PILKOJO DAINORĖLIO GIESMĖ VERKIANČIAME BERŽELYJE (100-osioms Pauliaus Širvio gimimo metinėms)

Pauliaus Širvio gyvenimas turėjo keletą spalvų su atspalviais: žalią žaliuojančio beržo, pilką žemės grumsto vyturėlio ir raudoną, šiandien paženklintą laikmečio, (ne)pateisinamą ir paliekamą istorijai.

Asmenybės ir kūrybos pažinimo keliais

Iki skausmo su Širviu (1920–1979) suaugo lietuviškas beržas. Jis tapo poeto sinonimu, antruoju „aš“, neatsiejamu jo gyvenimo įvaizdžiu. Tai pirmiausia sietina su suaugusiesiems skirta Širvio kūryba, nors berželio įvaizdis vaikų poezijoje turbūt paminėtas net anksčiau nei suaugusiųjų, dar 1955 m. „Genio“ Nr. 9 išspausdintame eilėraštyje „Ko verkia berželis“. Rašytojo dukra Dangė Širvytė į klausimą, kodėl tėvui toks svarbus beržas, atsakė taip: „Turbūt todėl, kad jis buvo labai paprastas. Jis labai nemėgęs prabangių dalykų, turėjo tik vieną išeiginį kostiumą ir to nenešiojo. Dažniausiai vilkėdavo jūreiviškais marškinėliais. Jis buvo tikras gamtos vaikas, mėgo neužmirštuoles, visokias paprastas gėles, o gvazdikų ir rožių nekęsdavo.“¹ Prie namų net dar ir sau patinkančių žolynėlių pasisodindavo. Vis dėlto vaikų poezijos erdvėje Širvys labiau asocijuojasi su vyturėliu. Tapatumo gijos veda į vaikystę. „Oi laukdavom pavasario! Danguje turėjom po vyturėlį ir, užvertę galvas, ginčydavomės, kuris aukščiau pakilo. Labai pavydėjom paukščiui sparnų“² , – autobiografijoje rašė Širvys. Poeto vaikystėje būta visko: ir ašarų, ir džiaugsmo, ir alkio, kurį dainomis ir pasakomis slopindavo mama. Ankstyva našlaitystė, gyvenimas pas globėjus, vaikų namuose turbūt ir buvo iš dalies tragiško likimo poeto kelio pradžia: „Ir kiek mes tikėjom pasaka. Kaip gera tikėti! Ir kaip liūdna, kai pasaka apgauna…“³ Visi Širvį prisimena kaip ypatingą žmogų, labai taurų, paprastą, atidų žmonėms. Kaip rašė Alfas Pakėnas, jis išsiskyrė „gerumu. Ir tylėjimu: su juo buvo gera tylėti.“⁴ Karas, vokiečių nelaisvė, bėgimai iš mirties stovyklų, sudėtingas pokario laikotarpis, įgyta skausminga patirtis ir išgyvenimai leido jį vadinti ir „sužeistos širdies“, ilgesio poetu. Rašytojo duktė sako prisimenanti jį dažnai liūdną⁵ . Širvys – bene vienintelis poetas, kuriam tarnavimas Raudonojoje armijoje ir poezija yra begalinio skausmo ir suvokimo, kur esi, kas esi, pasekmė. Pasak Valdemaro Kukulo, „visą pokarinį dešimtmetį poezija gyveno iš esmės bebalsė ir bežadė, nes iš jos buvo atimti pagrindų pagrindai: poetai vadavosi sumeluota tikrove, o tikrovė buvo „išprievartauta“ sufantazuotų, dirbtinai sukonstruotų pseudomokslinių teorijų“⁶. Bet talento atimti neįmanoma. Širvio gyvenimo ir kūrybos kelias buvo pasirinkimo, tikėjimo ir / ar (ne)prisitaikymo, išgyvenimų, nusivylimų pasekmė.

Širvio kūryba ir suaugusiesiems, ir vaikams negausi. Vaikams jis išleido tik vieną eilėraščių rinkinį Vyturėliai dainorėliai (1965, antras leid. 1975), į kurį sudėta dvidešimt geriausių eilėraščių. 2004 m. išleistame rinkinyje Linksmas vėjas atsisakyta trijų sovietines realijas primenančių tekstų: „Jaunų jauna daina“, „Kareivio paminklas“, „Vilniuj šventė“. Čia įdėta ir nebaigta poema „Liūnas linguoja – liūlia liūliuoja“, rašyta „Genio“ žurnalui, vėliau surasta ir pirmą kartą išspausdinta knygoje, skirtoje suaugusiems, Kol Nemunas bus… (1991). 2007 m. poemėlė išleista atskira knygele, deja, su korektūros klaidomis. Dirbdamas „Genyje“ (1958–1962), Širvys parašė ir daugiau eilėraščių vaikams, kurie nepateko į vienintelį rinkinį vaikams. Yra likę proginių, ideologiškai angažuotų, meniškai silpnesnių tekstų, tačiau kai kurie iš jų galėtų papildyti ir atskleisti išsamesnį Širvio poezijos vaikams vaizdą. Širvio eilėraščiai yra patekę ir į kai kurias kitas knygas, pavyzdžiui, rinktinę Žiemos eilėraščiai, mokyklinius vadovėlius. „Genio“ žurnalo numeriuose yra likę ir keletas apybraižų, publicistikos straipsnelių, keli apsakymai. Širvys iš rusų kalbos yra išvertęs škotų liaudies daineles „Nykštukas Vilis Vinkis“ (1964), rusų liaudies pasakas ir daineles „Katutės“ (1967), Samuilo Maršako pjesę „Katės namai“ (atskira knygute išleista 2001 m.). Širvio vertimų buvo pasirodę ir „Genio“ žurnaluose: iš rusų kalbos verstas Grigorijaus Kanovičiaus eilėraštis „Nedidukas Algirdukas“ (1955), Agnijos Barto poemėlė „Pasienio sargyba“ (1960), iš lenkų kalbos – eiliuota Jano Brzechwos „Pasaka apie karalių“ (1959) ir kt.

Šeštojo–septintojo dešimtmečių literatūros ir lūpinės armonikėlės kontekstai

Širvys mėgo groti lūpine armonikėle. Muzika ir muzikalumas, liaudies dainų intonacijos, lyrizmas, romanso žanro atspalviai tapo išskirtiniais jo kūrybos ženklais ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų poezijoje. Įgimtos talento savybės lėmė Širvio lyrinės prigimties raišką literatūroje. Pasak Vinco Aurylos, Širvys „sustiprino lyrinės vaikų poezijos kryptį, nes turėjo liaudišką lyriko talentą ir rašė dainingus, emocingus eilėraščius“⁷.

Vis dėlto vaikų poezijoje Širvys nebuvo tik lyrikas. Šalia dainingų intonacijų ir melancholiško intymumo rikiuojasi ir emocingi, didaktiniais pamokymais nuspalvinti posmai, žaismės ir mitologijos apraiškų dermė. „Poezija – visų pirma – svajonė, jausmas ir muzika, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, nuoširdus vaiko juokas ir mąstančio žmogaus sarkazmas, verksmas su ašarom ir ašaros be ašarų. Viskas, kas žmogiška. Ir visa tai poetas pats turi pajusti, išgyventi. Poeto kūryba, daugiau ar mažiau, – jo paties autobiografija“⁸ , – yra rašęs Širvys.

Vaikų literatūroje Širvio talentas formavosi šeštajame–septintajame dešimtmetyje. Tuo metu vaikams intensyviai rašė Martynas Vainilaitis, Anzelmas Matutis, Janina Degutytė, Jonas Lapašinskas, Vacys Reimeris, Justinas Marcinkevičius. Vainilaičio įtakos Širviui, matyt, būta nemažai. Abu poetai nuoširdžiai bendravo. Pasak Sofijos Vainilaitienės, jie ne tik vienas kitą lankydavo, jų tarpusavio ryšys buvo itin glaudus. Širvys yra dalyvavęs Vainilaičių vestuvėse, Vainilaitį laikė ir vadino broliu. Toks įrašas užfiksuotas Širvio dovanotoje Vainilaičiui nuotraukoje⁹ . Širvį ir Vainilaitį pirmiausia sieja lyriškas, jautrus ir intuityvus lyrinio subjekto santykis su gamta, panaši ir žaismės stilistika Vainilaičio eilėraštyje „Čingi raška“ ir Širvio „Lokių šokyje“. Iš dalies Širvys galėtų būti sietinas ir su romantiškąja Degutytės jausena. Pasak Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės, septintajame dešimtmetyje „vaikų poezijoje įvyksta reikšmingų permainų . M. Vainilaitis lieka ištikimas tradicinės struktūros vaikų eilėraščiui, bet, veikiamas vaikų poeziją apėmusio lyrizacijos proceso, šį eilėraštį, kuriame šiaip jau dominuoja epinis santykis su tikrove, praturtina intymia lyrine gaida.“¹⁰ Į tradicinės struktūros eilėraščio apibrėžtį akivaizdžiai įsikomponuoja ir Širvio poezija vaikams, tačiau apie jį, kaip tos kartos poetą, užsimenama labai nedaug. Jis tiesiog tapo bespalve tos kartos dalimi, pasak Aurylos, nors ir išryškėjęs kaip „lyrinio ir dainingo eilėraščio, savo melodika pagaunančio intymius vaiko jausmus, kūrėjas“¹¹. Tokį požiūrį, matyt, lėmė eilėraščių negausa ar bandymas likti savimi, rašyti tai, ką jauti, išgyveni, neskirstant, tai skirta vaikui ar suaugusiajam, nesiekiant įsitvirtinti vaikų literatūroje, įsiveržti į ją su novatoriškais sprendimais, kaip septintajame dešimtmetyje ryškiausiai padarė Sigitas Geda.

Iš tiesų, Širvio atėjimas į vaikų literatūrą yra labai aiškiai apibrėžtas. Gal jis niekada ir nebūtų į ją pasukęs, jei ne darbas vaikų žurnale „Genys“ arba – dar svarbiau – dukters Dangės, kuriai ir retą poetišką vardą sugalvojo jis pats, gimimas. Pasak poeto žmonos Birutės Širvienės, visa knyga Vyturėliai dainorėliai parašyta „iš ilgesio Dangei, nes tuomet jau buvome išsiskyrę. Paulius jos labai ilgėdavosi…“¹² Tą neginčytinai įrodo ir eilėraštis „Dangė“, skirtas dukrai: „Sniegulėlėm / Apsirengę, / Baltos liepos / Kelią dengia. / Į mokyklą / Dangė žengia. / Žvelgia Dangė / Į padangę. / Dangės akys – / Lyg padangė. / Nors ir speigas / Gelia, spengia, / Nors ir sniegas / Žemę dengia, – / Myli Dangė / Žemę brangią / Ir gimtų laukų / Padangę.“¹³ Tekstas labai vizualus, šviesus, lengvai pakylėtas. Akivaizdus tėviškas pasididžiavimas savo vaiku. Pasak Aldonos Ruseckaitės, „lygiai tokio lietuvių poezijoje nėra . Ir jo poezija tokia tikra, jokios veidmainystės, jokio dirbtinumo.“¹⁴ Kita vertus, Širvys vaikų literatūroje neužsiliko. Pasak Juozo Nekrošiaus, cenzūra, pasmerkdama nežiniai Širvio poemėlę „Liūnas linguoja – liūlia liūliuoja“, jį „sužlugdė kaip vaikų poetą“¹⁵. Ši poemėlė – Širvio bandymas per mitinę saviraišką aktualizuojančią prizmę pažvelgti į vaikų poeziją, atskleisti sovietmečio skaudulius – tautinės tapatybės naikinimą.

Gamtos, didaktikos žaismės ir įsitikinimų sintezė

Širvio suaugusiųjų poezijos romantiškasis, lyriškasis „aš“ liko nepakitęs ir vaikų poezijoje. Pasak Stasio Lipskio, „P. Širvio eilių muzikalumą iš dalies lėmė savotiškas folklorinis jo asmenybės pobūdis“¹⁶. Poezija vaikams nesudėtinga, tradiciškai aiški, nuspalvinta švelniu humoru. Inovatyvių atradimų nebūta, bet tai, kas sukurta, jautru, tikra, išgryninta. Į vaikų poeziją Širvys pažvelgė per gamtos, tautosakinių skaičiuočių ritmikos, liaudies dainų pasikartojimų žaismės melodiką ir ritmiką. Neatsisakyta ir būtinos didaktikos, nes tuo metu kitokio eilėraščio vaikams modelis dar nebuvo pribrendęs. Vis dėlto Širvys sugebėjo vaikų eilėraštį praturtinti smagia, užkrečiančia nuotaika ir žodžių žaismu. Eilėraštis tapo lengvu, dinamišku tekstu. Gluosnis, o kasdienėje kalboje „kačiukas“ eilėraštyje tampa gyvūnėliu kačiuku, laukiančiu pieno. Vyturėliai, geniukas, besilinksminantis vėjas, rūkas, aidas ir čia pat net „nesiprausęs ir nesiskutęs ilgaausis“ tampa skaidrios ir lengvos poezijos dalimi. Vieni gražiausių eilėraščių – patys paprasčiausi: „Lokių šokis“, „Sniego senis vėjaganis“, „Mano margasai genys“. Šalia svajingų, melancholiškų nuotaikų Širvys vaikų poezijoje geba būti žaismės pranašu: pasikartojimai sukuria ritmiško šokio įspūdį, kuris susideda tik iš kelių žodžių. Širvio poezijoje vos šeši žodžiai tampa dinamiška skaitytojo vaizduotės vizualizacija: „Lokė mokė / Paiką lokį: / – Nemauroki, / O pašoki.“¹⁷ Pasikartojimas tampa menine priemone, leidžiančia vaikus džiaugtis tęstinumo pojūčiu: „Lokė mokė / Lokių šokį, / Anei šiokį, / Anei tokį. // Mokė mokė – / Neišmokė / Ir paliko / Paiką lokį.“¹⁸ Subtilios ironijos niuansai leidžia pasidžiaugti lokio nerangumo esaties situacija ir smagiai nusišypsoti. Visas eilėraščio turinys ryškėja iš keturių žodžių: lokys, paikas, mauroja, šoka. Emocinį krūvį lemia žodis „paikas“, jis ir leidžia adresatui nusišypsoti. Širvys puikiai geba žaisti garsiniais sąskambiais: priebalsių, balsių, trumpučių žodžių dermėmis, net apskritai rečiau lietuvių kalboje vartojamomis žodžių reikšmėmis. Poetas geba kurti žaismingus žodžius (vėjaganis, lapakrėtys, rugiasėjis, sniegulėlės) ar net sudaryti žodžių junginius („šiaurys juokdarys“, „lapkritys lapakrėtys“, „rugsėjis rugiasėjis“). „Tobulas“ to laikmečio lyrinis subjektas Antanėlis (eil. „Šykštuolis“) paslepia nuo Alės saldumynus. Užmigus nakčia juos randa pelės. O visas žavesys – paprastame paaiškinime: „Nei Alytei, nei pačiam… / Nereikėjo būt šykščiam!“¹⁹ Eilėraštyje „Nesiprausęs ilgaausis“ kiškiui nepriekaištaujama, tik kelis kartus paminima, kad jis ne tik nesiprausęs, bet dar ir nesiskutęs: „Klausės, / Klausės / Ilgaausis, / Nesiprausęs, / Nesiskutęs. Dumia, mauna / Ilgaausis, / Nesiprausęs, / Nesiskutęs.“²⁰ Vis dėlto Širvio didaktika neatrodo itin tiesmuka, greičiau žaisminga, turinti paradoksalumo atspalvį.

Širvio tėviškės gamtos peizažai tikri, išjausti, išgryninti, neretai sukuriantys lyrišką nuotaiką. Pažįstamas sovietinio kaimo realizmas atsiliepia vėjo smuiko garsais suskambusiuose elektros stulpų laiduose: „Bėga baltas / Gimtas kelias / Su berželiais / Ir laidais, // Bėga girios, / Bėga žalios, / Ir darželiai / Su žiedais.“²¹ Kita vertus, Širvio vaikų poezijai netrūksta spontaniškumo, džiugesio, dinamikos. Vėjas kaip vaikas gali būti linksmas, išdykauti, čiupti skrybėlę, ją užkelti į medžio viršūnę: „Tupi mano / Skrybėlė / Aukšto ąžuolo / Viršūnėj.“²² Vėjas – šiaurys juokdarys, laipiojantis stogais ir šokančius naktį jurginus bei nasturtas nupiešiantis ant stiklo (eil. „Šiaurys juokdarys“). Širvys geba be įvardijamų spalvų, pasitelkdamas veiksmažodį sukurti itin spalvingą ir gyvą eilėraštį: jurginai ir nasturtos šoka. Eilėraštyje „Aidas“ minima vos viena pilka spalva, tačiau vaizdas iškyla nepaprastai ryškus ir emociškai įtaigus. Pakanka dviejų pasikartojančių žodžių „nieko, nieko“, įprastų garsažodžių „ū-ū“, kad sustiprėtų paslapties įspūdis: „Vakaras buvo. / Girios nuščiuvo. / Skleidėsi rūkas.  / Ir nieko, nieko / Daugiau nebuvo, / Vien tik Jonukas.  /  – Ū-ū!  – šaukė Jonukas. / – Ū-ū! – girioj sušuko.“²³ Eilėraščių peizažai labai lakoniški, tačiau potekstės kontekstai ir fantazijos erdvės ribos adresatui lieka itin atviros.

Širvio ir suaugusiųjų, ir vaikų poezijoje eilėraščių, susipynusių su karo buitimi ir heroika, būta daug. Eilėraščiuose „Kareivio paminklas“, „Jaunų jauna daina“, „Vilniuj šventė“ poetas išlieka tikras, nemeluojantis, tikintis tuo, ką tada jautė ir išgyveno. Bet tik vieninteliame eilėraštyje „Kareivio paminklas“ galime atsekti tikrąją Širvio poezijos stilistiką, nesumeluotą, jautrią ir lyriškai skausmingą.

Nebaigtoji poema „Liūnas linguoja – liūlia liūliuoja“ sudėliota iš dviejų sakmiškų eilėraščių „Vėjo smuikas“ ir „Pelkių lopšinė“. Vis dėlto šis tekstas neišsirutuliojo į nuoseklų su intriga ir kulminacija išplėtotą kūrinį. Poema nebaigta, todėl ją vertinti kaip ypatingą kūrinį nėra prasminga. Lietuviškos pelkės siaubu tampa prie visos Lietuvos geografijos nederanti rėpliojanti, urzgianti, grūmojanti meška didelėmis stiklinėmis akimis bei tvirtomis geležinėmis letenomis, grasinanti paversti pelkes juodžemiu, apakėti ir apsėti. Iš tiesų, spalvingų detalių labai daug. Kūrinio esmė – lietuviško raisto sunaikinimas. Ir eiliavimas, kad ir skambus kartais, tampa tik eiliavimu dėl eiliavimo: „Pelkės paukščių jis atstovas / Ir visų varlių žinovas: / Su šienautojais kartu, / Su grėbėjom vis ratu / Ir visiems jis tuksi „Tu.“²⁴ Panašių asociacijų būta ir „Genio“ žurnale 1970 m. Nr. 6 išspausdintame eilėraštyje „Žemkasė“. Širvys nesirinko, ką rašyti ir kaip rašyti. Meška, išgerianti visą vandenį, pelkes paverčianti juodžemiu ir tikinti mėlynų linų akelių žydėjimu, Širvio tradicinės poezijos kontekste atrodo keistai įtikinamai.

Eilėraščiai, pabirę „Geniuose“

„Genio“ žurnale Širvys išspausdino ir daugiau eilėraščių, kurie nepateko tarp dvidešimties geriausiųjų į rinkinį Vyturėliai dainorėliai. Tekstai buvo keičiami ir redaguojami, todėl nežinia, kuri ta Širvio intonacija buvo tikresnė ir tikslesnė. Neapsieita „Geniuose“ ir be tokių tekstų kaip „Pulko aras“, „Šventiškas Vilnius“, „Gimtinės kelias“ su stereotipiniais kolūkio garbinimo įvaizdžiais, „Mes – kariai tėvynės“, net poemėlėms prilygstančių tekstų „Kareivio duona“ ar „Pasienietis“. Kita vertus, paradoksalu, bet net ir angažuotais vadinami Širvio eilėraščiai turi savo estetinį stilistikos lauką: metaforų ir palyginimų grožį, paprastumo paprastai, bet be galo tiksliai išsakyti žavesį: „Krinta lapų / Plaštakėlės. / Vilnius žydi / Raudonai. / Vėliavėlės – Tartum gėlės. / Plaukia minios / Nemunais.“²⁵ O geografinė klaida tiesiog tampa žaismingo rimo dalimi, nes juk Vilniaus Neris nebūtų taip tikusi surimuoti. Širvys parašė nemažai proginių tekstų, skirtų metų laikų kaitai, Rugsėjo 1-osios šventei, vasario 23-iajai, kuri tuo metu buvo vadinama „tėvelio diena“. Aiški mintis, nesudėtingi vaizdai, išgrynintas žodis – ne vieno literatūros kritiko įvardyti Širvio poetikos bruožai. Vis dėlto keletas „Geniuose“ rastų Širvio tekstų iš tiesų atrodo verti dėmesio, žaismingi ir papildantys jo poezijos vaikams lauką: „Gandras mandras / Daro alų. / Atsisėsiu / Prie jo stalo. / Iš ąsočių, / Iš ūsočių / atsigersiu / Ligi sočiai.“26 Nepaprastai gražus tame pačiame „Genio“ numeryje išspausdintas Širvio eilėraštis „Paukščiai grįžta“. Tyloje girgžda žvaigždės. Du žodžiai, kurie tik Širvio pastangomis pakeičia tylą ir spalvas: „Baltos gulbės / Kaip lelijos / Ant sparnų žvaigždelėm lyja, / Lyg rasom / Gimtų beržų.“²⁷ Keista, kad šis eilėraštis nepateko į eilėraščių vaikams rinkinį. „Laisvo paukščio“ metafora gal šiek tiek ir primityviai, bet vis dėlto labai taikliai atspindi paties Širvio esybę: „Paukštelius / Be galo myliu,  / Laisvas paukštis / Pats esu.“²⁸ O 1954 m. „Genio“ Nr. 9 skelbtas eilėraštis „Mikas tinginys“ – smagus žąsų, debesėlių, balto smėlio ir tinginėlio Miko didaktikos junginys. Mikutis – mielas tinginukas. Neišmokta pamoka, dvejetukai, skraidantys medžio lapai… Širvys geba žaisti smagiais pamokymais, net paukščiai bara tinginį: „– Į mokyklą, tinginy, – / Raudonsnapis varo. / Girga žąsys tvenkiny, / Tinginėlį bara.“²⁹

Ir vis dėlto ne visi Širvio tekstai verti dėmesio. Į juodraščius turbūt turėtų būti nugulęs ir 1958  m. „Genio“ žurnalo Nr. 9 išspausdintas dainos tekstas „Ir vėl skambutis aidi“. Akivaizdu, kad dirbdamas „Genyje“ Širvys, kaip uolus darbuotojas, turėjo vykdyti redakcijos nurodymus. Išspausdintas tekstas absoliučiai primityvus, net logiškai nesuprantamas.

Prozos vaikams klystkeliai

Širvio proza vaikams tikrai nebuvo stipriausioji jo kūrybos dalis. „Geniuose“ buvo išspausdinta keletas publicistinių vaizdelių: „Prie kelio budi motina“ (1961), „Lenino kareivis Vytautas Putna“ (1962), „Antanas Strazdas“ (1963). Jautriausias ir gražiausias – tekstas apie mamą „Neužgesk, saulele“ (1964). Apie mamą Širvys yra jautriai atsiliepęs ir autobiografijoje: „Niekas taip nepadainuos ir nepaseks pasakų kaip motina.“³⁰ „Genyje“ buvo išspausdintas eilėraštis „Motin motinėle“ (1965), kuriame liaudies dainos intonacijomis, pasikartojimais, deminutyvais ir refrenais poetizuojamas motinėlės-saulės įvaizdis.

Apsakymai „Mūšis prie Lieponos“ (1962) ir „Kur mano tėvelis“ – duoklė laikmečiui, gal įsitikinimams, bet menine prasme tai silpni, statiški, stereotipiniai tekstai. Tematika įprasta tam metui: karo žiaurumų, kurių sūkuryje atsiduria vaikas, pasekmės. Rūstūs epiniai įvaizdžiai – rudas ir piktas šuo, kraujas, lavonai, širšynai – ir lyriškasis Širvys: „Prie jo [kareivio. – L. Ž.] galvos švelniai glaudėsi kažkokie laukinių gėlių žiedai. Atsimerkė. Priešais vis dar tebestovėjo šviesus kaip daigelis berniukas su spindinčia penkiakampe žvaigždele skylėtoj kepuraitėj. Virš jo galvos tekėjo didelė, didelė saulė. Staiga saulė ėmė greitai, greitai leistis…“³¹ Skausmingesnis, jautresnis apsakymas „Kur mano tėvelis“, išspausdintas „Žvaigždutės“ žurnale (1974). Mažos mergaitės klausimai apie tėvelį karo išvargintus suaugusiuosius verčia meluoti pasakant, kad kitas karys ir esąs jos tėtis. Deja, tokio melo pasekmės skaudžios. Tragiška lemtis ištinka ir naująjį tėtį. Minėti Širvio apsakymai labiau koncentruoti į epinę ir tiesmuką karo žiaurumų patirtį, o ne į skausmingą vaiko psichologijos gelmę.

Vienintelė literatūrinė pasaka „Žibuoklė“ (1966) – poetiška rusų liaudies pasakos „Snieguolė“ modernizacija. Vieną vėlų vakarą tyliai tyliai, tarsi per sapną, į senelių duris pasibeldžia Šiaurinis. Jis atneša dukrelę „mėlynom dangaus akim, pilnais sniegulėlių plaukais“³² ir įspėja nesodinti dukrelės prie židinio, neguldyti ant karštos krosnies ir neleisti į pavasario saulę. Rusų liaudies pasakoje sau dukrelę vaikų neturintys seneliai nusilipdo iš sniego. Taip atgijusi mergaitė tampa Snieguole, o Širvio pasakoje trapi kaip gėlelė mergaitė pavadinama Žibuokle. Ir viename, ir kitame tekste abi herojės turi bijoti ugnies ir saulės. Skirtumas tas, kad Snieguolė – pasyvi veikėja, atėjus pavasariui ji liūdi, slepiasi nuo saulės, nenoriai išeina pažaisti, vaikų įkalbėta, šoka per laužą ir visiems laikams ištirpsta. Širvio Žibuoklė – energingesnė. Atėjus pavasariui nenustygsta vietoje ir veržiasi „į saulę, į pavasarį, tarytum plaštakė į žiburio ugnelę“³³. Pradingusią Žibuoklę po kiek laiko randa eigulio dukrelė girioje: „– Taip, aš esu Žibuoklė, – atsakė gėlė. – Pavasario nuotaka. Kai mane pūgos užpustys, aš eisiu su juo aukštojon sniego pilin, vėl pūgoj lakstysiu, senelius aplankysiu ir vėl su Pavasariu žydėsiu.“³⁴ Kūrybingai pasinaudodamas rusų liaudies pasakos motyvais Širvys sukuria nepaprastai skaidrų, lyriniais intarpais išplėtotą tekstą. Tekančios, melodingos kalbos įspūdį kuria gausūs deminutyvai, dainiškos intonacijos, atėjusios iš lyriškosios Širvio poezijos suaugusiesiems.

Kas buvo Paulius Širvys vaikų poezijoje? Ar tik praeivis?

­­­­­­­­­­­__________________________________

¹ Dangės Širvytės nuotrauka. Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus Fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė, interneto prieiga: http://maironiomuziejus. lt/lt/idomus-eksponatai/danges-sirvytes-nuotrauka-854 [žiūrėta 2020-02-20].

² Paulius Širvys, „Autobiografija“, Metai su Pauliumi. Atsiminimai apie Paulių Širvį, sudarytojas Alfas Pakėnas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 262.

3 Ibid., p. 263.

⁴ Jolanta Kažemėkaitytė, „Papildė atsiminimų apie Paulių Širvį skrynią“, interneto prieiga: http://www.lzdraugija. lt/2018/11/papilde-atsiminimu-apie-pauliu-sirvi-skrynia/ [žiūrėta 2020-07-17].

⁵ „Iki šiol jo pasiilgstu. Pokalbis su poeto dukra Dange Širvyte“, Metai su Pauliumi. Atsiminimai apie Paulių Širvį, p. 311.

⁶ Valdemaras Kukulas, Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013, p. 122.

⁷ Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 186.

8 „Dūkštų Ąžuolyne Plūkių dienos šventėje bus skaitomos P. Širvio eilės“, interneto prieiga: http:// alkas. lt/2013/04/26/117639/ [žiūrėta 2020-02-24].

⁹ Iš straipsnio autorės pokalbio su Sofija Vainilaitiene 2020-05-20.

¹⁰ Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „Lietuvių vaikų eilėraščio bruožai“, Lietuvių poezija vaikams: raidos tendencijos, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2008, p. 43.

¹¹ Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 186.

12 „Paulius – artimas ir tolstantis. Pokalbis su poeto Pauliaus Širvio žmona Birute Širviene“, Metai su Pauliumi. Atsiminimai apie Paulių Širvį, p. 308.

¹³ Paulius Širvys, Vyturėliai dainorėliai, Vilnius: Vaga, 1975, p. 20.

14 Mindaugas Jackevičius, „Tragiško likimo poetas naktimis negesindavo šviesos“, interneto prieiga: https://www. delfi.lt/news/daily/lithuania/tragisko-likimo-poetasnaktimis-negesindavo-sviesos.d?id=73317542 [žiūrėta 2020-02-20].

¹⁵ Juozas Nekrošius, „Išbridęs iš rasoto birželio“, Metai su Paulium. Atsiminimai apie Paulių Širvį, p. 91.

¹⁶ Stasys Lipskis, Spindėjo beržas tolumoj…, Vilnius: Žuvėdra, p. 181.

¹⁷ Paulius Širvys, Vyturėliai dainorėliai, p. 22.

¹⁸ Ibid.

¹⁹ Ibid., p. 6.

²⁰ Ibid., p. 9.

²¹ Ibid., p. 4.

²² Ibid., p. 8.

²³ Ibid., p. 10.

²⁴ Paulius Širvys, Linksmas vėjas, Vilnius: Žara, 2004, p. 27.

²⁵ Paulius Širvys, „Šventiškas Vilnius“, Genys, 1954, Nr. 11, p. 2.

²⁶ Paulius Širvys, „Balų alus“, Genys, Nr. 6, p. 6.

²⁷ Paulius Širvys, „Paukščiai grįžta“, Genys, 1970, Nr. 6, p. 7.

²⁸ Ibid.

²⁹ Paulius Širvys, „Mikas tinginys“, Genys, 1970, Nr. 6, p. 8.

³⁰ Paulius Širvys, „Autobiografija“, Metai su Pauliumi. Atsiminimai apie Paulių Širvį, p. 262.

³¹ Paulius Širvys, „Mūšis prie Lieponos“, Genys, 1962, Nr. 2, p. 5.

³² Paulius Širvys, „Žibuoklė“, Genys, 1966, Nr. 4, p. 12. 33 Ibid. 34 Ibid., p. 13.

³³ Ibid.

³⁴ Ibid., p. 13.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 3 (95)