją darosi sunku sekti. Be to, nors knyga vos perlipa per 150 puslapių, joje nemažai nereikalingos informacijos – ten, kur reikėtų nerti gilyn, galiausiai nuplaukiama paviršiumi. Pavyzdžiui, užkliudžius ankstesnių tėvų santuokų temą, Doviui kyla klausimas, kaip reikėtų vadinti ankstesnę tėvo žmoną. Bet sugalvojus žodį „priešmotė“ taip nieko ir neįvyksta – vadinamoji priešmotė knygoje nesuvaidina nė menkiausio vaidmenėlio. Tad kam apskritai ši tema liečiama?

Virš. dail. Mindaugas Jakas
Virš. dail. Mindaugas Jakas

Jau iš pavadinimo galima nuspėti, kad Kajos Elenos Brilės knyga Angelai bus atmiešta banalybėmis. Jų čia iš tiesų daug, gerokai per daug: visokias kvapias arbatas jau galima buvo pradėti skaičiuoti Smiltėje, o čia panašių pasikartojančių posakių ir saldybių dar daugiau (arbatos, jaukūs, auksėjantys ir sidabrėjantys vakarai…). Kartais autorė persistengia ieškodama originalesnio būdvardžio, tad būna, kad veikėjas įsipila „linksmų geltonų sulčių“ (p. 219).

Ir vis dėlto prasibrovę pro banalybių, neišvalytos, nenugludintos kalbos liūną, rasime visai neprastą pramoginio romano paaugliams ir problemų prozos lydinį. Kūriniui pasirinkta rėminė siužeto konstrukcija. Knygos pradžioje susipažįstame su penkiomis akrobatinių šokių rinktinės šokėjomis, kurios ruošiasi kitąmet įvyksiančioms svarbioms varžyboms. Treneris sako, kad merginos turi ne tik gerai šokti, bet ir suprasti, „dėl ko šoka“. Po prologo pasakojimas skyla į penkis atskirus apsakymus, pavadintus kiekvienos iš merginų vardu: „Olės knyga“, „Viltės knyga“ ir t. t.

Merginų gyvenimas nėra lengvas: jos lanko mokyklą, kasdien po kelias valandas treniruojasi ir gyvena pagal griežtą rutiną, o dar paauglystė – noras suvokti save, palaikyti gerus santykius su artimaisiais, dorotis su kylančiomis problemomis, kurių juk turi visos… Kiekvienoje „knygoje“ atskleidžiama kokia nors konkreti problema, o pabaigoje kiekviena mergina, suradusi jos sprendimą, randa ir atsakymą, kodėl šoka: ką jų gyvenimui suteikia šokis, ką jos šokdamos bando pasakyti pasauliui, šeimai ir sau.

Jauniausia komandos narė Olė iš pirmo žvilgsnio gyvena be rūpesčių: jos tėvai turtingi, šeima tvirta, gausi ir graži, bet ji nori patirti ir suprasti, koks gyvenimas už jos pasaulio ribų, todėl pradeda savanoriauti. Taniai reikia iš naujo atrasti ryšį su tėčiu. Alanė susiduria su patyčiomis ir negeba pakovoti už save, o Airė Armantė turi išmokti labiau vertinti draugus ir suvokti, kad yra pernelyg pasipūtusi, per daug mėgstanti vyrauti. Tuo tarpu komandos kapitonė Viltė, naiviai susižavėjusi mokyklos gražuoliu, supranta, kas yra išnaudojimas ir kaip lengva prarasti visa, ką uždirbai sunkiu darbu.

Pabaigoje merginos, nugalėjusios sunkumus, paaugusios kaip asmenybės ir sutvirtėjusios kaip komanda, pagaliau pasiekia tai, ko troško: sušoka tikrai gerą šokį ir yra pastebimos tarptautinėje arenoje.

Matyti autorės pastanga kurti charakterius, individualius ir įdomius veikėjus. Tiesa, pernelyg išplėtoti jų nesistengiama, svarbesnės čia problemos ir jų sprendimai. Nors merginos gana nuspėjamos, jų charakteriai plastiški ir įtikinami.

Tai nėra sudėtingas, niuansuotas kūrinys, jo mintis paprasta ir aiški, moralai gal net kiek per akivaizdūs, bet visa atperka knygos lengvumas ir pozityvumas. Ko gero, autorė turėjo aiškią viziją ir gana neblogai ją įgyvendino. Ateityje norėtųsi palinkėti daugiau dėmesio skirti stiliui, nes jis – silpniausia kūrinio vieta.

Virš. dail. Ilona Kukenytė
Virš. dail. Ilona Kukenytė

Užraktas – trečia Dainos Opolskaitės problemų prozos apysaka paaugliams, jos centre – dvyliktokės Minos ir jos šeimos istorija. Mergina auga mažyčiame neįvardytame Lietuvos miestelyje su tėčiu ir močiute. Nė vienas iš jų neatrodo laimingas: tėvas kone kiekvieną laisvą minutę eina lankyti mirusios Minos motinos kapo, močiutė nuolat bamba ir laido keistas užuominas, o Mina puikiai supranta, kad močiutė jos nemėgsta, bet nežino, už ką. Mergina laukia pokyčių, svajoja baigusi mokyklą ištrūkti iš mažo nykaus miestelio, slogių namų, mokytis universitete, gyventi didmiestyje.

Deja, gal ir nykus, niekuo neypatingas, bet saugus savo pastovumu Minos gyvenimas ima mainytis ir trupėti. Sutiktas vaikinas, kurį spėjo įsimylėti, pasirodo esąs kazanova, geriausia draugė Vika, neseniai susilaukusi vaikelio, niekingai pasityčioja iš jos, o tiek metų slėpta tiesa apie motiną ir pačią Miną (kad žmogus, kurį ji manė esant tėvą, iš tiesų tėra vyras, kadaise dėl jos motinos pametęs galvą ir jos dukrą užauginęs kaip savą) po senelės mirties pradeda lįsti į paviršių. Su visu šiuo melu, išdavystėmis ir netikrumu nespėjusią susidoroti Miną užgriūva dar viena paauglei pernelyg sunki našta. Tėvas patiria širdies smūgį ir dukrai tenka imtis jo slaugos – mokyklą baigs, bet naujo gyvenimo svajonės ilgam bus nustumtos į šalį.

Slogia nuotaika, o ypač pabaiga ši knyga primena debiutinį autorės Eksperimentą gyventi. Abiejose knygose pagrindinėms veikėjoms tenka prisiimti vos aštuoniolika peržengusiam žmogui itin didelę atsakomybę, bet gebėjime aukotis, būti dėl kitų matoma gyvenimo prasmė: „Ir negali gyventi taip, kaip nori. Kaip įsivaizduotum, kad gali. Nes tada tai būtų tavo vieno gyvenimas, niekam nereikalingas, tik tau pačiam. Jis nesiliestų su kitų žmonių gyvenimais ir niekas negalėtų juo džiaugtis, džiaugtis, kad tu esi čia, žemėje, niekas, išskyrus tave patį. Kam jis toks reikalingas“ (Užraktas, p. 182).

Įdomu stebėti, kaip keičiasi Minos požiūris į paslaptis: iš pradžių mano turinti teisę viską žinoti apie savo tėvus, bet kai galiausiai patenkintas smalsumas nieko gero neatneša, suvokia, kad tiesa nesuteikia nei laisvės, nei palengvėjimo. Kita vertus, jos ir tėčio ryšys tampa tvirtesnis ir ypatingesnis – kraujas jų nesieja, bet jie įsipareigoję vienas kitam, džiugina ir myli vienas kitą, aukoja dėl vienas kito savo gyvenimus.

Tai jautri, lyriška istorija, paliekanti peno skaitytojo svarstymams. Rašyta apgalvotai – užmestos meškerės vėliau ištraukiamos su laimikiu.

Ir vis dėlto neapleidžia jausmas, kad pernelyg skubėta: dažnai trypčiojama vietoje, šiaip jau gana skaidraus, lyriško pasakojimo nepuošia pasikartojimai, kičinės frazės apie širdis, vėjo nugairintus veidus ar gyvenimą kaip teatrą, – juk autorė tikrai geba rasti individualesnių įvaizdžių, palyginimų.

Veikėjai atrodo it šešėliai – aptakūs, apibendrinti, tik Miną kiek labiau pažįstame. Bet ir ši pažintis ribota – pernelyg stiprus į naivius ar nutrūktgalviškus paauglių poelgius akivaizdžiai su subrendusiam žmogui būdinga švelnia ironija žvelgiančio pasakotojo „aš“. Pernelyg dažnai neaišku, kas kalba – patys veikėjai ar visažinis pasakotojas už juos. Rodos, autorė šiuo kūriniu norėjo išžengti iš paauglių literatūros ir duoti laisvę tam subrendusiam žmogui, kuris turi daug ką pasakyti tokiems pat kaip ir jis suaugėliams.

Ypač skubota, perkrauta pabaiga – per greitai ir per daug visko įvyksta, o kadangi nematome daugybės veikėjų santykių užkulisių, jie brėžiami punktyrinėmis linijomis, situacijų dramatiškumas ima priminti neskoningą meksikietišką melodramą. Štai Mina gražiai bendravo su Viljamu, o šis, nors gerokas storžievis, jokių piktų kėslų nerodė. Staiga jis vieną dieną be jokios motyvacijos nusiplėšia savo žaidėjo, kazanovos kaukę ir ima iš jos tyčiotis. Bet kokia to prasmė, jei jo tikslas – suvedžioti, užkariauti – dar nepasiektas? Pabodo? Galbūt, bet kodėl būtent dabar pratrūko? Kodėl kartu su savimi atsivedė dar kelis apkvaitusius vyrus? Gal ketino išniekinti Miną? Neaišku…

Beveik realizmas

Visada pasitaiko knygų, kurias sunku įsprausti į iš anksto joms numatytas lentynas, – žanrų sinkretizmas nėra retas. Su kolege Goda, rengusia 2018 m. pasakinės prozos apžvalgą, tarėmės dėl kelių knygų, aiškinomės, kiek ir ko jose daugiau – realizmo ar pasakinių, fantastinių dalykų. Kai kurios iš tokių knygų, nutarus, kad nors jų stiliuje esama grotesko, išdidinimo, o siužete – vienas kitas fantastinis elementas, bet vis dėlto vyrauja realistinis matmuo, atsidūrė mano apžvalgoje.

Tomo Dirgėlos Domas ir Tomas. Virėjos Irenos byla – jau ketvirtoji jaunųjų detektyvų nuotykių dalis. (Beje, pirmąją knygą Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla IBBY Lietuvos skyrius 2016 m. apdovanojo antrąja premija kaip geriausią knygą vaikams.)

Direktorius Mėmė skiria Domui ir Tomui ištirti naują bylą – atskleisti, kas dedasi mokyklos virtuvėje. Mat pradėjus dirbti naujai virėjai į valgyklą nusidriekia ilgiausios eilės, vaikai šlamščia viską iš eilės ir net po kelias porcijas! Tai puiku, bet kažkodėl pradeda dažniau gesti vaikų dantys… Kadangi skaitytojas gauna užtektinai užuominų ir bylos baigtį sužino anksčiau už veikėjus, tai, kas skatina skaityti iki galo, yra smagumas – komiškos situacijos, nuotykiai. Knyga juokinga, nesudėtinga ir vietomis tikrai išradinga (antai Danos kavinėje SKURDŽIAUS pyragas – tik pyrago trupiniai, o sveikuoliška kola – paprasčiausias vanduo).

Tik knygos pabaiga pasirodė kiek per greita. Pradžioje daugiau dėmesio skyrus mokyklos pasauliui, pabaigoje jo nebelieka, bet juk smalsu, kaip reagavo mokiniai, sužinoję, kad nuostabioji Irenos virtuvė uždaroma. Gal čia būtų buvęs ne pro šalį dar vienas kitas juokelis?

Virš. dail. Dalė Karpavičiūtė
Virš. dail. Dalė Karpavičiūtė

Riba tarp realistiškumo ir pasakiškumo knygoje sunkiai brėžiama. Čia daug hiperbolizavimo, groteskiškumo, yra ir keletas fantastinių elementų (per kelias minutes iš cukraus nulipdomas mobilusis telefonas). Šiuo atžvilgiu ji primena kitą taip pat 2018 m. išleistą autoriaus knygą – Lukas Šiaudelis deda iš viršaus.

Ankstesnėse Dirgėlos knygose Davido Walliamso ir Roaldo Dahlo įtaką galima buvo tik nujausti, – daug ryškesnis buvo jo sekimas Vytauto V. Landsbergio nonsensiškosios tradicijos pėdomis. O štai šioje knygoje garsiųjų užsieniečių įtaka akivaizdi: aiški gėrio ir blogio, turto ir neturto opozicija, grotesko elementai, komiški tiek teigiamieji, tiek neigiamieji veikėjai, daug nuotykių ir juokingų, anekdotinių situacijų, nesibaidoma kalbėti apie žemuosius dalykus (purvą, įvairias kūno išskyras ir t. t.), prieiti prie absurdo. Bet niekada iš akių nepametama to, kas svarbiausia: aiškus moralas ir universali idėja to, kas gyvenime esminga, kas yra tikrosios vertybės. (Beje, net Dalios Karpavičiūtės iliustracijos šiek tiek primena Quentino Blako ar Tonio Rosso braižą.)

Knyga pasakoja apie berniuką Luką Šiaudelį, kuris su tėčiu gyvena taip skurdžiai, kad vietoj tikro maisto valgo iš nemokamų parduotuvių prekių katalogų išsikirptus patiekalus, o tėtis – taip pat taupumo sumetimais – net vardo neturi. Didžiausia Luko svajonė – tapti nepralenkiamu krepšininku, deja, krepšinį žaisti jam sekasi tik sapnuose, o iš tiesų jis – tikras nevėkšla. Bet vieną dieną jo tėčiui batsiuviui atnešami nublizginti vardiniai geriausio Lietuvos krepšininko Jono Kamuoliūno sportiniai bateliai. Juos užsimovęs Lukas akimirksniu tampa tikru profesionalu, o naujuoju talentu sumano pasinaudoti niekšingas krepšinio treneris.

Tai nebloga pramoginė knyga, bet man pasirodė, kad istorija kiek per mažai išplėtota, per greitai ir per lengvai viskas išsprendžiama, moraliniai akcentai išskydę. Taip ir nesužinome, ar kaip nors pasikeitė Luko gyvenimas, kai jis atsisakė lankyti krepšinio mokyklą, o jo tėtis susituokė su berniukui nuolat padėdavusia mokyklos bibliotekininke. Juk smalsu, kas jam, pagrindiniam veikėjui, nutiko, apie ką jis svajoja dabar. Kūrinio stuburui palaikyti reikia ne tik tvirtų kaulų, bet ir raumenų.

Virš. dail. nenurodytas
Virš. dail. nenurodytas

Debiutiniame jaunos rašytojos Eglės Ramoškaitės romane Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta pasakojama apie labai panašų į mūsiškį pasaulį, kuriame egzistuoja keista Datos liga (Anno Mortis) – ja sergančiųjų kraujo kūneliai, apdoroti įvairiomis priemonėmis, susidėlioja į skaičių, rodantį, kelintais gyvenimo metais ligonis mirs.

Atrodo, knygoje yra visa, kas dabartinėje paauglių literatūroje ant bangos: sunki liga, bandanti su ja gyventi paauglė ir, aišku, meilės linija, netgi trikampis.

Data serga pagrindinė veikėja Klėja. Ji nelanko mokyklos, dienų dienas leidžia gailėdamasi savęs ir tyčiodamasi iš sunkiai sergančių bendraamžių užsieniečių, kurie turėtų pakelti jos Vilties lygį (norą gyventi). Tačiau programos, kurioje mergina dalyvauja, rengėjai pastebi atvirkštinę reakciją – ji pati savo neviltimi įkvepia kitus ligonius, – todėl pasiūlo jai vykti į Ameriką ir ten kartu su kitais datiniais tuo užsiimti – kalbėtis su paaugliais, sergančiais vėžiu ir kitomis ligomis. Tiesa, Amerikoje Klėja labiau užsiima meilės daugiakampiais, nei tuo, dėl ko atvyko. Be to, po truputį aiškėja, kad viskas yra ne taip, kaip atrodė: ji ir kiti Data sergantys programos dalyviai yra slapto eksperimento bandomieji triušiai. Tikimasi, jog atėmus iš jų viltį ir staiga pranešus, kad jau yra sveiki, jie iš tiesų ims ir pasveiks nuo Datos.

Autorė geba rašyti nuoseklų tekstą, iki pabaigos išlaikyti paslaptį ir intrigą, kurti įtikinamus paauglių charakterius. Štai Klėja itin susireikšminusi, nes visada visi jai leido prisidengiant Data pateisinti savo įnorius ir elgesį: „Po velnių, parodykit nors vieną, kuris sugebėtų gyventi normalų gyvenimą, jeigu kiekviename žingsnyje pakėlęs galvą matytų ne dangų, o puikiai išblizgintus dalgio ašmenis“ (p. 24). Matome, kaip pagrindinė veikėja keičiasi, klysta, dvejoja, giliai mąsto ir jaučia, bet ne visada randa tinkamą sprendimą.

Deja, pasaulio kūrimas – silpnoji šios knygos pusė. Skaitydama nepatikėjau beveik niekuo, atrodė, kad opiausių klausimų privengta, nes jie tarsi išeina už paauglių literatūros ribų, todėl viskas vyksta taip, kaip vyksta, nes autorei taip reikia, negalvojant, kaip iš tiesų veikia pasaulis. Negi tėvai galėtų taip žaisti savo vaikų likimais (knygoje viskas vyksta su jų pritarimu)? Negi jie tikrai leistų keliolika metų psichologiškai žlugdyti savo vaikus (galima nuspėti, kad Klėja rimtai serga depresija) dėl vilties, bet be menkiausios garantijos, kad jų atžalos gyvens ilgiau, nei rodo Data? Ar sveiko proto gydytojai imtųsi tokio nekontroliuojamo eksperimento? Kas patikėtų nepilnamečiams žaisti kitų, ir taip jau sunkiai sergančių, nepilnamečių gyvenimais? Apie tokių eksperimentų etiką apskritai neverta kalbėti… Pritrūko ir loginio nuoseklumo. Kūrinio pradžioje, kaip jau internete pažymėjo rašytojas Justinas Žilinskas, Data nustatoma iš kraujo kūnelių tyrimo, vėliau pasirodo, kad tai psichikos liga… O knygos pabaigoje išrandami aparatai, iš kraujo lašelyčio nustatantys šiaip jau visiškai subjektyvų Vilties lygį, apie kurį dar knygos pradžioje (p. 36–41) sprendžiama, pavyzdžiui, iš tokių dalykų: ar tiriamasis gali (ir kaip greitai) pasakyti jam gražiausią vardą arba įvertinti taškais, kiek dėmesio skiria savo išvaizdai…

Perfrazuodama Kęstutį Kasparavičių sakau: knygos nelinkusios skubėti. Gal ir virpa širdis, kaip maga greičiau išleisti knygą; gal nesinori rankraščio įgrūsti į stalčių, kad pailsėtų; gal kimba į atlapus skubinantys leidėjai; o gal atrodo, kad jei per metus neparašysi nė vienos knygos, tai koks gi tu rašytojas?.. Bet knygos nemėgsta skubos, joms patinka atida ir glostymas – tada gražesnės, tvirtesnės užauga.

Tarp praėjusių metų realistinės prozos knygų regiu nemažai tokių, kurios turi įdomių idėjų, bet į pasaulį buvo paleistos per anksti. Kartais jos labiau primena juodraštį, o ne tikrą knygą. Dar šiek tiek lėto buvimo su autoriumi, redaktoriumi ar kritiku – ir jos būtų buvusios visai kitokios.

Neskubėkime.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 1 (89)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGOS PADEDA NESKUBĖTI

Apžvalgos

BRAIDYMAS PO KLAMPYNES IEŠKANT ŽALTVYKSLIŲ (2018 m. lietuvių autorių pasakų ir  kitokios išmonės knygų apžvalga)
BE ĮVYKIŲ, NORS GRAŽAUS ESAMA (2018 m. poezija vaikams)

Mano vaikystės skaitymai

IR MANO NAMŲ VARTAI VISADA ATKELTI

Sukaktys

KĄ PASAKOJA VĖJAS GLUOSNIUOSE, ARBA ĮSTABUSIS KENNET’O GRAHAME’O KNYGOS PASAULIS (Rašytojo 160-osioms gimimo metinėms)

Bibliografija

2018 M. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Žurnalo priedas „Mokiniams rekomenduojamos knygos: 1–10 klasei“. Parengė dr. Kęstutis Urba

TIEMS, KURIE KLAUSIA (arba Pratarmė jauniesiems skaitytojams)
PADĖKA
1 KLASEI
2 KLASEI
3 KLASEI
4 KLASEI
5 KLASEI
6 KLASEI
7 KLASEI
8 KLASEI
9 KLASEI
10 KLASEI
GERA KNYGA TINKAMU LAIKU (arba Pabaigos pastabos skaitytojų ugdytojams)
Atsisiųsti leidinį

Mūsų partneriai ir rėmėjai