Sunki paauglystės našta
Ar sunku būti paaugliu? Be abejo. Esi jaunas, nepatyręs, viskas dirgina ir skaudina, bet neretai jautiesi pernelyg mažas, kad ką nors pakeistum, dar net gerai nesupranti, kas esi. Paauglio tapsmas, moralinės dilemos ir kasdienybę sunkinančios socialinės problemos vyrauja antrojoje Unės Kaunaitės knygoje paaugliams Laiškai Elzei*.
Tris knygas išleidusi Unė Kaunaitė – jauna, jau atkūrus Nepriklausomybę gimusi rašytoja. Tai miniu neatsitiktinai – šios kartos pasirinkimas ir vyresniosios primetama atsakomybė už laisvos šalies kūrimą itin domino autorę pirmojoje knygoje Sudie, rytojau (2011). Iš ne itin seniai Nepriklausomybę atgavusios šalies emigravusių jaunų žmonių santykis su tėvyne – viena pagrindinių ir suaugusiesiems skirtos knygos Žmonės iš Alkapės (2015) temų. Tik naujausiame kūrinyje ši tema nustumta į šalį – recenzuojamoje knygoje sukama individualesnių ir socialinių paauglių problemų link.
Laiškai Elzei vaizduoja dviejų aštuntokų – Šarūno ir Gabijos – išgyvenimus, moralines ir etines dvejones, kurios užaštrinamos į veiksmą įtraukiant visą jų klasę: pasakojama apie čia kylančias intrigas, patyčias, pavojingą elgesį virtualiuose socialiniuose tinkluose. Prasidėjus naujiems mokslo metams herojų gyvenime niekas staiga nepasikeičia, kad ir kaip to norėtųsi. Į klases sugrįžtama su pernai neišspręstomis problemomis ir skauduliais: „Dar vasaros pradžioje beprotiškai laukiau mokyklos, bet praėjo vos dvi savaitės ir vėl jaučiuosi vieniša“ (p. 10).
Šarūnas – vienas iš tų vaikų, kurių Lietuvoje, deja, nestinga. Tėvai emigravę, o jis paliktas artimųjų globai ar net kone likimo valiai. Tokioje situacijoje atsidūrusių vaikų jau yra buvę mūsų literatūroje, pavyzdžiui, Kazys Saja knygoje …kurio nieks nemylėjo gilinosi į skaudžią aštuonmečio patirtį, kai paliktam vienam berniukui už save tenka kovoti pačiam. Šarūno padėtis ir išgyvenimai panašūs. Tiesa, jis ne vienas, o su močiute, kuri, kad ir kaip stengiasi, negali atstoti anūkui mamos, o kaip tik jos vaikui labiausiai reikia. Deja, mama to nesupranta – mano, kad sūnui užtenka kelių nejaukių pokalbių „Skype’u“ ir siunčiamų pinigų, o pati neranda lėšų kelionei aplankyti sūnaus per Kalėdas. Tėtis apskritai vaikui „yra keista sąvoka“ (p. 110). Jis išvyko į užsienį, kai Šarūnui buvo vos septyneri, tad dabar tėra pinigų siuntėjas, bet „mama sako, kad čia svarbu“ (p. 110).
Užtikrintumo, aiškių taisyklių ir glaudžių šeimos ryšių nebuvimas veda Šarūną prie destruktyvaus elgesio. Jis įsilieja į pora metų vyresnio pusbrolio gaują, vagiliauja, mokykloje atžagariai elgiasi ir veliasi į konfliktus, o kartu puikiai suvokia savo elgesio priežastį – tai yra maištas prieš neteisybę, suaugusiųjų daromą jam žalą: „Labiausiai gyvenime nekenčiu laukimo. Laukimo, kai niekas nuo tavęs nepriklauso, kai lauki tėvų ir nežinai, kada jie grįš. ˂…˃ O čia [gaujoje. – E. B.] viskas priklauso nuo tavęs – išdauži ir imi. Ir baba, ir mama sužinojusios mane smerktų. Čia juk nusikaltimas! Bet kažkodėl ne nusikaltimas palikti vaiką ir išvažiuoti į užsienį. Čia viskas pagal įstatymus“ (p. 62–63).
Tuo tarpu Gabija, antra pagrindinė knygos veikėja, gyvena tvarkingoje šeimoje, bet jos gyvenimas nėra lengvesnis už Šarūno, tik problemos, su kuriomis ji susiduria, kitokios. Gabijos, kaip ir Vytautės (pagrindinės Sudie, rytojau veikėjos), šeima gana darni, bet vis vien ji patiria sunkumų, be to, yra mąsli asmenybė, dažnai jaučiasi susidvejinusi. Ji daugiausia stebi ir analizuoja, o pati retai išdrįsta įsikišti į tai, kas vyksta aplinkui, nes pernelyg daug abejoja, bet galiausiai dėl neryžtingumo graužiasi: „Skaičiau tiek daug knygų, kurių pagrindinės veikėjos nebijodamos šoka gelbėti pasaulio ir pasiryžta mirti dėl kitų. Skaičiau ir įsivaizdavau save jų vietoje, šaunią ir stiprią ˂…˃. Viską ketinau padaryti, o nesugebėjau net išdrįsti užstoti mušamo. Tik tiek“ (p. 142).
Šarūnas ir Gabija – gana priešingi: pirmasis yra veiksmo kūrėjas, o antroji – linkusi stebėti. Gabijos linija labiau išsišakojusi ir ne tokia stereotipinė, mažiau nuspėjama. Nesunku suvokti, ko galima laukti iš įskaudinto maištaujančio paauglio, tuo tarpu tylus, neišsišokantis žmogus visada atrodo šiek tiek paslaptingas. Gabija sprendžia moralines dilemas, kovoja su baime būti atstumta, nežino, kaip laikytis neteisybės akivaizdoje, kaip elgtis su skriaudėjais, susiduria su patyčiomis, stebi į pavojų virtualioje erdvėje patekusią klasiokę, patiria pirmąjį susižavėjimą, galiausiai bando suvokti gyvenimą, jo keistenybes ir ar kas nors pasikeičia suaugus, ar bent kiek palengvėja.
Viena svarbiausių kūrinyje nagrinėjamų problemų, su kuria susiduria ir kurią daugiausia reflektuoja Gabija, yra patyčios. Net pati apysaka pradedama smurto, bauginimo, patyčių epizodu. Gabijos klasėje į šį, regis, užburtą ratą įsukti kone visi, nes „gyvenimas taip jau sudėliotas – arba tu šaipaisi, arba iš tavęs“ (p. 10). Net mokytoja prieš visą klasę drąsiai, lyg nematydama nieko bloga, vienos merginos klausia, ar ši po pamokų neis į stotį(p. 12)… Paradoksalu, bet taip patyčių nemėgstanti Gabija teigiamai įvertina nederamą mokytojos poelgį, nes tos bendraklasės labai nemėgsta.
Patyčios – itin aktuali paauglių gyvenimo ir literatūros tema, bet, skirtingai nei nemažoje dalyje knygų (galima paminėti ir Raimondos Jonkutės iš švedų kalbos šiemet išverstą Johannos Nilson apysaką paaugliams Nekenčiam), Kaunaitės kūrinyje nesivaikoma mados vaizduoti kritines situacijas, skausmingus patyčių aukos potyrius. Nors aštrių epizodų yra, daugiau dėmesio skiriama viso to apmąstymams, bandymams suvokti psichologines patyčių priežastis – kaip tai susiję su žmogaus psichologija apskritai. Taip į knygą įtraukiamas pažintinis lygmuo – Gabija pasakoja apie etikos mokytojos atliktą psichologinį konformizmo eksperimentą. Visa klasė, taip pat ir mokytojas, pamokos metu yra pasislėpę po suolais, o pavėlavęs mokinys irgi lenda po stalu, nors nesupranta, kas vyksta. Vėliau vieno mokinio prašoma užsilipti ant stalo, jis jaučiasi keistai, nemaloniai, bet, vos tik sulipa visi kiti, pasijunta gerai. Šis, beje, ne fikcinis, o realus eksperimentas ir knygos veikėjams, ir skaitytojui padeda bent iš dalies suvokti patyčias kaip socialinį reiškinį – žmonės, norėdami neišsiskirti iš minios, paklūsta ne tik arbitraliam, nekenksmingam daugumos elgesiui, bet ir gali tapti destruktyvūs. O tai (šiuo atveju – patyčias) galima nutraukti ar bent pristabdyti tik išdrįsus pastatyti save į nepatogią padėtį, pasipriešinti daugumai, pačiam pasijusti pažeidžiamam. Deja, taip pasielgti Gabijai itin sunku, nors ir kaip ji to trokšta.
Gabija ir pati mėgina svarstyti, kaip kyla patyčios, ko jomis siekiama, kaip išsirenkama auka: „˂…˃ kartais galvoju, kad silpnesni kitaip kvepia. Todėl stipresnieji juos užuodžia“ (p. 21). Dėl to ji baiminasi bendrauti su bendraklasiu Albinu, kad „neprisigertų to kvapo“, juolab kad patyčias yra patyrusi ir pati, tad puikiai supranta, kaip jos pakerta savivertę ir kursto baimę. Kartu stebėdama bendraklasius mato, kad aukos ir persekiotojo pozicijos nėra stabilios, – kartais viskas apsisuka ir aršusis pats būna pažemintas, kaip kad nutinka Kamilei. Kiek Gabijos apmąstymuose tiesos, sunku pasakyti, svarbiau, kad tai duoda peno skaitančiam paaugliui pamąstyti.
Be patyčių, kūrinyje keliama ir daugiau temų, tiesa, dažnai epizodiškai, prabėgomis. (Autorės stilius punktyriškas, taupus. Ji nesistengia dirbtinai išpūsti knygos besikartojančiais išvedžiojimais, aplinkos ar veikėjų aprašymais, jos veikėjų mintys asociacijos principu šoka nuo vienos situacijos prie kitos.) Ne išsamiai, bet visgi esmingai aptariamos tokios temos kaip internete slypintys pavojai, kova su savo prigimtimi, pirmoji simpatija, emigracija ir kad suaugusiųjų gyvenimas nėra lengvesnis, tik viskas, net ir tos pačios patyčios, konkurencija, vyksta subtiliau. Pasirodo ir lietuvių literatūroje dar negirdėtų temų, pavyzdžiui, nauja saviraiškos forma internete („Youtube“ vaizdo tinklaraščiai (angl. vlog), suteikiantys Gabijai progą viešai, laisvai ir nesibaiminant mokytojų kalbėti apie tai, kaip ji supranta literatūrą). Sakoma, kad vienas kartas yra atsitiktinumas, du – polinkis, trys – tendencija, tad galėtume tarti, kad Kaunaitė linkusi į savo kūrinius įpinti šių dienų pasaulio aktualijų, kurios dar nėra bent kiek labiau paplitusios mūsų šalyje. Pavyzdžiui, knygoje Žmonės iš Alkapės minimas friganizmas – siekis kuo labiau tausoti žemės ir ekonominius išteklius, ypač surenkant ir suvartojant prekybos centrų išmetamus produktus, kurių vartojimo laikas baigiasi, bet dar nepasibaigęs.
Nors kūrinyje tvyro gana slogi nuotaika, vietomis nestinga įtampos, randama ir iš ko pasijuokti: „Lituanistės neklausiu, nes ji nemato toliau savo atsakymų knygos. Jos požiūris į literatūrą man primena svogūną – kaskart prapjovus noriu verkti“ (p. 108). Bet ir ši tema – ne vien humoristinis elementas: Gabija piktinasi didele švietimo sistemos yda – mokytojais, kuriems rūpi ne išklausyti jauną žmogų, ne originalus ir argumentais grįstas jo mąstymas, diskusija, bet iš aukščiau nuleisti teisingi ir neteisingi atsakymai, po kurių telieka dėti riebų tašką.
Kaip jau buvo galima suprasti, Kaunaitė nenuolaidžiauja nei suaugusiesiems, nei paaugliams. Pirmieji būna ir geri, ir ne itin protingi, nenuovokūs ar per mažai jautrūs. O paaugliui svarbu turėti autoritetą – suaugusįjį, kuriuo pasitikėtų. Todėl ypač sunku būti paaugliu, kai nesusikalbi, kai atrodo, kad kone visas pasaulis tegul ir ne prieš tave, bet ir ne su tavimi. Beje, panašia mintimi ir baigiama knyga: „Galima būtų parašyti visą knygą apie dalykus, kurių suaugusieji nesupranta. Didžioji dalis būtų skirta dalykams, kuriuos jie manosi suprantantys geriausiai“ (p. 172). Antrieji irgi neidealizuojami. Jie pakliūva į sudėtingas situacijas, sprendžia moralines dilemas ir ne visada pasirenka dorą, teisingą kryptį, todėl kenčia savo elgesio padarinius. O kaip skirtingai gali būti vertinamos įvairios situacijos ir poelgiai, skaitytojams padeda suvokti tai, kad trukdoma tapatintis, pernelyg įsijausti į veikėjus. Konstruojamas daugiabalsis tekstas: pasakoja ir pasakotojas, atidžiau įsistebeilydamas į paskirus veikėjus, net nebūtinai paauglius, ir veikėjai patys kalba savo laiškais, tad šalia viena kitos kartais atsiduria labai skirtingos įvykių interpretacijos. Kartu iš labai lokalios situacijos sukuriamas kone panoraminis vingiuoto ir duobėto paauglystės pasaulio vaizdas.
Kodėl knyga vadinasi Laiškai Elzei? Pagrindiniai knygos veikėjai rašo laiškus, adresuotus Elzei – ne realiam asmeniui, o idėjai, projekcijai. Šarūnui tai – jo paties apvogta mergina, kurios vardą sužinojo iš rankinės turinio, Gabijai – išgalvotas asmuo, kaip vėliau paaiškėja, galbūt sesers dvynės (nors nieko apie ją ilgą laiką nežinojo, bet jautė savo dvilypumą), tos savo neramiosios pusės, mirusios dar motinos įsčiose, projekcija. Laiškų nė vienas neišsiunčia, pirmiausia tai yra būdas išsikalbėti, atvirai išdėstyti, ko nedrįsti garsiai pasakyti kitiems, tai laiškai sau, nenuoseklus ir ne į vieną sąsiuvinį rašomas savotiškas dienoraštis. Kūrinio pabaigoje Albinas – jam taip pat labai trūko žmogaus, kuriam galėtų patikėti savo skaudulius, – pasinaudoja Gabijos patarimu ir rašo Elzei, puikiai suvokdamas, kad iš tiesų rašo sau ir dėl savęs: „Ji [Gabija. – E. B.] sako, kad viską užrašius galima paimti naują popieriaus lapą. Senas nedingsta ir visada galima jį atversti, užtat netrukdo miegoti naktimis“ (p. 172).
O kaip Laiškai Elzei atrodo mūsų paauglių literatūros ir pačios Unės kūrybos kontekste? Į abu klausimus atsakyčiau – gerai. Lietuvių paauglių literatūra vis dar gana negausi. Nors į ją jau ateina naujų autorių, o leidyklos tai skatina, bet įvairovės stinga. Tad kiekvienas meniškiau parašytas tekstas yra svarbus. Laiškai Elzei – įdomus ir aktualus kūrinys, juolab kad autorė turi ką pasakyti ir daro tai talentingai.
Autorė akivaizdžiai tobulėja – žodžių mažėja, bet kūrinio gelmė neina seklyn. Kaunaitė imasi naujų temų ir jų keliamų iššūkių, kam reikia ir psichologinio subtilumo, ir gebėjimo nenusaldinti veikėjų, leisti jiems klysti. Tiek pastraipos, tiek visas kūrinys kur kas koncentruotesni, tikslesni ir talpesni. Nebelieka drumzlių, pavyzdžiui, vietomis trukdžiusių suvokti chronologinę liniją pirmojoje Kaunaitės knygoje, veikėjai individualesni, o dėl to – ir patrauklesni. Tiesa, neišvengta klaidų, kurių būta ir ankstesniuose kūriniuose. Pavyzdžiui, realistinį audinį praardančios mistifikacijos (netikėtai kūrinio gale iš pasaulio žemėlapių išnykusi Alkapė romane Žmonės iš Alkapės, o šiame kūrinyje – negimusios Gabijos sesers dvynės motyvas), taip pat, rodos, per vėlai, per mažai motyvuotai į siužetą įtraukiami elementai, nesukeliantys šokiruojančio, mąstymą apverčiančio, stipriai sujaudinančio poveikio, kurio veikiausiai siekta (netikėtai surasta ir tuojau pat prarasta artima siela knygoje Žmonės iš Alkapės, šioje knygoje – minėtasis dvynės motyvas). Skaitant susidaro įspūdis, kad autorė netikėtai, bet per vėlai sugalvoja ką nors įdomaus ir tuoj pat įaudžia į tekstą, nors to motyvo gijos turėjo atsirasti gerokai ankstesniame kūrinio taške, kad skaitytojas būtų paruoštas.
Laiškus Elzei norėtųsi vadinti situacijų apysaka, ne romanu (kaip daro leidėjai), nes jiems trūksta ryškesnio konflikto, intrigos, veiksmo ir veikėjų, ilgesnio laiko tarpsnio (veiksmas tetrunka vienus mokslo metus), didesnių charakterių pokyčių. Ar tai minusas? Vargu. Tai autorės kūrybos stilius – svarbiau idėjos, moralinės ir etinės problemos, galimi jų sprendimai, veikėjų psichologija ir mąstymo paradigmos, o visa šita Kaunaitė talentingai atskleidžia pasitelkdama būdingus epizodus, nedideles, neišplėtotas situacijas, kurios, nors ir sumegztos į vienį, vis dėlto platesniu siužetu netampa. Tokie kūriniai jau rado ir, be abejo, toliau ras savo skaitytoją – mąslų, atidų detalėms, mėgstantį analizuoti ir lėtai mėgautis literatūra, o kai kuriems kitiems – ypač greito, kvapą gniaužiančio ir stipraus siužeto knygų mėgėjams – Laiškai Elzei gali pasirodyti blankoki.
________________________
* KAUNAITĖ, Unė. Laiškai Elzei. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 176 p. ISBN 978-609-01-2394-2
Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 3 (79)
