Valkataujančio sekmadienio pasaka Žvėryne nebaigta (1998-ųjų poezija)

 

Nevienodos apimties, nevienodos kokybės naujos 1998 metų poezijos knygos. Skaitai, pavyzdžiui, plonučius, vos 16–30 puslapių teturinčius Joanos Butkevičienės, Danutės Jovaišienės, Zenės Sadauskaitės ar Viliaus Vanagicko eilėraščių rinkinukus, užverti paskutinį lapą ir nebežinai, kuris autorius kurį parašė, – visi panašūs; nebežinai net, apie ką tie eilėraščiai buvo, – lyg ir apie gamtą, gyvūnėlius, lyg ir apie vaiko kasdienybę: kažkuris herojus džiūgauja, kad atėjo rugsėjo 1-oji, kažkuris vėl dvejetų prisirinkęs, o kažkas kepurės iš balos ištraukti negali… Tad arba „nieko naujo po šia saule“, arba poezijos imitacija, šabloniškas eiliavimas, ir tiek. Ilgėliau žvilgsnis apsistojo ties Anastazijos Sučylienės poemėle Išpuikėliai vaikai. Originalus pasakinis siužetas atskleidžia mažiausiesiems metų ciklą, paaiškina, kodėl žiemą medžiai be lapų, ir kartu teigia amžinąsias vertybes – meilę motinai, tradicijų išlaikymą: jauniausioji motulės vasaros dukrelė Eglutė, apsigobusi vilnone skara iš kraitinės skrynios, tikrai nusipelno simpatijų. Ir didaktizmas beveik neerzina, nors kartais pasakoma gan tiesmukai, pavyzdžiui: „pražūtin mamos neleiskit!“, „tik neleiskit mamai žūti“ arba „Jei užaugote beširdžiai – / Apsiaustėliai nesušildys“. Ši knygelė paperka nuoširdumu ir iliustracijomis. Nors originalumo trūksta.

Maloniai nuteikia Zitos Gaižauskaitės knygelė Kas pravirkdė raideles. Jos tikslas – supažindinti mažuosius su abėcėle, taigi kiekvienai raidei skirtas eilėraštis. Daugelis jų dinamiški, žaismingi, būtent tokie, kokių reikia vaiko dėmesiui prikaustyti. Netikėtos situacijos: su slidėmis nuo kalno skriejančiam vėjui atsiriša batraiščiai (Nepavydžiu, nepavydžiu), o ten, kur iš juoko plyšta samanos, „baravykų / galvos kyšo“ (Čia kemsynas). Šioje knygelėje pasaulis toks, kokį jį mato nerūpestingas, linksmas ir guvus vaikas. Tarsi nesibaigianti šventė. Panašų pasaulį regime Jono Liniausko ir Jareko Cechanovičiaus knygelėje Vyrai ir klavyrai. Čia eilėraščiai pasižymi nežabota vaiko fantazija: „Miegos mamutai danguje, / Ant debesų straublius padėję“, o „antklodės baltais snapais“ gali nunešti ten, „kur kalasi lietaus žolė“ (Naktis). Šypseną kelia vaikiška logika: „Jei nori pakilti kaip voras, / Maitinkis vien musių kojytėm“ (Lakūnas), o kadangi vaikas tiesiogiai suvokia kai kuriuos suaugusiųjų pasakymus, gali kilti problemų: išgirdęs iš mamos, kad tėtis viską pravalgo – „ir mašiną, ir garažą“, berniukas nusprendžia į salotas įpjaustyti „Volgos“ filtrą… Knygelė Vyrai ir klavyrai ypatinga dar ir tuo, kad tai „eilėraščiai ir dainelės su natomis vaikams“. Melodijos sukurtos keturiems eilėraščiams – Svečiai, Pavasario dainelė, Naktis, Pirmoji meilė.

Didžiausia eilėraščių, tęsiančių tradicinės vaikų poezijos liniją, knyga – Ramutės Skučaitės Laiškas sekmadieniui. Poetė lieka ištikima sau: šiame rinkinyje atsiveria iš ankstesnės jos kūrybos gerai pažįstamas kasdienis pasaulis – stebimas, jaučiamas, bet neapmąstomas. Tai Velykos su avinuku, mažais zuikeliais ir margučių ridenimu (Avinukas ir žibutė), vasara, „kur vėjas pralėkdamas velia / Baltam dobilėliui galvelę“ (Vasara), šienapjūtė (Toks darbelis), debesuotos pilkos dienos rudenį (Visi pilkiai)… Na, o žiemą, aišku, Kalėdų giesmės (Čiuošim, čiuošim) ir apsnigta varpinė (Žvaigždelė) – privalomi atributai. Vos poroje eilėraščių pastebėjusi „šiuolaikišką“ situaciją – besniegę, lietingą žiemą (Lyja žiemą, Baltas šuo), poetė pasineria į sidabrines savo pačios svajones: žiemą pražysta sidabrinė gėlė, žvanga sidabriniai lapeliai, sidabrinė lapė kepa žiemos pyragą, atskrenda sidabrinis angelėlis (Sidabrinė pasaka). Eilėraščiuose Baltumėlis, Sniego princesėlė, Bus gražu!, Žieminukai snieginukai tvyro poetės įsitikinimas, jog žiema turi būti balta: šunys, katės, kiškiai, meškučiai, sniegenos… Lyg nieko daugiau be baltumo iš žiemos ir negalima tikėtis. Gal tik naujametei eglutei leista pasidabinti spalvotais žmogučiais (Prikrito žmogučių). Ką gi, kai sniegas dabar retenybė, svajoti gražu…

Tuoj prikris baltų namelių,

Tuoj prikris baltų takelių,

O prikris baltų vaikelių –

Ir tada jau bus gražu!

(Bus gražu!)

 

R. Skučaitė stengiasi neperžengti vaiko pasaulio ribų. Tai pasaulis, susidedantis iš „mažų daiktelių“, kurie suaugusiajam gali neturėti jokios vertės, tačiau vaikui labai svarbūs: akmenukas, smiltelė, stiklo šukelė, pernykštis stagariukas, saldainio popieriukas (Dainelė Ievai iš mažų daiktelių). Atminimą saugo skilęs riešutas, blizganti gilė ar žiogo stygelė (Atminimui!). Daugelio eilėraščių veikėjai maži: vabaliukas, sraigė, plaštakė… Tai jaukus pasaulis, kuriame mažytė Sniego princesėlė po sniegu geria pieną (Sniego princesėlė), kur po eglės šaknim gyvena nykštukų šeimyna (Apie nykštukus), kur net „tyla / Tokia mažytė – / Mums taip baugu / Ją sudaužyti…“ (Mūsų mieloji viešnia). Apie mirtj, praradimą vaikui taip pat kalbama „mažais“ įvaizdžiais – užmiega sena samanė, nusineša namą sraigė – „daugiau jos čia nebebus“, ištirpsta snaigė, į upę įkrinta akmuo (Kai užmiega samanė). Regis, nieko svarbaus neįvyko, o pasaulis tuštesnis… Tame akimirkų gyvenime „amžinai“ tetrunka vieną dieną (Amžinai), tiek, kiek gyvena plaštakė, tačiau vaikas vis tiek nespėja piešinyje pavaizduoti tikrojo pasauli kol dažo padangę mėlynai, ateina naktis ir „nebeverta nė spalvoti, / Nes viskas gali pajuoduoti“ (Rašinėlis-piešinėlis).

Daugumoje R. Skučaitės eilėraščių girdime paties vaiko balsą. Štai eilėraštyje Djut vit vit vaikas pasakoja radęs raibą plunksnelę, bet niekas iš paukščių jos nepasigedo, o eilėraštyje Ateiviai vardija, dalykus, kurie jam patinka, ir galų gale pats susipainioja. Eilėraštis Laiškas sekmadieniui (taip pavadintas ir visas rinkinys) skamba kaip vaiko rašomas laiškas tik todėl, kad reikia ką nors parašyti, o pasakyti nėra ką, nebent tai, kad „mes šešias paras / Liūdėjom“ ir „Ligi šiandien / Laukėm Tamstos“. R. Skučaitės knyga iš knygynų sparčiai dingsta. Tradicinės vaikų poezijos mėgėjai ją turbūt perka ne tik dėl netradicinio originalaus apipavidalinimo – knyga labai gražiai išleista, ji pati tarsi laiškas įkišta į storą raudoną voką… Yra ir nedidelė dovanėlė – lipdukų. Taigi, galima ir skaityti, ir žaisti. Būtent tai, ko reikia vaikams.

Kitoks poezijos pasaulis atsiveria vartant Sigito Gedos, Liutauro Degėsio, Sigito Poškaus eilėraščių rinkinius. Matyt, vyrai labiau linkę eksperimentuoti… Prie keistos S. Gedos poezijos jau pripratome. Rinkinyje Valkataujantis katinas – 101 eilėraštis, tačiau beveik kiekvieną būtų galima aptarti atskirai: tiek juose išmonės, fantazijos, savitumo… Kai kuriuos jų sieja tie patys personažai – katinas (gal Mikalojus, gal Pankracijus – kas tuos valkatas supaisys?), šuo Brisius (senas, bet ne biliūniškasis), mergaitė Eglutė, šventasis paukščių globėjas šiukšlius… Ta jungtis vos pastebima, punktyrinė. Kai kurie veikėjai tik šmėsteli ir vėl pradingsta, apie kitus sužinome daugiau – ir iš jų pačių prisistatymų, ir iš to, ką apie juos sako kiti. S. Gedos eilėraščiams būdingas daugiabalsiškumas, nėra vieno regėjimo taško, pasaulis tarsi sukiojamas, atgręžiamas įvairiais rakursais. S. Gedai nėra draudžiamų temų – jis kalba su vaiku apie lai, kad gyvenime būna ir bjaurių dalykų, dėdės keikiasi, rūko, „aplinkui purvas ir dažai“ (Pavasario vaizdeliai): visur tokia smarvė, kad „smirdi, regis, ir saulė / Savo ugny“ (Sugedusi kanalizacija); į Ameriką išvykstama dėl pinigų ir šlovės (Į Ameriką), o Dzindziliauskas moko, kad uždarbį galima išleisti ir perkant „vėl baltakės, vėl alaus, / Kol policininkai guvūs / Juos pagriebs ir nuskalaus“ (Atvirkštiniai Dzindziliausko pamokslai). O šalia veriasi ir kitas, grožio, pasaulis: šlaite „gelsvi šalpusniai žydi, / Geltonas karklas ir dangus / Geltoną saulę veda“ (Pavasario vaizdeliai), o naktį gali įvykti stebuklų – ant staliuko atgyja purienų puokštė, kažkas tiksi dirbtinio katino krūtinėje (Namie už lango). Gyvenimas kur kas gražesnis už poeziją, visi – ir Ona, ir Teofilė, ir Petrauskas, ir Grušauskas, ir Sigitas su teta – bėga pažiūrėti dvidešimt antrame aukšte pražydusio amarilio:

Kaip gražu, – Petrauskas sako, –

Daug gražiau, brolau Sigitai,

Nei eilėrašty rašei!..

(Amarilis)

 

Neįmanoma parašyti ir apie akimirksnį nušvitusias žibuokles prieš 2000 metų mirusios mergaitės rankose: paslaptis žodžiais neišreiškiama – tik užuominomis (Poezija). Talpus užuominų ir eilėraštis Kurmėno mirtis: žodis „mirtis“ yra tik pavadinime, pats tekstas trumputis, kalbėjimas bendratimis, tarsi vyktų pasirengimas tam tiesiogiai tik pavadinime įvardytam aktui… Tai sukrečia. Tačiau apie mirtį galima kalbėti ir kitaip: be gailesčio, net su piktdžiuga, kaip katinas apie Brisiaus mirtį. Brisius visko tiek prižadėjo, kai valdžios keitėsi, bet „tik sau būdelę pasistatė, / Tai ir gerai, kad mirė tas gyvatė“ (Katino sonetos II). Kituose eilėraščiuose, kur Brisius pats pasakoja apie save, graudi ironija: nesaldus tas gyvenimas senatvėje – akyse dvejinasi, nesuprasi, ar vienas žmogus ilganosis, ar dešimt jam „pasirodė keistai“, gerklėje stringa kaulas (Pasaulis Brisiaus akimis), žolė atrodo ne žalia, o juoda (Iš Brisiaus gyvenimo), pakerta pakinklius… Užtai katinas – nepaprastai spalvinga „asmenybė“. Tai kas, kad valkata, kad ujamas ir vejamas, kad tenka gyventi „ties šiukšlių dėže“ (Valkataujantis katinas), užtat ir „protingas“, ir „išmintingas“, ir „raštingas“ (aišku, kalbėdamas apie save, gerokai perdeda…), nenori gaudyti pelių, nes yra nepaprastas, pažįsta vaistingąsias žoles: valerijoną, kačpėdėlę, katuogę (Į rudenį), o visų svarbiausia – poetas, amžinai įsimylėjęs, „iš džiaugsmo akys kreivos“, kuriantis ne sonetus, bet sonetas (!).

Greta lyrinių (Velykų rytą, Pranciškus), filosofinių (Eglutė klausė vakare) eilėraščių – nonsenso poetika (Geriausias laikrodis, Škotiška dainelė). Įdomu, kad kai kuriuose iš jų gražiai susipina ir viena, ir kita: Laiške mažai mergaitei telpa ištisas pasaulis. Šio eilėraščio laikas keistas – naktis, kai poetai kraustosi iš proto, kai žydi akmenys, varnos deda žalius kiaušinius, vėjas veja tylius vakarus, o erdvė apgaubta meilės, mąstymo „vien apie tave“ – mažą mergaitę, kuriai užaugus Dievas įvertins žmonių jungtį – gerumą – pasakiniu įvaizdžiu „šimtas brolių ir viena sesuo“. Paskutinė šio eilėraščio eilutė nuskamba kaip palaiminimas: „Būk. Ir aš su tavimi esu“.

Taigi S. Gedos kūrybos pasaulis margas, įvairialypis. Jame yra visko – bjaurumo, baimės, paslapčių, nesusipratimų, žaismo ar tiesiog nesąmonių. Tačiau svarbiausia – gėris ir grožis, kartais slypintys pačiuose paprasčiausiuose dalykuose.

Kitas eksperimentinės poezijos rinkinys vaikams – S. Poškaus Nebaigta pasaka, jau sulaukęs keleto recenzijų. Nors iš pirmo žvilgsnio jis atrodo chaotiškas, įsigilinus pastebima tam tikra struktūra: iš pradžių eksperimentuojant garsais, skiemenimis, panašiais žodžių sąskambiais rodomas pasaulio vardijimo procesas. Paties vaiko, eilėraščių subjekto, nematyti – tai tarpsnis, kai dar tik mokomasi kalbėti ir pavadinti daiktus. Paskui pasirodo ir veikėjas – Mikutis. Pamažu ryškėja jo asmenybė, pomėgiai, žaidimai. Atskleisdamas žmogaus tapsmą, autorius visų pirma eksperimentuoja su pačia kalba – žaidimas žodžiais gali būti artimas nonsenso poetikai:

kilpą kilpos

mazgų mazgai

priraizgyta

nebežinau kiek

kalės mazgų

kamuoly

zgū

(Kamuolys)

 

O lotyniškas grambuolio pavadinimas tampa gražiu bereikšmiu garsų sąskambiu:

grambuolys Martynas

iš pamario plynių

polifyla fulo ulala ulalo

polifyla fulo ula ulalo

(Poliphylea fullo)

 

Šaipomasi iš didelių išminčių: ant kelmo sėdintis kaukas tol skaito ir „protingėja“, kol apauga kerpėmis ir grybais ir tampa „tikru proto ąžuolu“ (Kaukas).

Kai kuriuose S. Poškaus eilėraščiuose tarsi netyčia atsiveria filosofijos gelmės (Centras, Yra nėra), esminėms mintims išreikšti pasitelkiamos priemonės, artimos lingvistinėms. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie savo norą pačiam pažinti pasaulį, vaikas vartoja žodžio „eiti“ sinonimus:

o aš noriu eiti

žingsniuoti ropoti

slinkti kėblinti vėžlinti

kartais pargriūti ir atsikelti

vėl pėdinti dūlinti styrinti

ir klampoti

(Stokite!)

 

S. Poškaus eilėraščiai – be taškų ir kablelių. Paaiškinimas paprastas: Mykolui Simui nepatiko. Tokio paaiškinimo skaitytojui vaikui turėtų pakakti. Be to, pirmokai, antrokai, trečiokai, kuriems, anot paties autoriaus, skiriamas rinkinys, ir taip nelabai žino, kur tų ženklų reikia, o kur – ne… Tik keista, kad eilėraščiai tokio amžiaus vaikams spausdinami labai smulkiu šriftu. Patys neperskaitys. Nors (o tai labiau tikėtina) tas skyrimas – sąlyginis. Išvada: nereikia sprausti į rėmus ne tik pačios kalbos, bet ir literatūros – nėra aiškių ribų, kas tik vaikams, o kas – tik suaugusiesiems…

Būtina ilgėliau stabtelėti prie dar vieno eilėraščių rinkinio – L. Degėsio Žvėryno. Pavadinimas gali šiek tiek klaidinti, bet čia bus kalbama ne apie zoologijos sodo gyventojus, o apie viename Vilniaus mikrorajone gyvenančius (ar gyvenusius? – nes nuolat jaučiama distancija, tarsi suaugęs žmogus pasakotų apie savo vaikystės pasaulį, kuris likęs tik prisiminimuose) „žvėris“ – Kandį, Vorą, Tarakoną, Musę, Žiogelį, Jonvabalį, Uodą, Bites… Yra ir didesnių – Varna, Apuokas, Žalias Paukštis, net Pingvinas, gyvenantis šaldytuve. Taigi nesuprasi, kur baigiasi realus pasaulis, kur prasideda vaikiška fantazija. Juk Baltasis Triušis galėtų būti tiek realus, tiek atklydęs iš Liuiso Kerolio Alisos stebuklą šalyje. Dėl Skraidančio Dramblio, kuris gieda, o „nuvytus“ straubliui skrenda į avilį miegoti ir čiulpia leteną kaip lokys, abejonių nekyla – jis tikrai sukurtas lakios vaiko vaizduotės. Kai kurių veikėjų charakteriai ryškūs ir saviti. Neabejotinų simpatijų sulaukia Kandis (tikrovėje – ne pats maloniausias vabzdys): nors, kaip kandims ir priklauso, mėgsta siūlus, tačiau „liūdna“, „graži“ ir „romantiška“: „Prisimerkus nuo šviesos / Tau lėtai nusišypsos“ (Kandis). Patrauklus ir Voras, kuris laukdamas Musės „sėdi liūdnai ir svajoja“ (Voras), o Paukštis, rėžiantis ilgus monologus apie tai, kad reikia valytis dantis, apie tai, kiek daug prarado vabalai, kad nematė sniego, to „balto gaisro“, arba apie tai, kad reikia ruošti pamokas, komiškas ir nuobodus… Eilėraščiai Paukštis moko vabalus valytis dantis, Paukštis pasakoja vabalams apie sniegą ir Paukštis liepia vabalams ruošti pamokas iš tikrųjų ilgi, juose daug tuščiažodžiavimo, na, bet ką padarysi – toks „auksaburnis“ tas Paukštis… Gaila tiktai, kad daugeliui kitų veikėjų – Žiogeliui, Jonvabaliui, Uodui, Plekšnei, Bitėms – savitumo tikrai pritrūko. Pavyzdžiui, eilėraščiai Žiogelis ar Jonvabalis lyg ir nelimpa prie originaliosios kūrybos: apie Jonvabalį sakoma tik „gražiai tu švieti, / Kad nepaklystų kiti“, o apie Žiogelį – kad jo giesmelė „mums glostė širdį mielai“. Tą net ir ne poetai suvoktų… L. Degėsio eilėraščių stiprybė – žaismingumas, dinamizmas, keblios komiškos situacijos, į kurias patenka veikėjai, – žinok, pavyzdžiui, kad gudrus, ką Šimtakojis sveikindamasis paduotų – ranką ar koją (Šimtakojis), – ir… švelni romantika, kai baltai žydint alyvoms pro šalį lėtai praplasnoja Vabalas piktai styrančiais ūsais – dar vienas lietuviškojo nonsenso pavyzdys.

Reikšminga, jog 1998-aisiais suskambo pažįstami, stiprūs poetiniai balsai, jog stiprėja naujos, eksperimentinės gaidos. Nėra abejonių, kad keturi leidiniai – Laiškas sekmadieniui, Valkataujantis katinas, Nebaigta pasaka, Žvėrynas – dar ne sykį sulauks vaikų literatūros tyrėjų, recenzentų dėmesio.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 1 (11)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

„MANO KNYGA, MANO MEILE“

Straipsniai

Prozos negandos ir viltys: 1998 metai
Nuo Samso iki pasaulio vidurio (vokiečių vaikų ir jaunimo literatūra 1978–1998 m.)

A. Puškino 200-osioms gimimo metinėms

Pasaka meluodama pamoko (A. Puškino pasakos ir folkloro tradicija)

Mano vaikystės skaitymai

Martynas Vainilaitis: „Noriu grįžti į pradžios mokyklą“

Paskaitykim, mama

Žydrasis Rojus (Ištrauka iš poemos „Kalvio pasaka“*)

Laiškai

Mūsų mėgstamiausios knygos

Kronika

Seminarai, šventės, konkursai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai