Pirmosios varnų užkalbėtojo kovos

 

Viršelio dailininkas Zigmantas Butautis
Viršelio dailininkas Zigmantas Butautis

Džekas Karmaiklas, arba tiesiog Krankas, – ypatingas berniukas, gebantis susikalbėti su varnomis, sukviesti jas mintimis ir net pats virsti šiuo paukščiu. Apie Kranko vaikystę, pažintį su kitais užkalbėtojais ir pirmąsias kovas su piktaisiais užkalbėtojais Jacobas Grey’us pasakoja pirmojoje trilogijos dalyje Krankas. Varnų užkalbėtojas*.

Visas tris fantastines istorijas apie Kranką išleidusios leidyklos „HarperCollins“ interneto puslapyje prie J. Grey’aus gyvenimo aprašymo vietoj autoriaus nuotraukos – tuščia vieta. Skaitydami aprašymą, vadinamą „Biografija“, nedaug sužinome ir apie patį autorių – tik tiek, kad jis sakosi gyvenąs Jungtinėse Amerikos Valstijose, didmiestyje, po kurį per naktis klaidžioja kurdamas painias ir tamsias istorijas. Sakoma, kad paslaptingasis J. Grey’us labai myli gyvūnus ir kalbasi su varnomis, nors niekas nežino, ar jis supranta jų atsakymus. Kad ir kaip ten būtų, J. Grey’aus vardą (tiksliai nežinome, ar tai tikroji rašytojo pavardė, ar pseudonimas) sužinojome tik dabar, kai lietuvių kalba pasirodė pirmoji jo trilogijos dalis. Tikėtina, bus išleistos ir kitos.

Pagrindinis recenzuojamos knygos herojus – po mamos mirties galią kalbėti su varnomis įgavęs berniukas. Šį romaną neabejotinai priskirtume prie fantasyžanro, o, remdamiesi Ruth Nadelman Lynn klasifikacija, patikslintume: magiškų nuotykių fantasy (angl. magic adventure fantasy). Aštuonerius metus su varnomis gyvenančio trylikamečio našlaičio vieninteliai namai – lizdas viename iš miesto parko medžių. Krankas čia gyvena drauge su trimis varnomis: Spiegle, Rūgšna ir Balte, iš kurių tik senoji Baltė, akla neįprastos spalvos varna, su juo buvo visus tuos metus, o kitos keitėsi. Varnų pašnekovas nuolat jautė alkį, nemaloniai dvokė, vaikščiojo apskurusiais drabužiais, dėl maisto likučių konkuravo su kitais benamiais, bet vengė žmonių, nenorėjo pagalbos, nes bijojo patekti į našlaičių prieglaudą, – lizdą jis laikė saugiausiais namais, o varnas – geriausiomis globėjomis.

Gyvendamas su paukščiais Krankas nesidairo į viršų, nes žino, kad varnos viską stebi, o prireikus apgina ir nuo pavojų ant žemės. Tačiau šie paukščiai – ne vien ištikimi Kranko sargybiniai, bet ir globėjai, patikimi draugai. Tiesa, nors varnas berniukas labai brangina, bet, kaip geriau pasielgti, sprendžia savarankiškai, paiso tik retų netikėtai prabilusios Baltės patarimų. Spieglės ir Rūgšnos charakteriai ryškūs, jų šmaikštūs dialogai, nuolatiniai tarpusavio ginčai, ironiški situacijų komentarai pasakojimą paįvairina, suteikia jam daugiau spalvų, o senosios Baltės – paslaptingumo. Kaip vėliau paaiškėja, Baltė gali kalbėti, o ilgai tylėjo saugodama jai patikėtas paslaptis. Apie savo tėvus berniukas beveik nieko nežino – prisiminimai jį pasiekia nuolat kankinančio sapno pavidalu. Iš sapnų sužinome, kad penkerių Krankas dar turėjo įprastus namus ir tėvus, bet vieną naktį, tvirtindama, kad taip bus geriau, motina išmeta sūnų žemyn ir tada jį pagavusios nusineša varnos.

Neramių ateities įvykių nuojauta sustiprėja, kai po įprasto sapno Krankas neprabunda ir košmaras tęsiasi – taip iš pranašiško sapno pirmiausia sužinome apie vorus valdantį piktąjį užkalbėtoją Mezgėją, kuris sapne Kranką įspėja: „Ateinu tavęs“ (p. 22). Pranašiški sapnai, netikėtai prabilusios Baltės įspėjimai didina įtampą, bet kartu mažina netikėtumo efektą, nes apie daugelio įvykių kaitą jau galime nuspėti iš anksto. Prisiminę kitus panašaus pobūdžio fantasykūrinius atpažįstame tam tikras siužeto konstrukcijas, kurias šios literatūros mėgėjai nesunkiai išnarplios. Taigi nors kai kurie pasakojimo vingiai skaitytojams pasirodys netikėti, bet daugelį jų bus galima numanyti iš anksto, ko negalėtume palaikyti kūrinio stiprybe.

Berniukui, kitaip nei kitiems žmonėms, kuriuos jis taip mėgsta stebėti, aukštybės yra saugesnė, artimesnė miesto erdvė. Nuolat karstydamasis po parko medžius ir laipiodamas stogais jis pasidarė labai vikrus. Stebėdamas jau ilgai sekamos šeimos vakarą, Krankas nuo pabėgusių kalinių padeda išsigelbėti jos nariams – kalėjimo prižiūrėtoju dirbančiam vyrui ir jo dukrai. Tuomet jis ir susipažįsta su panašaus amžiaus mergaite Lidija – užsimezga draugystė. Po kalinių pabėgimo mieste prasideda neramumai ir Kranko nuotykiai, tampantys tikru išbandymu.

Romano veiksmas vyksta Juodamūryje, dideliame mieste, kuris per aštuonerius metus taip ir neatsigavo po Niūriosios vasaros, per kurios įvykius kovodami su Mezgėju žuvo ir berniuko tėvai. Kaip vėliau sužino pats Krankas, jis ne vienintelis turi magiškų galių, sakoma, kad tokius miestas tiesiog traukia, o anksčiau žmonių, galinčių kalbėtis su gyvūnais, mieste būta daugiau (p. 130). Ilgą laiką negalvojęs apie savo ypatingus gebėjimus Krankas nė nemanė, kad jis ne vienintelis toks, bet prasidėjus neramumams užkalbėtojai buvo priversti burtis. Taip Krankas susipažino su karvelių užkalbėtoju Trupiniu ir pelių užkalbėtoju Kauliuku, kurių namais tapusioje apleistoje bažnyčioje romano pabaigoje apsigyvens ir pats, taip pat kitais, Niūriąją vasarą kovojusiais su piktuoju vorų užkalbėtoju Mezgėju. Vykstant tradicinei gėrio ir blogio dvikovai Krankas ir kiti gerieji užkalbėtojai kovoja su galingais šunų, tarakonų ir gyvačių pašnekovais – kalėjimo bėgliais, o galiausiai susiduria ir su pačiu vorų valdytoju. Gyvūnų užvaldymas priskiriamas būtent piktiesiems užkalbėtojams – sakoma, kad gerieji užkalbėtojai su gyvūnais sugyvena, o ne juos valdo.

Nors ir nugalėtas, Mezgėjas gali grįžti iš Mirusiųjų žemės padedamas varnų užkalbėtojo, kuris tik jam paklūstančiu kalaviju, vadinamu Varno Snapu, atvertų kelią į Gyvųjų žemę. Trys jo pasekėjai kovoja stengdamiesi išlaisvinti valdovą, priversdami varnų užkalbėtoją pasinaudoti savo galiomis, – kaip tik tam jaunojo užkalbėtojo ir reikia.

Pirmojoje dalyje Krankas nuolat pakliūva į sudėtingas aplinkybes, kuriose jam tenka kovoti už savo ir kitų gyvybę: randa negyvą bibliotekininkę ir tampa žmogžudystės liudininku, pamato savo akimis mirtį, kai žūva piktasis šunų užkalbėtojas, sapnuose regi žudomų tėvų agoniją, keliauja į Mirusiųjų žemę. Bet tokiose situacijose jo vidiniai išgyvenimai beveik nevaizduojami, tam, kaip ir našlaitystės temos plėtrai, vienišo vaiko problematikai, laiko nebelieka – kartu su kūliais besiritančiais įvykiais lyg įtemptame veiksmo trileryje stebime kartais kraupias, šokiruojančias scenas, akistatas su piktaisiais užkalbėtojais, kovojančius ir žūvančius užkalbėtojų užvaldytus gyvūnus. Reikšmingi įvykiai trunka vos kelias dienas ir neįtikėtina, kaip greitai savo galių dar visai neseniai nesuvokęs užkalbėtojas jau įvaldo pačią sudėtingiausią galią – persikūnyti į gyvūną, geba kovoti su galingais ir pavojingais nusikaltėliais ir, padedamas gerųjų užkalbėtojų, nugalėti. Ryškus ir greitas Kranko vidinis virsmas – matome, kaip iš vengiančio žmonių berniuko jis virsta drąsiu jaunu vyru.

Knygoje svarbi draugystės tema. Pirmoji iš žmonių yra Lidija – smalsi, užsispyrusi, ryžtinga, drąsi mergaitė, linkusi nepaklusti tėvams, kai jų nuomonės išsiskiria. Lidijos noras draugauti su Kranku ir atskleisti visas paslaptis įtraukia mergaitę į didelius pavojus. Galiausiai paaiškėja, kad Lidijos motina – taip pat užkalbėtoja, gebanti suburti lapes ir Niūriąją vasarą nukovusi Mezgėją. Kad ir kaip stengėsi, motinai nepavyko apsaugoti dukters nuo užkalbėtojų pasaulio. Didžiausias pavojus dukrą ištinka atvėrus portalą į Mirusiųjų žemę, kai atsidėkodama Lidija šoka į ją vietoj Kranko: „Tiek kartų mane gelbėjai ˂…˃. Dabar mano eilė tau padėti“ (p. 238). Tada, portalui užsidarius, varnų užkalbėtojui tenka ieškoti dar vieno kelio į kitą pasaulį, kad išgelbėtų draugę.

Antrinis pasaulis, į kurį patenka herojai, – sielų namai, kaip būdinga fantasyžanrui, yra realaus pasaulio atspindys, bet jo gyventojai realų pasaulį jau palikę. Ryškiausiai ten matomi tie, kurie neranda ramybės dėl stiprių emocinių ryšių su Gyvųjų žeme (pavyzdžiui, Kranko tėvų ryšys su sūnumi, didžiulis Mezgėjo noras grįžti ir jį veikianti neapykanta). Kad ir kaip būtų, „galiausiai su mišku susilieja visi“ (p. 256). Lydimas Baltės, Krankas ten patenka ir išgelbsti Lidiją bei padedamas varnų nukauna Mezgėją – taigi galiausiai gėris nugali.

Krankas su Lidija susidraugauja labai greitai – jų draugystę sutvirtina įvykiai, kuriuos vaikai kartu išgyveno: akistata su pavojingais kaliniais, žmogžudystė bibliotekoje, kelionė į Mirusiųjų žemę. Bet jų draugystės raida įtempto veiksmo kontekste atrodo gan šabloniškai. Vaikų ryžtas ir drąsa pavojingose situacijose bei tai, ką jie pasirenka, motyvuojami ir matuojami draugyste: Krankui pavyksta pasiversti varna, nesvarbu, kad tai sudėtinga ir skausminga, nes „juk Lidijai reikėjo pagalbos“ (p. 246). Herojų bičiulystė primena užsimezgančią simpatiją: Lidijai dėkojant už išgelbėjimą, Krankas norėjo, „kad akimirka nesibaigtų niekada“. Apskritai, nors Lidiją ir Kranką dėl jų amžiaus laikytume jaunesniaisiais paaugliais, jų mąstymas, sprendimai dažnai net artimesni suaugusiųjų psichologijai, žinoma, netrūksta ir vaikiškų poelgių, naivumo. Kadangi orientuojamasi į veiksmo kūrimą, pagrindinių herojų charakterių raidoje neretai pasigendama nuoseklumo ir pagrįstumo.

Kokius skaitytojus galėtų sudominti ši knyga? Nors veiksmas įtraukia, bet apibendrinant reikia pasakyti, kad kūrinyje vyrauja nesunkiai atpažįstama tradicinė gėrio ir blogio dvikova, veiksmas ir forma. Tai dar viena leidėjų ir skaitytojų norus tenkinsianti knyga, atsidurianti šalia gausybės kitų fantasy ir dar trigubai tiek jų tęsinių. Nors gana originali istorijos užuomazga priverčia nekantriai sekti siužetą, nors būta ir įdomių sprendimų, labai gaila, kad ilgainiui intriga dingsta. Galbūt kitose dalyse rasime ilgai brandintų idėjų ir negirdėtų istorijų, kurias, pasak paties autoriaus, jis kuria vaikščiodamas naktyje. Šią knygą apie varnų užkalbėtoją geriausiai įvertins ištikimi fantasy žanro ir nuotykių mėgėjai.

_________________________

* GREY, Jacob. Krankas. Varnų užkalbėtojas / iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas; virš. dail. Zigmantas Butautis. – Vilnius: Baltos lankos, 2016. – 295 p.  ISBN 978-9955-23-901-7


Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 3 (79)

 

 

Įžanginis

AR TAPS „STIRNIUKAS“ KANONU?

Straipsniai

„KODĖL JŪS MANĘS NEPAVADINOT JUSTINU MARCINKEVIČIUM?“
AMŽINAI MIELAS DEVYNIASDEŠIMTMETIS PŪKUOTUKAS

Mano vaikystės skaitymai

MANO VAIKYSTĖS ARKADIJA – MEŠKINĖS KAIME, PAŠIAUŠĖJE

Sukaktys

KONSTANCIJĄ PETRIKAITĘ-TULIENĘ PRISIMENANT (110-osioms gimimo metinėms)
ROBERTO INGPENO KALBA, PASAKYTA JAM ĮTEIKUS H. CH. ANDERSENO MEDALĮ (80-osioms gimimo metinėms)

Atidžiu žvilgsniu

Sunki paauglystės našta

Bibliografija

2017 M. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai