Visi mes – drumsti vandenys

 

Virš. dail. Paulius Uziela
Virš. dail. Paulius Uziela

Kai visiems gerai žinomas rašytojas parašo ir išleidžia knygą, kuri tarytum visiškai nebūdinga jo ligšiolinės kūrybos kontekstui (šįkart tai – kitas knygos adresatas), visada suklūsti – nuostabą kartais keičia trumpam užplūstantis skepticizmas, bet visa nugali smalsumas: tai kaipgi, ar pavyko? Ar turėsime dar vieną autorę, rašančią paaugliams? Ar tai bus knyga, kurią norėtume jiems rekomenduoti?

Tiesa, kad Ignė Zarambaitė ėmėsi rašyti paaugliams, tikrai pernelyg nenustebino. Tikėjausi, kad anksčiau ar vėliau pasirodys knyga, skirta būtent jiems. Ši jaunosios kartos autorė (g. 1988) viena iš tų, kurie kuria sistemingai, o šiuo metu aiškiai teikia prioritetą rašymui ir kalbėjimui apie kūrybą su skaitytojais kaip vienai pagrindinių savo veiklų. Kaip rašo Gintarė Adomaitytė, pristatydama Juodavandenius*, „Ignė Zarambaitė keliauja per vaikų literatūros pasaulį ramiais ir vis stiprėjančiais žingsniais“ (Gintarė Adomaitytė, „Pasakyk, kur esi, ir aš pasakysiu, kas tu“, Literatūra ir menas, Nr. 3 (3697). Prieiga internetu: https://literaturairmenas.lt/literatura/ gintare-adomaityte-pasakyk-kur-esi-ir-as-pasakysiu-kas-tu, žiūrėta 2020-08-12). Per vos daugiau nei penkmetį kartu su šia recenzuojama knyga buvo išleisti penki autorės kūriniai (Emilio laiškas, 2015; Skudurinukė, 2016; Elzė ir senojo dvaro paslaptis, 2017; Stebuklingi senelio batai, 2019, Metų knyga vaikams). Jos knygos, atrodo, pastebimos skaitytojų, o stilius gana lengvai atpažįstamas.

Naujausioje knygoje Juodavandeniai sutinkame Aną, kuri žūtbūt trokšta pasikeisti ir iš neįdomios, visų stumdomos ir pašiepiamos tapti visų mėgstama ir populiaria (deja, kaip vėliau įsitikins skaitytojas, tai dažnai reiškia ir ciniška, nedraugiška) mergina. Vaikystėje gyvenusi mažame miestelyje (jo pavadinimas niekur neminimas, bet autorė yra užsiminusi, kad kūrinį inspiravo jos gimtoji Šilutė – miestas, neatsiejamas nuo vandens), ji ir vėl čia grįžta būdama paauglė, tik šįkart pasikeitusi: „Man šešiolika, o jau antrą kartą pradedu gyvenimą iš naujo“ (p. 9). Ir pasikeitusi taip, kad vaikystės draugai jos neatpažįsta. Anos balsu (kūrinys parašytas pirmuoju asmeniu) skaitytojas ir girdi visą istoriją.

Kūrinio tekstūrą sudaro dvi plotmės. Pirmoji – detektyvinio, lyg ir mistinio pagrindo. Šį toną užduoda ir tamsus, niūrus knygos viršelis. Jau istorijos pradžioje sužinome, kad neseniai miestelyje dingo mergina vardu Deimantė ir už ją laikomos mišios. Greitai paaiškėja, kad tai susiję su pačia Ana ir dar keturiais paaugliais – Orestu, Dovile, Erniu ir Dovydu. Jie sugalvoja išvyką baidarėmis (tai bene vienintelis keliavimo būdas miestelį užliejus potvyniams) iki senos šiurpios trobelės, kurioje ketina surengti vakarėlį. Po tos nakties namo grįžo visi, išskyrus vieną, tačiau niekas, atrodo, tiksliai negali papasakoti, kas nutiko. Toliau istorija plėtojama palaipsniui, motyvuojant Anos negebėjimu sudėlioti nuoseklios to vakaro mozaikos: ji įvykių detales prisimena pamažu ir padrikai (autorė tai pateisina tuo, kad vakarėlyje neapsieita be svaigalų) ir, žinoma, jas sujungia tik istorijos pabaigoje.

pagaliau pasirodys fantastiniai elementai, apie kuriuos užsimenama ne vienoje vietoje: name rasta legendų knygelė, kurioje minimi paslaptingieji juodavandeniai; aplink vakarėlio vietą atsiradę „keisti pėdsakai, palikti itin ilgos naguotos pėdos“ (p. 61). Visa tai tarytum žada, kad istorijoje veiks ne tik žmonės. Tačiau taip nenutinka – istorija lieka realistinė, o toks žaidimas su skaitytoju atrodo gana žaviai ir tikrai neerzina. Vis dėlto juodavandeniai čia aiškiai atlieka kitą funkciją. Pasak legendos, jie „skandina žvejų laivus ir pavienius žmones. Retais atvejais jie leidžia išsigelbėti “ (p. 22) – tai nuoroda į kūrinyje svarstomą žmonių tarpusavio santykių, elgesio problematiką. Apie tai dar pakalbėsiu vėliau.

Pirmiausia svarbu paminėti, kad knyga pradedama epigrafu, – pateikiamos Jurgos Ivanauskaitės ir Vinco Mykolaičio-Putino citatos iškart skaitytojui dar kartą patvirtina (pirmoji užuomina, akivaizdu, kūrinio pavadinime), kad šioje istorijoje bus svarbi vandens semantika. Vanduo čia suprantamas kaip nuolat kintanti materija, jis ir ramus, ir siautulingas, skaidrus, tačiau ir drungnas. Jis gali nuprausti ir gali paskandinti. Ši vandens metafora konceptualizuoja kūrinyje autorės analizuojamą žmogaus prigimtį – būtent ji ir lyginama su vandeniu. Žmogaus būtis, išgyvenimai, elgesys priklauso nuo įvairiai susiklostančių aplinkybių, gyvenamosios aplinkos ir daugelio kitų dalykų. Žmogus būna visoks – kaip ir vanduo: „Vieni kaip upė, kiti kaip šaltinis, treti kaip jūra, bet visi kintantys, nes tokia mūsų prigimtis“ (p. 117). Vandens leitmotyvas ryškus visame kūrinyje, jis veikia ir kaip materija, ir kaip metafora.

Tiesa, pačiai kūrinio protagonistei vanduo asocijuojasi su neigiamais, nemaloniais gyvenimo įvykiais. Tai susiję su antrąja kūrinio plotme – vidiniais pačios Anos išgyvenimais. Be įvykių name, užlietame potvynio, skaitydami taip pat sužinome, kad prologe aprašytas skendimo momentas nėra tik veikėjos transformacijos metafora („Nuskendo tik Anika, Ana – atgimė“, p. 8), – mergina iš tikrųjų skendo. Vaikystėje ji taip pat išgyveno daug patyčių – tai labai svarbi kūrinio problematika – ir tėvų skyrybas („Mano vaikystė buvo tikras pragaras“, p. 31), dėl šių įvykių ji sunkiai tvarkosi su jausmais ir dėl to mamos liepiama lankosi pas psichologą. Dėl visko ji kaltina merginas, su kuriomis ir leidžiasi į naktinę kelionę, vadina jas „vaikystės kankintojom“ (p. 17). Istorijai rutuliojantis ne kartą kaip trumpas inkliuzas, tarsi siurrealus vaizdinys, įsiterpia skaudūs Anos praeities momentai. Štai, pavyzdžiui, epizodas iš minėtos nakties įvykių: „Ne, vandeniu bėgu link švytinčio trobelės lango. Viduje aš, tokia maža, o Deimantė ir Dovilė juokdamosi kerpa man plaukus“ (p. 23).

Čia iškart norisi pažymėti, kad autorė linkusi kai kuriuos dalykus sutirštinti, sakyčiau, pernelyg sudramatinti. Plėtodama Anos ruošimąsi gyventi tarytum antrą gyvenimą (ji netgi pasikeičia vardą ir pavardę, numeta svorio, imasi, atrodo, visų įmanomų, labai skirtingų veiklų ir t. t.), autorė pernelyg leidžiasi į melodramai būdingą raišką („Bet viskas baigta. Esu mergaitė liūdnom akim, kuri jau seniai nustojo verkus. Nebemoku“, p. 32), ir tai šiek tiek užgožia Anos, galinčios įkūnyti daugelį realių paauglių, įtikinamą vidinę psichologinę kovą. Nors, be abejo, maištas, pyktis ir dažni kraštutinumai – labai būdingos paaugliui savybės. Taip pat kiek neaišku, kodėl Ana būna su nemėgstamais žmonėmis. Ar tik dėl to, kad tik jie tokie kieti, kokia ji irgi nori būti? Ar geriau būti su nekenčiamais, negu vėl patirti patyčias? Ar tik pritapimas prie šio būrelio garantavo populiarios merginos statusą? Taip pat manęs neįtikino, jog Ana pasikeičia taip, kad niekas jos neatpažįsta (tiesa, vėliau vienintelė Dovilė pripažįsta, kad atpažino), – juk su vaikystėje pažinotais žmonėmis ji ne šiaip kur prasilenkia, o artimai bendrauja, tad sunku įsivaizduoti šį scenarijų. Tačiau apskritai, mano nuomone, Anos personažas gana psichologizuotas ir įdomus.

Gana originaliai ir brandžiai keliama žmoguje neišvengiamai slypinti blogoji, tamsioji pusė, tai itin autorę dominanti tema – juk neatsitiktinai ir knyga vadinasi ne Baltavandeniai. Zarambaitė gilinasi ne tik į socialines problemas, psichologinę paauglio raidą ir ypatybes, bet ir apskritai į žmogaus prigimtį su visais įmanomais (taigi ir ne tokiais jau maloniais) atspalviais, būdingais mums visiems – ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams, paaugliams. Visi mes turime ydų, gėdingų paslapčių. Visgi pasigedau nuoseklaus autorės iškeltos minties, kad žmogus galiausiai yra visoks, plėtojimo – atrodo, kad Dovilės ir Deimantės personažai kūrinyje vaizduojami vien neigiamai, Ana neįžvelgia juose bent ko pozityvaus.

Kūrinio pradžioje lyg ir klausiama: kada blogą poelgį (ypač dar iki galo nesubrendusio paauglio) galima pateisinti? Kada nelaimingas įvykis yra tik nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių, o kada – blogo poelgio, už kurį dera atsakyti, padarinys? Literatūriniu, naratyviniu požiūriu norėtųsi, kad šias moralines dilemas autorė būtų vienaip ar kitaip išsprendusi. Vis dėlto pirmas žingsnis žengtas – šie klausimai gali paskatinti skaitytoją paauglį bandyti patį spręsti šias sunkias moralines dilemas, o tai jau visai neblogai. Gaila tik, kad kūrinys nesuteikia akstino su juo polemizuoti.

Pažymėtina, kad labai svarbi kūrinio kompozicija. Be jau minėto epigrafo, yra ir prologas, ir epilogas, tarsi įrėminantys visą istoriją ir simbolizuojantys dvi naujas gyvenimo pradžias (beje, tą patį principą matome ir Unės Kaunaitės romane Sudie, rytojau, ir Akvilinos Cicėnaitės Niujorko respublikoje). Abiejų pirmoji pastraipa identiška, abi jas sieja bėgimo, judėjimo veiksmas. Jis kūrinio plotmėje svarbus atskleidžiant santykį su upe, kuri išryškinama epigrafe pateiktoje Ivanauskaitės citatoje ir ne kartą minima kūrinyje: žmogaus gyvenimas bėga, teka kaip ir upė, bet abu – tik į vieną pusę. Taigi istorijoje nevienaplaniškai, netiesmukai užkoduota žinia: mes negalime pakeisti to, kas įvyko, bet galime tai (o kartu ir save) priimti, pamėginti su tuo susitaikyti ir gyventi šiandienos, o ne vakarykštį gyvenimą. Šią pamoką kūrinyje išmoksta ir Ana. Epilogas svarbus ir tuo, kad itin sustiprina visame kūrinyje plėtojamos protagonistės vaikystės traumos sukeltus išgyvenimus, jos padarinius. Sprendimas taip pat netikėtas, o ar įtikinamas, palieku spręsti skaitytojams, nes jį atskleisti būtų negarbinga.

Be minėtų pagrindinių, ryškiausių istorijos linijų, svarbios ir kitos: pirmojo meilės jausmo patirtis (pažintis su vaikinu Matiejumi, kuri šioje recenzijoje neaptariama, nors užima tikrai didelę ir reikšmingą istorijos dalį, ima Aną keisti), paauglių ir tėvų santykiai, išdavystės, paauglystės kompleksų, kintančių vertybių temos. Galima teigti, jog kūrinys ir apie tai, kad mes ne visada būname vieni kitiems geri, bet tol, kol permąstome savo poelgius, kol juos analizuojame, suprantame ir gebame kritiškai įvertinti, tol gėris mumyse laimi. Taip pat liečiamos jautrios, dažnai visuomenės stigmatizuojamos temos, pavyzdžiui, intymūs paauglės merginos santykiai su tinkančiu jai į tėvus vyru ir jos atviras didžiavimasis tuo.

Kūrinys skirtas vyresniesiems, sakyčiau, 14–16 metų, paaugliams. Rasime jame ir alkoholio, ir narkotikų, ir sekso, ir tai vertintina labai teigiamai – visa tai dažno paauglio realybė, kurią įvertinti ir gali padėti literatūra. Visa, kas paminėta, neabejotinai leidžia kūrinį priskirti problemų prozai. Nors susitelkiama į vidinius protagonistės mąstymo ir išgyvenimo vaizdinius, autorei gana gerai sekasi išlaikyti išorinio veiksmo intrigą, todėl knyga galėtų patraukti ir tuos paauglius, kuriems patinka ir šiek tiek (bet tik šiek tiek) dinamiškesnio siužeto literatūra. Na ir tikrai patiks mėgstantiems mistikos, detektyvo užuomazgas. Kažkuo šis kūrinys man priminė Dainos Opolskaitės Užraktą, kuriame mistikos plotmė taip pat yra vienas pagrindinių siužeto variklių. Manyčiau, kad debiutantei paauglių literatūroje šiuo požiūriu tikrai pavyko geriau – siužeto vingiai įtraukūs, ne tokie šabloniški.

Nors išsakiau keletą kritinių pastabų bei manau, kad istoriją dar tikrai buvo galima tobulinti, vis dėlto turiu pripažinti, kad knyga lengvai skaitoma ir įtraukianti. Tekstas neklampus, nuoseklus. Tiesa, interneto platybėse aptikau keletą paauglių atsiliepimų, kad veikėjų tiesioginė kalba jiems pasirodė nenatūrali, – suprask, paaugliai jau taip nekalba. Man skaitant kūrinį šis aspektas nekliuvo, bet nenuostabu: paauglių kalba – itin dinamiškas reiškinys, per daug jau esu nutolusi nuo šios terpės, galbūt ir autorei nepavyko pasivyti?

Apibendrindama galiu pasakyti: užvertusi knygą pamaniau, jog puiku, kad Ignė Zarambaitė ėmėsi pirmo kūrinio paaugliams (nors kas ten žino, gal ne vienas jų užslėptas stalčiuje ir tiesiog dar neišvydo dienos šviesos?), nes, mano akimis, jai jis pavyko geriau už kūrinius, skirtus mažesniesiems. Čia aš radau minčių gylį, kurio kartais pritrūksta autorės kūryboje vaikams.

Ir galiausiai – ar rekomenduočiau? Taip.

_________________________________

* ZARAMBAITĖ, Ignė. Juodavandeniai; virš. dail. Paulius Uziela. – Vilnius: Nieko rimto, 2020. – 143 p. ISBN 978- 909-44-1616-3

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 3 (95)

 

Įžanginis

PASAKŲ KLASIKA IR KANONAS

Straipsniai

LIETUVOS ŽYDŲ VAIKYSTĖS PASAULIS  GRIGORIJAUS KANOVIČIAUS IR  ICCHOKO MERO KŪRYBOJE

Mano vaikystės skaitymai

„VIS DAR LAUKIU LIETUVIŠKOSIOS ASTRIDOS LINDGREN“

Sukaktys

PILKOJO DAINORĖLIO GIESMĖ VERKIANČIAME BERŽELYJE (100-osioms Pauliaus Širvio gimimo metinėms)
ŽAISMINGAS IR IŠMINTINGAS VAIKŲ ADVOKATAS, ARBA VAIKAI IR SUAUGUSIEJI GENDRUČIO MORKŪNO KŪRYBOJE (60-osioms rašytojo gimimo metinėms)

Atidžiu žvilgsniu

Pas ką grįžta Natanas ir jo vaikai?

Bibliografija

2021 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai