„VIS DAR LAUKIU LIETUVIŠKOSIOS ASTRIDOS LINDGREN“

– Gerbiama Elena, papasakokite, kokioje šeimoje užaugote. Kas Jūsų tėvai, seneliai?

– Mano tėvai – Antanas ir Monika Mieldažiai. Mūsų šeimos šaknys Suvalkijoje. Galėčiau pakartoti filosofo Antano Maceinos mintį, kad apylinkė, kurioje jis gimė ir augo, turbūt buvo lietuviškiausias Lietuvos kampelis, nes, būdamas toli nuo didesnių miestų ir svetimų sienų, nebuvo paveiktas nei lenkų, nei rusų, nei vokiečių kalbos ar kultūros. Filosofas pamini būtent tas vietas, iš kurių buvo kilę mano seneliai ir proseneliai, kur ir mūsų šeimos eita į bažnyčią, į mokyklą, važiuota į atlaidus, į turgų: Prienai, Šilavotas, Veiveriai, Plutiškės, Skriaudžiai… Mano mamos tėviškė netoli Plutiškių, Linmargio kaime. Mama sakydavo, kad senelio protėviai buvo pabėgę iš baudžiavos, miške išdeginę žemės plotą ir pasėję linų margą, todėl ir kaimas vadinosi Linmargis. Gal tai tik gražus padavimas, kas žino…

Mama daug pasakodavo apie savo tėvus, senelius, žinojo giminės istoriją. Gaila, kad būdama maža ne viską įsiminiau. Kai paklausėte apie senelius, susimąsčiau. Mamos tėtis, mano senelis Jonas Naginionis, buvo Prano Mašioto „gadynės“ žmogus. Gimęs ir miręs beveik tais pačiais kaip Mašiotas metais. Jo mama buvo kilusi iš šviesuolių Bulotų giminės, kurioje užaugo ir advokatų, ir žurnalistų, ir mano prosenelės brolis, nepriklausomos Lietuvos kariuomenės generolas, veterinarijos gydytojas Jonas Bulota, kurio sūnus Kęstutis buvo pirmasis Lietuvos olimpietis, 1941 m. suimtas NKVD ir žuvęs lageryje Uralo šiaurėje. Senelis labai vertino raštą, norėjo, kad visi devyni vaikai, kaip jis sakydavo, neliktų akli. Prisimenu šimtametę trobą, atvežtą iš gatvinio kaimo ir pastatytą po Stolypino žemės reformos XX a. pradžioje. Jos planas buvo visai toks pat kaip Mašioto gimtosios trobos, aprašytos autobiografinėje knygoje Ir aš mažas buvau. Po trobos „balkiais“ buvo slepiami lietuviški elementoriai, iš kurių daraktorius mokė vyriausią mamos seserį ir brolį. Vienas iš elementorių buvo daug kartų leistas ir naudotas spaudos draudimo laikotarpiu kunigo Motiejaus Brunzos Lamentorius lietuviškas dėl mažų vaikų. Šio elementoriaus autorius senelio vaikystės metais kunigavo Plutiškių bažnyčioje ir palaidotas bažnytkaimio kapinėse. Mama ypač didžiuodavosi tėviškės sodu: senelis bendraudavo su Plutiškių kunigais ir iš jų gaudavo rečiausių veislių obelų, kriaušių. Sode, per kurį tekėjo Vabalkšnė, buvo šimtai vaismedžių. Tačiau atėjo kolchozų laikai (mano tėvai niekada nevartojo žodžio „kolūkis“), senelių tvarte padarė kiaulides, o kiaules paleido į sodą… Paskui melioracija Vabalkšnę pavertė apgriuvusiais krantais grioviu. Ir nieko neliko… Gerai, kad senelis viso to jau nematė.

Senelė Elena Zieniūtė, kilusi iš Šilavoto, buvo dainininkė, pasakų sekėja, puiki audėja, tuos gebėjimus paveldėjusi iš savo močiutės ar promočiutės. Turiu per visas negandas išsaugotą dar propropro… močiutės išaustą nuostabiai ploną ir gražią lininę staltiesę, kuriai jau kokie du šimtai metų, saugau ją kaip šeimos relikviją.

Nuo Plutiškių kilę ir tėčio tėvai. Tėčio tėtis Kazys Mieldažys, būdamas dar visai jaunas, išvyko į JAV, dirbo Klivlande metalo fabrike. Klivlande gimė ir mano tėtis Antanas. Dėl to gimimo vietos įrašo pase jis vėliau labai daug kartų kentėjo. Senelis, užsidirbęs pinigų, grįžo į Lietuvą ir netoli gimtųjų vietų Pentupių kaime nusipirko žemės, pasistatė gražius namus. Tėtis, dar būdamas paauglys, pasodino didelį sodą, kurį, kai grįžome iš Sibiro, dar radome, tik labai apleistą. Močiutė, tėčio mama Joana Dabulevičiūtė, buvo eigulio dukra, šviesi moteris, tačiau ji mirė jauna. Baigiantis karui ir grįžus sovietams, namuose įsteigė mokyklą, o senelį ir tėtį išvežė į lagerius. Senelis po pusės metų lageryje mirė, o tėtis per stebuklą išliko gyvas ir grįžo namo (tai jau būtų ilga istorija, todėl nepasakosiu). Sukūrė šeimą, gimė mano brolis Romualdas, o 1948 m. tėvai pabėgo iš namų, nes kažkas pranešė, kad atvažiuoja jų išvežti. Vėliau gimiau aš. O 1951 m. vežimo mūsų šeimai nepavyko išvengti – vieną spalio naktį apsupo sodybą, kurioje tėvai buvo prisiglaudę, ir visus susodino į „polutorkę“… Mudu su broliu ir dabar pašnekame, kad nelaimingas buvo tas Pentupių kaimas – vos ne kas antra šeima atsidūrė tremtyje, nors nebuvo nei labai stambūs ūkininkai, nei kokie nors veikėjai.

Kai pagalvoju apie savo tėvus, suprantu, kokia brangi jiems buvo žemė, kiek daug jie dėl jos paaukojo, kentėjo. Ypač tėtis. Žemė jam buvo viskas. O kaip mokėjo ją dirbti! Ir dabar matau jo nepaprastai tvirtas rankas, laikančias plūgo rankenas… Mūsų žemėje neaugo piktžolės, nes tėtis mokėjo ją įdirbti. Tačiau viskas buvo atimta, suminta, suniokota… Gal todėl tėvai nenorėjo, kad mudu su broliu liktume kaime, siekė mus išmokslinti… Tačiau aš vis tiek esu kaimo vaikas, moku visus žemės ūkio darbus.

– Kokie Jūsų ankstyvosios vaikystės įspūdžiai, prisiminimai?

– Pirmieji prisiminimai – jau iš Sibiro, nes Lietuvos neprisiminiau – buvau dar labai maža. Ta ankstyvoji vaikystė – lyg sapnas, kartais sunku atskirti, ką pats matei, prisimeni, o ką pasakojo tėvai. Kai kurie vaizdai labai ryškūs. Štai brolis laiko mane už rankos ir einame mudu Ust-jamkos krantu, ant kurio stovėjo tremtinių barakai, o vanduo taip gražiai raibuliuoja prieš saulę. Taip tikrai buvo. Dar matau sušalusią bandelę ir net jaučiu jos kvapą. Tėtis, pakišęs ją po rūbais, parvežė iš taigos, kur dirbo ir gavo kaip maisto davinį. Tačiau jos nesuvalgė, o parvežė mums, vaikams. Parduotuvėje bandelių nebuvo. O kitas vaizdas jau iš sapno, kuris man dažnai kartodavosi: už upės yra tas didžiulis mamos tėviškės sodas, matau dideles, baltai žydinčias obelis. Tikrai Sibire nemačiau obelų, matyt, tas įsivaizdavimas atėjo iš mamos pasakojimų.

– „Vaikystė prabėgo Sibiro tremtyje“, – esate rašiusi. Bet tas trumpas sakinys neabejotinai slepia didelę patirtį ir daug prisiminimų. Kokia buvo sibirinė vaikystė? Kokia tenykštė erdvės, laiko ribų ir pan. patirtis? Kokie kultūriniai dalykai iškyla atmintyje – ką ten, vaikas būdama, skaitėte, kokius žaidimus žaidėte, kokių žaislų turėjote?

– Vaikystė, prabėgusi Sibire, buvo tokia pati kaip ir daugelio tą pačią lemtį patyrusių lietuviukų. Tomsko srities šiaurė – tai ne Laptevų jūra, tačiau vargo užteko. Iš Tomsko baržomis Obe plukdė į šiaurę iki Narymo (jame kažkada tremtyje gyveno Stalinas), paskui perkėlė į kitą baržą, su kuria vos visų nepaskandino girti upeiviai, ir atplukdė iki Karanako, paskui jaučiais per taigą nuvežė į Ust-jamo kaimą, kuris po revoliucijos buvo įkurtas rusų tremtinių tarp baisių neišbrendamų pelkių ir bekraščių miškų. Vasarą per uodus už kelių žingsnių negalėdavai pažinti žmogaus. Šis kaimas aprašomas rusų rašytojo Vladimiro Kolychalovo romane Dikije pobegi. Skaityti buvo įdomu, bet prisiminti – nelabai.

Į vieną baraką sugrūdo daugybę tremtinių šeimų, su mažais vaikais (aš buvau pati mažiausia), su ligoniais. Šeimai davė po vieną gultą – „narus“. Gale mūsų „narų“ gulėjo jaunas vaikinas, visiškai paralyžiuotas, senutė motina jau nepajėgė jo prižiūrėti. Per mus visus lipo utėlės, moterys nešdavo drabužius į šaltį, jos sušaldavo ir tada tuos gyvius iškratydavo. Ir taip kasdien. Kažkokiu būdu mama gaudavo iš vietinių rusų stiklinę pieno. Aš gerdavau, o brolis irgi prašydavo… Bet mes turėjome tėtį! Jis kažkur nupirko ir pėsčias per sniegus ir šaltį parsivedė telyčią, o ją išmainė į karvutę, kuri duodavo du litrus pieno! Dar geriau pasijutome, kai tėtis iš komendanto pavasarį gavo leidimą statytis namą. Ir pastatė jį savo rankomis grįžęs po sunkaus darbo taigoje. Mūsų šeima pirmoji paliko baraką ir persikėlė gyventi į namelį, kuriame buvo vienas kambarėlis ir virtuvė, o vietoj langų – dar tik paklodės. Tas namelis stovi man akyse ir dabar. Valdžia prie namelio atmatavo penkiolika arų miško kirtavietės. Mama išrovė kelmus, eglaites ir sukasė. Misijos „Sibiras ‘15“ dalyvių sukurtame filme vėl pamačiau tą žemę: stovi kažkuris iš jaunuolių mūsų darže, žydintys gauromečiai aukštesni už jį, filmuoja kaimynų Kudirkų namelį, vienintelį išlikusį kaimui persikėlus į kitą vietą, ir pasakoja, kad čia buvo lietuvių tremtinių gyventa. Tikrai ten mes gyvenome, kasėme žemę, auginome bulves. Dar nėjau į mokyklą, o jau padėdavau jas sodinti ir kasti. Mudu su broliu pasidarydavome meškeres ir žuvaudavome upėje. Tėtis buvo labai stiprus, įvykdydavo miško kirtimo ir vežimo normas, todėl duonai užteko. Daugiau ko nors pirkti ir negalėjome, nes kaimo parduotuvėje nieko nebuvo. Prisimenu tuščias lentynas ir pardavėjas, sukančias rudą vyniojamąjį popierių į gražią tūtą. Labai norėjau ir aš išmokti taip daryti. Į tą popierių kažko įpildavo. Geriausiai prisimenu saldainius „bombonkes“, kurių mama nupirkdavo, ir mes saldindavome arbatą, nes cukraus nedažnai būdavo. Kartais tą popierių sukarpydavau, susiūdavau ir pasidarydavau piešimo sąsiuvinį, kuriame piešdavau tėvų parūpintais spalvotais pieštukais.

Iš pradžių tremtiniams buvo draudžiama išeiti iš kaimo, kas mėnesį atvykdavo komendantas ir visi, net maži vaikai, turėdavome „atsižymėti“. Paskui pasidarė laisviau, ypač po Stalino mirties. Žiemą su rogėmis ar pėsčiomis suaugusieji pasiekdavo didesnius kaimus, rajono centrą už penkiasdešimties kilometrų. Tėvai stengėsi mus, vaikus, pradžiuginti tuo, ką buvo galima gauti. Prisimenu, turėjau nedidelę guminę lėlytę ir du lokius, baltąjį ir rudąjį. Nepaguldžiusi lėlytės negalėdavau užmigti, o lokius slėpdavau, kad nematyčiau, nes naktį jų bijodavau. Bijodavau ir lokių iš paveikslo, kuriuo mama buvo papuošusi mūsų bakūžėlę. Tik po daugelio metų sužinojau, kad tai buvo rusų dailininko Ivano Šiškino paveikslo „Rytas miške“ reprodukcija. Jau daug kokybiškesnę nusipirkau būdama Maskvoje ir Tretjakovo galerijoje apžiūrėjusi patį originalą. Turiu šią reprodukciją kaip mūsų bakūžės atminimą.

Žaislų pasidarydavome ir patys su broliu: iš degtukų dėžučių viršutinės dalies darydavome karvutes – plona fanera gerai skildavo, pirštais iš jos išlaužydavome kojas ir net ragus. Iš pušinės pliauskos skaldydavome balanas ir meistraudavome lėktuvus, panašius į aitvarus. Labai patikdavo žaisti su mamos siuvamosios mašinos dangčiu – vyniodavau siūlą ant dangčio kabliukų ir vaizduodavausi, kad siuvu. Ta iš Lietuvos atsivežta siuvamoji mašina mus visus gelbėjo – mama pasiūdavo drabužių ir mums, vaikams, ir tėčiui, ir sau. Vasarą mergaitės žaisdavome „klasę“. Turėjome ir kramtomosios gumos – kedrų sakų. O koks stebuklas buvo, kai tėvai nupirko vaikišką servizą. Deja, jį turėjau labai trumpai: persikėlėm į Tomską, nebuvo kur padėti daiktų, todėl sudėjome juos į sandėliuką, kuriame kažkas iš lietuvių laikė kiaulę, o ši vieną kartą ištrūko iš gardo ir sutrypė visus mūsų maišus su daiktais. Žuvo ir mano gražusis servizas. Vėliau daugiau žaislų lyg ir neturėjau – buvau didelė. Be to, mama labai anksti, dar prieš mokyklą, mane pradėjo mokyti siūti ir siuvinėti, paskui adyti kojines ir megzti. Gal todėl šie darbai man patiko visą gyvenimą. Ir dabar mėgstu siūti, megzti. Dar prisimenu išskirtinį įvykį: visi dirbantieji privalėjo pirkti obligacijas, viena mums tekusi obligacija laimėjo kažkiek pinigų, ir tėtis nupirko patefoną bei plokštelių. Klausydavomės muzikos ne tik mes, bet ir kaimynai.

Nei mokykloje, nei kaime bibliotekos nebuvo. Knygų nebuvo iš kur gauti. Iš toliau tėvai rusiškų knygų kažkodėl neparveždavo. Gal nematė reikalo. Bet lietuviškos knygos, dar prieškarinių lietuviškų žurnalų „Žiburėlis“ ir „Žvaigždutė“ komplektai keliaudavo per kaimą. Gerai prisimenu brolių Grimmų pasakų knygą, kurią mums skaitė mama. Žiemos vakarais susėsdavome visi trys prie krosnies (tėtis dirbdavo toli taigoje ir grįždavo retai), nuo šalčio poškėdavo namelio sienos, o mes klausydavomės mamos pasakų. Jų mama mokėjo daug. Pasakodavo ir pačios jaunystėje skaitytas istorijas apie laukinius žmones, svetimus kraštus, apie kitus dalykus, apie Lietuvą. Deklamuodavo Maironio, Antano Baranausko, Mato Grigonio, Vinco Vitkausko, Vytės Nemunėlio ir kitų prieškario poetų eilėraščius, mokydavo vaikiškų maldų. Dalį tų kūrinių po daugelio metų radau rinktinėje Lietuvių vaikų poezija. Kai kuriuos tada išmoktus eilėraščius, maldas prisimenu ir dabar. Pati nuostabiausia man buvo brolių Grimmų pasaka „Erškėtrožė“, ji taip stipriai įstrigo į atmintį, kad atsidūrė ketvirtos klasės Šaltinyje.

– Rašote ir taip: „Kiek kartų jie [tėvai. – Dž. M.] kūrėsi iš naujo, tiek mokyklų ir man teko pakeisti.“ Kur jau grįžę į Lietuvą gyvenote, kur mokėtės? Ką Jums, vaikui, paauglei, reiškė tas kilnojimasis iš vienos vietos į kitą, ar tada numanėte to priežastis?

– Mokyklą lankyti pradėjau dar Ust-jame, ten mokiausi pirmoje klasėje. Mokytojas, buvęs frontininkas, nesveikos širdies, labai bijojo naujo karo, jam per pamokas dažnai būdavo bloga, mes, mokiniai, sėdėdavome ir laukdavome, kada jis pakels galvą nuo stalo. Po metų jis mirė. Antrą klasę jau lankiau Tomske. Mamos sveikata neatlaikė žiemos šalčių, ji sunkiai susirgo bronchine astma, nuolat duso. Buvau pirmokė, kai mačiau ją beveik mirštančią. Gelbėjo tėtis – papirko rajono daktarus, ir šie parašė pažymą, kad mamai reikia keisti klimatą. Leido išvažiuoti iš tų pelkių, bet į Lietuvą – ne. Tomske buvo pažįstamų lietuvių, ten ir nuplaukėme Obe laivu. Mokytoja pasodino mane į vieną suolą su latviuke Nadia. Jos mama, matyt, buvo baigusi mokslus, ar tik ne dėstytojavo kažkurioje Tomsko aukštojoje mokykloje. Pas Nadią pirmą kartą pamačiau įdomių pažintinių žaidimų, nemažai knygų. Kas vasarą jos kažkodėl važiuodavo į Maskvą ir visko parsiveždavo. Mudu su broliu tėvai jau galėjo nuvesti į Botanikos sodą, Zoologijos muziejų. Kaip ten buvo gražu! O kokie didžiuliai mamuto griaučiai gulėjo vienoje salėje! Ir koks baisus buvo rudasis lokys, atsistojęs ant užpakalinių kojų! Iki šiol matau akyse. Tomske pirmą kartą buvau lėlių teatre. Įspūdis – nenusakomas.

Pagaliau mus „paleido“, bet į Lietuvą neturėjome teisės grįžti. Tačiau tėvai grįžo ir penketą metų gyveno nelegaliai. Lankiau trečią ir ketvirtą klasę iš tėvų atimtuose namuose, o mes gyvenome bulvinėje, kurią tėtis išpirko iš kolchozo ir suremontavo. Tik daug vėliau toje pačioje sodyboje pasistatė namelį. Iš pradžių sunku buvo mokytis lietuvių kalbos rašybos, bet greitai perpratau. Kiti dalykai sekėsi puikiai. Baigusi pradžios mokyklą, pradėjau lankyti Plutiškių vidurinę. Klampodavau ir per purvą, ir per sniegą keturis kilometrus, bet vis tiek labai laukdavau mokslo metų – dienas skaičiuodavau. Labai šviesiai atsimenu šią kaimo mokyklą. Tikrai buvo puikių mokytojų, mokiusių vaikus ne blogiau kaip miesto mokyklose. Džiaugiuosi, kad ši mokykla, tik dabar jau gimnazija, Plutiškėse veikia ir šiandien, kad ji yra visos apylinkės kultūros židinys.

Prasidėjo melioracijos vajus. Mačiau, kaip melioratoriai iškirto mūsų žydintį vyšnyną ir sudegino. Tėvai, matyt, nenorėjo matyti visų tų griovimų, todėl paliko kaimą ir persikėlė gyventi į Marijampolę (tuomet dar Kapsuką). Be to, ir mama jau nepajėgė dirbti kaime. Kai po kurio laiko užvažiavome į buvusios sodybos vietą, radome tik buldozeriu sustumtus lazdynų krūmus ir į šulinį sumestus mokyklinius suolus. Tada mačiau tėtį verkiantį. Marijampolės Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje (dabar Rygiškių Jono gimnazija) mokiausi dešimtoje ir vienuoliktoje klasėje. Mokytis sekėsi labai gerai, nors buvau atėjusi iš kaimo mokyklos. Labai patiko fizika, chemija, matematika ir rašyti lietuvių literatūros temas. Man gyvenimas palengvėjo, nes nereikėjo dirbti sunkių kaimo darbų, ypač ravėti runkelių, kas buvo privaloma. Todėl, paruošusi pamokas, skaičiau, skaičiau, skaičiau… Per naktis.

– Pasirinkite vieną vaikystės, paauglystės ar jaunystės nuotrauką ir papasakokite, kas joje vaizduojama, kodėl ji Jums svarbi, įsimintina.

– Man pati brangiausia nuotrauka – stovime keturi tremtiniukai ant ilgo suolo, už nugaros balta paklodė. Žiema (nes tik žiemą kartą per metus atvažiuodavo į kaimą fotografas), visi mes apauti veltiniais, storomis flanelinėmis kelnėmis. Geriausia mano draugė Zuikytė Danutė ir aš aprengtos pačiomis gražiausiomis kartūno suknutėmis (tik tokio audinio mamos gavo ir pasiuvo), o mano brolis Romukas ir kaimynas Levukas Dobila – iš pilkos flanelės pasiūtais „kostiumais“ (juos irgi siuvo mano mama). Šiandien iš visų keturių esame tik du – mudu su broliu. Tą nuotrauką padidinau ir įrėminau kaip brangų vaikystės atsiminimą.

– Mintimis nusikelkite į vieną iš savo vaikystės švenčių – gimtadienį arba Velykas, Kalėdas. Kaip jas švęsdavote Lietuvoje ir tremtyje?

– Gimtadienių mes niekada nešvęsdavome. Suvalkijoje buvo tradicija švęsti vardadienius. Mūsų šeimoje visada švęsdavome Antanines – tėčio vardadienį, bet tik grįžę į Lietuvą. Visada paslapčia nupindavome jam ąžuolo lapų vainiką, papuošdavome bijūnais, erškėtrožių žiedais ir pakabindavome ant durų. Rytą tėtis mus pavaišindavo saldainiais. Kalėdos ir Velykos mūsų šeimoje buvo švenčiamos visada. Jeigu turėdavo miltų, mama iškepdavo sausainių, kvepiančių anyžiais. Grįžęs iš taigos tėtis liedavo lajines žvakutes: šovinio gilze išsukdavo bulvėje skylę, dėdavo storą siūlą, pildavo lajų ir palaikydavo prie lauko durų. Lajus greitai sustengdavo, bulvę supjaustydavo ir turėdavome nedidelių baltų žvakučių. Jas rišdavo ant eglutės šakučių ir Kūčių vakarą uždegdavo. Buvo tradicija kasmet nupirkti po keletą eglutės žaislų, taip jų susikaupė visai nemažai. Juos labai saugodavome. Parsivežėme ir į Lietuvą ir kabindavome ant eglutės. O Velykoms mama pataupydavo kiaušinių, kad galėtume numarginti margučių. Anksti išmokau juos skutinėti, margučius skutinėju ir dabar, turiu jų nemažai surinkusi. Dar prisimenu, kaip su mama eidavome į gegužinius giedojimus – susirinkdavo visos lietuvės. Sibire bažnyčios nebuvo, o grįžę į Lietuvą visada per Kalėdas ir Velykas eidavome į bažnyčią. Į bažnyčią mama vesdavo mus beveik kiekvieną sekmadienį. Niekas mokykloje mūsų už tai nebarė.

– Ką skaitėte mokykliniais metais? Gal buvo rašytojų, knygų, kurios stipriai paveikė, formavo? Kokios yra mylimos Jūsų vaikystės knygos, herojai? Ar, Jūsų manymu, tos knygos dar aktualios šiandien?

– Labai gerai prisimenu pirmąją perskaitytą grožinę knygą – Aleksandro Puškino Pasaką apie carą Saltaną, žinoma, rusų kalba. Ir dabar akyse stovi ryškios iliustracijos. Gavau ją Tomske antroje klasėje iš klasės draugės ir skaičiau iki vidurnakčio, kol perskaičiau, nes buvo beveik šviesu kaip dieną. Kažkodėl mokykloje pradinukai dar nebuvo skatinami skaityti, jie nebuvo leidžiami į mokyklos biblioteką. Tik grįžusi į Lietuvą atradau knygų pasaulį, nes pradinių klasių mokytojas duodavo knygų iš savo spintos. O paskui išėjau į Plutiškių vidurinę ir tapau kaimo bibliotekos skaitytoja. Didžiausia nelaimė man būdavo, kai rasdavau užrakintą biblioteką. Skaitydavau net eidama keliu. Namie kartais slėpdavau knygą po vadovėliu, kad mama nesiųstų prie triūsos, ir skaitydavau. Išskirti negalėčiau nė vienos knygos – man jos visos patikdavo. Patikdavo knygos apie gamtą, keliones, vaikų išdaigas. Prisimenu, didelį įspūdį padarė Ernesto Thompsono Setono knyga Rolfas giriose (kaip gerai, kad „Alma littera“ išleido jos naują leidimą), Edmundo Niziurskio Padaužų knyga. Mano vaikystės metais dar nebuvo išverstų Astridos Lindgren, kitų šiandien populiarių vaikų rašytojų knygų. Mama norėjo, kad nepamirštume rusų kalbos, todėl Lietuvoje nupirkdavo knygų rusų kalba, išsaugojau rusų rašytojų apsakymus vaikams. Rusų autorius skaitau originalo kalba, turiu visus Sergejaus Jesenino, Marinos Cvetajevos, Anos Achmatovos raštus rusų kalba, šiuos poetus labai mėgstu. Nors grįžę iš Sibiro sunkiai gyvenome, bet tėvai prenumeruodavo vaikams, ir ne tik jiems, skirtų to meto leidinių: „Lietuvos pionierių“, „Genį“, „Moksleivį“, „Mokslą ir gyvenimą“, vėliau – „Jaunimo gretas“.

Negaliu pasakyti, ar mano kartos skaitytos knygos aktualios šiandien. Manau, kad kiekviena karta turi savo literatūrą, kiną, teatrą, dailę… Mano vaikaičiams jau sunku suprasti Bronės Buivydaitės Auksinio batelio problemas. Tačiau turbūt yra kūrinių, kurie niekada nesensta.

Rodos, jau seniai seniai parašyta knyga, o vėl leidžiama ir skaitoma. Jeigu kalbėsime apie vaikų literatūrą, tai pirmiausia prie tokių priskirčiau Astridos Lindgren, Tove’s Jansson, Marios Gripe’s, Lewiso Carrollio, Marko Twaino kūrybą. Lietuvių autorių knygų turinio požiūriu nenorėčiau išskirti nė vieno, aš vis dar laukiu lietuviškosios Astridos Lindgren. O kalbos požiūriu Kazio Borutos Baltaragio malūnas, Aldonos Liobytės pasakos, Vytautės Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką ir kiti jos kūriniai, manau, perfrazuojant Vaižgantą, yra deimančiukai.

– Ar deklamuodavote eilėraščius atmintinai? Gal dar ką mokate iš vaikystės ir jaunystės?

– Iš ankstyvosios vaikystės moku eilėraščių rusų kalba. Daug eilėraščių buvo programinių vidurinėje mokykloje, visus juos prisimenu. Labai patiko poezija, pirmosios pačios nusipirktos knygos – poezijos. Todėl turiu nemažą lietuvių poezijos biblioteką. Kaip ir daugeliui mano kartos jaunimo, patiko Pauliaus Širvio, Justino Marcinkevičiaus poezija. Studijų metais Vilniaus universitete vieną semestrą turėjau leidimą skaityti vadinamuosiuose specfonduose. Čia radau Bernardą Brazdžionį, Kazį Bradūną, Henriką Radauską ir kitus išeivijos poetus, apie kuriuos nieko negirdėjome mokydamiesi. Mokykloje įvairiomis progomis reikėdavo deklamuoti eilėraščius, bet man tai buvo didžiausia kančia – labai jaudindavausi. O pačiai sau skaityti poeziją ir šiandien labai gera. Gana dažnai skaitau ir moku atmintinai daug Pauliaus Širvio, Justino Marcinkevičiaus, Kazio Bradūno, Jono Strielkūno eilėraščių. O iš vaikų poezijos mano meilė atiduota Ramutės Skučaitės knygai Laiškas sekmadieniui, Violetos Palčinskaitės Sapnų taškuotai sraigei ir Česlovo Navakausko Burbulų lietui. Dar labai patinka Juozo Erlicko Bilietas iš dangaus, o jo Aš moku augti, nors ir vertinga knyga, išleista visai nevykusiai. Labai mėgstu poeziją – ir suaugusiųjų, ir vaikų. Prisipažinsiu, net labiau negu prozą.

– Studijavote ir lituanistiką, ir žurnalistiką? O ar vaikų literatūrą Jums teko studijuoti kaip studijų dalyką?

– Baigdama mokyklą svajojau apie žurnalistikos studijas, bet protingi žmonės perspėjo, kad niekas buvusios tremtinės į žurnalistiką nepriims. Kad pasirinkau lituanistiką, daug įtakos turėjo ir mano lietuvių kalbos mokytojos: Plutiškių vidurinėje lietuvių kalbos mokė nuostabi mokytoja Marija Naginionytė-Spietinienė. Iki šiol prisimenu jos diktuotus sakinius, jos ramų balsą, jos deklamuotus eilėraščius. O dešimtoje–vienuoliktoje klasėje, mokydamasi Marijampolės Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje, turėjau labai griežtą, reiklią, bet teisingą mokytoją Juzefą Jakelaitienę. Iš tiesų ji mus jau stengėsi vesti į rimtas literatūros studijas. Pradėjau skaityti kritinę literatūrą – pirmoji knyga buvo Vandos Zaborskaitės Eilėraščio menas. Ir nuo to laiko domiuosi literatūros kritika. Ypač patinka profesorės Viktorijos Daujotytės knygos, visas jas ne tik perskaičiau, bet ir turiu. Žurnalistiką baigiau jau po lituanistikos studijų. Tuo metu dirbau Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje ir buvau atsakinga už švietimo, spaudos, radijo ir televizijos bei bibliotekininkystės sritis. Norėjau daugiau sužinoti apie tai, ką kažkada svajojau mokytis, todėl ir įstojau į žurnalistiką.

Vaikų literatūros kursą universitete mums dėstė profesorius Vincas Auryla. Neilgai, tik vieną semestrą. Turiu prisipažinti, kad rimtos vaikų literatūros studijos prasidėjo vėliau, dirbant Pedagogikos mokslinio tyrimo institute, kai reikėjo sudarinėti programas, rašyti vadovėlius. Galiu sakyti, kad nuo 1978 m., kai atėjau dirbti į šį institutą, antrą kartą tapau vaiku: perskaičiau visą lietuvių ir verstinę vaikų literatūrą, atsigriebiau net už Sibiro laiką. Vaikų literatūra man labai svarbi ne tik todėl, kad rašau vadovėlius pradinukams. Ji man tiesiog labai labai patinka. Pailsiu jau ne kartą skaitydama Erico Knighto Lesė grįžta arba Astridos Lindgren Mes Varnų saloje, Jules’io Verne’o Kapitono Granto vaikus (neseniai šią knygą skaitė vyriausias anūkas Jurgis, ir mudu aptarinėjome herojų nuotykius telefonu). Tokių kūrinių yra ir daugiau. Ir dar esu labai dėkinga Lietuvos IBBY organizacijai, ypač Romai Kišūnaitei, kuri surengė daugybę pažintinių ekskursijų į rašytojų gimtines. Apvažiavome Švediją, Suomiją, Vokietiją, Šveicariją, Daniją, Olandiją, Austriją, kaimynes Latviją, Estiją… Labai norėjau pamatyti ir pamačiau Selmos Lagerlöf, Astridos Lindgren, Hanso Christiano Anderseno ir kitų rašytojų gimtines. Prie Keturių kantonų ežero pamačiau tik vaizduotėje gyvenusį Maironio sukurtą vaizdą, parką, po kurį vaikščiodavo mūsų poetas, vilą, kurioje ilsėdavosi… Tos ekskursijos – irgi studijos: prisilieti prie kūrėjo vaikystės, prie jo gimtinės, kūrybos erdvės, nusilenki jo kapui… Tarsi susitinki su skaitytų kūrinių herojais, jie atgyja, sušvinta ryškiomis spalvomis, nustebina. Kelionė į Švediją, į Astridos Lindgren parką, mane taip paveikė, kad nenurimau, kol sūnus ten nenuvežė savo vaikų.

– Kaip atsitiko, kad vėliau pasirinkote tyrinėti lietuvių kalbos ugdymo pradinėje mokykloje sritį?

– Prisipažinsiu, kad į šią sritį atėjau verčiama aplinkybių. Baigiant lituanistiką mus tris studentus iš kurso kvietė dirbti į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą. Akademikas Kazys Ulvydas norėjo, kad dar pasimokyčiau matematikos ir dirbčiau tuomet dar naujoje matematinės lingvistikos srityje. Bet kai sutvarkiau visus dokumentus, tuometis instituto partinės organizacijos sekretorius pasikvietė mane ir pasakė: „Esi buožės vaikas. O buožių vaikai, kai aš parvažiuoju į tėviškę, man po langais antitarybines dainas dainuoja.“ Pacitavau tiksliai, nes šių žodžių niekada neužmiršau. Į mokslinį darbą užsidarė visi keliai. Po to dirbau minėtoje Enciklopedijų redakcijoje, bet ir iš ten buvau atleista, kai vyriausiasis redaktorius sužinojo apie mano praeitį. Likau be darbo. Ir tada netikėtas skambutis iš Pedagogikos instituto. Kiek žinau, mane rekomendavo buvęs dėstytojas, diplominio darbo vadovas profesorius Arnoldas Piročkinas, o prieš instituto partinę valdžią užtarė akademikas Zigmas Zinkevičius. Šiame institute dirbo ir daugiau buvusių tremtinių ar valdžiai neįtikusių žmonių: buvusi politinė kalinė, poetė Stasė Dzeniuškaitė, garsus pedagogikos mokslininkas profesorius Jonas Laužikas, literatūrologė, iš Vilniaus universiteto aršių sovietininkų pašalinta daktarė Meilė Lukšienė ir kiti. Patekau į Pradinio ugdymo sektorių, kuriam vadovavo Laimutė Jakubauskienė. Greitai supratau, kad ji didelė Lietuvos patriotė, kad jai visai nekliūva mano praeitis. Ir dabar esu jai už tai dėkinga ir skolinga. Atmosfera sektoriuje buvo puiki. Iš pradžių galvojau, kad lietuvių kalbos mokslo pradinukams gal ir nereikia. Paskui pamačiau, kad kuriant programas, rašant vadovėlius būtina išmanyti kalbos teoriją, pažinti literatūrą. Jakubauskienė pakvietė rašyti eksperimentinį elementorių šešiamečiams. Labai pravertė fonetikos, fonologijos mokslų kursai, kuriuos universitete skaitė, manyčiau, tarptautinio lygio mokslininkas Aleksas Girdenis. Taip po truputį atsirado lietuvių kalbos pradinėje mokykloje tyrinėjimai. Patiko. Instituto vadovybė siuntė į aspirantūrą Vilniaus universitete. Deja, ten pasakė, kad priimti negali, kodėl – nepaaiškino. Disertaciją iš gimtosios kalbos metodikos apgyniau Maskvoje. Kai atgavus Nepriklausomybę galėjau pereiti dirbti į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, likau pedagogikoje.

– Kiek mokykla, mokytojas, vadovėlis svarbūs ugdant žmogų kaip skaitytoją? Kokių klaidų mokytojams, vadovėlių autoriams reikėtų vengti?

– Svarbūs visi. Dar nepaminėjote šeimos. Mokykloje galima sudaryti puikią skaitytojus ugdančią aplinką. Taip pat ir klasėje. Apie tai esu nemažai rašiusi. O turtinga kiekvienos mokyklos biblioteka turėtų būti valstybės rūpestis. Deja…

Geras vadovėlis, kaip ir geras mokytojas, labai svarbus. Jie abu vaiką, jaunuolį skatina matyti pasaulį plačiau, dalijasi žiniomis, patirtimi, kviečia kalbėtis, diskutuoti, kelia klausimus ir priima skirtingas nuomones, neteisia, leidžia eksperimentuoti, nebijoti, smalsauti, nesiūlo vieno vienintelio atsakymo, bet ragina patį mokinį kurti, interpretuoti ir argumentuoti savo pasirinkimą, nuomonę. Ypač norėčiau pabrėžti kūrybiškumo ugdymą, gebėjimą kelti, formuluoti klausimus ir priimti autentiškus sprendimus, nes rasti informacijos, sužinoti faktus šiandien labai lengva – informacijos šaltinių begalė. Ir dar manau, kad vadovėliai ir mokytojai turėtų padėti mokiniui labiau gaudytis šiame pasaulyje ir ugdyti norą bei gebėjimą jungti prasmes, o aukštesniosiose klasėse, universitete – sritis. Iš čia visi atradimai ir išradimai.

Klaidos? Labai sunku apie tai kalbėti. Sovietiniais metais ir vadovėliuose, ir pamokose neapsieita be faktų iškraipymo, istorijos pagražinimo – to buvo reikalaujama. Pradinėse klasėse kartais buvo galima kai kurių temų visai neliesti… Tačiau dabar norėtųsi tiesos, nes gyvename demokratinėje valstybėje. Man skauda dėl kai kurių rašytojų. Vienas pavyzdys – Kostas Kubilinskas. Jo eiliuotų pasakų, mano manymu, niekas dar nepralenkė, o dėl autoriaus asmenybės, jo išdavystės daug kas mano, kad šį vardą visiškai reikia užmiršti. Ir į Amerikos lietuviukams rašomus vadovėlius negaliu įdėti Kubilinsko pasakų. O juk vaikams galima paaiškinti, pasakyti tiesą – jie protingi, suprastų. Mokytojai piktinasi dėl dalykinių klaidų vadovėliuose. Jie teisūs – jų negali būti. Turbūt klysta mokytojai versdami mokinius skaityti knygas, kurios jiems nepatinka. Be to, labai svarbu, kad rekomenduojamas knygas perskaitytų ir pats mokytojas. Svarbios ir programos. Labai abejoju, ar penktokui, šeštokui įdomi mūsų senoji literatūra – iki jos reikia užaugti. O vadovėlių autoriai taip pat klysta manydami, kad tai, kas jiems įdomu, gražu, bus įdomu ir mokiniams. Tos klaidos turbūt neišvengia nė vienas vadovėlio autorius.

– Esate žinoma Lietuvoje pradinių klasių lietuvių kalbos vadovėlių autorė. Pradėjote sovietmečiu ir dirbate šiame bare iki šiol. Turite kuo ir pasigirti – Naujasis šaltinis antrai klasei 2011 m. Frankfurto knygų mugėje pelnė Geriausio Europos vadovėlio bronzos medalį. Ar pritariate teiginiui, kad elementorius – pirmoji gyvenimo mokykla? Ar savo vaikystės elementorių prisimenate?

– Tų apdovanojimų buvo ir daugiau. Keletas Švietimo ministerijos, JAV lietuvių fondo, už juos gautas valstybinis apdovanojimas…

Manau, kad šiandien elementorius tikrai ne pirmoji gyvenimo mokykla. Gal niekada ja ir nebuvo, nes buvo senelių ir mamų pasakos, šeimos bendravimas. Elementorius padeda tiems vaikams, kuriems sunku išmokti skaityti, ir, žinoma, teikia pirmąsias elementarias kalbos žinias. Mano vaikystės elementorius – Bukvarj. Jį gerai atsimenu. Matau greta vienas kito Lenino ir Stalino portretus per visą puslapį, rusiukai viena ranka daužo Stalino atvaizdą, o kita glosto Lenino portretą. Nors Stalino kultas jau buvo panaikintas, bet mūsų Sibiro užkampio mokykloje dar buvo seni vadovėliai.

Nejaučiu gėdos dėl sovietiniais metais rašytų vadovėlių. Visi supratome, jog privalomi sovietinių švenčių puslapiai būtini, kad pereitume cenzūros vartus. Toms temoms skirti kūriniai būdavo patys silpniausi (tokia yra užsakomosios poezijos ypatybė), jiems mažiausiai buvo skiriama dėmesio ir per pamokas. Laimutė Jakubauskienė, su kuria ir buvo parašyti tie vadovėliai, puikiai apgindavo juos dėl kitų priekaištų, pavyzdžiui, ji nedėdavo ateistinių kūrinių, nes sakydavo, kad pradinukams ši tema dar per sunki. Tačiau vaikai jau pradinėse klasėse skaitydavo apie Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbį ir didžiuodavosi šiais lietuviais.

– Simboliški, prasmingi Jūsų ir kartu su Vida Plentaite parašytų vadovėlių pavadinimai: Šaltinis, Šaltinėlis, Naujasis šaltinis… Kaip jiems atsirenkate literatūros tekstus? Be kurio autoriaus, kūrinio neįsivaizduojate pirmų–ketvirtų klasių lektūros?

– Pirmos klasės mokytojo knygos įžangoje paaiškinau, kodėl taip pavadinau elementorių, – lėmė lietuvių tautosakos kūrinių gausa. Juk tautosaka – kalbos lobių šaltinis. Nereikėjo to pavadinimo Naujasis šaltinis, bet tuomet Švietimo ministerija reikalavo atnaujinti pavadinimą. Atsirenkant tekstus teko perskaityti tūkstančius puslapių, pažinti visą vaikų literatūrą, jos kritiką. Čia mums, autorėms, labai padėjo vaikų literatūros tyrėjų darbai, „Rubinaičio“ straipsniai, ypač kasmetinės naujausios literatūros apžvalgos. Nevardysiu pavardžių, nes bijau ko nors nepaminėti, o visi svarbūs. Neįkainojama literatūros atrankos mokytoja rašant pirmuosius vadovėlius buvo visų jų aptarimuose dalyvaudavusi daktarė Meilė Lukšienė. Ji nepaprastai reikliai vertindavo kiekvieną kūrinį. Pirmokų–ketvirtokų lektūros neįsivaizdavome be tautosakos: pasakų, sakmių, padavimų, dainų, mįslių, be geros lyrikos ir žaismo poezijos (primityvių siužetinių eilėraščių neturėtų būti) ir įdomios prozos, tiek lietuvių, tiek ir užsienio autorių. Pavardžių negalėčiau išskirti – labai atsakinga. Tačiau jau rašant paskutinę vadovėlių laidą atsirado kliūtis – leidykla prašė nedėti kūrinių, kurių autoriai reikalaudavo didesnio honoraro. Taip atsirado suvaržymai. Manau, kad juos patiria ir naujausių vadovėlių autoriai. Šią problemą reikėtų kaip nors išspręsti, nes vadovėliai gali likti be geriausių kūrinių, suprastėti literatūros kokybės požiūriu.

– Rašote ir vadovėlius pradinukams užsienio lietuviukams – Lenkijos, Amerikos. Kaip pasukote šia linkme, kokių vadovėlių yra išėję?

– Lenkų šešiamečiams su bendraautore Onute Verbyliene vadovėlį Du gaideliai jau ir pamiršau – seniai rašytas. Rašyti vadovėlius Amerikos lietuviams, o tiksliau – Čikagos lituanistinei mokyklai, pakvietė buvusi jos direktorė Laima Apanavičienė. Ji sakė, kad atliko apklausą Lietuvoje, kas galėtų parašyti tokį vadovėlį. Apanavičienė vadovauja šiam projektui, rūpinasi lėšomis, leidyba ir kitais reikalais. Jau išėję trys vadovėlių komplektai: Aš – pirmokas, Aš – antrokas ir Mes – trečiokai. Dabar rašau Mes – ketvirtokai. Kiekvieną vadovėlį sudaro daugkartinio naudojimo spalvota knyga, du pratybų sąsiuviniai ir mokytojo knyga. Taigi darbo daug.

– Emigracija – dabar dažnai svarstoma tema. Ar įmanoma išlaikyti lietuvybę gyvenant užsienyje?

– Įmanoma, jeigu tėvai, vaikai nori, mato to prasmę. Manau, kad tai identifikavimosi klausimas. Prievarta nieko nepasieksi. Labai verta apie tai paskaityti filosofo Antano Maceinos mintis.

– Papasakokite apie savo šeimą. Kokias knygas skaitėte augindami savo vaikus? Ar knygos, jų skaitymas lėmė jų ateitį?

– Po poros metų su vyru Broniumi švęsime auksinį jubiliejų. Jis – statybų specialistas, vadovavęs didelių objektų montažui dar sovietiniais metais, gyvenamųjų namų statybai. Kai tėtis – statybininkas, galėjo dukra, būsima dailininkė, paišyti ant sienų – tėtis vėl nudažydavo. Pasakysiu atvirai, kad tai, ką padariau, daug lėmė vyro pagalba, materialinis rūpinimasis ir moralinis palaikymas. Kai atgavę Nepriklausomybę kūrėme naujas programas, rašėme vadovėlius, beveik nebūdavau namie.

Knygų vaikams namie buvo daug – tuomet dar įstengėme nupirkti. Labai patiko eiliuotos Kosto Kubilinsko pasakos, Juozo Erlicko eilėraščiai (ypač sūnui), Astridos Lindgren knygos. Žodžiu, kas ir visiems vaikams. Dukra Marija nuo pat mažens lankė vaikų dailės mokyklas, o sūnus Antanas konstruodavo kompiuterius ir su tėvu savaitgaliais važiuodavo į turgelį Antakalnio gale pirkti detalių. Vaikai mokėsi Vilniaus 9-ojoje vidurinėje mokykloje ir turėjo puikius mokytojus. Ypač pasisekė sūnui: lietuvių kalbos mokytoja Violeta Tapinienė, manau, buvo pati geriausia Lietuvoje, taip pat ir fizikas Antanas Basijokas. Manau, kad vaikų ateitį lėmė ne tik skaitytos knygos, bet ir mokytojai, kultūrinė aplinka, protingas jų norų tenkinimas. Jie turėjo laisvę rinktis. Dabar dukra – Vilniaus dailės akademijos docentė, Grafikos katedros vedėja, Senato pirmininkė. Dalyvauja tarptautinėse parodose, skaito pranešimus konferencijose, tobulinasi įvairiuose kursuose. Kur tik ji nebuvo! Europoje, Amerikoje, Japonijoje, Kinijoje, Australijoje… Be to, mano manymu, labai gera pedagogė, pilna idėjų ir kūrybinių sumanymų, kartais man visai netikėtų. O sūnus kuria kompiuterines programas, programuoja, daug keliauja, mėgsta dviratį ir buriavimą. Jau nemažai metų finansuoja vieną iš vaikų literatūros premijų.

– Kas šiandien svarbiausia mums ir mūsų vaikams? Kokią paskutinę knygą skaitėte, aptarėte su anūkais?

– Labai sunkus klausimas. Atsakysiu „iš savo varpinės“. Ramybė. Kad niekad nepasikartotų okupacija, tremtys, žmonių sukeltos nelaimės, kad ant mūsų, žmonių, nesupyktų gamta…

Vaikai gyvena ne su mumis, matomės nelabai dažnai. Svečiuodamiesi anūkai visada turi po kokią nors knygą arba pasiima iš mano bibliotekos. Dažniausiai knygą būnu skaičiusi, todėl pasikalbame apie ją. Bet natūralu, kad mūsų skoniai jau nesutampa. Pavyzdžiui, man labai patinka Astridos Lindgren Emilis, o vaikaičiams – Haris Poteris. Vyriausias vaikaitis Jurgis jau daugiausia skaito anglų kalba, jaunesnysis Vilius šiuo metu mėgsta taip pat angliškas komiksų knygas, o jauniausiam Adomui dabar patinka plėšikas Hocenplocas. Be kompiuterinių žaidimų irgi neapsieinama.

– Kokios šiuolaikinės lietuvių vaikų literatūros ir apskritai vaikų kultūros tendencijos džiugina, o gal kas kelia nerimą ir yra abejotina?

– Man džiugu, kad į lietuvių vaikų literatūrą ateina tiek daug naujų autorių. Su malonumu skaitau Tomo Dirgėlos, Renatos Šerelytės, Jurgos Baltrukonytės, Rebekos Unos, Urtės Uliūnės, Neringos Vaitkutės, Daivos  Čepauskaitės, Ilonos Ežerinytės ir kitų autorių knygas. Kelia nerimą vaikiškų knygų kainos – ne visi tėvai įstengia jas įpirkti, o ir bibliotekose ne visada pavyksta gauti. Manau, jog valstybė turėtų pagelbėti vaikų knygų leidybai, kad jos nebūtų tokios brangios. Žinoma, yra įvairūs fondai, kai ką remia Kultūros ministerija, bet tai tik išimtys. Mano manymu, trūksta gero, valstybės finansuojamo literatūrinio žurnalo vaikams, kuris būtų dar ir puikiai iliustruotas, ugdytų vaikus visapusiškai ir būtų prieinamas kiekvienai šeimai.

– Kurį vaikų literatūros kūrinį reikia būti perskaičiusiam kiekvienam lietuviui (čia turimas galvoje ir lietuvių vaikų literatūros kanonas)?

– Nežinau. Daug yra puikių kūrinių. Vienai kartai tinka vieni, kitai – kiti. Tik Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ ir Maironio „Lietuva brangi“ skamba visais laikais ir nesensta.

– Labai ačiū už tokį išsamų ir įdomų interviu. Gražių, prasmingų jubiliejinių ir visų ateinančių metų!

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 3 (95)