Martynas Vainilaitis: „Noriu grįžti į pradžios mokyklą“

 

„<…> mano tėviškė – mielas Mergežeris. Prie tos liepos, prie tų suraizgytų sumazgytų žingsnio pločio šaltinėlių, sakais kvepiančioje pirkioje aš gimiau ir buvau įkeltas į žilvitinį lopšį. <…> Iš pintinio lopšio išlipęs, išmokau ir aš dainuoti. Ir dainuoju lig šiolei.“

(Iš Tarybinių lietuviu rašytojų autobiografijos. T. 2)

 

Apie pradžią

Kuo toliau, tuo labiau noriu į pradžios mokyklą. Labai pasiilgau to meto, kai gerai mokiausi, jaučiausi toks laimingas. Vėliau viskas keitėsi – į progimnaziją reikėjo toli vaikščioti, užgriuvo sunkus pokaris. Tikrai labai noriu sugrįžti į pradžios mokyklą. Pirmame skyriuje buvau žiopliukas, o antrame atsigavau, viskuo domėjausi. Turėjau puikų mokytoją – A. Imbrasą, labai gyvą ir įdomų žmogų, mokėjusį ir sudominti, ir paskatinti.

Mano kaimas buvo lenkų okupuotas, o kai trisdešimt devintaisiais Vilniaus kraštą grąžino Lietuvai, visur rinko aukas ir sulenkintiems kraštams siuntė knygas. Taip mano mokykloje buvo sukaupta didžiulė biblioteka, taip mane įtraukė knygų pasaulis. Puikiai prisimenu pirmąsias savo knygeles. K. Binkio Kiškių sukilimą su D. Tarabildaitės iliustracijomis perskaičiau antrame skyriuje ir išmokau atmintinai. Net dabar atskiras strofas prisiminčiau. Vėliau perskaičiau to paties autoriaus Keistutį pas Gediminą, Joną pas čigonus. Atėjęs naujas mokytojas J. Šarakauskas pamatė, kad esu didelis skaitovas ir pasiūlė Vytę Nemunėlį. Meškiukas Rudnosiukas – viena nuostabiausių, labiausiai patikusių vaikystės knygelių. Man atrodė, kad Vytė Nemunėlis kilęs iš mano kaimo, sėdėjo prie stalo mūsų medinėj pirkelėj, bėgiojo su manim laukais, miškeliais. Dabar suprantu, kad tai kaip tik ta situacija, kai kitas rašytojas padeda tapti poetu. Jis davė man tą dovaną, gimė svajonė būti vaikų poetu. Vytę Nemunėlį ir vadinu savo mokytoju. Iš tiesų po K. Kubilinsko mirties esu sakęs: „Dabar aš rašysiu vaikams“. Bet negaliu tvirtinti, kad K. Kubilinskas – mano mokytojas. Kur kas daugiau įtakos man padarė lenkų vaikų literatūra. Specialiai mokiausi lenkų kalbos, kad galėčiau perskaityti J. Tuvimo, J. Bžechvos, T. Kubiak, J. Paražynskos kūrybą. Manau, kad ir Morisas Karemas, belgų poetas, turėjo tam tikrą poveikį.

Tai tokia buvo pradžia – pirmosios knygos. Niekada gyvenime taip daug neskaičiau kaip pradžios mokykloje. Namuose nebuvo daug knygų, nors mano tėvelis – tikras skaitytojas, nuostabus pasakotojas ir dainininkas. Prisimenu, kaip mama ragindavo prie darbo, o jis sėdi sau ant krosnies, vienoj rankoj knyga, kitoj – balana, ir skaito. Galėdavo per naktį perskaityti knygą. Jei susidomėdavo, skaitydavo garsiai ir pasakas, o aš klausydavau apsiklojęs galvą, nes bijojau visokių laumių, ir verkdavau susigraudinęs.

Apie vieną poetą ir vieną knygą

Jau pasakojau, kad didžiulį įspūdį darė Vytės Nemunėlio poezija. Prisimenu, kad paklausiau mokytojo, kur gyvena tas poetas. Mokytojas paraudo ir atsakė, kad gyveno Kaune, o dabar pasitraukė į Vakarus. Ta žinia mane slėgė, buvau toks naivus, kad bėgdavau į mišką, susirasdavau aukščiausią kalnelį ir žvalgydavausi – kurgi pasitraukė mano mylimas poetas… Skamba gal keistai, bet tikrai jaučiu, kad egzistuoja kažkoks telepatinis ryšys su B. Brazdžioniu. Nustebau, kai apie septyniasdešimtuosius K. Saja, grįžęs iš Amerikos, perdavė man poeto linkėjimus. Pasirodo, žino apie mane, domisi mano kūryba. Iš kur, kaip, kodėl? Lyg mano mintys, ilgesys būtų nukeliavę taip toli, anapus Atlanto.

Kartą, kai aš mokiausi šeštoje klasėje, mokytojas pasikvietė mane į savo kambarėlį ir išsitraukė B. Brazdžionio Per pasaulį keliauja žmogus. Pasiūlė perskaityti. Tuo metu B. Brazdžionis jau buvo uždraustas. Mokytojas liepė knygą gerai paslėpti po marškiniais. Prisimenu, kaip septynis kilometrus keliavau namo spausdamas užslėptą knygą. Netrukus mokytoją suėmė, išvežė į Sibirą, o knyga liko pas mane. Kaip aš ją saugojau ir slėpiau – baisu buvo laikyti – už tai grėsė Sibiras arba kalėjimas. Slėpiau ją kluone po šienu, bet buvo neramu, nes ieškodami banditų stribai badydavo durtuvais šieną. Tada knygą paslėpiau po tokiais rąsteliais, paslapčia išsitraukdavau, kad niekas nepamatytų, ir skaitydavau. Ir lygiai taip pat kaip vaikystėje dabar ilgesys nešė mane į Ameriką. Niekada nebuvau matęs poeto gyvo. Įsivaizdavau jį tokį aukštą, liekną, šviesiai pilku kostiumu.,.

Penkiasdešimt pirmaisiais daugumą žmonių iš mūsų kaimo ištrėmė į Suvalkiją. Kartu su manimi visais gyvenimo keliais keliavo ir mokytojo paskolinta B. Brazdžionio rinktinė. Saugau ją iki šiol, tik jau gražiai įrištą. Po tremties mano mokytojas grįžo į Druskininkus. Jam grąžinau kaip skolą B. Brazdžionio rinktinę Poezijos pilnatis su autoriaus autografu.

Keistas, nenusakomas dvasinis ryšys sieja mus su B. Brazdžioniu iki šiol. Ir nors nesame draugai, bet nuolat susirašinėjame. Jau vaikystėje mane užvaldė jo eilėraščių intonacijos, poetinio pasaulio grožis.

Dar kartą apie pradžią

„<…> girdžiu smilgų vargonus, matau, kaip žolė bėgioja, vabaliukai šoka… Jau vaikystėje, visi gamtos tvariniai man būdavo gyvi. Ir dabar gyvi. Netgi šalna, man regis, – iš Mėnulio atkeliavusi būtybė. Ir vėjas, ir lietus – gyvos būtybės.“

Mano didžiausias ilgesys – pradžios mokykla, o didžiausia atgaiva – gamta. Nuo vaikystės mėgau arklius. Norėjau, kad tėvai turėtų gražų, stiprų gyvulį, bet tėvas pirkdavo ir vis labai nevykusiai su kuo nors mainikaudavo. Net su čigonais derėdavosi ir vis prašaudavo. Iki šiol pamenu nuoskaudą, kurią patyriau, kai tėvas išmainė labai gražią Alytuje pirktą kumelaitę į niekam tikusį kuiną. Tada neapsikentęs pats vienas nuvažiavau į Varėną ir išmainiau į puikų eržiliuką. Visa gamta – paukščiai, žvėreliai, medžiai – nuolatinis mano kūrybos įkvėpimo šaltinis. Teturiu vienintelį pomėgį – sodinti medžius. Kiekvieną pavasarį prie namo pasodindavau po medelį. Tiesa, kartais tėvas būtent toje vietoje nuspręsdavo pasėti tabaką ir mano medelį išraudavo. Bet jau didžiulis užaugo jaunystėje pasodintas ąžuolas…

Knygos, tėvo pasakos ir dainos, motulės lopšinės melodija, gamtos artumas ir grožis – štai iš ko susidėjo mano vaikystė. O paauglystėje naktigonė… Visą naktį kūrendavom laužus. Aplink juos susėsdavo vyrai ir pasakodavo įvairiausias istorijas. Žmonės buvo kitokie – tikri pasakotojai, tikintys vaiduokliais ir laumėmis, velniais ir t. t. Neįmanoma pamiršti tų naktų grožio, kai tiek daug dalykų susideda krūvon, – ir žavumas, ir paslaptis, ir baimė.

Apie žydrą svajonę ir žydrąją valandą

„<…> ateina vakaras. Už mano vaikystės pievų nusileidžia saulė, pilkai žydroje, prieblandoje paskęsta kaimas, namai, kambarėlis. Žinau, aplankė mane žydroji valanda – mano kūrybos metas <…>, ir tada iš vaikystės krašto atbėga mano bičiulis Strazdanotas Berniukas. Atbėga pakvipęs žiedais, uogomis…“

Taip aš rašau, kai viską apgaubia tamsa, kai nutyla dienos garsai. Ir Strazdanotas Berniukas nėra koks išgalvotas. Jis iš mano kaimo, mano mokyklos, strazdanota vaikystės dvasia. Tas berniukas labai panašus į rusų filmo apie nuogą karalių herojų, pasakiusį karaliui visą teisybę. Tik maniškis gražesnis. Kai rašiau Bruknelę, Strazdanotas Berniukas sukviesdavo į mano kambarį visokiausių būtybių – kaukučių, laumių, miškinių, aitvarų… Užgesindavau šviesą ir rašydavau apie juos, kol dar galėdavau ką įžiūrėti toje žydroje prieblandoje…

Dabar manau, kad visada norėjau atiduoti savo gyvenimą poezijai. Pradžios mokykloje vienu metu svajojau būti girininku ar agronomu, bet tikrai neilgai. Visad norėjau rašyti. Tiesą sakant, nieko daugiau ir nemoku – tik rašyti ir medelius sodinti. Turiu tokį „Ežio dvarą“ netoli Valkininkų. Ten mažas namelis ir nemažai ežių, todėl „Ežio dvaru“ ir vadinamas. Aplink namelį prisodinta daug daug medžių. Jie dideli, kamienai apsamanoję. Ten leidžiu visas vasaras, rašau. Lyg išsipildžiusi svajonė – būti ten, kur daug medžių, ir rašyti..

Apie vaikų poeziją

Martynas Vainilaitis su jaunaisiais skaitytojais
Martynas Vainilaitis su jaunaisiais skaitytojais

„<… > Ir sužiba mano lange žiburys, prisilietusi popieriaus sugirgžda plunksna, kaip tas uogomis bertas takelis ringuoja eilėraštis ar pasaka. Taip aš rašau. Rašau tik sau, bet mano eilėraščius vaikai supranta, skaito ir deklamuoja. Ir nė kiek nekeista. Juk aš rašau tik tada, kai pavirstu vaiku.“

Išleidau 20 knygų vaikams, bet negalėčiau vienu žodžiu pasakyti, kas yra vaikų poetas. Sutinku su V. Belinskiu, kuris tvirtino, kad vaikų poetu reikia gimti. Iš tiesų, kiek yra gerų poetų, kurie neparašys ir eilutės vaikams… Egzistuoja tam tikra riba, gana sunkiai apčiuopiama, kuri skiria kūrinius vaikams ir ne vaikams. Tai tarsi dovana – turėti vaiko širdį, žvelgti į pasaulį vaiko akimis, džiaugtis ir verkti kaip vaikui.

Rusų kritikas A. Šarovas, lygindamas A. Puškino ir P. Jeršovo pasakas, pastebėjo, kad A. Puškinas vis dėlto žavisi tuo, kuo žavisi suaugęs žmogus, o P. Jeršovas, atvirkščiai – žavisi tuo, kuo žavisi vaikai. Keista ir tai, kad vaikų rašytoju tampama sulaukus jau pakankamai brandaus amžiaus. Gal nekeista, gal dėsninga. Juk yra metas, kai tarsi bodiesi vaikyste, nori kuo greičiau suaugti, o bėgant metams vis labiau jos ilgiesi. Tada gali pradėti rašyti vaikui. Aš pirma nemaniau, kad kursiu vaikams, o sulaukęs trisdešimties, supratau, kad noriu kalbėti jiems. Kai pradedu rašyti, tiesą sakant, negalvoju apie vaiką. Aš galvoju apie poeziją. Noriu, kad eilėraštis būtų tvirtas, gerai sukonstruotas, neiškleręs. O jei koks mažylis atbėgs išsidūkęs kieme, atsisės, pasakys „gražu“, – mano tikslas pasiektas. Ir nereikia jokios didaktikos, jokių pamokymų. Aš nebijau, kad poezija bus sudėtinga ar nesuprantama. Esu tikras, kad vaikas supras. Aš žinau, kad vaikai mano įsivaizduojamus herojus supranta, jie nemėgsta tik dirbtinumo, iškart jį atpažįsta. Vien todėl savo pamėgtų herojų nė nemanau atsisakyti. Esu gamtos mylėtojas, ir man nenusibodo nei kiškučiai, nei paukšteliai, nei ežiai. Jaunesnės kartos poetai atsineša visai kitokį pasaulį. Jis man įdomus, bet aš nemanau, kad gali būti neįdomūs kaukai, laumės, barzdukai ar velniai. Ir argi tai ne nauja? Koks dar Lietuvos poetas rašo vaikams apie mitines būtybes? Gal tik S. Geda. Ir tai svarbi problema, su kuria susidūriau rašydamas Bruknelę. Tuo metu perskaičiau galybę viso pasaulio pasakų, mitologijos studijų. Suvokiau, kad Suomijos ar Švedijos vaikučiams nereikia aiškinti, kas yra mumiai, troliai, kas yra Nilsas. Ten labai gyvos ir gajos tautosakos, mitologijos tradicijos. O mūsų mažieji skaitytojai stokoja knygų apie aitvarus, kaukučius ar laumes. Tai nėra gerai. Lietuvių mitologija nė kiek neprastesnė nei kitų šalių, o tikrai dar neatiduota jai derama duoklė. Vien lietuvių velniūkštis ko vertas: jis ir kvailas, ir žioplas, ir piktas, kartais kerštingas, o kartais – geraširdis!

Apie šiuolaikinę lietuvių vaikų literatūros leidybą

„<…> kiekvieną eilėraštį reikia paversti menu <… >. Menas – didžiausias gėrio ir grožio skleidėjas. Žmogaus dvasiniame, gyvenime, jeigu jis vaikystėje nepajuto tikrosios vaikų poezijos apžavų, be abejo, atsiranda spraga. Prieš imdamas plunksną į rankas, apie tai turėtų pagalvoti kiekvienas poetas.“

Į dabar pasirodančias kai kurias knygas vaikams žiūriu kaip Leninas į buržuaziją. Negaliu atsistebėti, kiek tų saldumynų, „cukierkų“ prileista. Tiek niekalo, kad gerą knygą ir surasti nelengva. Net klasika, gražiausios pasaulio pasakos pasirodo taip banaliai, saldžiai iliustruotos, kad baisu darosi. O kiek grafomanų prisiveisė… Juk turėtų būti būdų jiems sustabdyti. Gal žmogus ir turi pinigų, bet reikia drausti įvairių grafomaniškų dalykų leidybą. Ypač vaikams.

Apie esamas ir būsimas knygas

„<…> paslaptis – vaikystės šalyje, kurią valdė ir tebevaldo Strazdanotas Berniukas, tos šalies Žydroji dvasia, gyvenanti praeity ir dabarty. Gyva praeitis neleidžia išbėgti iš savo vaikystės, o dabartis – mūsų dienų vaikas, su kuriuo susiduriu kiekvieną dieną. Be vieno ir kito rašyti vaikams neįmanoma. Dirbu labai sunkiai. Kol nesurandu tinkamo žodžio, neišgirstu jo, eilėraštis dienos šviesos neišvysta…“

Visada labai norėjau parašyti apie velnius, bet vis nepavykdavo. Netrukus turėtų pasirodyti pasakų knyga. Apie velnius, laumes ir kitokias mitines būtybes. Ji vadinsis Kaulo bobos apžavai. Šiais metais turėtų išeiti ir Ežiukai devyžiukai, knygelė su tais pačiais, man vis dar nenusibodusiais herojais. Į klausimą, kuri knyga brangiausia, neatsakysiu taip, kaip dabar madinga atsakyti, – „ta, kurios dar neparašiau“. Mano mieliausios – rinktinė Žydras povas povinėja ir, be abejo, Bruknelė. Nepatinka man kai kurie pirmųjų knygelių eilėraščiai – Dėdė Spalis, Tavo gimimo diena, kuriuose daug „perkūnsargių“ – apie V. Leniną ir pan. Kitaip išsisukti buvo neįmanoma. Man visad nepriimtinas reikalavimas rašyti aktualiai, apie dabartį. Nerašiau ir nerašysiu stovėdamas „blokinio namo pozicijoj“. Svarbu, kiek yra poezijos, o ne kur gyvenančiam vaikui ji skirta.

Užrašė Elona Varnauskienė

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 1 (11)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

„MANO KNYGA, MANO MEILE“

Straipsniai

Prozos negandos ir viltys: 1998 metai
Valkataujančio sekmadienio pasaka Žvėryne nebaigta (1998-ųjų poezija)
Nuo Samso iki pasaulio vidurio (vokiečių vaikų ir jaunimo literatūra 1978–1998 m.)

A. Puškino 200-osioms gimimo metinėms

Pasaka meluodama pamoko (A. Puškino pasakos ir folkloro tradicija)

Paskaitykim, mama

Žydrasis Rojus (Ištrauka iš poemos „Kalvio pasaka“*)

Laiškai

Mūsų mėgstamiausios knygos

Kronika

Seminarai, šventės, konkursai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai