AR TAPS „STIRNIUKAS“ KANONU?

Maždaug prieš metus keletas rūpestingų pagrindinės mokyklos lituanistų, susipažinę su naujų programų projektais, timptelėjo mane už rankovės: „Gal žinote, kur gauti Juliaus Kaupo „Stirniuką“? Gal žinote, kas tai yra?“

Tą kūrinį galima rasti 1997 m. Čikagoje išleistuose Juliaus Kaupo Raštuose. Dar apsakymas buvo išspausdintas „Žiburėlyje“ (1943, Nr. 11–12). Meniniu požiūriu labiau nei kuklus, iliustratyvus, nors ir patriotiniais motyvais grįstas tekstas turėtų tapti literatūrinio ugdymo naujiena. Nesidomintįjį vaikų literatūra ir jos šiuolaikiniais skaitytojais toks tekstas gal ir galėjo suintriguoti…

Bet ne naujųjų mokyklinės lituanistikos programų link suksime kalbą. Įsiminė tos programos vadovų samprotavimai, kad mokykloje turi būti pateikiamas literatūros kanonas. Jeigu susitartume, kad vaikų ir paauglių literatūrą reikia laikyti visaverte literatūra, tai koks jos kanonas? Ar mes jį turime? Ar kūrinio kanonizavimą gali lemti vieno žmogaus nuomonė? Turbūt ne. Mat pati kanono sąvoka žodynuose apibrėžiama kaip visuotinai priimti, pripažinti dalykai, reiškiniai, kaip norma, kaip brandžiausi pavyzdžiai, privalomai žinotini dalykai. Kanonas formuojasi ilgai.

Pastangą nustatyti, ką galėtume laikyti lietuvių vaikų ir paauglių literatūros kanonu, inicijavo IBBY Lietuvos skyriun susitelkusi specialistų grupelė, palaikoma Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Vienas svarbiausių šio straipsnelio tikslų – paskleisti tą žinią plačiau, pakviesti įsitraukti į šį įdomų ir svarbų tyrimą. Idėja ir tikslai kiekvienam greitai paaiškės, kompiuterio ekrane įrašius nuorodą www.lnb.lt/100knyguvaikams. Ir pati galimybė dalyvauti balsavime, penkių šimtų knygų sąraše pažymėti nors dvidešimt tokių, kurias laikote brandžiomis, vertingomis, taip pat atsivers šiuo adresu.

Kadangi projektas brandintas jau beveik metus, o balsavimas vyksta jau beveik du mėnesius, galima pateikti keletą glaustų įžvalgų. Iš bendravimo su kolegomis, ekspertais, kurie padėjo sudaryti pirminį sąrašą, susidarė įspūdis, jog kartais prie vaikystės knygų prisirišame dėl labai subjektyvių aplinkybių, vaikystės meilė pritemdo realią knygos vertę. Iš gana intensyvių ir gausių balsavimų akivaizdu, kad knygos žinomumas, pripažinimas labai susijęs su tiražu, prieinamumu. Pusę amžiaus specialiuosiuose fonduose kalėjusios prieškario Lietuvos knygos vaikams, nors naujaisiais laikais ir perspausdintos, skaitytojų sąmonėje menkai teįsitvirtino. O itin akivaizdus dalykas – kad ypač įsimenamos knygos, kurių fragmentai skaityti mokykloje, kurie buvo programose ar rekomenduojamų knygų sąrašuose. (Tik jokiu būdu nesupraskime, kad visos, kad savaime.)

Taigi ir „Stirniukas“ formaliai turi galimybę kada nors tapti kanonu. (Tiesa, po kritikos programos autoriai tą kūrinį dabar jau pateikia kompromisiškai – jis gali būti pakeičiamas kitu…) Tik kol kas šimto knygų apklausos sąraše jo nėra, nes ir tokios knygos niekada nebuvo.

Bet kažin ar taps… Mat maloniausia įžvalga, kuri ryškėja iš balsavimo proceso, – kad pirmiausia prisimenama ir vertinama tai, kas yra aukštos literatūrinės vertės, kas artima atitinkamo amžiaus skaitytojų poreikiams ir pojūčiams.

Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 3 (79)