ŽAISMINGAS IR IŠMINTINGAS VAIKŲ ADVOKATAS, ARBA VAIKAI IR SUAUGUSIEJI GENDRUČIO MORKŪNO KŪRYBOJE (60-osioms rašytojo gimimo metinėms)

 

 

 

 

Stanislovo Vadapolo nuotr.
Stanislovo Vadapolo nuotr.

Gendrutis Morkūnas buvo pavadintas meteoru1 – ryškiai, bet trumpai švystelėjusiu mūsų vaikų literatūros padangėje. O man norėtųsi jį vadinti meteoritu. Kuo tai skiriasi? Meteorai  – dangaus kūnai, kurie tvyksteli patekę į atmosferą ir suyra nepasiekę Žemės, o meteoritai yra didesnės masės, todėl ne tik tvyksteli danguje, bet ir teškiasi į Žemę, palikdami jos paviršiuje didesnę ar mažesnę žymę. Apie įspūdingesnius meteoritus trimituoja žiniasklaida, juos tyrinėja mokslininkai ir apžiūrinėja smalsuoliai. Morkūnas, man regis, ne tik akimirką itin ryškiai tvykstelėjo, jis lietuvių vaikų literatūros žemėje paliko labai daug – tą patvirtina ne tiek knygų skaičius, kiek jų meniškumas, kitoniškumas, aktualumas. Morkūnas buvo išskirtinio talento rašytojas ir dabar prie jo vaisių, kaip tų žemėn įsirėžusių meteoritų, spiečiasi įvairaus amžiaus skaitytojai, aikčiodami ir žavėdamiesi beribe autoriaus išmone, stiliumi, žaisme, įžvalgų svoriu, jo knygas narsto ne tik literatūrologai, bet ir kalbininkai. Dauguma pripažįsta – tai reikšmingiausias XXI a. pradžios lietuvių vaikų rašytojas.

Iš profesijos būdamas fizikas, mokslų daktaras, Morkūnas gilinosi į radiaciją, bet jo pašaukimas, ko gero, buvo gebėjimas pasakoti. „Dabar manyje fizika ir lyrika sugyvena taikiai, kartais jos viena kitą net maitina“2 , – jau atradęs save kaip rašytoją kalbėjo jis. Ir nesvarbu, ką imdavosi pasakoti – apie radiacinę saugą, savus pamąstymus ar siužetines istorijas, – jį lydėjo sėkmė ir įvairūs apdovanojimai.

Šių metų rugpjūčio 4 d. Morkūnas būtų šventęs 60-ąjį gimtadienį, deja, jo nesulaukė – mirė 2009  m. gruodį, prieš pat Naujuosius. Galbūt nujausdamas savo likimą kelerius metus jis rašė kone karštligiškai, bet su atsakomybe, neužleisdamas jos didenybės kokybės vietos kiekybei. Vis dėlto rezultato kukliu nepavadinsi – beveik šimtas esė spaudoje, kurios vėliau sugulė į knygą suaugusiesiems Švęsti kosmose ir tvarte (2010), ir kone viena po kitos leidžiamos šešios ilgosios ir trumposios prozos knygos vaikams ir jaunesniesiems paaugliams: Vasara su katšuniu (2005), Grįžimo istorija (2007), Blusyno pasakojimai (2008), Velniškai karštos atostogos (2009), Iš nuomšiko gyvenimo (2010) bei po ilgesnės pertraukos pasirodžiusios Traškančios žvaigždės (2015) (dvi pastarosios – jau po autoriaus mirties).

Knygos vaikams netrukus buvo pastebėtos ir įvertintos: pirmoji pelnė Reikšmingiausio debiuto premiją, net trys kitos (Grįžimo istorija, Blusyno pasakojimai, Iš nuomšiko gyvenimo) apdovanotos Prano Mašioto premija kaip reikšmingiausios metų knygos vaikams ir paaugliams, visos pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ vaikų arba paauglių knygų penketukus. O Grįžimo istorija yra pirmoji vaikų literatūros knyga, atrinkta į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, kurį kasmet skelbia Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai. Šią knygą, beje, Kęstutis Urba linkęs matyti kaip turbūt svarbiausią autoriaus kūryboje3

Anot Urbos, „Gendrutis stebino kūrybingumu. Visos jo knygos nepanašios viena į kitą, vis kitokio žanro, nukreipiančios žvilgsnį vis kitur, verčiančios problemiškai ir atsakingai žiūrėti į šiuolaikinės vaikystės ir paauglystės pasaulį.“ Daugelį jo kūrinių vaikams būtų galima laikyti sąlygiškuoju realizmu, sumišusiu su esė žanrui būdingais samprotavimais. Tik knyga Iš nuomšiko gyvenimo ir Traškančiose žvaigždėse esantis apsakymas „Gydomųjų žuvų blizgė“ – visai realistiniai, problemų prozai priskirtini kūriniai, o Velniškai karštos atostogos turi ir siaubo literatūros bruožų.

Lina Žutautė ir Gendrutis Morkūnas. Knygų mugė. 2008 m. omos Kišūnaitės nuotr.
Lina Žutautė ir Gendrutis Morkūnas. Knygų mugė. 2008 m. omos Kišūnaitės nuotr.

Nenuostabu, kad tokio svarbaus mūsų vaikų literatūrai rašytojo kūryba aptarta ir narstyta ne vieno vaikų literatūros tyrėjo – dr. Kęstučio Urbos, dr. Loretos Jakonytės, dr. Astos Gustaitienės ir kitų. Kad ir kokiu aspektu jie kalbėjo apie Morkūno kūrybą, daugelis ją įvardija kaip išskirtinę lietuvių vaikų literatūros lauke, be to, reiškiančią ypatingą pagarbą vaikui ir, anot Jakonytės, „mažiesiems advokataujančią“4 . Būtent į tai – požiūrį į vaiką, vaiko ir suaugusiojo santykį Morkūno kūryboje – bus gilinamasi šiame straipsnyje.

Advokatauti vaikams – principinė nuostata

Viršelio dail. Lina Žutautė
Viršelio dail. Lina Žutautė

Nemažai kūrėjų turi esminę nuostatą, tezę, itin dominančią temą ar problemą, kurią kokiu nors būdu kelia daugelyje savo kūrinių. Programinė Morkūno tema, be abejo, yra vaiko ir suaugusiojo santykis. Šis santykis jo matytas kaip nelygiavertis ir labai problemiškas. „Sunkiausia žmogui, kai jis yra vaikas“, – sakoma knygoje Iš nuomšiko gyvenimo, taip griaunant paviršutinišką mitą apie vaikystę kaip besąlygiškai šviesiausią ir laimingiausią žmogaus gyvenimo tarpsnį“5 , – apibendrina Urba.

Morkūnas gina įsiklausymu ir pagarba grindžiamą vaiko ir suaugusiojo santykį. Būtent todėl jo kritika tiek kūryboje, tiek įvairiuose pasisakymuose pirmiausia ir aštriausiai nukreipta į suaugusiuosius – tuos, kurių rankose galia: „Visą laiką norėjau, kad suaugusieji suprastų, kaip šlykščiai jaučiasi vaikas, verčiamas kalbėti apie meilę, bučiuotis ir meiliai dūsauti, kai jis to nenori. Dar norėjau, kad suaugusieji suvoktų, jog vaikas yra toks pat žmogus. Bent jau aš net vaikystėje jaučiausi esąs žmogus, o ne koks „tiu tiu tiu“. Nuo tada tiesiog uoste užuodžiu, kai suaugusysis žemina vaiką. Tada man užverda kraujas.“6 Ne veltui Morkūno kūriniuose vaikai susiduria su krūva problemų, neteisybių, sunkumų, nemažą dalį jų sukuria – tyčia ar netyčia – būtent suaugusieji. Kaip? Kodėl? Nerkime į Morkūno kūrinius vaikams ir pasižiūrėkime, kokius vaiko ir suaugusiojo santykių aspektus rašytojas aktualizuoja, kaip vaizduoja vaikus ir suaugusiuosius, kokias tų santykių problemas kelia ir kokius pateikia galimus sprendimus.

Vaikų literatūra – pokyčių vieta?

Vaiko ir suaugusiojo santykis visada buvo ir yra hierarchinis, todėl literatūrologijoje svarstant šį klausimą neretai pasitelkiamas galios diskursas. Žymi rusų kilmės Oksfordo profesorė Maria Nikolajeva netgi sukūrė specialią vaikų literatūros teoriją šiam klausimui nagrinėti. Tai aetonormatyvumo teorija (angl. aetonormativity, lot. aeto – priklausomas nuo amžiaus + angl. normative – nustatantis arba nusakantis normą, standartą). Pagrindinė šios teorijos prielaida ta, kad kultūroje, taigi ir vaikų literatūroje, suaugusiojo patirtis, elgesys yra laikomi norma, o vaiko elgesys ir patirtis – kaip nukrypimas nuo normos, taigi vaikas suvokiamas kaip kitoks, kitas, marginalus. (Kalbant apie vaikus kultūroje ir literatūroje svarbu pažymėti, kad natūralūs biologiniai veiksniai čia ne itin svarbūs, juos nagrinėja kiti fiziniai ir socialiniai mokslai, tuo tarpu kultūros, literatūros tyrimų lauke svarbesni socialiniai ir kultūriniai aspektai – „kaip kultūra (ar kultūros) suvokia vaiką ir jo biologinius apribojimus, kokį pasakojimą apie tai kuria“7 , kokią žinią apie vaiko vietą, pareigas ir lūkesčius visuomenėje vaikų literatūra perduoda savo pirminiam adresatui vaikui ir galbūt kartais vaikų knygas paskaitinėjančiam suaugusiajam.)

Be abejo, vaikų literatūrai nebūtina palaikyti amžiumi paremtą hierarchiją, ji gali „vaizduoti situacijas, kai nusistovėjusios galios struktūros yra kvestionuojamos, bet nebūtinai griaunamos“8. Ir iš tiesų lengvai rastume nemažai autorių, kuriems kūryboje svarbu griauti nusistovėjusius mitus, normas arba jais žaisti, siūlyti alternatyvas. Jie advokatauja vaikams ar, remdamiesi karnavalo principu ir suteikdami pagrindiniams savo kūrinių veikėjams vaikams ypatingų galių, gebėjimų, išminties, o kartu atskleisdami suaugusiųjų ydas, klaidas, negalias, leidžia jiems pranokti suaugusiuosius, tapti herojais. Morkūnas taip pat yra vienas iš tokių autorių, kūryboje pasitelkiantis abi minėtas strategijas: tiek tiesioginėmis priemonėmis gina vaikus, tiek įgalina juos pasipriešinti ne visada teisingiems ir doriems suaugusiesiems.

Ak, tie suaugėliai, ak, tie tėvai…

Tiek tikrame gyvenime, tiek ir vaikų literatūroje suaugusieji vaidina svarbų vaidmenį. Ir nors, kaip pažymi Jonathanas Todresas ir Sarah Higinbotham, „vaikų literatūra kviečia jaunuosius skaitytojus tyrinėti išgalvotus pasaulius ir išgyventi bendraamžių nuotykius, galbūt ironiška, bet daugelyje vaikų literatūros kūrinių dominuoja suaugusieji“9 . Ne išimtis ir Morkūno knygos vaikams bei jaunesniesiems paaugliams, kuriose veikia tikrai daug suaugusiųjų – nuo tėvų ir kitų artimųjų iki kaimynų, nuo valstybės tarnautojų net iki valkatų. Rašytojas dažnai renkasi vaizduoti tokius epizodus, kur konfliktai, įtampos kyla ne tarp vaikų, bet būtent tarp vaikų ir suaugusiųjų.

Į suaugusiųjų kuriamą santykį su vaiku galima žvelgti iš įvairių perspektyvų, viena iš jų – pasitelkti Žmogaus teisių ir Vaiko teisių konvencijas, kurių turinys, mano manymu, labai artimas paties Morkūno kūryboje proteguojamam suaugusiojo ir vaiko santykiui. Šie teisės dokumentai, kuriuos yra ratifikavusios dauguma pasaulio valstybių, taip pat ir Lietuva, nubrėžia nebūtinai dabar kultūroje visuotinai gyvuojančias normas, bet pageidaujamas matyti ir įgyvendinamas kaip normatyvias vaikų ir suaugusiųjų santykių paradigmas: „Vaikų teisės sukurtos pripažįstant prigimtinę vaikų vertę ir orumą. Jos reiškia, kad vaikų poreikius ir mintis būtina priimti kaip reikšmingus. Jos teigia, kad vaikus būtina priimti tokius, kokie jie yra, suprasti jų poreikius ir bendradarbiauti su jais siekiant užtikrinti jų tieses, gerovę ir raidą.“10

Todresas ir Higinbotham savo tarpdisciplininėje studijoje Žmogaus teisės vaikų literatūroje: vaizduotė ir teisės naratyvas (Human Rights in Children’s Literature: Imagination and the Narrative of Law) išskiria tris vaikų literatūroje veikiančių suaugusių veikėjų tipus pagal jų santykį su vaikais. Tai blogi suaugusieji, mokytojai ir gynėjai bei abejingi suaugusieji11. Pažvelkime atidžiau į šias kategorijas ir kaip jos gali padėti geriau suprasti Morkūno kūrybą bei joje keliamus suaugusiųjų ir vaikų santykių klausimus.

Blogi suaugusieji – tai tyčia ar netyčia vaikų teises pažeidžiantys, jų orumą žeminantys veikėjai. Jie savanaudiškai siekia padaryti vaikams žalą. Bene ryškiausias šio tipo veikėjo pavyzdys galėtų būti Roaldo Dahlo raganos, kurių didžiausias siekis – išnaikinti pasaulyje vaikus. Morkūno knygose tokių akivaizdžiai blogų veikėjų nėra. Morkūnas – socialus rašytojas ir jam, regis, labiau rūpi niuansuotesnės problemos nei amžinoji gėrio ir blogio kova. Vis dėlto suaugusiųjų, tyčia kenkiančių vaikams, su išlygomis rastume ir jo kūryboje. Tai netgi ne konkretūs žmonės, o sistema, įgalinanti vaikus žeminančią ir engiančią praktiką, – juk knygoje Iš nuomšiko gyvenimo aprašomos vaikų nuomos kitaip nepavadinsi.

Mokytojai ir gynėjai – vaikų teises ir orumą pripažįstantys veikėjai. Iš principo jie gerbia, saugo ir gina vaikų teises, kartu su jais sprendžia bendras ar vien vaikų problemas. Be abejo, toks suaugusiųjų modus operandi minėtoje studijoje iškeliamas kaip itin vertingas ir labiausiai atitinkantis tarptautinę teisę. Panašių veikėjų Morkūno knygose nėra daug – kūrėjas retai kada pasitelkia didaktinei literatūrai būdingas opozicijas (jei nėra blogųjų veikėjų, tai ir visiškai gerų nereikia), jam labiau rūpi ne vien pagrindinių, bet ir antraeilių veikėjų kismas, moralinis augimas, juk daugeliui jo knygose suteikiama galimybė – tapti geresniems, doresniems, supratingesniems. Vis dėlto vieną itin teigiamą veikėją rasime knygoje Iš nuomšiko gyvenimo. Tai virėja Stefanija – ši geraširdė moteris nepalieka į ją besikreipiančių vaikų likimo valiai: priglaudžia, pavalgydina jaunuosius pabėgėlius ir, kiek galėdama, padeda spręsti jų bėdas.

Trečioji grupė yra abejingieji – tai į vaikų teises ir orumą neatsižvelgiantys suaugusieji. Dėl kokių nors priežasčių šie veikėjai ignoruoja (nors ir nepiktybiškai) vaikų teises ir interesus: jiems tai neįdomu, jie turi kitų rūpesčių, nesupranta to reikšmės arba apskritai, kaip pažymi Kathy G. Short, „stokoja pagarbos vaikams, nemano, kad šie geba priimti su savo gyvenimo aplinkybėmis susijusius sprendimus ar atiduoti duoklę visuomenei“12. Blogųjų ir abejingųjų išskyrimas į dvi atskiras grupes, be abejo, turi racijos, tačiau akivaizdu, kad šie du veikėjų tipai gali turėti ir sąlyčio taškų: abejingumas vaiko teisėms tam tikrais atvejais gali būti vaiko teisių pažeidimas.

Šio tipo suaugusiųjų Morkūno knygose daugiausia. Autoriaus kūryboje pirminė suaugusiųjų nuostata neretai itin aetonormatyvi: vaikas yra menkesnis, negebantis priimti net pačių paprasčiausių sprendimų ar bendrauti su suaugusiaisiais, todėl už jį viską turi nuspręsti (be abejo, net su juo nepasitarę) suaugusieji.

Viršelio dail. Lina Žutautė
Viršelio dail. Lina Žutautė

Vienas būdingiausių tokio suaugusiojo pavyzdžių – valstybės tarnautoja iš apysakos Grįžimo istorija. Ji vaizduojama kaip šalta, be išlygų besilaikanti biurokratinių įstatymų ir biurokratų sugalvotų nerašytų taisyklių, tai tikra valdžiažmogio karikatūra. Tarnautoja nemano, kad svarbu bendrauti su vaiku, nes tai neįeina į jos pareigas: „Ir tada prabilo Vilija. Pareigūnei tai buvo taip netikėta, kad iš pradžių nė nematė, kas kalba. Argi matysi tą, kuris negali nė išsižioti. Beveik visi pareigūnai įsitikinę, kad valstybės pareigūnų įstaigose vaikai neturi teisės kalbėti. Maža to, daug valstybės pareigūnų vaikų savo įstaigose nė neįsivaizduoja.“13

Itin skaudi abejingumo, vaikų teisių ir interesų nepaisymo istorija aktualizuojama knygoje Iš nuomšiko gyvenimo. Nusprendę išsiskirti, tėvai nepasidalija savo atžalos, net grobia ją vienas iš kito – ir nė vienam nešauna į galvą išklausyti tąjį, dėl kurio jie taip plėšosi. Ši istorija tokia gyva ir paveiki, kad liudija ne vieno nūdienos vaiko, atsidūrusio panašioje padėtyje, patirtį.

O teta iš knygos Velniškai karštos atostogos, sakanti, kad „vaikai – dar ne žmonės ir sužmogėja tik gerokai paaugę, gal net tik tada, kai gauna pasą“14, netgi stumia vaiką į pavojų, nes pati nesugeba ar nedrįsta imtis kokių nors veiksmų: kaimelyje pradėjus dėtis keistiems dalykams, ne pati išsiruošia ieškoti pradingusio vyro, bet išsiunčia pas ją vasarojantį sūnėną.

Morkūno vaizduojamiems suaugusiesiems neretai stinga laisvės – jie yra įsispraudę ar įsprausti į siaurus rėmus, žūtbūt laikosi visokiausių nereikšmingų ir keistų taisyklių: „Nesilaikyti tvarkaraščio yra nusikaltimas.“15 Visa tai, be abejo, sunkiai suderinama su vaikų gyvybingumu, spontaniškumu, nuotykių ir laisvės troškuliu, todėl jie nesusikalba, darosi neįmanomi iš tiesų artimi ir pagarba grįsti santykiai.

Viršelio dail. Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė
Viršelio dail. Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė

Per didelis suaugusiųjų susikaustymas neigiamai veikia tėvų ir vaikų tarpusavio ryšį. Štai kaip knygos Velniškai karštos atostogos tėvai atsisveikina su sūnumi, kurį palieka vasaroti kaime pas giminaičius: „Būk geras, – atsisveikindama pasakė mama. //  – Netinginiauk, – pridūrė tėtis.“16 Šiame atsisveikinime nėra nei šilumos, nei artumo, tik formalumas. Apskritai prie abejingųjų galėtume priskirti daugelį Morkūno kūrinių tėvų: patys turėdami įvairių bėdų, jie dažnai nesugeba įsiklausyti į vaikų poreikius. Tokie yra jau minėti Jaunučio tėvai Iš nuomšiko gyvenimo, taip pat Vilijos tėvai iš Grįžimo istorijos. Kiti tėvai, atvirkščiai, yra pernelyg rūpestingi ir nepalieka vaikams erdvės augti. Tokios yra mamos iš trumpųjų istorijų „Gydomųjų žuvų blizgės“ (kn. Traškančios žvaigždės) ir „Pašėlusiai rūpestinga mama“ (kn. Blusyno pasakojimai), abu tėvai iš knygos Velniškai karštos atostogos.

Suaugusieji neretai pašiepiami, tas tiesa, bet autorius jų neniekina ir nedemonizuoja, veikiau švelniai, su humoru pabaksnoja į jų elgesio trūkumus. O kaip kitaip? Juk šie tėvai nori savo vaikams vien gero, tik jiems trūksta nuovokos, kad užkardydami kelią vaikams patiems tyrinėti pasaulį, priimti sprendimus, nematydami savo atžalų kaip lygiaverčių, trukdo joms augti ir tobulėti.

Viršelio dail. Lina Žutautė
Viršelio dail. Lina Žutautė

Teigiama humanistinė Morkūno kūrybos pedagogika artima tam, kas apibrėžta Vaiko teisių konvencijoje, ir paremta pagarba vaikui. Suaugusysis čia matomas kaip mokytojas, pagalbininkas, o ne visa lemiantis autokratas. Minėtoje studijoje apie vaikų teises ir vaikų literatūrą pabrėžiama, kad vaikų galimybės svariai dalyvauti priimant su jais pačiais susijusius sprendimus priklauso nuo jų mentalinių gebėjimų ir brandos, bet iš principo šią teisę turi turėti visi vaikai, nesvarbu, kokio amžiaus ir brandos. Žinoma, tai nereiškia, kad vaiko balsas čia bus lemiantis, – galutinis sprendimas visada priklauso suaugusiesiems (tėvams, globėjams, valstybės institucijoms), bet svarbu, kad vaikas būtų įtrauktas į svarstymus – išklausytas ir išgirstas. Būtent tokio ryšio trokšta pirmosios Morkūno knygos vaikams pagrindinis veikėjas Bernardas. Nors berniuko tėvai įvardijami kaip demokratiški17, jis vis vien jaučiasi per mažai mylimas ir vertinamas, nes tėvai niekada jo neišklauso: „Mama turėtų jo klausytis, o ne ūkčioti. Tėtis turėtų su juo ginčytis, o ne linkčioti galva.“18

Beje, Morkūno knygose labai dãžna, kad patys atidžiausi šiaip jau kitų suaugusiųjų marginalizuojamiems vaikams būna įvairūs visuomenės atstumtieji ar jokios galios neturintys suaugusieji: virėja (Iš nuomšiko gyvenimo), valkatos (Grįžimo istorija), senukai (Velniškai karštos atostogos). Nebūtinai jie gelbsti vaikus, bet priima juos kaip lygiaverčius, vertus rimto pokalbio, išklausymo.

Ak, tie vaikai!

Kaip jau minėta, vaikų literatūra gali ne tik patvirtinti tam tikras visuomenės normas, pozicijas, pavyzdžiui, požiūrį į vaikus, bet ir jas kvestionuoti, paneigti. Didžiulis Morkūno pasitikėjimas vaikais spinduliuoja kone iš kiekvienos jo knygos – vaikai jose neretai suaugusiųjų engiami, žeminami ar nuvertinami, kartais net laikomi ne visai žmonėmis, bet tai nereiškia, kad jie bejėgiai. Atvirkščiai, tokie jie nėra – vaikai neretai tampa netgi suaugusiųjų pagalbininkais. Jų ryžtas ir poelgiai tampa akstinu suaugusiesiems keistis ir labiau vertinti vaikus.

Išskirtinis Morkūno veikėjas vaikas (tiksliau, jaunesnioji paauglė) yra Vilija iš Grįžimo istorijos – dvylika metų ji praleido nežinomoje vietoje be tėvų. Ten pateko, nes jos, vos gimusios, tėvams nelabai reikėjo, jie nemokėjo tvarkytis su atsakomybe. Ir štai praėjus šitiekai metų ji grįžta namo tvirta ir daro tai, ką Morkūno kūryboje tiesiogiai daryti ryžtasi labai nedaug vaikų, – nuo pat pradžių drįsta pasipriešinti suaugusiųjų valiai. Ir toji Vilijos drąsa ima keisti suaugusiuosius – nuo tėvų, pardavėjos iki valstybės pareigūnės: „– Ši ponia labai patyrusi. Niekas geriau už ją nežino, ko reikia vaikams. // – Ko jiems reikia, geriausiai žino patys vaikai, – paprieštaravo Vilija.“19

Linos Žutautės iliustr.
Linos Žutautės iliustr.

Iškalbinga, kad Vilija, būdama vaikas, naudojasi tomis teisėmis, kurias numato Vaiko teisių konvencija, netgi gina jas visų vaikų labui (tą liudija jos kalbėjimas daugiskaitos vardininko linksniu, čia Vilija atstovauja visiems vaikams) ir galiausiai laimi ginčą. Tiesa, ginčijamasi dėl smulkmenos – apavo spalvos, bet šis susikirtimas išeina į naudą ir veda į didesnę suaugusiųjų pagarbą vaikams.

Taigi savo kūryba Morkūnas skatina vaikus netylėti – reikšti norus, jausmus, nebijoti prieštarauti suaugusiesiems. Be abejonės, labai svarbu, kaip tai daroma: rašytojo istorijų veikėjai vaikai bendrauja pagarbiai, nekelia balso ir nesimuša. Juk neretai būtent ramus Vilijos tonas, logiškas minčių dėstymas išmuša suaugusiuosius iš vėžių ir paskatina keistis.

Itin įtaigiame apsakyme „Gydomųjų žuvų blizgė“ pasakojama apie berniuką, pakliuvusį į ligoninę. Jo mama perdėtai rūpestinga ir „visiems giriasi, kad geriau už mane žino, ko man reikia“20. Tačiau vaiko tylėjimas, paklusnumas tėvams, kitiems suaugusiesiems čia, kaip ir daugumoje kūrinių, yra suvaidintas, apsimestinis. Taip jis siekia atsiriboti nesukeldamas konfliktinės situacijos: „Moku rodyti dėkingumą. Net drėgną. Net tada, kai iš nedėkingumo norisi džiūti. Mamai labai patinka mano drėgnas dėkingumas.“21 Deja, galiausiai vaikas suvokia, kad aklas paklusnumas nieko neduoda: ramybė ir geri santykiai tėra iliuzija, tik vaikui pasipriešinus atsiranda pagarbesnio santykio galimybė. Šio apsakymo pagrindinis veikėjas, ligoninėje susipažinęs su keistu, užsispyrusiu berniuku, ir pats įgauna jėgų kartais paprieštarauti mamai. To rezultatas – lygiavertiškesnis, pagarba ir įsiklausymu grįstas santykis: „Mama mane vėl lanko. Visada klausinėja, ar ko nors nenoriu. Anksčiau be jokių klausimų žinodavo, ko man reikia. Man taip smagiau. Kiekvienam vaikui smagu, kai mamos jų klausia. Ir išgirdusios vaiką kalbant klausosi, ką jis pasakys.“22

Taigi autorius siunčia labai gerą žinią vaikams: jūs nesate silpni ir nematomi, jūs galite keisti į gera savo aplinką ir net pasaulį (aps. „Traškančios žvaigždės“).

Žinoma, galime paklausti, kiek realus tokio vaiko pavyzdys? Ar galime iš vaiko tikėtis tokios savitvardos? Vaikai Morkūno kūryboje kartais primena suaugusiuosius – jie geba kalbėti ramiai ir argumentuotai. Realybėje vaikai ir paaugliai dar tik bręsta ir po truputį mokosi suvaldyti jausmus, konstruktyviai reikšti mintis. Tai puikiai iliustruoja nugirstas anekdotas, pasakojantis, kuo vaikas skiriasi nuo suaugėlio: suaugėlis net pačią nuobodžiausią ir bukiausią paskaitą kuo pagarbiausiai išklausys iki galo, o vaikas jau pirmomis minutėmis aiškiai parodys, kad jos klausytis tiesiog neįmanoma.

Mariaus Zavadskio iliustr
Mariaus Zavadskio iliustr.

Morkūno kūriniuose į vaikus žvelgiama kiek romantizuotai, netgi mistifikuotai. Ne tik kūrinių suaugusieji kartais vaikus suvokia kaip „dar ne visai žmones“, bet ir pasakotojas vaikus linkęs atskleisti kaip kitokius, ypatingus, turinčius tokių gebėjimų ar galių, kokių neturi suaugusieji. Apysakoje Velniškai karštos atostogos pelkių ir upės nuo išorinio pasaulio apribotame kaimelyje ima dėtis nepaaiškinami dalykai. Suaugusieji nuo to visiškai atbunka, tuo tarpu vaikai išlaiko sveiką protą ir išsiaiškina keistųjų įvykių priežastį. O štai Grįžimo istorijoje kalbama apie ypatingas bangeles (galbūt galėtume jas pavadinti intuicija?), kurios padeda vaikams netoliese pajusti vienam kitą, ir tai suponuoja, kad vaikai vadovaujasi ne vien logika, patirtimi, t. y. įrankiais, kuriais naudojasi suaugusieji, bet ir kažkokiais paslaptingais, neapčiuopiamais, tik jiems prieinamais pojūčiais. Taigi vaikai Morkūno pasakojimuose kartais iš tiesų yra šiek tiek kitokie nei suaugusieji.

Bet nors kūrėjo knygose į vaikus žvelgiama su neslepiama simpatija, jie nėra idealizuojami. Kad ir vaikai yra ydingi, bene ryškiausiai atskleidžiama kalbant apie patyčias. Knygoje Iš nuomšiko gyvenimo tėvus turintieji vaikai engia vaikų namų gyventojus, o šie – silpnesnius saviškius, taip pat ir Grįžimo istorijoje naujieji Vilijos bendraklasiai ne visada jai draugiški, kartais net gana žiaurūs, nes mergaitė jiems atrodo svetima ir nejauki.

Vietoj išvadų

Morkūno kūriniai vaikams – įdomūs, netradiciški, ugdantys estetinį skonį ir teikiantys moralinius orientyrus. Tačiau vis dažniau pagaunu save galvojant, kam jie reikalingesni: vaikams ar vis dėlto mums, suaugusiesiems, kad patikėtume kasdienybės stebuklais, pasimokytume būti jautresni tiems, kurie šalia mūsų, ir įsikvėptume labiau pasitikėti vaikais. Bet turbūt užvis geriausia būtų, jei skaitytume, kalbėtumės ir augtume kartu.

____________________________

1 Kęstutis Urba, „Vaikų literatūros meteoras: atsiminimai“, in Gendrutis Morkūnas, Švęsti kosmose ir tvarte, Vilnius: VšĮ Bernardinai.lt, 2010, p. 361–365.

2 „Mebliuoti kambariai miške ir pievoje. Rašytojas, fizikos mokslų daktaras Gendrutis Morkūnas atsako į Kęstučio Urbos klausimus“, Rubinaitis, 2009, Nr. 2 (50), p. 31.

3 Kęstutis Urba, „Tarp „visai tikroviška“ ir „labai fantastiška“, Rubinaitis, 2011, Nr. 4 (60), p. 3.

4 Loreta Jakonytė, „Mama žino geriau? (Vaiko kontrolė šeimoje 1993–2012 m. premijuotose knygose)“, in Vaikų literatūra – laisvė ir kontrolė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 40.

5 Kęstutis Urba, „Kodėl Gendrutis Morkūnas? (Pasisakymas įteikus Geriausios 2010 m. vaikų ir paauglių knygos premiją)“, Rubinaitis, 2011, Nr. 2 (58), p. 1.

6 „Mebliuoti kambariai miške ir pievoje“, p. 28.

7 Alan Prout, Allison James, „A New Paradigm for the Sociology of Childhood? Provenance, Promise and Problems“, in Constructing and Reconstructing Childhood: Contemporary Issues in the Sociological Study of Childhood, London, Washington: Falmer press, 2005, p. 7.

8 Maria Nikolajeva, Power, Voice and Subjectivity in Literature for Young Readers, New York, London: Routledge, 2012, p. 9.

9 Jonathan Todres, Sarah Higinbotham, Human Rights in Children’s Literature: Imagination and the Narrative of Law, Oxford [etc.]: Oxford University Press, 2016, p. 170.

10 Ibid., p. 181.

11 Ibid., p. 171.

12 Kathy G. Short, „The Right to Participate: Children as Activist in Picture Books“, in Critical Content Analysis of Children’s and Young Adult Literature: Reframing Perspective, ed. by Holly Johnson, Janelle Mathis, Kathy G. Short, New York: Routledge, 2016, p. 138.

13 Gendrutis Morkūnas, Grįžimo istorija, Vilnius: Nieko rimto, 2007, p. 42.

14 Gendrutis Morkūnas, Velniškai karštos atostogos, Vilnius: Nieko rimto, 2009, p. 12.

15 Ibid., p. 6.

16 Ibid., p. 7.

17 Gendrutis Morkūnas, Vasara su katšuniu, Vilnius: Tyto alba, 2005, p. 20.

18 Ibid., p. 25.

19 Gendrutis Morkūnas, Grįžimo istorija, Vilnius: Nieko rimto, 2007, p. 51.

20 Gendrutis Morkūnas, Traškančios žvaigždės, Vilnius: Aštuntoji diena, 2015, p. 19.

21 Ibid., p. 21.

22 Ibid., p. 40.

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 3 (95)

 

Įžanginis

PASAKŲ KLASIKA IR KANONAS

Straipsniai

LIETUVOS ŽYDŲ VAIKYSTĖS PASAULIS  GRIGORIJAUS KANOVIČIAUS IR  ICCHOKO MERO KŪRYBOJE

Mano vaikystės skaitymai

„VIS DAR LAUKIU LIETUVIŠKOSIOS ASTRIDOS LINDGREN“

Sukaktys

PILKOJO DAINORĖLIO GIESMĖ VERKIANČIAME BERŽELYJE (100-osioms Pauliaus Širvio gimimo metinėms)

Atidžiu žvilgsniu

Pas ką grįžta Natanas ir jo vaikai?
Visi mes – drumsti vandenys

Bibliografija

2021 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai