KĄ PASAKOJA VĖJAS GLUOSNIUOSE, ARBA ĮSTABUSIS KENNET’O GRAHAME’O KNYGOS PASAULIS (Rašytojo 160-osioms gimimo metinėms)

 

Roberto Ingpeno iliustr.
Roberto Ingpeno iliustr.

Škotų rašytojas Kenneth’as Grahame’as (1859–1932) 1908 m. išleido pasaulinę šlovę pelniusią apysaką-pasaką Vėjas gluosniuose. Keturi bičiuliai laukiniai gyvūnėliai Kurmis, Vandeninis Žiurkinas, Barsukas ir Rupūžius atėjo į literatūrą ir iki šiandien yra mylimi skaitytojų – vaikų ir suaugusiųjų. Lietuvių kalba Vėjas gluosniuose pasirodė 1966 m., vėliau išėjo 1996, 2000 (adaptuotas variantas serijoje „Iliustruota didžioji klasika“) ir du skirtingi 2011 m. leidimai. Iš pastarųjų ypač minėtinas „Nieko rimto“ leidyklos variantas su subtiliomis australų dailininko Roberto Ingpeno iliustracijomis, sukurtomis šios knygos pasirodymo šimtmečio proga. Lietuviškai tekstą prakalbino Vilniaus universiteto dėstytoja Aleksandra Dantaitė, talkinama studentų – jos vadovauto anglų kalbos būrelio narių. Apie tai yra pasakojęs Lionginas Pažūsis: „<…> to mūsų studentiškų dienų anglų kalbos vertėjų būrelio veikla, galima sakyti, siejasi su bendromis vertimo tradicijomis, kurios anuomet radosi, gyvavo ir vėliau tolydžio buvo puoselėjamos VU Filologijos fakultete.“1 Vertimas ir šiandien nėra pasenęs, džiugina vaizdinga, turtinga lietuvių kalba.

Knygos pasirodymo aplinkybės ir sklaida

1966 m. leidimas.  Virš. dail. Marė Trečiokaitė
1966 m. leidimas. Virš. dail. Marė Trečiokaitė

Įdomi, tiesiogiai su rašytojo biografija susijusi Vėjo gluosniuose genezė dažnai kartojama įvairiuose straipsniuose, apžvalgose, nesuskaičiuojamuose knygos leidimuose. Apie sudėtingai susiklosčiusį rašytojo, škotų advokato sūnaus, gyvenimą lietuvių skaitytojams žaismingai pasakoja Renata Baltrušaitytė: „Vaikystė buvo pilna išbandymų: kai Kenui buvo penkeri, pagimdžiusi ketvirtą vaiką mirė jo mama, o tėvas per trejus metus prasigėrė tiek, kad vaikų globa buvo patikėta senelei, turėjusiai namą Berkšyre prie Temzės. Kenas buvo puikus mokinys, bet jo studijoms Oksfordo universitete giminės nerado lėšų. Taigi kol bendramoksliai trynė kelnes prestižinėse auditorijose, Kenas nuo žemiausio laiptelio pradėjo karjerą banke. O kadangi buvo stropus ir nuovokus, tais laipteliais nuosekliai kopė į viršų, prasiblaškymui mėgindamas ir prozininko plunksną. Vis dėlto trys jo išleistos knygos nesulaukė didelės sėkmės. Netrukus Kenas vedė ir susilaukė sūnaus Alesterio. Berniukas gimė neišnešiotas ir silpnas, beveik aklas. Kad praskaidrintų jo vienišas dienas ir išmokytų, kas yra draugystė, tėvas, metęs tarnybą banke, pradėjo kurti ir pasakoti silpnaregiam vaikui šiltas istorijas apie Temzės pakrantėje gyvenančius neišskiriamus bičiulius.“2 Knyga pasirodė, kai Alastairiui (Alesteriui), šeimoje meiliai vadinamam Peliuku, buvo aštuoneri metai. „Tačiau nei K. Grahame’ui, nei jo mylimam sūnui knygos sėkmė laimės taip ir neatnešė, – toliau pasakoja Baltrušaitytė. – Nesulaukęs dvidešimtojo gimtadienio, Alesteris baigė savo gyvenimą po traukiniu, o palaidoję vienintelę atžalą tėvai jautėsi vienas kitam svetimi ir niekam nereikalingi. Nepaisant leidėjų raginimų, Vėjas gluosniuose niekada nesulaukė tęsinio.“3 Svarbi aplinkybė – įdomi istorija imta kurti norint palengvinti ir praskaidrinti mylimam neįgaliam vaikui dalią. Istorijos, vaikui pasakojamos vakarais (bedtime stories), virto knyga. Nemažai vaikų literatūros kūrinių pasaulį yra išvydę panašiomis aplinkybėmis.

Ši Grahame’o knyga – ne mažiau vertinga ir įtakinga pasaulinės vaikų literatūros lauko dalyvė nei žymusis Lewiso Carrollio kūrinys Alisa Stebuklų šalyje (1865). Įvairūs šaltiniai mini intriguojantį faktą: JAV prezidentas Theodore’as Rooseveltas, lankydamasis Oksforde, pageidavo, perskaitęs čia paskaitą, susitikti su Rudyardu Kiplingu ir Kenneth’u Grahame’u. Ir šis susitikimas įvyko. Vėliau prezidentas pasirūpino, kad knyga Vėjas gluosniuose būtų išleista Amerikoje. O 1958 m., penkiasdešimtųjų pasirodymo metinių proga, ši knyga Amerikoje buvo labai pagerbta – įrašyta į vadinamąją Lewiso Carrollio lentyną. Tokios garbės nusipelno tik kūriniai, verti stovėti šalia Alisos Stebuklų šalyje ir panašaus rango knygų. Vėjas gluosniuose įtrauktas į įvairius skaitytinų, geriausių ir pan. knygų sąrašus. Antai britų dienraštis „The Guardian“ šį kūrinį įrašė į visų laikų geriausių knygų šimtuką. Lietuvoje jis taip pat traukiamas į įvairius rekomenduojamų vaikų knygų sąrašus, skaitomas mokyklos suole.

Nenuostabu, kad Vėjas gluosniuose gimtojoje šalyje ir pasaulyje sulaukė neįtikėtino populiarumo – nesuskaičiuojamų leidimų, vertimų, tęsinių, adaptacijų, iliustracijų, animacinių ir teatrinių (miuziklo, dramos) variantų. Viena iš garsiausių – lėlinė britų animacija. 1983 m. „Thames Television“ kanalo užsakymu buvo sukurtas puikus ilgametražis animacinis filmas. Vėliau ta pati kompanija ėmėsi animacinio serialo. „Serialas buvo milžiniškas – 5 sezonų, 65 serijų, iš kurių viena savo ruožtu išaugo į valandos trukmės filmą“4,  – pasakojama interneto puslapyje „Meškiukas bibliotekoje“. Serialui buvo sukurta švelni, lyriška daina, iki šiol kelianti žiūrovams šiltus jausmus, kuriais jie mielai dalijasi „YouTube“ kanalu. Būtų puiku, jei šį serialą Lietuvos žiūrovai (ypač naujoji vaikų karta) vėl galėtų išvysti.

Galima pasidžiaugti, kad pasirodė pirmieji lietuviški teatriniai bandymai. Klaipėdos dramos teatras 2016 m. parengė premjerą – Vėjo gluosniuose inscenizaciją, kurią sukūrė žinomas vaikų spektaklių režisierius Antanas Gluskinas, Vinco Aurylos premijos laureatas. Šiame kontekste prisimintina, kad pačios pirmosios Grahame’o teatrinės inscenizacijos autorius buvo Alanas Alexanderis Milne’as, Mikės Pūkuotuko autorius. „Likimo ironi ja, kad tik viena iš jo pjesių kartu su kūriniais apie Pūkuotuką tapo klasika. Ją Milne’as parašė pagal K. Grahame’o knygą Vėjas gluosniuose. Milne’as žavėjosi šio rašytojo kūryba ir pavertė jo knygą drama nereikalaudamas jokio honoraro. Pjesė, parašyta dar 1921 m., vadinosi Rupūžių kalvos rupūžė (Toad of Toad Hill) ir tapo tradiciniu kalėdiniu Londono teatrų spektakliu visai šeimai. Tačiau Milne’as norėjo, kad jį prisimintų kaip savarankišką dramaturgą, o ne kaip rašytoją, sukūrusį pjesę pagal kito rašytojo knygą.“5 Taigi Grahame’ui labai pasisekė – jo personažų gyvenimą pratęsė kitas didis vaikų rašytojas. Antras lietuviškas teatro darbas – 2017 m. pastatytas keturių dalių radijo vaidinimas „Vėjas gluosniuose“ (radiofonizacijos autorius – Andrius Patiomkinas, režisierius – Romualdas Vikšraitis).

Kodėl ši knyga tokia populiari ir įtakinga iki šiol? Kokia jos meniškumo paslaptis?

Žanrinės definicijos

Remiantis Lietuvoje nusistovėjusia žanrų sistema, kūrinį neabejotinai galima laikyti apysaka-pasaka. Tai nemažos apimties (12 skyrių), turintis apgalvotą personažų sistemą, nuoseklią istoriją pasakojantis fantastinis kūrinys. Jį galima lyginti, pavyzdžiui, su šio žanro vandens temos lietuvių autorių kūriniais: Jono Avyžiaus Didžiojo Užutėkio gyventojais (1963), Vlado Dautarto Auksinio lyno vaišėmis (1965), Pasaka nepasaka apie lydekutį Kikutį (1984). Akivaizdu, kad Grahame’o Vėjas gluosniuose priskirtinas prie animalistinių literatūrinių pasakų, vienos populiariausių žanrinių atmainų visų laikų vaikų literatūroje. „Tai gerai žinomas teminis vaikų literatūros tipas, beveik toks pat senas kaip ir pati vaikų literatūra. Jį reprezentuoja tokie autoriai kaip Rudyardas Kiplingas, Kenneth’as Grahame’as, E. B. White’as, Hugh Loftingas, Waldemaras Bonselsas, dabar jau – ir Beatrix Potter“6, – teigia Kęstutis Urba. Apskritai gyvūnų vaizdavimo vaikų literatūroje tradicija yra išskirtinė7.

Giedriaus Jonaičio piešinys
Giedriaus Jonaičio piešinys

Kita pamatuota žanrinė priskirtis – utopija. „Utopiniai kūriniai vaikų literatūroje atlieka visai kitas funkcijas negu suaugusiųjų. Utopinių aspiracijų kūriniuose, ypač skirtuose patiems mažiausiesiems, pasitaiko itin dažnai dėl to, kad tokia forma (idealus, optimizmo kupinas pasaulis) suteikia jaunajam skaitytojui galimybę tame knygos pasaulyje jaustis jaukiai ir saugiai. Tokie kūriniai vaikams paprastai laikytini priemone sukurti pirmą malonią skaitymo patirtį. Be to, ši literatūra glaudžiai siejasi ir su didaktiniais tikslais – siekiama, kad vaikas pirmiausia susidurtų tik su teigiamas emocijas keliančiais elgsenos pavyzdžiais. Tam tikra prasme garsiausiais utopiniais vaikų literatūros kūriniais galima laikyti Alano Alexanderio Milne’o Mikės Pūkuotuko pasaulį (Winnie-the-Pooh, liet.  k. 1958), Kenneth’o Grahame’o Vėją gluosniuose (The Wind in the Willows, liet. k. 1966) ir kt.“8, – teigia Goda Baranauskaitė, remdamasi užsienio tyrėjų nuomone. Esama ir daugiau Milne’o bei Grahame’o sąsajų, apie kai kurias iš jų dar bus kalbama toliau šiame straipsnyje.

Dvejopas adresatas

Virš. dail. Giedrius Jonaitis
Virš. dail. Giedrius Jonaitis

Kaip minėta, knyga gimė iš rašytojo pasakojimų sūnui. Rašyta taip, kad būtų įdomu, nenuobodu nedideliam berniukui. Bet ši knyga įdomi ne tik vaikams – ir anuomet, ir šiandien. Tai patvirtina, pavyzdžiui, žurnalistas ir politikas Audronius Ažubalis: „Tik tada, kai man buvo gal jau aštuoniolika metų (!) aš perskaičiau K. Grahame’o knygą Vėjas gluosniuose. Tai knyga apie žvėrelius, kurie iš principo yra tam tikrų pažiūrų, žmonių tipažų ir jų santykių bei civilizacijų veidrodžiai. Šią knygą po to skaičiau dar ne kartą, o visai neseniai, atsiradus naujam šios knygos leidimui, nupirkau ir padovanojau savo žmonai bei vaikams.“9 Jau suaugusi šios knygos skaitymo džiaugsmą patyrė ir vaikų literatūros tyrinėtoja Danguolė Šakavičiūtė: „Šalia kertinių pripažintųjų knygų būtini ir asmeniniai atradimai. Manieji – Kenneth’o Grahame’o Vėjas gluosniuose (čia dėl pirmojo perskaitymo stebuklo kadaise ir meilės vertėjai Aleksandrai Dantaitei, buvusiai dėstytojai).“10

Knygą išties galima skaityti dvejopai: mažiesiems tai bus prasminga pasaka apie personifikuotų gyvūnėlių gyvenimą, jaunimui, suaugusiesiems – psichologiškai motyvuotas pasakojimas apie konkrečios istorinės epochos žmones. Apysakoje iškyla idiliški senosios Anglijos vaizdai, karaliaus Eduardo VII laikų aukštuomenės gyvenimas. Tačiau kūrinio prasmės išeina už konkrečios epochos ribų, intertekstinėmis nuorodomis nusitęsia net iki antikos vaizdinių, gyvuojančių skaitytojų kultūrinėje sąmonėje ir šiandien. Todėl knyga yra universali, aktuali visais laikais.

Intertekstinės gijos. Pano epizodas

Virš. dail. Robertas Ingpenas
Virš. dail. Robertas Ingpenas

Suprantama, kad ši vaikų literatūros knyga yra sulaukusi gausių ir įvairių užsienio, pirmiausia rašytojo gimtosios šalies, tyrinėtojų darbų: monografijų, straipsnių, apžvalgų. Minėtini Loisos R. Kuznets, Peterio Greeno, Christinos Healey darbai. Juose Grahame’o kūryba nagrinėjama kaip sudėtingas įvairių intertekstų, paslėptų prasmių, semantinių gelmių pasaulis. Lietuvoje šio autoriaus kūryba beveik netyrinėta (bet tikrai matoma ir  skaitoma, vienur kitur apie ją vis užsimenama, baigiamųjų darbų yra parašę studentai11).

Kaip minėta, viena iš svarbių intertekstinių nuorodų veda į antikos pasaulį. Knygoje prasmingai skleidžiama Pano ir Odisėjo mitologija. Septintas skyrius „Panas prie Rytmečio vartų“ – kone pats sudėtingiausias, sykiu ir poetiškiausias, kupinas mistikos, laikytinas knygos kulminacija. Vasarvidžio naktį Kurmis ir Žiurkinas išplaukia ieškoti pradingusio ūdriuko Rubuiliuko. Prieš brėkštant žvėreliai išgirsta nuostabią viliojančią Pano melodiją, o vėliau išvysta ir jį patį:

„Kurmis gal niekad nebūtų išdrįsęs pakelti akių, jei ne tas šauksmas – toks stiprus ir įsakmus, nors melodijos jau nebebuvo girdėti. Panūdęs savo mirtingom akim pažvelgti į paslapties gaubiamus daiktus, jis nebegalėjo atsispirti, net jei pati giltinė su dalgiu prieš jį būtų stovėjusi. Drebėdamas jis pakluso tam šauksmui ir nuolankiai pakėlė galvą. Tą apyaušrio valandą, kai Gamta, užsiplieskusi neregėtu raudoniu, sulaikiusi kvapą, laukė saulės patekėjimo, Kurmis pamatė riestus ragus, spindinčius rytmečio šviesoj, griežtą kumpą nosį tarp malonių akių, geraširdiškai žvelgiančių žemyn į juos, kiek šypsančią, barzda apžėlusią burną, raumeningą ranką ant plačios krūtinės, ilgus lanksčius pirštus, tebelaikančius ką tik nuo pravirų lūpų atitrauktas birbynes; paskui Kurmis pamatė ir dailias lenktas, gaurais apaugusias kojas, didingai ir laisvai įremtas į veją, prie jų, palei pat kanopas, kietai miegojo ūdriukas, visiškai ramus ir patenkintas. Taip ryškiai auštančio ryto šviesoje išvydęs Paną, Kurmis, nei gyvas, nei miręs, stovėjo kaip įbestas ir stebėjosi.“12

Panas – graikų mitologijos miško, gyvulių ir piemenų dievas, ilgainiui tapęs visos gamtos globėju. Pagrindinis jo atributas – fleita (birbynė), kuria jis užburiamai gražiai groja. Nors šiaip jau geraširdis, Panas gali būti staigus ir ūmus, prišaukti žmogui slogių sapnų, sukelti panikos priepuolių. Jis gerbiamas, jo prisibijoma. Tai ypatingo estetinio, sykiu ir sakralinio potyrio scena, kokių nėra gausu vaikų literatūroje, „<…> vienas įsimintiniausių knygos epizodų, kurį galima pavadinti mistišku. Kurmį ir Žiurkiną apstulbina Pano didybė. Jis toks gražus, kad net kelia baimę (čia norisi prisiminti Rainerio Marijos Rilkės frazę „Baisūs visi angelai“ – turėta omeny greičiausiai tas pats, ką pavaizdavo K. Grahame).“13 Panas suteikia gyvūnėliams užmarštį, kad jie toliau galėtų džiaugtis gyvenimu. Tai meniškai išreikšta jo dainos posmu: „Ramybę nešu ir paguodą vaikams, / Kur paklysta miškuos; / Visus surandu, kam būna skaudu, – / Nešu užmarštin aš juos…“ (p.  127). Šį epizodą iš dalies galima palyginti su Otfriedo Preusslerio apysakos Mažasis vandenis (1956) viena ypatinga vieta, kur irgi vaizduojamas vandens pasaulis – malūno tvenkinio dugne nendriniame namelyje gyvenanti vandenių šeima. Skyriuje „Grynas sidabras“ pasakojama, kaip vieną naktį tėvas vandenis pasiėmė arfą ir pasikvietė sūnų, mažąjį vandenį, pasigėrėti nakties grožiu14. Grožio ir paslapties scena verčia suklusti ne tik vaiką, bet ir suaugusį skaitytoją.

Kritikai ne kartą yra pastebėję vyriškąjį Vėjo gluosniuose pasaulį, juk visi pagrindiniai veikėjai – neišskiriama vyrukų draugija. Šią sudėtingą temą svarsto minėtoji literatūros tyrinėtoja Kuznets, pasitelkdama ir Pano įvaizdį (pabrėžtina, kad Panas yra vyriškosios prigimties gamtos dievybė – „pusiau žmogaus, pusiau ožio pavidalo Arkadijos dievas“15). Anot Kuznets, Panas – tai bemoterės Grahame’o utopijos dvasinis valdovas. Globėjiškasis Panas saugo mažojo ūdriuko Rubuiliuko miegą, kol Žiurkinas ir Kurmis atlieka tėviškąją (ir motiniškąją) funkcijas – rūpinasi surasti bičiulio Ūdro sūnų. Moterų paveikslai kūrinyje tėra trys – ir visi šalutiniai, menkai reikšmingi. Vyriškame Grahame’o pasaulyje moteriškasis pradas gyvuoja, bet išreikštas jis vyriškaisiais pavidalais. Laiške JAV prezidentui Rooseveltui Grahame’as rašė, kad jo knyga yra „laisva nuo lyčių konflikto, neturinti paslėptų reikšmių“, vis dėlto Kuznets su tuo nesutinka.

Analizuodama sudėtingą knygos turinį pasitelkusi įvairius intertekstinius kultūrinius motyvus (net ir paralelę su airiškąja Odisėja – Jameso Joyce’o Ulisu), ji gana įtikinamai įrodo, kad Grahame’o tekste esama gerokai daugiau prasmių, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vaizdingai klausdama, kur pučia knygos vėjas, straipsnio autorė atsako: į Nemoterų žemę. Vis dėlto Vėjas gluosniuose, nors ir persmelktas lyčių konflikto, kaip vaikų literatūros kūrinys yra gera knyga16.

Vyriškos draugijos tema ano meto britų literatūroje nebuvo nauja. Čia verta prisiminti anglų rašytojo Jerome’o K. Jerome’o apysaką Trise valtimi (neskaitant šuns) (1889). Tai anglų humoristinės literatūros klasika. Vėją gluosniuose su šiuo kūriniu sieja kelionės upe motyvas (plaukiama Temze), keliauja vyriškas ketvertas – anglų džentelmenai Džordžas, Haris, Dži ir šuo Mormorensis. Abiejose knygose labai svarbi draugystės tema, humoristinės, nuotykinės situacijos. Šis akivaizdus kūrinių giminingumas net gali būti pavadintas palimpsestu – savotišku perrašymu ant viršaus, nutrinant sena.

Knyga Vėjas gluosniuose ir pati yra tapusi intertekstu. Įdomu, kad ji ne sykį pravertė populiariosios kultūros kūrėjams. Muzikams ypač imponavo Pano epizodas, ir tai nenuostabu – juk Panas yra muzikantas, muzikos motyvas šiame fragmente ypač svarbus. Garsios grupės „Pink Floyd“ albumo „The Piper at the Gates of Dawn“ pavadinimas pasiskolintas iš Grahame’o knygos, nors albumo dainos nėra tiesiogiai susijusios su knygos turiniu. Airių dainininkas Vanas Morrisonas tą patį pavadinimą pasitelkė savo dainai pavadinti, yra sukurtas ir žavingas, vertas pasiklausyti ir pasižiūrėti šios dainos klipas, panaudojantis Grahame’o knygos iliustracijas. Ir tai toli gražu ne visas Vėjo gluosniuose muzikinių interpretacijų sąrašas. Būtų galima paminėti ir daugiau grupių bei dainininkų: Stevie’į Wonderį, sunkiojo metalo grupę „Iron Maden“ ir kt. O garsiojo amerikiečių animacinio serialo „Simpsonai“ veikėja Liza dešimtojo sezono septintoje serijoje skaito būtent Vėją gluosniuose ir negali padėti knygos į šalį. Suprantama kodėl – vaikus užburia nuostabus keturių draugų žvėrelių gyvenimas.

Grahame’as yra padaręs įtaką daugeliui kūrėjų, pavyzdžiui, garsiam anglų rašytojui Terry’ui Pratchettui17.

Odisėjo tema

Ernesto Hovardo Šepardo iliustr.
Ernesto Hovardo Šepardo iliustr.

Antikinio Homero Odisėjo epo siužetą galima suglausti į lakonišką trinarę schemą: namai – kelionė po pasaulį – namai. Vėjas gluosniuose šią schemą pripildo savito ir artimo vaikui turinio. Knyga pradedama simboliška scena – Kurmis pavasario rytą pluša tvarkydamas savo mielus namelius. Tik staiga atsitinka kažkas labai svarbaus: jis „trenkė teptuką ant grindų“ ir išlėkė pro duris. Tai vitališka pavasario jėga, nepaaiškinamas ilgesys išvilioja Kurmį į lauką. Su Žiurkinu jiedu leidžiasi pavasarine Temzės upe. Ilgainiui „Kurmis išmoko plaukti ir irkluoti, grožėtis tekančia upe. O kartais, prigludęs prie nendrių, jis nugirsdavo tai, ką joms nuolatos šnabžda vėjas“ (p. 25). (Ši citata kviečia prisiminti ir faktą, kad iš pradžių Grahame’o buvo sumanyta apysaką pavadinti Vėjas nendrėse.) Skyriaus pavadinimas „Platūs keliai“ įkūnija tolesnius įvykius ir knygos dvasią. Rupūžius susižavi čigonų gyvenimu (plačiojo pasaulio užuomina): „Va kur tikras gyvenimas: platūs keliai, dulkėti vieškeliai, šilai, ganyklos, krūmokšniai, kalnai ir pakalnės! Stovyklos, kaimai, miestai ir didmiesčiai! <…> Prieš tave visas pasaulis ir nuolat besikeičiantys vaizdai!“ (p. 33). Tai nuskamba tarsi būsimų nuotykių preliudija.

Keliauti – tai persikelti laike ir erdvėje, kelias ir laikas išbando herojus, suteikia patirties, pamoko. Prisimintina, kad Vėjo gluosniuose 1996 m. leidimo priešlapiuose buvo pateiktas žvėrelių gyvenamosios vietovės žemėlapis. Jame pavaizduoti įvairūs palei Temzę išsidėstę objektai: Rupūžiaus Viensėdija, Žiurkino, Ūdro namai, toliau nuo upės – Kurmio namai. Gūdžiosios girios vidury – Barsuko namai, Žebenkščių ir šermuonių irštva. Temzėje nupiešta žalioji Pano sala. Šį žemėlapį piešė dailininkas Giedrius Jonaitis. Tai labai vykęs sumanymas – vaikams patinka detalios iliustracijos, nes gali atsidėję nagrinėti.

Skaitytoją užburia peizažiniai Temzės vaizdai (įtakos jiems galėjo turėti ir tai, kad, kaip minėta, rašytojas užaugo sodyboje prie Temzės). Gamtos vaizdavimui apysakoje apskritai skiriama daug dėmesio, o peizažas turi ir gilią filosofinę potekstę.

Knygoje ypač reikšmingas Gūdžiosios girios vaizdinys. Jis vėliau Šimtamylės girios aidu aptinkamas Milne’o kūrinyje apie Mikę Pūkuotuką. Galima teigti, kad girios (miško) tema čia yra daugiaprasmė mitologema. „Miškas ne visuomet laikytas palankiu žmogaus kaimynu. Nepažįstami, ypač seni ir gūdūs miškai baugino žmogų. „Savi“ netoliese esantys miškeliai buvo laikomi mažiau pavojingais nei tolėliau esančios tamsios girios su stebuklingu fėjų, miškinių ir pelkių gyventojų pasauliu. Tikėta, kad senieji miškai saugo savo atsiminimus ir paslaptis, tai puikiai atspindi tiek europiečių tautosaka, tiek vėlesnė literatūra. Atsiminkime kad ir anglų rašytojo J. R. R. Tolkieno kūriniuose aprašytas stebuklingas ir pavojingas senąsias girias, kuriose gyvena nežinia kas ir kuriose vienišas keliautojas susiduria su daug išbandymų. Senas kaip pasaulis miškas gyvena savo gyvenimą, o atsitiktiniai užklydėliai toli gražu ne visuomet laukiami.“18 Todėl taip džiaugiasi žvėreliai, radę svetingus Barsuko namus, kur galėjo sušilti ir pasislėpti nuo šalčio, piktų Žebenkščių ir kitų pavojų. Labai reikšmingas namų traukos motyvas: Kurmis aiškiai supranta, kad „jis turi būti protingas, turi prisilaikyti malonių vietų, kurios jam yra skirtos ir kur visą gyvenimą jo laukia galybė nuotykių“ (p. 77). Todėl kitas skyrius pavadintas meiliai – „Dulce domum“ (lot. miela grįžti namo). Į Kurmio Kamputį ateina Kalėdos, peliukai atskuba pagiedoti kalėdinių giesmių… Namų temą geriausiai išreiškia Kurmio siužetinė linija, namai garantuoja saugumą.

Knygoje labai reikšminga laukinio pasaulio (upės, girios) ir namų opozicija. Kita vertus, kaip teigia Kuznets, vyriškoji draugija gerai, nevaržomai gali jaustis ir laukiniame pasaulyje (ten personažai užkandžiauja, randa kūrybinį įkvėpimą)19. Finaliniame kūrinio epizode visi keturi draugai išeina pasivaikščioti po Gūdžiąją girią – „čia dabar jie kuo saugiausiai jaučiasi“.

Keturi nepamirštami charakteriai

Sunku įsivaizduoti vaikų knygą, ypač prozos, be ryškių personažų. Jų gyvybė lemia kūrinio sėkmę. „Charakteris kūrinyje tarsi gyvena savarankišką meninį gyvenimą. Charakteriui svarbu ne tik tai, ką veikėjas daro, mąsto, kalba, – svarbu, kaip jis daro, kaip kalba, mąsto.“20

Visi keturi draugai – laukiniai žvėreliai Kurmis, Vandeninis Žiurkinas, Barsukas ir Rupūžius – įkūnija neišardomą draugystę, pagarbų bendravimą.

Ryškiausias ir įdomiausias charakteris – Rupūžiaus. Tai spalvinga asmenybė (rodos, Rupūžiaus atveju šis žodis nėra per skambus). Teigiama, kad jo charakterį Grahame’ui padėjo sukurti sūnaus bruožai. Rupūžiaus išdaigos, akibrokštai vis priverčia nusišypsoti ar nusijuokti. Jis ir suktas, ir geras. Jo galva pramušta automobiliais, jis spalvingas puošeiva, gyvena prabangiame aristokratiškame dvare, dekoruotame Tiudorų stiliaus langais, yra didelis švaistūnas. Mėgstamiausia jo spalva – raudona. Šią dosjė būtų galima pildyti toliau – taip gausiai rašytojas apdovanojo poną Rupūžių. Prie „Raudonojo liūto“ užeigos namų pavogęs automobilį, jis patenka į savo stichiją – „jis vėl buvo tikras Rupūžius, siaubūnas, judėjimo taisyklių laužytojas, vieškelių viešpats, kuriam visi turi duoti kelią, jei nenori būti sumalti į dulkes ir pasitraukti iš šio pasaulio“ (p. 109). Paskui jis patenka į kalėjimą. Bičiuliai stengiasi padėti, nori jį perauklėti. Vienintelė baržininkė išsyk perpranta nelengvą Rupūžiaus būdą ir elgiasi su juo be ceremonijų. Nuotykinį knygos pradą visų pirma ir kursto ponas Rupūžius.

Ernesto Hovardo Šepardo iliustr.
Ernesto Hovardo Šepardo iliustr.

Kurmis ir Žiurkinas – du gamtos mylėtojai, dar juos sieja ir namų meilė. Žiurkinas labai brangina savo kuklius namelius prie pat upės. Žiurkino ir Kurmio draugystė, atsidavimas vienas kitam ir jautrumas ypač poetiškai pavaizduoti skyriuje „Visi iškeliauja“. Artėjant rudeniui Žiurkiną užplūsta nostalgija ir nerimas – juk „Didysis gamtos viešbutis, kaip ir visi kiti viešbučiai, turi savo sezoną“. O rudens sezonas gamtoje – didelių permainų, liūdnų atsisveikinimų metas. Žiurkinas, matydamas kitų pasiruošimą kelionei, ima svajoti: „Ir kokios ten jūros – žalios, putojančios bangų keteromis! Kokie saulėti krantai su baltomis vilomis alyvmedžių giraitėse!“ (p. 154). Jūrų Žiurkino pasakojimai jam visai sujaukia mintis. Vėliau bičiuliui Kurmiui tenka Žiurkinėlį gudriai ištraukti iš svajonių liūno ir nukreipti prasmingesnėn veiklon – rašyti eilių.

Barsukas – solidžiausias iš visų. Autoritetingas, švelniai didaktiškas, išmintingas. Skyriuje „Ponas Barsukas“ vaizduojama, kaip savo bičiuliams jis išdėsto įspūdingą teoriją apie Gūdžiosios girios praeitį ir dabartį. Jis sako, kad seniai seniai, kur dabar siūbuoja Gūdžioji giria, buvęs žmonių miestas. Jie manę, kad miestas stovės amžinai, kol pamažėle viskas ėmė irti. „Žmonės ateina, kurį laiką gyvena, klesti ir vėl dingsta. Taip ir eina jų gyvenimas. Bet mes pasiliekame“ (p. 73–74).

Akivaizdu, kad įasmeninti paupio gyventojai kopijuoja žmonių gyvenimą – suaugusiųjų pomėgius, gyvenimo būdą, charakterio bruožus. Kartais žmonės parodijuojami, o kartais jų filosofiškai pasigailima. Ne sykį skaitytoją nustebina labai jau žmogiška ir nepasenusi žvėrelių išmintis. Antai Barsukui priklauso šis išminties perliukas: „Visi turime gyventi ir leisti gyventi kitiems.“

Užsklanda. Apie rašytojo vaizduotę

Grahame’o Vėjas gluosniuose – pasaulinės vaikų literatūros aukso fondo dalis. Tai labai sudėtingas, polisemiškas kūrinys, o sykiu – mielas, jaukus, suprantamas. Adresato požiūriu ši knyga ideali – kiekvienas ją gali skaityti savo lygiu ir nebūti nuviltas. Žinoma, gilios ir sunkiasvorės teoretikų įžvalgos aktualios suaugusiems skaitytojams, intelektualams, vaikams rūpės labiau „upės paviršiuje“ esančios prasmės, į gelmes jie galės leistis daug vėliau. Gal svarbiausia rašytojo talento savybė – vaizduotės galia?

Dailininkas Ingpenas, kalbėdamas apie vaizduotės svarbą, sako: „Jie [Grahame’as ir kiti panašūs vaikų rašytojai. – Dž. M.] mums primena, kad atsidurti vaiko vietoje, pamatyti vaikiškomis akimis kasdienybę yra savybė, būdinga retam suaugusiajam. Dar retesnis dalykas – išsakyti vaikiškas svajones vaiko kalba. Gyvas jaunatviškos vaizduotės ir fantazijos švytėjimas – tai jų menas ir mūsų paveldas. Galbūt jų kūryba reiškia ir kažką daugiau. Galbūt studijuojant vaizduotės erdvės panaudojimą, pritaikymą ir reikšmę mūsų artimasis planas gali pasirodyti kaip parengiamųjų darbų aikštelė, kurioje statomas tiltas leis žmogui pereiti per prarają, žiojinčią tarp to, ką vieni jau puikiai žino, o kiti su tuo dar nėra gyvenime susidūrę?“21 Iš tiesų – gal Kenneth’o Grahame’o kūryba reiškia ir kažką daugiau?

___________________________________

1 „Lionginas Pažūsis: „Bene labiausiai man rūpėjo versti klasikinę lietuvių poeziją“, Literatūra ir menas, 2015, gruodžio 4, http://literaturairmenas.lt/publicistika/lionginas-pazusis-bene-labiausiai-man-rupejo-versti-klasikinelietuviu-poezija [žiūrėta 2019 02 18].

2 Renata Baltrušaitytė, „Heraklis ir Rupūžius, arba Kai mes, rinkėjai, nubusim“, Veidas.lt, 2016, spalio 7, http://www. veidas.lt/heraklis-ir-rupuzius-arba-kai-mes-rinkejai-nubusim [žiūrėta 2019 02 18].

3 Ibid.

4 „Vasaros iššūkis (2). Skaitiniai augesniems“, http://knygeles.neto.li/2017/vasaros-skaitymo-issukis-2/ [žiūrėta 2019 02 18]. Šioje svetainėje nurodomi ir minėti animaciniai filmai: The Wind in the Willows (rež. Mark Hall, Chris Taylor, 1983), A Tale of Two Toads (rež. Brian Trueman, 1989), serialas The Wind in the Willows (1–65 serijos; rež. Mark Hall, Chris Taylor, Jackie Cockle, 1983–1990).

5 Tomas Alldahl, „Pasaulinė šlovė – už antraeilį dalyką (A. A. Milno Pūkuotuko pasaulis)“, Rubinaitis, 2000. Nr. 4 (16), p. 19.

6 Kęstutis Urba, „Tradicinė, bet turininga knyga“, Rubinaitis, 2015. Nr. 4 (76), p. 39.

7 Plačiau apie tai žr. Vyda Bajarūnienė, Džiuljeta Maskuliūnienė, „Gyvūnas lietuvių ir rusų vaikų literatūroje: tradicijos ir dabartis“, Gimtasis žodis, 2011. Nr. 1 (265), p. 2–11.

8 Goda Baranauskaitė, „Kas yra distopija?“, Rubinaitis, 2017. Nr. 1 (81), p. 2–3. Čia autorė parafrazuoja šį straipsnyje nurodomą šaltinį: Children’s Literature Review, Vol. 153, ed. by Dana Ferguson, Farmington Hills: Gale, 2010, p. 110.

9 Vilius Arlauskas, „Audronius Ažubalis: Savo skaitymą vadinu vyno ragavimu“, Apžvalga, 2014, lapkričio 20, http://apzvalga.eu/audronius-azubalis-savo-skaitymavadinu-vyno-ragavimu.html [žiūrėta 2019 02 18].

10 „Vaikystė rojus yra, kol jį prisimeni“. Danguolė Šakavičiūtė atsako į Kęstučio Urbos klausimus“, Rubinaitis, 2017. Nr. 1 (81), p. 35–36.

11 Pavyzdžiui, Rita Gricienė, Jono Avyžiaus „Didžiojo Užutėkio gyventojai“ ir Keneto Greihemo „Vėjas gluosniuose“: visuomenės socialinių modelių raiška, Šiaulių universitetas, 2017, 56 p.

12 Kenneth Grahame, Vėjas gluosniuose, iš anglų kalbos vertė Aleksandra Dantaitė, Vilnius: Nieko rimto, 2011, p. 123. (Toliau cituojant šį kūrinį skliaustuose nurodomas tik puslapis.)

13 Rūta, „Kenneth Grahame „Vėjas gluosniuose“, Užšalusi jūra: tinklaraštis, 2016, birželio 15, https://uzsalusijura. wordpress.com/2016/06/15/kenneth-grahame-vejasgluosniuose/ [žiūrėta 2019 02 18].

14 Otfridas Proisleris, Mažasis vandenis, iš vokiečių kalbos vertė Jonas Kilius, Vilnius: Victoria, 1992, p. 65–69.

15 „Panas“, Antikos žodynas, Vilnius: Alma littera, 1998, p. 371.

16 Lois R. Kuznets, „Keneth Grahame and Father Nature, or Whither Blows The Wind in the Willows?“, in Children’s Literature: Annual of the Modern Division of Children’s Literature and the Children’s Literature Association, Vol. 16, 1988, p. 175–181.

17 Vita Mozūraitė, „Su keptuve prieš pasakų pasaulio blogį“, Rubinaitis, 2007. Nr. 3(43), p. 32.

18 Vitalijus Michailovskis, „Miškas: vaizdinys ir simbolika“, Šiaurės Atėnai, 2014, vasario 11, http://www.satenai. lt/2014/02/11/miskas-vaizdinys-ir-simbolika/ [žiūrėta 2019 02 25].

19 Lois R. Kuznets, op. cit.

20 Valerija Ramonaitė, „Vaizdinis (konkretusis) kūrinio sluoksnis (vaizduojamasis pasaulis)“, Literatūros mokslo įvado pagrindai, Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas, 1997, p. 21.

21 Roberto Ingpeno kalba, pasakyta jam įteikus H. Ch. Anderseno medalį (80-osioms gimimo metinėms), Rubinaitis, 2016. Nr. 3 (79), p. 28.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 1 (89)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGOS PADEDA NESKUBĖTI

Apžvalgos

KŪRYBOS PASTANGOS IR NEGALĖS (2018 m. lietuvių autorių realistinė proza)
BRAIDYMAS PO KLAMPYNES IEŠKANT ŽALTVYKSLIŲ (2018 m. lietuvių autorių pasakų ir  kitokios išmonės knygų apžvalga)
BE ĮVYKIŲ, NORS GRAŽAUS ESAMA (2018 m. poezija vaikams)

Mano vaikystės skaitymai

IR MANO NAMŲ VARTAI VISADA ATKELTI

Bibliografija

2018 M. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Žurnalo priedas „Mokiniams rekomenduojamos knygos: 1–10 klasei“. Parengė dr. Kęstutis Urba

TIEMS, KURIE KLAUSIA (arba Pratarmė jauniesiems skaitytojams)
PADĖKA
1 KLASEI
2 KLASEI
3 KLASEI
4 KLASEI
5 KLASEI
6 KLASEI
7 KLASEI
8 KLASEI
9 KLASEI
10 KLASEI
GERA KNYGA TINKAMU LAIKU (arba Pabaigos pastabos skaitytojų ugdytojams)
Atsisiųsti leidinį

Mūsų partneriai ir rėmėjai