PASAKŲ KLASIKA IR KANONAS
Šiuolaikinėje vaikų knygų leidyboje vyrauja nauji, t. y. dabar rašomi, iliustruojami ar verčiami, kūriniai. Nei katalogas Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai, nei nauji rekomenduojamų knygų sąrašai kol kas nepaskatino leidėjų atsigręžti į literatūrinį palikimą, senosios klasikos leidimus. Kad tokia peržiūra būtina, parodysime aptardami keturių žymiųjų pasakininkų knygų padėtį.
Pradėkime nuo garsiojo Charles’io Perrault (Šarlio Pero) pasakų. 2006 m. pasirodžiusios Motulės Žąsies pasakos (leidykla „Nieko rimto“), talentingai išverstos Ramutės Skučaitės ir įspūdingai iliustruotos Sigutės Ach, buvo tikras leidybos įvykis. Pirmą kartą skaitytojams pristatytos visos trys eiliuotosios Perrault pasakos ir naujai, autentiškai išverstos visos aštuonios proza parašytosios. Tačiau šiandien į tą leidinį žiūrime vos ne kaip į mokslinį, etapinį, bet vargu ar tinkamą vaikams. Vaikams reikėtų atskiros knygos be suaugusiesiems skirtų eiliuotųjų kūrinių ir galbūt net be kai kurių žiauriausių prozinių pasakų.
Prieš porą dešimtmečių šviesaus atminimo vertėjas Adomas Druktenis puikiai iš naujo išvertė visas brolių Grimmų pasakas, išėjo keturtomis Vaikų ir namų pasakų (leidykla „Alma littera“) leidinys. Turėtume tuo džiaugtis, bet… rekomenduoti vaikams skaityti visus keturis tomus, beje, ne itin patraukliai išleistus, vargu ar pagrįsta. (Net patys garsieji folkloristai buvo sudarę vaikams tinkamiausių pasakų rinkinį…) Kurios Grimmų pasakos būtiniausios šiuolaikiniams skaitytojams? Kurias iš jų laikyti kanoninėmis? Tai rimtai svarstytini, bet tikrai įveikiami klausimai.
Dar vienas Lietuvoje įsitvirtinęs vokiečių klasikas – Wilhelmas Hauffas, taip pat iš naujo išverstas Alfonso Tekoriaus. Pats Hauffas pasakas išleido trimis almanachais ir adresavo savo 12–14 metų auklėtiniams. Tikėtina, kad tokio amžiaus skaitytojus tos pasakos sudomintų ir šiandien. Tačiau ar paauglys ims į rankas puošnų ir neabejotinai reikšmingą Aušros Čapskytės iliustruotą albuminį leidinį (leidykla „Alma littera“, 2007)? Kaip daug labiau pavykusias įsivaizduočiau tris romaninio formato Hauffo pasakų knygas.
Ir pati sudėtingiausia padėtis su Hanso Christiano Anderseno pasakomis. Kelios lietuvių kartos užaugo su jo knyga Laukinės gulbės, deja, versta ne iš originalo kalbos. Šiandien knyga jau nebeatitinka ir poligrafijos standartų. Tik dalis Anderseno pasakų dabar jau išversta iš danų kalbos – atsitiktinai, dėl įvairių priežasčių ir aplinkybių. Taigi kanoninio Anderseno pasakų rinkinio, kurį galėtume rekomenduoti šiuolaikiniams vaikams, taip pat nėra. Šiuo atveju reikėtų ne tik jį sudaryti, bet ir organizuoti vertimą iš originalo kalbos. Gaila, kad Andersenas, skirtingai nei kiti minėti pasakininkai, Lietuvoje neturi ir savo leidėjo.
Taigi su garsiųjų pasakininkų kūryba Lietuvoje susiklostė paradoksali padėtis. Jie žinomi, pripažinti ir pamėgti, iš esmės puikiai išversti, bet knygų, kurias galėtume drąsiai įrašyti į rekomenduojamųjų sąrašus, neturime. Norisi tikėtis, kad turėsime.
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 3 (95)
