Prozos negandos ir viltys: 1998 metai

1998 m. prozos apžvalgą vertėtų pradėti nuo pavykusios paveikslėlių knygos ikimokyklinukams – Nijolės Kepenienės ir Birutės Zokaitytės Madingiausio krokodilo. Tai neįtikėtina, žvali, linksma istorija apie itin originalią heroję – Kojinę, narsią ir smalsią avantiūristę. Papasakota, kaip ir dera tokio tipo knygai, dinamiškai, trumpai ir, kas reta mūsų vaikų literatūroje, su kiek provokacine išmintinga pabaiga: gailėtis tai reikėtų tos kojinės, kuri liko namie. B. Zokaitytė tekstą ne tiek iliustruoja, kiek papildo, kad vaikas rastų daugiau informacijos, negu yra pačioje pasakoje. Piešiniai daiktiški, su mažųjų taip mėgstamais grotesko ir kičo elementais, įvairiarakursiai. Išradingos (iš kojinių!) pirmosios puslapio raidės. Stilistika aiškiai ir sėkmingai konfrontuoja su saldžia verstinių knygelių produkcija. Knyga profesionali, viskas apgalvota: ir dydis, ir šriftas, ir teksto kiekis puslapyje, ir sakinių sudėtingumas. Nepateisinama tik klaida žemėlapyje. Madingiausio krokodilo autorės – talentingas ir perspektyvus tandemas.

Nevykusių knygelių, deja, daugiau. Jeronimo Lauciaus Iš Mėnulio nukritau – pretenzinga alegorija, o „Titanikas“ plaukia – spekuliacija benamių vaikų tema. Kūrinio neįtaigumą išduoda kad ir toks pamokymas: „Venk, brolau, narkotikų kaip … nežinia ko!..“

Blankios Profesoriaus Knyslio pasakos – Drakonėlis Dra Dra. Eklektiška didaktika bado akis, o pasakojimo meno irgi ne per daug. Autoriui norisi kalbėti apie prakilnius dalykus: „Dingo baimė, grįžo meilė, noras aukotis“. Linkėtina daugiau išradingumo – ne tik kuriant vardus (Reikvabaliai, drakonėlis Dra Dra), bet ir siužetą: parodyti, kaip ta meilė grįžta, o baimė dingsta. Vaikams nedera rašyti vien išvadomis, nes kartais, pačiam autoriui to, žinoma, visai nenorint, patosas priartėja prie paikumo. Štai vienas moralas: „Negalima blaškytis. Kol blaškaisi ir abejoji – skauda“. Hermano Hesės Sidharta tol ieškojo, dvejojo, kol surado savąją Upę, o štai čia vaikams griežtai sakoma: „Neabejokite, negalima, nes skaudės“.

Drakonėliui tipologiškai artimi Loretos Latonaitės Augulio ir jo draugų nuotykiai, pradėti kaip perspaustos mažorinės tonacijos sakmė. Autorė žada įdomiausių nuotykių. Bet, kad ir kiek sakytum „Chalva, chalva“, nuo to burnoj saldu nebus! Nuotykių herojus – dvylikametis. Ar įmanoma patikėti, kad tokio amžiaus vaikai vaidintų drugelį ir vorą, o suaugę žiūrovai virpėtų iš baimės; kad dvylikametis berniukas užsižaistų klėtyje, padarytų ten balutę, paskui būtų kaukučio sugėdintas ir, žinoma, pasižadėtų daugiau taip nedaryti? Na, trejų metų vaikas – gal, o čia paauglys, karo metu! Neįtikėtinas infantilumas. Tolesni nuotykiai jau kito tipo – alegorinės istorijos, kaip vaikų būrelis su palydovais aplanko Šešėlių karalystę, Septynių nuodėmių salą, Praeities šulinį. Čia gausu motyvų ir įvaizdžių iš Selmos Lagerliof, Pamelos Travers ir ypač iš Moriso Meterlinko Mėlynosios paukštės. Kai kurios alegorijos įdomios (dvi skrynios Sapnų karalystėje: didelė lengva – neišsipildžiusios svajonės, nedaili maža – padaryti darbai), bet jų pernelyg daug, tekstas perkrautas. Nuodėmių rūmai, pagundos Trimitai, Tiesos ir Neteisybės kova savo poetika primena anų šimtmečių pamokslus. Kokia gali būti šiuolaikinio vaiko reakcija į tą šiurpinimą gausiu blogiu? Nuostata, kad vaikų knygoje dera taip tiesmukai kalbėti apie globalinius dalykus, vargu bau teisinga: tai kartais gali virsti neatsakingu kalbėjimu. Štai L. Latonaitė rašo: kad Tiesos Raitelis nugalėtų, „visi vaikai turite pasidaryti labai gerais, niekada nemeluoti ir neskriausti kitų“. Ar tai reiškia, kad paprastas vaikiškas melas gali būti Tiesos Raitelio pralaimėjimo priežastis? Argi moralu suversti vaikams atsakomybę už pasaulio netobulumą?

Rizikingą sumanymą – sukurti pasakų mažiukams kaip Evangelijos sentencijų plėtotę – knygelėje Sraigė ir jos draugai pakankamai vykusiai realizavo Vilma Nemeikaitė. Nors tiesmukumo, pasakojimo kietumo ir neišvengta, vis dėlto autorė sugeba kurti nepretenzingas, natūralias situacijas. Didaktiškos krikščionių vabaliukų istorijos simpatingai iliustruotos. Bet angažuotas tekstas kliūva. Pavyzdžiui, jeigu vabaliukui sakoma, kad „per Kalėdas gimė tavo Gelbėtojas Jėzus“, ar tai reiškia, kad ir vabaliukas su pirmąja nuodėme?

Bronės Beniušienės Ruginė varna – tradiciniai idealizuojamos vaikystės prisiminimai; bandoma imituoti vaiko matymą, siekiama parodyti, kaip išmoningai pasakotoja auklėta. Reginos Kundrotienes knygutės graudulingu pavadinimu Karti katinėlio dalia tema važinėta pervažinėta, siužetas nuspėjamas jau iš skyrelių pavadinimų – „Gimta pastogė“, „Nesvetingi namai“, „Ieškau laimės“. Trumpučiukas Jono Biliūno Kliudžiau paveikia visam gyvenimui, ilgoka R. Kundrotienės istorija be pabaigos įspūdžio nedaro.

Nustebino produktyviosios Aldonos Gricienės pastangos atsinaujinti. Įdomus jos knygutės Pasakojimai apie mėlyną… sumanymas. Tai berniuko, jachta plaukiojančio po pasaulį, ir mergaitės, likusios namie, Lietuvoje, laiškai. Berniukas tradiciškai vyriškas – lakoniškas, dalykiškas, santūrus, kiek pasipūtęs („Kiek balų, nerašysiu. Tu nesuprasi.“), mergaitė tradiciškai moteriška – romantiška, pompastiška, egzaltuota. Realūs Manto nuotykiai supriešinami su Ievos fantazijomis, mergaitė vis stengiasi parodyti, kad namie geriau, įdomiau. Prasmingi kontrastai: Roma – Kernavė, Paryžius – Lietuvos gamtos grožis, korida – vargšus šelpianti Žalmargė. Vis dėlto sumanymą menkina dirbtinės intonacijos ir dialogai. Kaip sausai, knygiškai, neautentiškai berniukas supažindina su Paryžiumi, Graikija („Graikai ištobulino literatūrą, išugdė meną iki nepasiekiamo grožio“). O dešimtmetė mergaitė laiške bendraamžiui – neįtikėtina pavyzduolė („Gerbkime mišką“) – akcentuoja: „pakėliau maldaujančias akis“, „išlipau iš lovelės“, „atsiklaupiau prie lovelės“. Tai psichologinė apgaulė. Svarbus pasirodė ir dar vienas knygos niuansas. Herojės brolis turi minčių mašiną, – tik atsisėdi prie kompiuterio ir akimirksniu perleki per kelias valstybes, žaibu per visą Lietuvos istoriją, per tradicinius jos akcentus. To lakstymo tempas kaip animaciniame amerikiečių filme – nespėji vaizdų sekti. Įmanoma absoliučiai viskas – spustelėjai mygtuką ir padidinai paukščio galią 1000 kartų. Ar iš tiesų autorė norėjo parodyti, kad nereikia pastangų, tik aparato – ir gali viską, gali būti geras ir dosnus?

Ne ką už A. Gricienės Manto raportus įdomesni ir profesionalaus žurnalisto Alberto Laurinčiuko apsakymai Tigro gyvenimas ir mirtis. Nors čia pasakojama apie egzotiškus kraštus (Nigeris, Dakaras, Zambezė, Arizona, Japonija, Kuveitas, Mongolija), vis pabrėžiamas pasakojimo autentiškumas („aš dalyvavau“, „mane pakvietė“), bet gausi informacija nuoga, be aromato, dialogai plakatiški, o pabaigos nuspėjamos. Neretas ir jau primirštos tarybinės novelės vaikams modelis: musulmonė mergaitė skaityti ir rašyti moka, o berniukas – ne, tad nusprendžia mokytis, kad galėtų abu susirašinėti.

Iš pačių ploniausių knygelių išsiskiria Pauliukės Išminčiaus pėdomis. Pirmiausia dėl paraliteratūrinių momentų. Savitai nuteikia šiltas leidėjų žodis, lakoniška, dramatiška frazė „Dingo be žinios“ – leidinys skirtas išėjusiajai atminti. Vis dėlto atrankos pristigo – yra amorfiškų, ištęstų vaizdelių, itin jausmingų ir su sentimentalaus suaugėlio leksika („pririšo vaiko širdelę prie gerosios mergytės“). Bet yra ir tikrai gyvos kalbos, humoro, natūralių dialogų, lanksčių frazių, netikėtų rakursų, neapsimestinio jautrumo, nors rašyta, atrodytų, apie smulkmenas. (Puikus „Pirmasis skrydis“ – laumžirgiukas nukrito į smėlį.) Jei būtų buvę atrinkta keletas stipresnių tekstų su tom pačiom šviežiom, taip derančiom prie Pauliukės pasaulio floristinėm Ramunės Muralienės aplikacijom, knygutė būtų buvusi svaresnė. Bet leidėjų, atrodo, galvota ne apie adresatą.

Išmanymu, kaip rašyti knygą, išsiskiria Romo Sadausko Kaip būti geram. Sudomina ir pavadinimas, ir visi vaizdeliai, noveliukės, išplėtotos anekdotinės situacijos, suorganizuotos kaip 22 „kaip“ (Kaip sekti pasaką, Kaip reikia skęsti, Kaip reikia šaukti). Tikiesi smagaus skaitymo. Akivaizdu, kad tie „atsakymai“ rašyti įgudusios plunksnos darbininko rankos. Vis dėlto klausimai įdomūs, o atsakymai nuvilia, nėra pakankamai išradingi. Neįtikėtina ir nejuokinga, kai tėvas, pasirodo, net nežino, kad abu jo sūnūs jau eina į mokyklą ir juos (du kartus!) nuveda į darželį. Apmaudu, kad ir R. Sadauskas suklumpa ėmęsis „atsakingų“ temų. Vos pradėjus pasakoti apie pokarį, išnyksta autentika, atsiranda propagandinis patosas (tarsi kokį „trumpą kursą“ pradėtų dėstyti), pabyra šabloniški sakiniai („daugelis jaunų vyrų ėmėsi ginklo“, „žmonės nenorėjo taikytis su nelaisve, skriaudomis, tų atėjūnų daromomis, ir stojo kovon už laisvę“). Formaliai knyga labai vientisa, bet yra tiesiog erzinančių, neapgalvotų dalykų. Herojus lyg ir vardu Saulius, kartais pasirodo brolis Paulius, kartais jie dvyniai, o kaime Paulius – tik pusbrolis. Paskiausias variantas – buvo toks vaikas Sauliukas ir turėjo seserį Paulę. O kur jie gyvena? Tai karvę tik per TV regėję, tai jau gano avis, turi kieme gaidį. Tokia painiava netiesiogiai patvirtina įspūdį, kad novelių personažai neindividualizuoti, beveidžiai, – o tada jau koks skirtumas, Paulius ar Paulė. Na, o pats gražiausias tekstas Kaip reikia sapnuoti – tiesiog pažaidimas su avietinėm raudėm ir mėlynais ešeriukais.

Brangus autoriui Gediminui Isokui ir jo artimiesiems turėtų būti Maratonas, kur gausu autobiografinės, etnografinės, pažintinės (tarp grybų ir uogų šis rašytojas – kaip žuvis vandeny) medžiagos. Bet pasakojimas nepakankamai meniškas, nežinia, ar sudomins šiuolaikinį jaunąjį skaitytoją.

Bene populiariausias vaikų rašytojas Vytautas Račickas išleido Kitą šlepetės istoriją. Ši apysaka – tai Šlepetės, geriausios 1996 m. knygos, tęsinys. Edvardukas jau ketvirtokas, o šeimą šįkart ištinka mūsų dienų bėda – bedarbystė. V. Račicką atpažįsti iš pirmųjų sakinių, ir tai jo stiprybė. Natūrali žvalaus pasakojimo intonacija, komiškos ir tragikomiškos situacijos, dialogų gausa, vaizdų dinamika, lengvas peršokimas iš vienos siužeto linijos į kitą, jokios atviros didaktikos, išraiškingos pabaigos. Bet ši knyga, kaip ir Zuikos padūkėlio tęsinys Zuika dar gyvas, tik patvirtina nelinksmą tiesą – tęsiniai silpnesni. Nors istorijos pradžia daug žadanti, bet toliau vis stiprėja abejonė, ar iš tiesų Edvardukas autoriui svarbus. Didžioji knygos teksto dalis – suaugusiųjų rūpesčiai. Skyrius po skyriaus Edvarduko tėvai barasi ir aiškinasi, planuoja ir realizuoja savo biznį, lėkščiausiai, kaip kokio vargano humoro skyrelio moteriškių žurnale personažai, riejasi, svaidosi replikomis miegamajame. Dar trys skyriai –piktų senų kaimynių apkalbos, komentarai iš dyko buvimo, užgauliojimas iki peštynių. Senikės kalba taip, kaip pigiausio bulvarinio laikraštuko šmaikštuoliai („Nesižaviu tomis balerinomis. Kurgi tas jų kūnų gražumas. Kūdos kaip antros rūšies vištos.“). Slogus suaugusiųjų pasaulis, kurį autorius taip smulkmeniškai aprašo, akivaizdžiai veikia vaikus. Edvardukas su Indre irgi perima irzlią leksiką ir senauja, postringauja, apšnekinėja („Dėl pinigo utėle į Rygą nuvarytų. O kad vaikas vienui vienas, kad kieme pažaisti nėra su kuo, tas jiems visai nerūpi <…>. Negimdo <…>, kas gi gimdys?“). Knygoje labai daug kalbama (apie užuolaidas, ką pirkti, su kuo tartis, apie draugių pavydą), bet – nesikalbama. Nėra ryšio tarp vaiko ir pozityviai vaizduojamų tėvų. Nė karto sūnus nedalyvauja jų pokalbiuose – tik lyg ir klausosi, fiksuoja. Emocinė, dorovinė jo reakcija minimali, primityvi (kai draugas pasako matęs tėvą besibučiuojantį su kita moterimi, vaikas mano, kad kaimynai ims liežuviais plakti, ir sako, kad motina „pati kalta“). Kitoje šlepetės istorijoje motina net nemato reikalo pasakyti vaikui važiuojanti į Švediją ir pasiimanti jį kartu – (tarsi būtų įmanoma nepilnametį kaip daiktą išvežti į užsienį be abiejų tėvų leidimo), o kai tas pabėga, išplaukia be jo (tarsi nežinodama, kad paliko sūnų uoste). Ir motinos sugrįžimo scenoje nueita lengviausiu keliu – ji tiesiog įeina ir nualpsta. O ką kalbėti? Apie ką? Jei barniai ar buitis – tada šnekos srautas liejasi laisvai. O kitos dimensijos, subtilesnės reakcijos tiesiog neegzistuoja.

Kitoje šlepetės istorijoje, kaip ir menkam žmogaus gyvenimėly, problemas išspręsti, užsimiršti padeda kas nors iš šalies – kad ir gimsiantis kūdikis. Tik, gaila, Edvarduko klausimas, kokia kalba tas vaikutis kalbės – švediškai ar lietuviškai, nuskamba pakankamai ciniškai.

Galbūt reikia suprasti, kad šios apysakos vaikai – suaugusiųjų moralinio neišrankumo, gal net dvasinio vulgarumo veidrodis. Štai kad ir ši ketvirtokų piršliavimo scena:

„– Aš su bobom nedraugausiu.

– Be reikalo. Jos tėvas, žinok, Karo akademijoj kažkokiu dideliu viršininku dirba.“

Tai liudija, kad Žemaitės Vingių vyrų kultūra nemirtinga, tik moderniaisiais laikais ji tarpsta ne tamsiame primityviame kaime, o sostinės pradinukų iš inteligentų šeimų galvutėse ir širdelėse. Berniukai ir mergaitės žiūri senio Vingio akimis („Kaifas! Viena žmona kojines skalbia, kita blynus kepa, trečia puodus šveičia.“), demonstruoja Vingių Jono delikatumą („Dar papukai neišdygo, o joms jau draugo reikia.“). Indrė ne įsimylėjo, o „prilipo kaip vantos lapas“, ir meilės objekto postringavimai („Ar ne per anksti? Tos mergaitės labai jau skuba. O paskui nagus graužia.“) yra simptomiški: graužti nagus, atgailauti priklauso tik mergaitėms, juk ir Edvarduko mamytė grįžo kaip šunelis pabrukta uodega, tėvelis ramiai laukė, kol kaltoji parsiras ir vėl pradės skanius vėdarus kepti, jam nėra ko graužtis. Mergaitės autoriaus valia visai patenkintos: verda cepelinus, „šeria“ jais berniukus ir kartais net sulaukia mažųjų lietuviškų sultoniukų pamaloninimo („Nekvailos. Žino, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį.“); jos irgi demonstruoja senosios Vingienės brutalumą: „Manai, nusprogtum begimdydama“.

Taigi, siekiant rašyti paprastai apie paprasta, kartais išeina prastai apie prasta. Bet… juk tai ne paskutinė V. Račicko knyga vaikams. Iš talento laukiame pagal talentą.

Mindaugo sūnus – knyga iš Skomanto serijos, jau iškovojusios pripažinimą (pernai išrinkta geriausia metų knyga) ir populiarumą, sulaukusios solidžių kritikų dėmesio. Ši, dvyliktoji, knyga – tipiškas Skomanto kūrybos pavyzdys: populiari lektūra apie lietuvius XIII a. Įtemptas siužetas, netikėtumai, slapstys, apsimetinėjimai, detektyviniai elementai. Yra emocingų ir įspūdingų epizodų – kėlimasis per Dneprą, yra ir nepavykusių, tarsi iš prasčiausio amerikiečių serialo, – vienuolyno puolimas. Išmoningos pagoniško lietuvių mentaliteto iliustracijos – pavyzdžiui, reakcija į krikščionių savęs kankinimą, pasibjaurėjimas sukrešusiu ant rimbo krauju. Vienas įdomiausių epizodų – kaip pagonys perpranta žemėlapį ir juo pasinaudoja. Kai skaitai Skomantą, visuomet jauti, kad galėjo būti „sugrota“ ir gražiau, kad šiek tiek skubama. Ir Mindaugo sūnuje ne visos siužeto linijos dailiai supintos, yra nepanaudotų personažų, nepateisinamo stiliaus maišymo aštuoniolikmetė gražuolė, meilės ir aistros objektas, „šniurkščia nosimi“).

Kartais apgailestauji, kad autoriai per mažai sau leidžia, – vis tiek blefuoja, tai ar negalėtų drąsiau? Juk vargu ar kas iš jaunų žmonių skaito Skomantą su Edvardo Gudavičiaus monografija Mindaugas po ranka. Dabar knygoje lieka daugybė įdomių, bet neišplėtotų dalykų. Užsimojama netradiciškai, bet paskui lyg išsigąstama ir grįžtama į senąsias Vinco Pietario Algimanto vėžes. Sakysim, slavų ir lietuvių, tai yra krikščioniškos ir pagoniškos, kultūrų susidūrimas. Lietuviai čia pasirodo esą tikra plėšikų gentis, kuriai vienintelis gėris – būti viršesnei: „Rusai vienam tetinka – augint mums javus ir galvijus, kad rudeniop nuėję galėtumėm pasiimti“. Černigove jie pamato tai, ko patys neturi, – mūrus, bažnyčias, vienuolynus, tapybą, bibliotafą, žemėlapius – produktyvią kito tipo dvasinę kultūrą. Reakcija, kaip ir dera tamsesniesiems, iš esmės priešiška, agresyvi („Knygos – melas! Kokia nauda iš tos išminties. Paiki tie, kurie aikčioja išvydę dailiai nutapytas lubas.“). Lietuviai gali lyginti merginų grožį, kelti savo išdidumą, bet istorinėje situacijoje nesusigaudo – jiems tik svarbu susirasti savo piemeniškai besielgiantį valdovo sūnų. Politiką daro slavai: Michailas kažką rezga, bet lietuviai nedalyvauja. Nors rusai sako neduosią pagonims valios Černigove, neduoti nėra ko – patys lietuviai jokios valios neturi. Ar tai nėra netiesioginis paliudijimas, kad dar neturėta pakankamai galios išeiti iš pagoniško stovinčio laiko ir bandyti gyventi civilizuotos Europos laiku? Galėtų būti labai dramatiška, problemiška, provokuojanti mąstymą literatūra. Juk mes žinome istoriją, žinome, kas buvo po Mindaugo, – ne tęstinumas, o vėl iškritimas iš Europos istorijos proceso. Bet Skomantas, tarsi išsigandęs, kad veržiasi iš „dorųjų lietuvių ir niekingų kaimynų“ šablono, ryškėjantį tų kaimynų pranašumą atsveria slavų barnių, bobų riksmų, neišvengiamos krikščionių veidmainystės, išdavysčių klišėmis. Ir lietuviai, palikę akimirksniu suslavėjusią kilmingą lietuvaitę, išdidūs grįžta namo, t. y. į savo kiautą, į savo uždarumą, su itin patriotiškai („Išskersim juos visus.“) nusiteikusiu karaliaus Mindaugo sūnumi.

Ir šiuo atveju tarstelkime: tai ne paskutinė Skomanto serijos knyga. O 1998-ieji – ne paskutiniai prozos metai…

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 1 (11)