„KODĖL JŪS MANĘS NEPAVADINOT JUSTINU MARCINKEVIČIUM?“

 

 

 

 

Grybų karas. Rasos Dočkutės iliustr.
Grybų karas. Rasos Dočkutės iliustr.

Pirmoji knyga, kurią visą pats perskaitė šešiametis mano pusbrolio sūnus Laimutis, buvo Justino Marcinkevičiaus Laukinė kriaušė. Įspūdį, kurį ši knyga padarė, jis išsakė klausimu: „Mamyte, na kodėl jūs manęs nepavadinot Justinu Marcinkevičium?“

Justino Marcinkevičiaus kūrybinis palikimas vaikams palyginti nedidelis. Jis telpa į vieną vidutinio storumo rinkinį. Tačiau skaitytojų simpatijos ir vieta literatūros istorijoje pelnoma ne kūrinių skaičiumi. Mažųjų skaitytojų dėmesio Marcinkevičiaus poezijai netrūksta iki šiol. Deja, literatūros tyrėjai vaikams skirtą poeto kūrybos dalį pastaraisiais dešimtmečiais apeina. Šio straipsnio tikslas – stabtelėti prie negvildentų Marcinkevičius vaikų poezijos aspektų ir pasvarstyti, kas galėjo lemti jos įtaigumą, patrauklumą ir savitumą.

Patraukliausių poemų paslaptys

Kad ir kaip atrodytų keista, pats garsiausias Marcinkevičiaus kūrinys yra ne lietuvių nacionaliniam epui prilyginama draminė trilogija MindaugasKatedraMažvydas, ne eilėraščių rinkinys Gyvenimo švelnus prisiglaudimas ar kuris kitas iš gausių lyrikos leidinių, taip pat ir ne dokumentinė apmąstymų knyga Dienoraštis be datų, o nedidukė poema vaikams Grybų karas. Kažin ar daug rastume lietuvių, niekada nesusidūrusių su šiuo stulbinamai populiariu kūriniu. Nuo pirmojo leidimo 1958 m. iki šiol Grybų karasskaitomas vieną po kito verčiant spalvotus knygos puslapius, profesionalių aktorių vaidinamas teatrų scenose, o pačių vaikų – darželių ir mokyklų salėse, galvon įstrigusias eilutes, o kartais ir visą be didesnių pastangų atmintinai išmoktą poemą su pasimėgavimu deklamuoja trys kartos – vaikai, tėvai ir seneliai.

Kai kūrinys toks mėgstamas, knieti sužinoti jo atsiradimo istoriją. Smalsu, kaip kilo sumanymas rašyti apie grybus ir kodėl – apie karą? Ar ši tema pati šovė poetui į galvą, o gal buvo iš kur nors pasiskolinta? Su pačiu Marcinkevičiumi apie Grybų karo gimimą vienos kelionės metu yra šnekėjusis rašytoja Gintarė Adomaitytė: „Grįždami iš iškilmių Kunigiškėse kalbėjomės apie miškus ir apie grybus. Išgirdusi, kad poetas nėra aistringas grybautojas, nenustebau – na, negrybauja žmogus, ir kas? Ir man miškas svarbus ne dėl grybų. Atsipeikėjau po dešimties kilometrų: „O kaip Jūs parašėte Grybų karą?“ Poetas skaniai nusikvatojo. Ir pasipasakojo. Po studijų dirbęs „Genio“ redakcijoje. Jam reikėję skambinti autoriams, prašyti iš jų kūrinių vaikams, o prašyti – lyg nepatogu, lyg nejauku. Taigi neišprašęs užsidarė redakcijoje ir poemą vaikams parašęs pats.“1Tačiau kokia grybų karo temos kilmė, poeto pasipasakojimas neatskleidžia.

Grybų karas. Rasos Dočkutės iliustr.
Grybų karas. Rasos Dočkutės iliustr.

Atsakymas nelauktai atsivėrė sklaidant Lietuvių liaudies dainyno tomą Dainos apie gamtą2. Pasirodo, grybų karo tema sumanyta ne Marcinkevičiaus, ją poetas paėmė iš liaudies dainų. Dainyno duomenimis, šiai temai atstovauja net trys tipai: „Augo šile baravykas“ (G 211), „Grybas grybas baravykas“ (G 212) ir „Oi, ką kalba zuikytėlis“ (G 213). Lietuvoje šios dainos žinomos gana seniai: ankstyviausias užrašytas variantas datuojamas 1863 metais. Vieni pateikėjai jas įvardijo grybavimo, kiti – vaikų, piemenų dainomis. Be temos, Marcinkevičiaus poemą ir minėtas dainas sieja raginimo eiti į karą ir atsisakymo tai daryti motyvas, bet plėtojamas jis skirtingai. Dainose vyrauja stereotipinė pakartojimais paremta kompozicija: kreipiamasi vis į kitą grybą, raginant eiti į karą ar klausiant, ko šis neinąs, ir kiekvienas grybas pateikia savo pasiteisinimą; kariauti sutinka tik baravykas, bet ir jis – vos keliuose variantuose. Marcinkevičiaus poemoje atsisakymas kariauti toli gražu ne visuotinis, į kvietimą reaguojama įvairiai, o požiūris į karą yra vienas iš poemos personažų apibūdinimo aspektų. Įasmeninti grybai vaizduojami kaip vyrai ir moterys, ir iš vyrų tik lepšis tiesiai pareiškia nenorintis kariauti, iš konteksto galima nujausti, kad karu nesidžiaugia ir bobausis, o kiti, išreiškę savo nuomonę ar ne, prisideda prie kviečiančio į mūšį baravyko. Nusistačiusios prieš karą yra moterys. Išskyrus jo kurstytoją paliepę, visos kitos kaip gebėdamos siekia savo vyrus nuo karo sulaikyti: kariauti pasišovusį kazlėką jo žmona bara, kelmutį žmona spiria eiti ieškoti kito kelmo, o nuotaka ūmėdė į karo žinią reaguoja apalpdama ir pravirkdama.

Lyginant Marcinkevičiaus poemą su minėtomis dainomis, galima pastebėti ir kelis sutampančius grybų epitetus: baravykas grybų pulkaunykas ir raudonikis jaunikis, bet, tiesą sakant, jie yra perėję ir į šnekamąją kalbą, tad poeto galėjo būti paimti ir ne iš dainų. Ir dar vienas intriguojantis panašumas: viename iš Lietuvių liaudies dainyne pateiktų variantų atsisakymas eiti į karą grindžiamas pasiteisinimu „Man paliepė neliepė“3, kurį traukia sugretinti su Marcinkevičiaus strofa: „Jo žmona – / Riebi paliepė – / Savo vyrui / Kartą liepė.“ Kas žino, gal panaši liaudies dainos eilutė, paremta žodžių paliepė / (ne)liepė žaismu, buvo ir poeto žinomoje dainoje ir nulėmė paliepės vaidmenį poemoje.

Grybų karas. Telesforo Kulakausko iliustr.
Grybų karas. Telesforo Kulakausko iliustr.

Tačiau ryšiai su liaudies dainomis iš esmės yra įdomūs tik tyrinėtojams, na, gal dar vienam kitam suaugusiam Grybų karo mėgėjui, o vaikams jie – nė motais. Grybų karo patrauklumo priežastys kitos. Pirmiausia minėtinas spalvingas personažų individualizavimas – jį akcentavo dauguma rašiusiųjų apie šią poemą: Ričardas Pakalniškis4, Vincas Auryla5, Loreta Jakonytė6. Prie populiarumo prisideda aktualumo neprarandanti visuomenės ydų kritika. Anot Jono Linkevičiaus, poetas „taikliai pajuokė egoizmą, pasipūtėliškumą, dvasinį ištižimą“7. Bet šios Grybų karo savybės labiau masina suaugusiuosius, o svarstant, kuo poema žavi vaikus, būtina pabrėžti komizmą. Jis daugiasluoksnis, vienas komizmo apraiškas pastebi suaugusieji, kitos žadina vaikų juoką.

Mažiesiems lengviausia suprasti neatitikimo principu paremtą humorą. Juos linksmina aukštyn kojom apversto pasaulio vaizdai, o tokių Grybų kare – su kaupu! Juokinga, kad grybų išsigąsta žvėrys, kad vilkas, vaikams žinomas kaip didžiausias Lietuvos girių siaubūnas, nusižeminęs prašo baravyko atidėti karą, kad kelmutis žada išsirauti storą pušį, kad grybų vadas kariauną, kurią sudaro „Vienas šleivas, / Du kreivi, / Keturi – / Pusiau gyvi. // Penktas – / Mažas ir kuprotas, / O šeštam – / Įlūžęs kotas. // Septyni – / Visai seni“, įvertina pagyrimo žodžiais: „Kokia armija šauni!“

Vis dėlto pati svarbiausia Grybų karo populiarumo priežastis yra į mažuosius nukreipta, maksimaliai jų estetines reikmes atitinkanti poetinė kūrinio forma. Sunku pasakyti, ar buvo Marcinkevičius susipažinęs su garsiąja, kelias dešimtis kartų pakartotinai leista Kornejaus Čiukovskio studija Nuo dvejų iki penkerių8, kurioje, be pačių vaikų ekspromtu kuriamų eilėraščių analizės, pateikiami priesakai vaikų poetams – vaikų poezijos formą reglamentuojančios taisyklės, išvestos stebint mažamečius, dvejų–penkerių metų amžiaus, poezijos mėgėjus. Gal, nes Čiukovskio knyga sovietinėje erdvėje buvo gerai žinoma, be to, išmanyti vaikų poezijos vertinimo kriterijus Marcinkevičiui buvo privalu dirbant „Genio“, vaikų literatūrinio žurnalo, atsakinguoju sekretoriumi (1953–1957). Skaitant priesakus ir gilinantis į Grybų karą atrodo, kad nėra tokio, kurio poetas nebūtų paisęs.

Tarp reikšmingiausių taisyklių – dinamiškumas ir kalbėjimas vaizdais. Grybų karo veiksmas, regis, apima vos kelias valandas nuo valdingo paliepės liepimo eiti į karą iki grybaujančių vaikų pasirodymo, bet kiek daug per tą laiką nutinka! Mažųjų poezijai privaloma regimųjų vaizdų kaita Grybų kare realizuojama sparčiu scenų mainymusi: pirmiausia regime įnoringąją paliepę su baravyku, juos keičia nepatenkinti lepšis ir bobausis, ūmai išlenda kazlėkas, po jo – kelmučio ir jo rėksmingos žmonos barnis, staigiai nutraukiamas kazlėko, akimoju peršokama prie ūmėdės vestuvių paveikslo, tada pasukama prie karo žinią aptarinėjančių žvėrių… Kiekvienas Marcinkevičiaus ketureilis atitinka mažųjų poezijos strofoms keliamus reikalavimus ir yra užbaigtas struktūrinis vienetas, atveriantis vis kitą naują, konkretų ir gyvastingą vaizdą. Nenusižengiama ir priesakui neperkrauti teksto būdvardžiais ir pagrindinį semantinį krūvų skirti veiksmažodžiams, mat nuo jų priklauso kūrinio dinamiškumas. Štai ilgėlesnė citata, iliustruojanti minėtus poetinės formos ypatumus:

– Neklausyk,
Bičiuli mano!
Ką tos bobos
Beišmano! –

Jį kazlėkas
Nuramino
Ir žvejot
Pasivadino.

O gražuolė
Ūmėdėlė
Vestuves
Tą dieną kėlė.

Ir nelemtą
Karo žinią
Ji išgirdo
Per kaimynę.

Kad suspigo
Ūmėdė:
– Aš apalpsiu –
Kur kėdė?

Raudonikiai
Pasirėdę
Jai pasiūlė
Minkštą kėdę.

Kitos mažųjų poezijos formos savybės, minėtoje studijoje priskirtos prie privalomų, – muzikalumas, rimuota, ritminga, chorėjiniu metru grįsta kalba, tinkama deklamuoti, dainuoti, šokti, – taip pat yra Grybų karo savastis.

Greitoji pagalba. Lelijos Bičiūnaitės iliustr.
Greitoji pagalba. Lelijos Bičiūnaitės iliustr.

Mintis, kad Marcinkevičius buvo skaitęs Čiukovskio studijoje Nuo dvejų iki penkerių išdėstytus priesakus vaikų poetams, yra tik prielaida, bet nekyla jokių abejonių, kad poetas buvo gerai susipažinęs su Čiukovskio vaikų poezija, o šioji yra pavyzdys, kaip realizuoti studijoje pateiktus nurodymus. Marcinkevičiaus dėmesį Čiukovskio poetinei kūrybai patvirtina poema Greitoji pagalba (1968), į kurios veiksmą įtraukiamas iš garsiosios Čiukovskio poemos Daktaras Aiskauda paimtas daktaras, atvykstantis gydyti lėlės su visa žvėrelių palyda. Turiniu ir personažų elgsena Greitoji pagalba yra vien tik į mažuosius orientuotas kūrinys: tai rodo specifinė lėlių pasaulio tematika ir vaikiško mentaliteto atspindžiai (pavyzdžiui, neradusi šokolado, lėlė Onutė sučiulpia melsvų dažų plytelę). Poetinės formos ypatumais ši poema artima Grybų karui, be to, joje pastebime įgyvendintą dar vieną priesaką vaikų poetams – žaidimus kalba. Žaidžiama skiemenuojant žinomų ligų pavadinimus: „Gaus dabar lėlė in-fark-tą / Ar a-pen-di-ci-tą“, išgalvojant naujus, neva lėlėms būdingų ligų vardus („apsi-lapsi-cinta“, „čingo-ringo-lingo“), užsimenant apie personažą keistu naujadarišku vardu Stumtraukis. Poeto dukra Jurga yra prisipažinusi, kad Greitoji pagalba yra jos mėgstamiausias kūrinys9. Panašiai apie šią knygą, ko gero, atsilieptų ne viena skaitytoja. O nuo mergaitėms patrauklios Greitosios pagalbos paranku pereiti prie eilėraščių.

Eilėraščių mergaitiškumas

Tradicinės struktūros lietuvių vaikų poezijos kontekste Marcinkevičiaus eilėraščiai lyg ir niekuo ypatingu nepasižymi. Vis dėlto savitumo esama – tai mergaitiškas poezijos vaikiškumas. Lietuvių vaikų poezijos tyrėjai nedažnai gilinasi, kieno – mergaitės ar berniuko – lūpomis kalba lyrinis subjektas, o šis analizės aspektas gali atverti naujų poezijos prasmių, atskleisti su lyčių psichologija susijusių meninio vaizdavimo niuansų.

Lyrinio subjekto paveikslas gali būti kuriamas tekste nurodant lyrinio „aš“ lytį, bet neretai ji yra neaiški, tiesiai neįvardyta, negalime jos atsekti iš gramatinių formų, pagaliau ir pasaulio matymas lyties požiūriu gali niekuo specifiniu neišsiskirti. Iš tokių universaliai vaikiškų, su viena kuria lytimi nesietinų Marcinkevičiaus eilėraščių didelio populiarumo buvo sulaukęs „Sapnas“. Lyrinis pasakotojas, sapnu apie apsilankymą saldumynų pilname Mėnulyje dangstantis savo naktinį smaližiavimą, gali būti ir berniukas, ir mergaitė. Greičiau berniuko, o ne mergaitės interesais pagrįstas eilėraštis „Mašinų paradas“ – juk didesnį domėjimąsi mašinomis stereotipiškai priskiriame berniukams. Tai kas leidžia teigti, kad Marcinkevičiaus vaikų eilėraščiuose vyrauja mergaitiškų bruožų lyrinis subjektas?

Pirmiausia, formalieji lingvistiniai elementai. Gramatine forma fiksuojama lyrinio subjekto lytis Marcinkevičiaus eilėraščiuose yra išimtinai moteriškoji: „Bėgsiu lėksiu verkdama / Mamai pasiskųsti“ („Kam pasiskųsti“), „Pašoku greitai iš lovytės – / Ak, būčiau jau pramigus!“ („Sesutė mokykloje“), „Aš per visą žiemą, mama, / Būsiu tau gera“ („Ką aš veiksiu žiemą“). Antra, kartais, kas – berniukas ar mergaitė – yra vaizduojama eilėraštyje, atspindi jų žaislai. Marcinkevičiaus eilėraščiuose didelės žaislų įvairovės nesama, o dažniausiai minima lėlė – tradiciškai ji neatskiriama nuo mergaičių vaikystės. Kad lėlės vaizdinys kaip koks archetipas glūdi ir mergaitės pasąmonėje, regime eilėraštyje „Bulviakasis“. Eilėraščio turinys toks, kad, nors ir nėra gramatinių lyrinio subjekto lytį išduodančių ženklų, nekyla abejonės, jog tai – mergaitė: „Ir akis dvi kaktoje / Jai kažkas praskėlė. / Aš gražiai aprengsiu ją / Ir turėsiu lėlę. // Apgaubysiu ją skara, / Suknią jai pasiūsiu.“ Mergaitiškas, regis, ir šypseną keliantis pagrasinimas: „Bulvinuke, būk gera! / Jeigu ne – nuskusiu!“

Laimos Barisaitės iliustr.
Laimos Barisaitės iliustr.

Trečias argumentas, kuriuo norisi grįsti Marcinkevičiaus vaikų poezijos mergaitiškumą, yra lyrinio subjekto santykiai su aplinka ir aplinkos – su juo. Nemaža dalis Marcinkevičiaus eilėraščių vaizduoja šeimos narių ryšius, tuos eilėraščius sutelkus į vieną ciklą, ima atrodyti, kad dažniausiai kalbama apie vieną šeimą, kurioje auga dvi sesutės. Draugišką sesučių sambūvį, analizuodama eilėraštį „Sesutė mokykloje“, Marcinkevičiaus poezijoje yra pabrėžusi Jakonytė10. Lyrinis pasakotojas jame nekelia abejonių – tai jaunesnioji sesutė: ji išlydi vyresnėlę į mokyklą, laukia sugrįžtančios ir džiaugiasi neva padėjusi sesutei gauti geriausią tų laikų pažymį: „Gerai, kad rytą netingėjau, / Jos krepšį panėšėjau / Ir savo mylimai sesutei / Gaut penketą padėjau.“ Jaunesniąją sesutę su lyriniu „aš“ galima tapatinti ir eilėraštyje „Kam pasiskųsti“: mažoji ketina verkdama lėkti skųstis mamai, kad išdykaudama žiema už kaklo pila šalto sniego saują, vyresnioji sesutė juokaudama siūlo skųstis saulutei, tegu ši nubaudžia žiemą, bet mažoji pasirenka mamą: „Pas mamytę bus arčiau.“ Kas šiame eilėraštyje mergaitiška? Atsakant į šį klausimą, reikėtų nepamiršti, kad vaikų poezijoje atsispindi vaikų auklėjimo stereotipai: jei sūnus bėgtų skųstis mamai, atrodytų keista – berniukui taip elgtis esą nevyriška. O dukros lepumas, gležnumas jokio pasmerkimo nesulaukia, priešingai, su švelnia šypsena parodomas jos troškimas būti globojamai. Prielaidą, kad santykiškai išskirto šeimos ciklo centre yra maža mergaitė, paremia eilėraštis „Tavo lopšinė“, pradedamas kreipiniu į dukrą: „Miki, dukružėle, / Mik, paukšteli mano!“ Eilėraštis „Vėjas“, kuriame tiksliau neįvardytas neužmiegantis lyrinis subjektas sugalvoja duoti vėjui darbo – tegu, ant lovytės atsitūpęs, per naktį supa, atrodo susijęs su „Tavo lopšine“ – sakytum, prie meilingo rūpinimosi ja pripratusi mažoji ieško, kas galėtų pavaduoti ją užmigdančius namiškius. Pasaulis, regis, sukurtas tik mažajai. Taikymusi prie vaikiško egocentrizmo galima laikyti tokias „Tavo lopšinės“ eilutes: „Traukiniai per naktį / Tau žaislus gabena. // Nutiesė sniegulės / Tau rogučių kelią.“ Tačiau vaikiškas egocentrizmas neveda į egoizmą, priešingai, Marcinkevičiaus eilėraščiais teigiama, kad mylimi vaikai užauga mylintys.

Laimos Barisaitės iliustr.
Laimos Barisaitės iliustr.

Aprėpus visus Marcinkevičiaus eilėraščius, nesunku pastebėti, kad juos siejančios emocijos yra meilė ir atjauta. Meilės jausmais eilėraščių mažoji atsigręžusi į pačius artimiausius šeimos narius – mamą („Ką aš veiksiu žiemą“) ir sesutę („Sesutė mokykloje“). Santykį su kitais sušildo empatiškas įsijautimas į jų būklę. Eilėraštyje „Mano knygelės“ lyrinis kalbėtojas nori apginti knygelėje nupieštą kiškį, prie kurio artinasi vilkas: kumšteliu muša piešinėlio vilką, žada pakviesti tėvelį, kad jį nušautų, o globėjišką švelnumą į pavojų papuolusiam žvėreliui išreiškia paglostymu: „Meiliai paglostau aš kiškį: / – Slėpkis greičiau, kiški piški! / Lįsk po eglutės skara – / Knygoje vilkas yra!“ Iš įvairių aplinkos objektų eilėraščiuose daugiausia figūruoja saulė. Eilėraščiais, perteikiančiais emocinį ryšį su ja, poetizuojamas lyrinio subjekto gebėjimas užjausti („Saulė ilsisi“) ir – dar svarbiau – diegiama nuostata, kad pagalba kitam yra džiuginanti patirtis: eilėraštyje „Padėjome saulutei“ sesutės jaučiasi laimingos ir svarbios kastuvu parodžiusios saulutei, kur slepiasi žiema: „Padėjome saulutei / Žiemužę išvaryt, / Padėjome saulutei / Pavasarį daryt.“ Globiančios meilės geidavimas ir drauge jautrus dėmesingumas aplinkiniams, meilingas rūpinimasis kitais ir atviras džiaugimasis gebėjimu daryti gera – šios savybės spinduliuoja Marcinkevičiaus eilėraščių lyrinio subjekto paveiksle ir lemia kūrinių lyrinės tonacijos švelnumą. Be abejo, būtų neteisinga teigti, kad minėtos savybės būdingos tik mergaitėms, vis dėlto tradiciškai jas dažniau siejame su moteriškąja lytimi.

Ir dar vienas argumentas, palaikantis pasirinktą eilėraščių analizės prieigą, yra autentiška paties Marcinkevičiaus patirtis: poetas užaugino dvi dukras.

Žinoma, griežtai atskirti tai, kas eilėraščiuose universaliai vaikiška, kas specifiškai mergaitiška, yra neįmanoma, tad straipsnio mintis reikėtų vertinti kaip interpretacinį bandymą.

Populiariais kūriniais tampa tie, kurie atliepia estetines daugumos skaitytojų reikmes. Tikėtina, kad išmanyti mažųjų reikmes Marcinkevičiui padėjo sovietinėje erdvėje pasklidę priesakai vaikų poetams. Ne mažiau svarbu ir asmeninė poeto patirtis, įgyta auginant dukras ir reaguojant į vaikiškas estetines jų reikmes. Galimas daiktas, jog kaip tik ši patirtis persikėlė į Marcinkevičiaus vaikų poeziją, ypač – į eilėraščius, suteikdama savitą mergaitiškumo atspalvį. O poeto atmintyje turbūt iš vaikystės užsilikę dainų apie gamtą įspūdžiai lėmė sprendimą sukurti poemą vaikams, ilgainiui tapusią pačiu populiariausiu Marcinkevičiaus kūriniu.
________________________________

1 Gintarė Adomaitytė, „Kas laimėjo „Grybų karą“, http:// www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-12-07-kas-laimejogrybu-kara/138236[žiūrėta 2016-06-27].

2 Lietuvių liaudies dainynas, t. 15: Dainos apie gamtą, parengė Giedrius Dringelis, melodijas parengė Austė Nakienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000.

3 Ibid., p. 403.

4 Ričardas Pakalniškis, „Per pasaką į poemą“, Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos, Vilnius: Vaga, 1979, p. 79.

5 Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 182.

6 Loreta Jakonytė, Šeimos vaizdinys sovietmečio lietuvių literatūroje vaikams, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015, p. 92.

7 Jonas Linkevičius, Vaikų poezijos dešimtmečiai, Vilnius: Vaga, 1972, p. 200.

8 К. И. Чуковский, „От двух до пяти“, Собрание сочинений в 6 томах, том 1, Москва: Художественная литература, 1965 / OCR & SpellCheck: Zmiy (zmiy@ inbox.ru), 15 июля 2003 года, http://publ.lib.ru/ ARCHIVES/CH/CHUKOVSKIY_Korney_Ivanovich/_ Chukovskiy_K.I..html#003 [žiūrėta 2016-07-02].

9 Gintarė Adomaitytė, op. cit.

10 Loreta Jakonytė, op. cit., p. 80.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 3 (79)

 

 

Įžanginis

AR TAPS „STIRNIUKAS“ KANONU?

Straipsniai

AMŽINAI MIELAS DEVYNIASDEŠIMTMETIS PŪKUOTUKAS

Mano vaikystės skaitymai

MANO VAIKYSTĖS ARKADIJA – MEŠKINĖS KAIME, PAŠIAUŠĖJE

Sukaktys

KONSTANCIJĄ PETRIKAITĘ-TULIENĘ PRISIMENANT (110-osioms gimimo metinėms)
ROBERTO INGPENO KALBA, PASAKYTA JAM ĮTEIKUS H. CH. ANDERSENO MEDALĮ (80-osioms gimimo metinėms)

Atidžiu žvilgsniu

Sunki paauglystės našta
Pirmosios varnų užkalbėtojo kovos

Bibliografija

2017 M. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai