MANO VAIKYSTĖS ARKADIJA – MEŠKINĖS KAIME, PAŠIAUŠĖJE
– Pradėkime pokalbį nuo filosofinio klausimo: kas yra vaikystė?
– Pirmiausia, vaikystė niekados nesibaigia. Tiksliau, žmogus užauga, suauga, bet vaikystė lieka su juo visą gyvenimą. Ji tarsi vieta, netgi ne laikas, todėl nuolatos į ją grįžtame, nepastebite? Apipiname ją įvairiausiais pasakojimais ir svajingais prisiminimais, iš naujo ją sukuriame. Gal dėl to daugelis poetų lygino ją su graikų Arkadija – saulėta utopija, svajone, nesugadintos gamtos vieta, kur gyveno piemenukų dievas Panas, kur būta aukso amžiaus, tyro grožio ir žmogaus harmonijos su gamta.
– Jeigu laiko mašina galėtumėte nusikelti į vieną savo vaikystės dieną, kuri tai būtų diena?
– Jeigu norėčiau kur nors grįžti, tai į kiekvieną vaikystės šeštadienį, praleistą savo Arkadijoje – Meškinės kaime, Pašiaušėje. Meškinė – kaimas netoli Šiaulių, kur gyveno mano seneliai. (Mes su tėvais gyvenome mieste.) Nuo paauglystės, maždaug keturiolikos metų, ėmiau grįžti į savo Arkadiją vis rečiau. Keista. Negi ten ir baigėsi mano vadinamoji biologinė vaikystė? Mane pasiglemžė miestas, užklasinė veikla, draugai ir visuomenė…
– O kokie Jūsų vaikystės Šiauliai? Ar turite savo vietų juose? Ar laikote save šiauliete, ar svarbus Jūsų tapatybei šis miestas?
– Mano vaikystės Šiauliai buvo didelis miestas. Toks man jis atrodė. Lankiau 11-ąją vidurinę mokyklą. Ji irgi atrodė didelė. Kiekvienų metų srautą sudarė trys keturios klasės – a, b, c, d – po trisdešimt vaikų, o iš viso mūsų mokykloje būta apie 1300 mokinių! Mokėmės po šešias dienas. Šeštadieniais po pamokų ir vykdavau į savąją Arkadiją, į kaimą, – kartais su tėvais, o kartais pati viena autobusu, ten mane prižiūrėdavo, kad laiku išlipčiau, konduktorė. Iš esmės mokykla ir kaimas buvo mano kaip vaiko gyvenimas. Mokykloje ir valgydavome, ir neretai likdavome ruošti pamokų arba eidavome šokti, dainuoti, sportuoti. Mokykla turėjo ir savo rėmėją – „Tauro“ televizorių gamyklą. Ji rėmė mokinių ekskursijas po rajoną, kino teatrų, kurių mieste tada buvo penki, lankymą, vasaros stovyklas ir visokias tėvų iniciatyvas. Paauglystėje atvėriau sau miesto centrą ir bulvarą – pereiti jį būdavo šventė ir reginys! Mokinė lankiau „Jovaro“ liaudies šokių kolektyvą ir iš pietinio rajono, kur gyvenome, važinėdavau į repeticijas kultūros namuose. Po jų eidavome varškės į „Malkinės“ kavinę bulvaro gale, prie universalinės parduotuvės, arba dešrelių į „Sigutę“. Tos kavinukės mus sušildydavo ir žiemą, gerokai padūkus miesto čiuožykloje šalimais. Tas bulvaro ir Kaštonų alėjos kampas buvo mūsų, mokinių. Regis, toks jis ir vėl tampa – šiandien, 2016-aisiais, ten nuolatos skrajoja grupė riedlentininkų. Labai mėgau ir kino teatrus – „Saulę“, „Palydovą“, „Tiesą“ ir „Laiką“, jų vakarietiškų ir indų filmų repertuarą. Tie Šiauliai, kuriuose užaugau, yra mano dalis, ko gero, pati brangiausia ir gajausia, nes kaip tik Šiauliuose išmokau gyventi bičiulių bendruomenėje, bendrauti, saugoti save ir apginti savo nuomonę. Išmokau norėti kažko nepaprasta!
– Tradicinis mūsų žurnalo klausimas: kokioje šeimoje augote, kas Jūsų tėvai, seneliai, kiti šeimos nariai… Nutapykite savo šeimos portretą.
– Mano tėvai – profesijos žmonės, tada visuomenė juos vadino inteligentais, net butus ir gyvenamąjį rajoną, regis, skirdavo pagal išsilavinimą ir padėtį visuomenėje. Mes gyvenome ne centre, o pietiniame miesto rajone, liaudies tada vadintame „Taškentu“. Tai buvo gamyklų rajonas, nors aplink mus gyveno inžinierių, gydytojų, mokytojų, instituto dėstytojų ir pan. Mama – mokytoja, dirbo su neįgaliais vaikais, tėvas miškininkavo ir tyrė Šiaulių rajono žemės ir miškų ūkį, rašė apie tai ir teikė savo įstabias suvestines „Leniniečiui“, rajono laikraščiui (dabar – „Šiaulių kraštas“), kurio korespondentas buvo daugelį metų. Tėvai daug dirbo, mes, vaikai, darbo dienomis jų beveik nematydavome. Du jaunesnieji broliai dvyniai ėjo kartu su manimi į tą pačią mokyklą. Po pamokų laiką leisdavome kartu ruošdami namų darbus arba žaisdami kieme. Savaitgaliais beveik visada važiuodavome į kaimą. Ten laukdavo darbas – susirinkdavo nedidelė giminė ir tvarkydavo daržus, tvartus, rūsius, gyvulius. Senelis buvo kolūkio sandėlininkas ir anūkus berniukus neretai vesdavosi darban kaip pagalbininkus – pašluoti, nunešti, atnešti… Močiutė prižiūrėjo namų ūkį, ir jai padėdavo mergaitės. Ko tik ji nedarė – mezgė, audė, kepė, gamino vaistus, alų, virė šokoladą ir t. t. Prisimenu savo šeimą kaip nuolatos triūsiančią. Tik per ilgesnes tėvų vasaros atostogas važinėdavome po Lietuvos girininkijas lankydami tėvo kolegas. Šitaip atsiverdavo Lietuvos regionai už Šiaulių. Jūrą pirmą kartą pamačiau vienuolikos.
– Ar paveldėjote iš savo šeimos, giminės rašytojo geną?
– Jei ką paveldėjau, tai gebėjimą dirbti ir tvarkos jausmą. Nesu tikra, ar esama rašytojo genų. Rašymas – tai darbas kaip ir visi kiti darbai. Tiesa, jis geras tuo, kad galima dirbti visur. O prasideda rašymas nuo detalės – nuo sakinio – ir didelės kantrybės. Taip, tėvas buvo žodžio meistras. Jis vadovavosi principu: devynis kartus atmatuok ir tik dešimtą kirpk. Niekados nerašydavo iš galvos – neskaitęs ir netyrinėjęs įvairių šaltinių. Manau, rašė geriau už mane, bent jau Šiaulių rajono gyvenimą išmanė geriau už kitus man žinomus žmones. Savo knygų, deja, neleido – gal niekas jam nepasiūlė.
Mano rašymas kitoks. Aš negyvenau taip ilgai vienoje vietoje kaip tėvai. Iš viso negyvenau Lietuvoje nuo tada, kai suėjo aštuoniolika metų. Tiesa, labai dažnai atvažiuodavau – gal dėl tos savosios Arkadijos, kurią mylėjau ir tebemyliu. Lietuvių kalbą atkuriu iš vidinės klausos, gal dėl to ji suskamba kitoniškai ir įdomiai skaitytojams ir duokdie, kad suskambėtų taip ir toliau. Man norisi pasidalyti su lietuviškai skaitančiais žmonėmis, ką išgyvenu išvykusi pasaulin, ką atrandu. Netiesa, kad mūsų, lietuvių, niekas nesieja. Ypač – patyrimas. Ko gero, mažiausiai sieja politika, tačiau kultūra, literatūra?
– Kokia Jūsų vaikystės biblioteka? Kas jus formavo kaip skaitytoją, kaip žmogų? Kokias vaikystės knygas nešatės per gyvenimą? Jeigu reikėtų atsirinkti tą vienintelę vaikystės knygą – kuri tai būtų? Kodėl būtent ji?
– Labai mėgau pasakas. Brolių Grimų pasakos buvo mėgstamiausios. Patiko Šerloko Holmso istorijos. Vaikas mėgau žurnalą „Genys“, vėliau laikraštį – „Lietuvos pionierių“. Apie vienuoliktus metus ėmiau skaityti daug poezijos, dalyvaudavau skaitovų konkursuose. Skaitėme Marcinkevičių, Degutytę, Janonį, Nėrį – juos deklamuodavau atmintinai. Šeštokei man patiko mūsų kartos poetas Valdas Kukulas, kurio eilių rasdavau „Moksleivio“ žurnale. Mėgau mokytojos rekomenduojamus užsienio literatūros sąrašus – kaip kitaip būčiau suradusi Rolando giesmę, Balzacą, Hugo ir kitus. Mano „stalo knygos“ buvo Antoine’o de Saint-Exupéry Mažasis princas ir Ernesto Hemingway’aus Senis ir jūra. Iš pradžių Mažojo princo nesupratau, bet lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Tvarijonavičienė išmokė skaityti kitaip, tarp eilučių, keletą kartų – tol, kol tekstas „ateis“. Taip, daug ko pasisėmiau iš gerų mokytojų.
– Ar sutinkate, kad vaiko skaitymą daug lemia šeima, tėvo ir mamos autoritetas?
– Mano patirtis rodo, kad nulemia ne šeima (nors jos įtaka, be abejo, didelė), o mokykla, socialinė aplinka ir supanti kultūra. Man regis, didžiausi autoritetai vaikui būna ne tėvai, o draugai, ypač vyresnieji. Jei vaikas neitų į mokyklą, o būtų mokomas namie repetitorių, tada turbūt būtų kitaip. Vaikai – ne tiek šeimos, kiek plačiosios visuomenės veidrodis.
– Kur mokėtės, studijavote? Ar mokykla, mokytojai formavo Jus kaip skaitytoją? Ką manote apie rekomenduojamos literatūros sąrašus, sudaromus specialistų? Ar jų reikia? Ar geriau tiesiog leisti vaikui plaukti knygų jūroje?
– Baigusi Šiaulių 11-ąją vidurinę mokyklą išvykau studijuoti filosofijos Sankt Peterburgo (tada – Leningrado) valstybiniame universitete. Taip sugalvojau, buvau gera mokinė, norėjosi platesnių galimybių, tikro didmiesčio. Mokytojai buvo tikrieji mano patarėjai. Jie viską ir lėmė. Daug kam iš jų esu be galo dėkinga. Gailiuosi tik akimirkų, kai jų neklausydavau arba sumeluodavau.
Sąrašai? Man jie patiko, nes suteikdavo kryptį. Nebuvo nieko maloniau kaip skaityti kaime po obelimi tas iš bibliotekos susineštas nuskaitytas knygas, sugerti į save jų istorijas… Sąrašai dar gerai ir tuo, kad moko mąstyti kritiškai: patinka, nepatinka, kodėl nepatinka…
Vaikas jūroje? Tai įmanoma? Man visados patinka profesionali pagalba. Aš – ne Marsas, kuriam nieko nereikia.
– Prisiminkite literatūrinių įspūdžių iš vidurinės mokyklos laikų. Gal kokia literatūros pamoka ar jos fragmentas įsiminė visam gyvenimui? O gal turėjote Mokytoją iš didžiosios raidės?
– Taip, tai lietuvių kalbos mokytoja N. Tvarijonavičienė. Griežta, visados nuosekli. Nepaprastai gilus, daug žinantis žmogus. Jos pasakojimų apie literatūrą galėdavau klausytis valandų valandas. Jos žinojimo net prisibijojau. Atrodė, nėra to, ko ji nežino, atrodė, mane ir kitus mato kiaurai. Ji mesdavo tikrų iššūkių, nebijodavo geresnių mokinių pavadinti vidutinybėmis, jei labai riesdavome nosį, netrukdavo bakstelėti mums į silpnąsias vietas ir jas įvardyti. Tiksliau tariant, ji nepataikavo ir nenuolaidžiavo, bet gerbė individualų kiekvieno charakterį ir mokė mus taip, kad tas charakteris skleistųsi rašant. Kiekviena jos pamoka buvo įsimintina. Pamenu, kai mokytoja išėjo į kitą mokyklą, nes, matyt, taip jai reikėjo, kurį laiką jaučiausi tarsi kažką svarbaus gyvenime praradusi, negalėjau susikaupti per pamokas. Taip, ji ir jos pamokos liko su manimi visą gyvenimą. Tai panašu į autoritetą.
– O gal didieji skaitymo įspūdžiai Jūsų laukė studijų suole Rusijoje, Sankt Peterburge? Juk Rusija – labai skaitanti šalis. Ar tai tik mitas?
– Rusija – tikrai labai skaitanti šalis, bent jau tokia buvo. Tiksliau, gal ne Rusija, o Peterburgo žmonės. Esama ir mito elementų, juk visose didelėse šalyse daug skaitytojų. Skaito ir vokiečiai, ir graikai. Ir amerikiečiai rimtas knygas skaito traukiniuose, kiek pastebėjau keliaudama…
Filosofijos studijos – įdėmaus skaitymo studijos. Nuo pirmo kurso reikėjo perskaityti šimtus tomelių ir gebėti išskirti pagrindinius kiekvienos filosofinės mokyklos bruožus, paaiškinti, kodėl ji idealistinė arba materialistinė, pajusti jų tarpusavio ryšį ir idėjų tvarką, mąstyti istoriškai ir aiškiai reikšti mintis. Taip pamatydavai, kad žmonijoje visa susiję, kad filosofinės mokyklos neatsiranda iš niekur, o išauga viena iš kitos, pajusdavai, kad naujoji epocha perima patirtį iš senesniosios, nors nebūtinai iš tos, po kurios iškart ateina. Štai dabar mūsų pasaulis jėgų pasiskirstymu daug kuo primena viduramžius, feodalų laikus. Filosofijos studijos moko vieną reiškinį sieti su kitu, nematyti istorijoje tuščių vietų, aiškinti reiškinius kitaip nei visi. Matyti daiktų ir reiškinių atspalvius, šešėlius, nuolatos klausinėti ir netikėti, kad viskas yra taip, kaip atrodo.
– Ar dera, ar ne per daug sudėtinga vaikų literatūroje kalbėti filosofijos klausimais? Tokių bandymų esama. Pavyzdžiui, norvego J. Gaarderio kūryba, jo knygos Sofijos pasaulis ir Ei! Ar yra čia kas nors?
– Skaičiau šias knygas ir galiu pasakyti, kad jos tikrai labai naudingos. Net man. Daugiau tokių. Kaip tik vaikų literatūra ir turi kelti filosofijos klausimus, nes vaikai – natūralūs filosofai.
– Su ankstesniu klausimu susijęs tolesnis: ar manote, kad vaikų literatūra yra lygiavertė nacionalinės literatūros dalis? Argumentuokite atsakymą. Juk kartais vaikų literatūra laikoma tarsi taikomąja didžiosios literatūros sritimi.
– Literatūros mokslas ir teorija rūšiuoja literatūrą. Tai jų misija. Svarbu į tai atsižvelgti, juk mokslininkai tiria, sveria, suteikia reiškiniams pavadinimus ir šitaip praturtina savo kalbą. Aš, kaip mokslininkė, irgi skirstau literatūrą į sritis, nes kiekvienas tekstas turi žanro ir stilistikos ypatumų, bet niekados nesakyčiau, kad vaikų literatūra yra taikomoji. Tai ne koks kompiuterinis žaidimas. Pagaliau pirmą kartą girdžiu tokį argumentą. Tai nacionalinės literatūros dalis. Tiesa, didžiąja literatūra laikoma ta nacionalinės literatūros dalis, kuri turi istorinę vertę, yra išversta į daugybę kalbų ir kurios vertimai gyvena savo gyvenimus kitų šalių literatūrose. Na, pavyzdžiui, Donelaitis yra mūsų didžiosios literatūros pavyzdys. Mano knygos didžiajai literatūrai dar nepriklauso. „Didžiosios literatūros“ terminas (beje, jo autorius – iškilus XX a. kalbos filosofas Michailas Bachtinas) taikomas literatūrai, kurią išbandė laikas – dešimtmečiai, amžiai. Taikomoji literatūra – kažkoks nevykęs naujadaras, matyt, iš madingųjų populiariųjų technologijų pasaulio. (Tiesa, esama tokių tekstų, na, kad ir feisbuke…)
– Savo eseistikos knygose daug kalbate apie besikeičiantį, globalėjantį pasaulį. Ar tokia kaita veikia vaikus, vaikystę? (Vaikų literatūroje ši gaida skamba vis garsiau. Rašo apie tai jau ir lietuvių rašytojai, pavyzdžiui, Vilė Vėl apysakoje Parašyk man iš Afrikos.)
– Žinoma, veikia. Vaikas šiandien per technologijas ir keliones gerokai anksčiau išeina į platųjį pasaulį ir patenka į suaugusiųjų gyvenimo erdvę. Štai mano vaikystė prabėgo kaime, o šiuolaikinių vaikų – neretai kelių kultūrų karuselėje, net jei turime galvoje ir Šiaulius. Vos gimę, vaikai jau keliauja lėktuvais, o aš pirmą kartą skridau dvidešimt vienerių. Nenoriu sakyti, kad šiandien vaikai greičiau suauga. Ne. Bet jiems prieinama ta pati informacija kaip ir suaugusiesiems. Būtent suaugusieji, kaip labiau patyrę, turėtų padėti vaikams atsirinkti, kuri informacija vertinga, ir šiame procese nepakanka tik mokyklos arba tik tėvų. Visi mes – bendruomenė ir visuomenė – turime rūpintis ateities karta, nes kartų ryšį šiandien labai lengva prarasti. Vaikai neretai mano, kad jau žino viską geriau už mokytojus ir tėvus, nes tokią iliuziją jiems suteikia lengvai prieinamas informacijos srautas. Bet žmogus labai trapus. Psichologijos mokslas teigia, kad žmogus beveik du dešimtmečius yra stipriai fiziškai ir psichiškai priklausomas nuo gimdytojų. Pernelyg didelis savarankiškumas (kai viskas ateina per anksti) palaužia jo fizinį ir dvasinį kūną. Jei kaip žmonija suvartosime save nuo vaikystės, nes šito nori rinka, populiarioji kultūra, mirsime gerokai anksčiau.
– Vaikai ir emigracija – tai problema, deja, per mažai aptariama sociologų, psichologų, politikų. Kokias pagrindines kultūrines įtampas įvardytumėte Jūs, rašytoja?
– Knygose aprašiau savo kaip lietuvės motinos dramą, nes mačiau ir jaučiau, kad kita, mano atveju – graikų, kultūra stipresnė už mane kaip motiną. Ji savinasi vaikus. Tai natūralu, ir mane tai jaudino. Atsirasdavo daug asmeninių dilemų: ką daryti su kalba, kurią mokyklą – nacionalinę ar tarptautinę – vaikams parinkti, ką daryti su gimtine, savo kultūra ir giminystės ryšiais?
Didžiausią įtaką vaikams daro aplinka, kurioje gyvena, ir jiems gali būti nelengva, jei tėvai tai kultūrinei kultūrinei aplinkai nepriklauso, skiriasi nuo jos ir bando vaikus išsaugoti arčiau savęs. Daug įtampų išvengsime, jei gebėsime kitą kultūrą ir aplinką priimti tokią, kokia yra. Bet mes neretai norime prieš ją sukilti, turėti savo nepriklausomybės krislą, savo teritoriją, ir tai taip pat natūralu; juk kiekvienas iš mūsų – savo (!) kultūros vaikas. Mes norime ne tik keistis, bet ir keisti. Kad susikurtum naują gyvenimą, emigracija reikalauja atsisakyti dalies savęs. Tikroji emigracija neturi grįžtamojo ryšio. Ji yra atsisveikinimas. Su visam. Ji yra susitaikymas. Tada įtampos gali tapti apdovanojančios.
– O kas būdinga vaikų, augančių skirtingų tautų žmonių sukurtoje šeimoje, vaikystei? Remdamasi asmenine patirtimi, apie tai iš dalies rašote ir naujausioje knygoje Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja. Kokie tokios šeimos sunkumai ir privalumai?
– Mišrioje santuokoje augantys vaikai turtingesni kalbiškai (na, ir intelektualiai, nes kalbų mokėjimas ir intelekto lavinimas yra susiję). Jie nuo mažens kalba keliomis kalbomis (žinoma, jei tėvai eina daugiakalbystės keliu, nes būna šeimų, kurios pasirenka vieną – vietos – kalbą). Užaugę tokie vaikai geriau orientuojasi šiuolaikiniame pasaulyje, jiems paprasčiau keliauti ir keisti šalis. Be abejo, tokia šeima mobilesnė. Šiandien tai privalumas, ypač kai reikia keisti darbą ir karjerą. Gal tokia šeima lengviau pakelia ir skyrybas? Na, o sunkumų kyla visoms šeimoms, ne vien mišrioms. Man regis, šeimos gyvenimas visur panašus, t. y. panašiai sudėtingas, o įvairius svyravimus – politinius, socialinius, ekonominius – kiekviena šeima ir net kiekvienas jos narys išgyvena labai individualiai. Štai aš didžiąją dalį gyvenimo praleidau Kipre. Man kyla ne sunkumų ar privalumų, o tikrovės klausimas. Tikrovė neklausia – ji tiesiog supa.
Štai savo knygoje pasiūliau diogeno naujadarą. Diogenai (dio – gr. „du“ + genos – gr. „gentis“ [tauta]) – tai dvigubos tapatybės žmonės, jų šaknys maitinasi dviejų kultūrų dirva. Nei privalumu, nei sunkumu gyvenimo diogeniškoje šeimoje nelaikyčiau dar ir todėl, kad tokių žmonių pasaulyje dauguma. Jei būčiau pernelyg saugojusi lietuvybę, būčiau pavertusi ją muziejine vertybe. Kaskart susikurdavau savo lietuvišką veidą iš naujo. Teks tai daryti ir toliau. Per savo lietuvišką pradą išgyvenu vis naują santykį su Lietuva ir pasauliu, jaučiu nuolatinę dinamiką. Sunkumus ir privalumus išgrynina tik laikas.
– Ką skaito Jūsų dukros Nefelė ir Elektra? Koks jų literatūrinis skonis? Ar darote joms poveikį, ar bandote dukras kreipti tam tikra linkme, pasiūlyti knygą, autorių?
– Ak, jos jau, galima sakyti, suaugę žmonės. Studijuoja. Viena – 3D animaciją Anglijoje, kita – tapybą Škotijoje. Skaito daug profesinės literatūros, nors ir ne tiek daug, kiek kadaise aš, būdama studentė. Keista. Matyt, tokios tų universitetų programos – mažiau skaitymo, daugiau praktikos. Abi mėgsta mokslinę fantastiką, nors aš niekados šio žanro nejaučiau, jis manęs neviliojo. Taip, dovanoju joms knygų, bent kartą per metus. Dažniausiai tai būna ne lietuvių ir ne graikų autoriai. Literatūroje mes renkamės trečiąją erdvę, skaitome daugiausia kitus – ne graikų ar lietuvių – autorius. Dovanoju dukroms verstinės, pavyzdžiui, švedų, literatūros vertimų į lietuvių arba graikų kalbas. Dukros skaito lietuviškai, graikiškai ir angliškai, nors anglų kalba jų skaitymo įgūdžiuose ir pasirenkant literatūrą šiandien dominuoja. Dovanodama joms trečiųjų šalių autorių vertimų į lietuvių ir graikų kalbas, stengiuosi palaikyti nedominuojančias kalbas. Paskiausia dovana jaunėlei buvo švedų autoriaus Stiego Larssono Mergina su drakono tatuiruote (graikiškai).
– Gal žinote, kokios vaikų skaitymo skatinimo strategijos taikomos Kipre? O gal yra kokių nors literatūrinių, kultūrinių tradicijų, apie kurias norėtumėte papasakoti?
– Kipras – senosios graikų kultūros dalis. Nors saloje ilgą laiką viešpatavo Venecijos, Osmanų ir Britų imperijos, nuo seno žmonės čia kalbėjo ir tebekalba graikiškai. Tiesa, kipriečių žodyne ir literatūroje jaučiama daug įvairiausių įtakų iš anų kolonijinių laikų. Kipro mokyklų pagrindas – graikų kultūra, pradedant, žinoma, nuo senovės. Jose mokoma graikų literatūros, antikos mitų, viduramžių ir Bizantijos raštų istorijos. Jau nuo darželio vaikai Kipre daug mokosi atmintinai. Gal tai ateina iš senosios graikų mokyklos – kalbėti eiliuotai… Mokyklose mėgstama inscenizuoti literatūros kūrinius, dažniausiai senovės mitus. Jų istorija juk tokia turtinga! Vargu ar rasi turtingesnę. Vaikai labai užsidega vaidyba – dalyvauja visa klasė. Spektakliuose nėra pagrindinių veikėjų, tik deklamavimas ir dainavimas choru, humoro kupini grupių dialogai, satyra. Būna literatūrinio humoro pamokų, kuriose populiaru kurti komiksus – mano dukros tai ypač mėgo. Kad tai sukurtum, turi labai daug perskaityti – ir laikraščių, ir knygų, ir draugų pokalbių užrašyti. Kipre, kaip ir Graikijoje, skaitymas eina šalia kalbėjimo įgūdžių, vadinamojo retorikos ugdymo, pavyzdžiui, perskaityti knygą, sudaryti žodynėlį arba konspektą ir papasakoti klasei. Tokios retorikos pamokos. Žinoma, rašinėlių konkursai irgi labai svarbūs, jie vyksta šalies mastu, geriausi siunčiami iš Kipro į Graikiją. Įstabu, kad vaikai nuo mažens mokosi visais žanrais ir stiliais užrašyti savo istoriją nuo pat senovės, neišmesdami nė vieno jos etapo, kad ir koks skaudus jis būtų. Mokyklos programų graikai per daug nekeičia, nemėgsta dažnų reformų. Gal tai ir gerai, nes tėvai dažniausiai žino, ko mokosi vaikai, taip sukuriamas savotiškas tęstinumas, būtinas visuomenei.
– O gal galėtumėte pabūti Kipro vaikų literatūros ambasadore ir bendrais bruožais nusakyti „Rubinaičio“ skaitytojams Kipro vaikų literatūros padėtį? Koks populiariausias Kipro vaikų literatūros personažas?
– Kaip minėjau, Kipro kultūra yra labai įdomi senosios Graikijos kultūros dalis, pasižyminti tam tikra specifika. Kaip austrus, šveicarus ir vokiečius, kalbančius viena kalba, vienija vokiškai kuriama literatūra, taip Kiprą ir Graikiją vienija graikiškai rašoma literatūra, nors saloje (dėl jos spalvingos istorijos ir mišrios visuomenės) esama ir angliškai, taip pat turkiškai rašančių kipriečių autorių. Vis dėlto kiekvienas vaikas pažintį su tėvyne pradeda nuo Odisėjo nuotykių ir jo mito interpretacijų. Įstabu, kad Homero mokoma nuo pirmųjų klasių, jis analizuojamas, deklamuojamas, rašomi diktantai ir rašinėliai. Žinoma, tam naudojamos jo interpretacijos, ne originalas. Net, pavyzdžiui, per matematikos pamokas sprendžiant lygtis pateikiama mitologinių personažų dialogų interpretacijų, tarkim, iš Aristofano ir Sofoklio komedijų ir tragedijų. Ką su šia lygtimi darytų Elektra ir Orestas? Ir vaikai pateikia visokių įmanomų atsakymų. Šitaip literatūra tampa integralia visų pamokų dalimi. O ką jau kalbėti apie istorijos pamokas. Graikų mokiniams tai pamokos apie istorijos, į kurią įpinta jų asmeninė istorija, rašymą. Labai didelę įtaką mokiniams daro sena graikų šešėlių teatro tradicija: kipriečiai vis atkuria ją ir mėgsta mokyklose literatūrinių siužetų pagrindu statyti spektaklius. Ši tradicija į graikų žemes XVII a. atkeliavo iš Kinijos. Ją parvežė sumanus pirklys Mavromatis (gr. Juodaakis). Keliaudamas per Turkiją, jis ilgą laiką ten vaidino, išvertė net savo vardą į vietos kalbą – Karagiozas (turk. Juodaakis). Šiandien ši daugiakultūrė tradicija žinoma kaip Karagiozo šešėlių teatras. Pagrindinis jo herojus – vaikų numylėtinis Karagiozas.
– Pabaigoje – provokuojantis klausimas: gal ketinate parašyti knygą vaikams? Apie ką ji būtų?
– Norėčiau parašyti istorinę knygą apie Kiprą, apie tai, kaip salą valdė įvairios kultūros ir ką joje teko išgyventi užsienio valdovams. Knygoje išryškėtų istorinė įvairių kultūrų drama. Manau, tai būtų įdomu ir vaikams.
– Ačiū už pokalbį.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 3 (79)
