KONSTANCIJĄ PETRIKAITĘ-TULIENĘ PRISIMENANT (110-osioms gimimo metinėms)

Nuotr. iš kn. Knyga ir dailininkas, 1966 m.
Nuotr. iš kn. Knyga ir dailininkas, 1966 m.

Konstancija Petrikaitė-Tulienė (1906–1999) – dailininkė, nesiduodanti uždaroma tik į knygą. Mat jos kūryba skleidėsi ne vien vaikų knygų iliustracijose. Dailininkė reiškėsi lakštinėje grafikoje, kūrė plakatus, ekslibrisus, keramiką, skulptūras, viena pirmųjų Lietuvoje ėmėsi metalo plastikos, pramokusi amato iš Ukmergėje kalviavusio tėvo. Amato įgūdžiai, sujungti su 1925–1934 m. Kauno meno mokykloje, Adomo Galdiko grafikos studijoje, įgytomis profesinėmis žiniomis, išsyk buvo pastebėti ir įvertinti. 1937 m. jos dekoratyviniai darbai „Lietuva“ Paryžiaus pasaulinėje parodoje pelnė Didįjį prizą. O po dvejų metų Konstancijos specialiai tam tikslui sukurta lėlių kompozicija „Lietuviškos vestuvės“ ir metalo dirbiniai jau buvo eksponuojami Niujorko „Rytojaus pasaulio“ tarptautinėje parodoje.

Į iliustravimo erdves dailininkė atėjo su tokiu pat veržlumu ir lydima tokios pat sėkmės. 1938 m. „Sakalo“ leidyklos išleista jos iliustruota Stepo Zobarsko pasakų knyga Brolių ieškotoja išsyk tapo įsimintina, tiesiog prabangia knyga, įrišta į retai tuo metu pasitaikančius kietus viršelius. Iliustracijose puošni ir įmantri art deco stilistika sujungta su tautiniais pasakos veikėjų kostiumais ir nacionaliniais buities elementais ir taip sukurtas stebuklo, vykstančio lietuviškoje aplinkoje, įspūdis. Nors ir dekoratyviai stilizuoti, vis dėlto realistiški pasakų veikėjai ir iliustracijų detalės su kruopščiai išpieštais kostiumų, skrynių raštais, tautinių juostų ornamentais teikė vaikams ir pažintinį, ir estetinį malonumą ir kūrė įtaigų vaizdų naratyvą. Įsižiūrėti į brolių ieškoti išsiruošusios Onutės ir piktos laumės judesius, apdarus, buitinių daiktų smulkmenas vertė ir dinamiškos piešinių kompozicijos, ir niuansuotas piešinių koloritas. Knygoje derinamos spalvotos ir nespalvotos iliustracijos palaikė emocinį vaizdais kuriamo pasakojimo bangavimą, bet reikia pasakyti, kad nespalvotos iliustracijos knygoje ne mažiau įsimintinos už spalvotas. Juvelyriškas ir grakštus visų smulkmenų vaizdavimas prikausto žiūrovo žvilgsnį taip stipriai, kad daug šios knygos skaitytojų teigia iki šiol prisimenantys smulkiausias iliustracijų detales. O spalvotų iliustracijų nuotaikingumas formuojant emocinį vaizdo paveikumą tapo išskirtiniu šios knygos ženklu, palyginti su kitų autorių darbais, kurie taip pat disponavo ketvirtojo dešimtmečio grafikoje įsigalėjusia folkloro elementų ir art deco jungtimi.

Viršelio dailininkė Konstancija Petrikaitė-Tulienė. 1947 m.
Viršelio dailininkė Konstancija Petrikaitė-Tulienė. 1947 m.

Tikrovėje, aišku, pasaka tuo metu nė nekvepėjo – prisimenant politinius prieškario įvykius, galima tik stebėtis, kaip dailininkei pavyko išsaugoti kūrybinį užmojį ir neišsenkamą veiklumą. 1940 m. spalio mėn. pasirodė pirmasis „Genio“ – vaikams skirto žurnalo – numeris. Suprantama, kad ką tik aneksuotoje šalyje įkurtas žurnalas siekė ideologinių tikslų, patraukliais paveikslėliais tikėdamasis paveikti pačių mažiausių visuomenės narių pasaulėžiūrą ir įdiegti jiems naujas politines, estetines ir etines idėjas.

Pirmojo „Genio“ viršelį, kaip ir keletą vėlesniųjų, papuošė Petrikaitės-Tulienės iliustracija, aiškiai rodanti žurnalo adresatą – vaikus. Dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė įžvalgiai atkreipė dėmesį, kad iliustracijoje esanti vaikučių pora yra toli nuo sovietinės propagandos stereotipų. „Berniuko liemenį juosiantis dirželis, po pažastimi paspaustas raudonas sąsiuvinis, poza, išreiškianti rūpestį mažąja sesute, kuri nerūpestingai tabaluoja mergaitišką rankinuką, reiklesniam cenzoriui galėjo pasirodyti beveik kaip įžūlus iššūkis revoliucine patetika maskuojamam sovietų tikrovės skurdui.“1 Neieškant tokio dailininkės sprendimo priežasčių, galima tik konstatuoti, kad Petrikaitės-Tulienės gebėjimas smagiais, tiksliais vaizdais įtikti mažiesiems skaitytojams ir toliau neblėso.

Vaikų žurnalo „Žiburėlis“ viršelis. 1938 m.
Vaikų žurnalo „Žiburėlis“ viršelis. 1938 m.

Karo metais Petrikaitės-Tulienės iliustracijos džiugino vaikus Vyriausio savitarpinės pagalbos komiteto pajėgomis leisto vaikų žurnalo „Žiburėlis“ puslapiuose. Po karo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos išleistos ir dailininkės iliustruotos knygos Kazio Papečkio Ąsotėlis (1947), Valerijos Valsiūnienės Ramutis nedidutis (1949), Kosto Kubilinsko Raidžių paradas (1951) pasižymėjo gyvais, energingais, pozityviai, žaismingai nuteikiančiais piešiniais, kupinais realistinių ir gerai vaikams pažįstamų artimos aplinkos pavidalų. Prisiminus nelengvas pokario sąlygas, lėmusias knygų spausdinimą ant prasto popieriaus, dažniausiai – su minkštais viršeliais, galima sakyti, kad spalvoti, nuotaikingai kasdienybės smulkmenas perteikiantys dailininkės piešiniai buvo didelis džiaugsmas mažiesiems skaitytojams.

1951 m. tos pačios leidyklos išleistų Charles’io Perrault pasakų Pelenė iliustracijas apskritai galima laikyti anų laikų klasika. Pasak Erikos Grigoravičienės, „˂…˃ pasakos tuomet buvo geidžiamiausi skaitiniai, nes leido pabėgti nuo niūrios tikrovės. Sovietų valdžia savo ruožtu buvo nieko prieš, kad jos pakeistų istoriją, praeitį, atmintį, įtvirtintų įsivaizdavimą, jog prieš sovietinę dabartį tebūta mitinio pasakų laiko.“2 Galbūt todėl anuometė leidybos vaikams monopolininkė Grožinės literatūros leidykla net dusyk – 1949 ir 1951 m. – dovanojo skaitytojams dailininkės iliustruotą Raudonkepuraitę, kurios piešinius galima apibūdinti panašiai kaip ir Pelenės. Tik pastaroji vaizdo požiūriu buvo gerokai prabangesnė knyga. Dinamiška kompozicija, kruopštus rafinuotų iliustracijos detalių modeliavimas, proporcinga teksto ir iliustracijos dermė lėmė piešinių stilingumą, atliepiantį kiek pompastišką, realistiniu pasakojimu grįstą Perrault pasakų manierą. Vaizdais neišlepintoms karo ir pokario laikų jaunųjų skaitytojų akims tai buvo išties gražūs ir įsimintini reginiai. 1992 ir 2001 m. „Vyturio“ ir „Mažojo vyturio“ leidyklos pasirūpino, kad su elegantiškomis princesėmis ir galantiškais princais susipažintų jau kitos kartos skaitytojai.

Pelenė. 1951 m.
Pelenė. 1951 m.

Septintajame dešimtmetyje suaugusiesiems Petrikaitė-Tulienė apie save priminė greit iš populiarėjusiu ir vaizdinių interpretacijų sulaukusiu pano „Jūratė ir Kastytis“, specialiai interjero dekorui skirta lankstyto metalo skulptūrėle „Lietuvaitės šokėjos“, tiražuota šeštajame dešimtmetyje pradėjusiame veikti „Dailės“ kombinate, 1965 m. ant Birutės kalno Palangoje pastatyta romantine skulptūra „Tau, Birute“. Inteligentai savo namus mielai puošė Konstancijos „Jūratės ir Kastyčio“ figūromis, išdėliotomis ant juodos medžio lentelės priklijuotais gintariukais. Nors tuo pačiu metu kuriamos Petrikaitės-Tulienės iliustracijos stilizavimu ir apibendrinimu nepasižymėjo, vis dėlto realistinis jos piešinių pobūdis, vaizdų dėliojimo nuoseklumas anaiptol nebuvo nuodėmė. Skoningi su tikrove neprasilenkiančių iliustracijų vaizdai buvo labai pagalbūs Valstybinės pedagoginės literatūros leidyklos leidžiamose mokomosiose knygose. Jų Petrikaitė-Tulienė iliustravo ne vieną. Tai 1957 m. Juozo Kavaliausko Lietuvių kalbos vadovėlis lenkų mokykloms, 1958 m. pasirodęs to paties autoriaus Lietuvių kalbos vadovėlisrusų mokykloms, 1959 m. Vasilijaus Čistiakovo Abėcėlė (rusų kalba). O dailininkės piešiniai Elenos Binkauskienės vadovėliui Namų ruoša 1960 m. Maskvoje buvo įvertinti Liaudies ūkio pasiekimų parodos medaliu.

Septintajame dešimtmetyje gerokai paįvairėjo vaikams leidžiama literatūra, o į iliustruotojų gretas stojo nauja, modernią plastinę raišką puoselėjanti dailininkų karta, į kurią ėmė orientuotis tiek leidėjai, tiek ir skaitytojų skonis. Dailininkės aukso amžius baigėsi. Tačiau tai, ką vaikų vaizduotėje ir suaugusiųjų skonyje Petrikaitė-Tulienė paliko, niekur nedingo: jos kūryba tvirtai įsišaknijo iliustravimo istorijoje ir kaip kiekvienas meninę vertę turintis reiškinys tapo gražiu prisiminimu, naujų meninių paieškų lobynu, pagarbos ir pasigėrėjimo objektu.

Pano „Jūratė ir Kastytis“
Pano „Jūratė ir Kastytis“

_________________________

1 Giedrė Jankevičiūtė, „Dailė kaip propaganda 1939–1940 metais“, Dailė, 2009, p. 132.

2 Erika Grigoravičienė, „Vaikų knygų iliustracijos“, http:// www.mmcentras.lt/vaiku-knygu-iliustracijos/7156.


Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 3 (79)

 

 

Įžanginis

AR TAPS „STIRNIUKAS“ KANONU?

Straipsniai

„KODĖL JŪS MANĘS NEPAVADINOT JUSTINU MARCINKEVIČIUM?“
AMŽINAI MIELAS DEVYNIASDEŠIMTMETIS PŪKUOTUKAS

Mano vaikystės skaitymai

MANO VAIKYSTĖS ARKADIJA – MEŠKINĖS KAIME, PAŠIAUŠĖJE

Sukaktys

ROBERTO INGPENO KALBA, PASAKYTA JAM ĮTEIKUS H. CH. ANDERSENO MEDALĮ (80-osioms gimimo metinėms)

Atidžiu žvilgsniu

Sunki paauglystės našta
Pirmosios varnų užkalbėtojo kovos

Bibliografija

2017 M. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai