Pasaka meluodama pamoko (A. Puškino pasakos ir folkloro tradicija)
Aleksandro Puškino pasakos – unikalus rusų kultūros istorijos reiškinys. Literatūrinės pasakos žanrą išbandė daugelis poetų ir prozininkų, tačiau niekam nei prieš A. Puškiną, nei po jo nepavyko taip giliai apčiuopti liaudies poezijos esmės, taip tiksliai perteikti liaudies dvasios, taip švelniai išsaugoti nepakartojamo liaudies kalbos dvelksmo.
A. Puškino pasakų savitumą, anot autoritetingos akademiko V. Milerio nuomonės, daugiausia lemia tai, kad iš visų literatų Auksinės žuvelės ir Caro Saltano autorius buvo ir tebėra vienas iš geriausių rusų folkloro žinovų. Jo pažintis su folkloru ne mokykliška, ne knyginė – nuo mažų dienų poetas ragavo to „gyvojo vandens“ iš neišsenkamų liaudies poezijos šaltinių ir visą gyvenimą išsaugojo susižavėjimą ir pagarbą liaudies kūrybiškumui: „Kas per grožis tų pasakų! Kiekviena iš jų tiesiog poema!“, O kas per puošnumas, kokia prasmė, kokia išmintis kiekviename mūsų priežodyje! Tiesiog auksas! Bet plikom rankom nepaimsi, ne!..“
Leisime sau nesutikti su reikliojo poeto nuomone: jam šitą auksą pavyko paimti. Pavyko jau tada, kai vaikas būdamas klausėsi savo auklės Arinos Radionovnos pasakų, pavyko, kai pats užrašinėjo įvairiausius folkloro kūrinius – nuo istorinių dainų ir padavimų apie Pugačiovą iki vestuvinių dainų ir anekdotų, pavyko, kai planavo straipsnį apie rusų vestuvines dainas bei senovinių patarlių tyrinėjimus ir pateikė neįtikėtinai tikslius jų prasmių aiškinimus. Ir, be abejo, tada, kai visus šiuos turtus panaudojo savo kūryboje, visų pirma – garsiosiose pasakose. Trijų jo pasakų (apie berną Baldą, apie carą Saltaną, apie mirusią caraitę) siužetai atitinka liaudiškus Pskovo krašto variantus, kuriuos užrašė pats poetas (greičiausiai 1824-ųjų pabaigoje iš Arinos Radionovnos). Su žodinės kūrybos tradicija susijusi ir Pasaka apie žvejį ir žuvelę. Joje rusų folkloro motyvus papildo Vakarų Europos, tiksliau – vokiečių, folkloro motyvai. (Tyrinėtojai aptiko akivaizdžių paralelių su Brolių Grimų pasakų rinkinio tekstu.) Ir tik Pasakoje apie auksinį gaidelį vyrauja rytietiška egzotika, nors veikėjų charakteriuose, stiliuje nemažai ir tradicinių rytų slavų pasakų elementų.
A. Puškino pasakos, suprantama, yra ne folkloro, o literatūros reiškinys. Visos jos – eiliuotos. Dviejose poetas perėmė liaudišką toninę eilėdarą (Balda – rimuotas, Auksinė žuvelė – nerimuota), tačiau visi kiti kūriniai parašyti keturpėdžiu chorėju, kuris XVIII–XIX a. dažniausiai ir naudotas rusų folkloro stilizacijose. Remdamasis Arinos Radionovnos pasektais kūriniais, poetas vis dėl to nekopijavo liaudies siužetų. Štai pasakos apie popą ir jo berną siužeto schema gerokai supaprastinta, o Pasakoje apie carą Saltaną praleista ištisa epizodų virtinė. O štai pasakos apie mirusią caraitę fabula tapo sudėtingesnė: autorius į ją įtraukė pasakojimą apie piršlybas ir pagrindinės veikėjos sužadėtuves su karalaičiu Jelisejumi, apie tai, kaip šis ieškojo dingusios sužadėtinės, ir dėlto išryškėjo grožio ir žmogaus jausmų stiprybės idėja. Išlikę rankraščiai leidžia pamatyti ir kūrybinę poeto laboratoriją. Pajutęs mechaniškai iš vakarietiškų šaltinių perimto Pasakos apie žvejį ir žuvelę finalo svetimumą (valdžios troškimo apakinta senutė užsimano tapti popiežiumi), A. Puškinas jį perdirbo pagal rusų folkloro tradiciją. Kanoniniame tekste paskutinis senutės noras – tapti „jūrų valdove“; liaudies pasakose – „jūros caraitę“, „Dievu“, „Dievo motina“, o vienas Lietuvoje užrašytas variantas baigiasi netikėtai, bet visiškai logiškai: senutė užsimano tapti… auksine žuvele.
Pradedant jaunatviškąja poema Ruslanas ir Liudmila, Kaukazo poemomis ir baigiant ketvirtajame dešimtmetyje sukurtomis Vakarų slavų dainomis bei Kapitono dukterimi, A. Puškinas imliai naudojosi ne tik rusų folkloru, bet ir kitų Rusijos, Europos ir Rytų tautų žodine kūryba. Tačiau jis niekad nėjo imitacijos ar stilizacijos keliu, o perkurdavo ir naujai įprasmindavo iš įvairių šaltinių paimtus siužetų vingius, motyvus bei poetinius vaizdus – taip, kaip diktavo jo paties kūrybinis sumanymas. Šią A. Puškino talento ypatybę įžvalgiai apibūdino jo jaunesnysis amžininkas N. Gogolis: „Jau iš pat pradžių jis buvo tautiškas, nes tikrąjį tautiškumą sudaro ne sarafano aprašymas, o pati liaudies dvasia. Poetas gali būti nacionalus net ir tada, kai vaizduoja svečias šalis, bet žvelgia į jas savo tautos, savo liaudies akimis“.
A. Puškinas bene pirmasis Rusijoje atkreipė dėmesį į didaktines, pamokomąsias liaudies pasakos funkcijas. Tai liudija Pasakos apie auksinį gaidelį paskutinės eilutės:
Pasaka – tai melas,
Bet joje užuomina yra –
Jauniems berneliams pamoka.*
Kasdienėje mūsų sąmonėje kiekviena pasaka, o ypač stebuklinė, – tai atvira išmonė, pramanas, skirtas skaitytojui ar klausytojui palinksminti neįtikėtinais herojų nuotykiais, o meninės formos tobulumas turįs suteikti estetinį pasitenkinimą. Tačiau dar visai neseniai pasaka atlikdavo ir kitokias, daug svarbesnes funkcijas, kurias A. Puškinas ir pastebėjo. Pasaka mokė žmogų išmintingai elgtis su gamta ir savo artimaisiais, buvo savotiškas gyvenimo vadovėlis, kuriame sukaupta praeities kartų patirtis. Tos patirties protinga būtų paisyti ir šių dienų žmogui. Ir liaudies, ir literatūrinė pasaka siekia diegti aukštas dorovines vertybes, kurių šiandien mums taip trūksta. Besaikis valdžios troškimas, nesugebėjimas sutramdyti savo norus, kad jie neperžengtų proto ribų, galų gale baigiasi visišku žlugimu (Pasaka apie žvejį ir žuvelę); pavydas ir klasta neišvengiamai sulaukia atlygio (Pasaka apie mirusiąją caraitę, Pasaka apie carą Saltaną); atkaklumas ir kantrybė apdovanojami (Pasaka apie mirusiąją caraitę); rūsčiai baudžiami savivalė ir despotizmas, nenoras laikytis žodžio (Pasaka apie auksinį gaidelį). Visa tai skaitytojas gali (ir privalo) perskaityti tarp eilučių. O kartais A. Puškinas ir atvirai deklaruoja savo pasakos moralą:
Ir tarė Balda priekaištaudamas:
Nevertėjo tau, pope, vaikytis pigumo.
A. Puškino pasakos, kurių šaknys glūdi nacionalinėje kultūroje, pradėjo antrąjį savo gyvenimą po to, kai buvo išspausdintos populiariuose leidiniuose, antologijose, mokyklų vadovėliuose ir chrestomatijose. Jau XIX amžiaus antrojoje pusėje iš liaudies pasakų sekėjų buvo užrašyta variantų, genetiškai susijusių su A. Puškino kūriniais ar bent jau patyrusių jų įtaką. Vėliau A. Puškino siužetų folklorizacijos pasipylė kaip lavina.
Literatūrinės kilmės, visų pirma A. Puškino, pasakos labai paplito ir tarp Latvijos (Latgalos) bei Estijos (Čiudo ežero vakarinės pakrantės) rusų senbuvių.
Intensyviai užrašinėti rusų folklorą Lietuvoje pradėta daug vėliau negu kaimyninėse Baltijos valstybėse, tik 1960 m., kai Vilniaus universiteto filologų rusistų studijų programoje atsirado folkloro praktika. Ketvirtį amžiaus jauniesiems tautosakos rinkėjams vadovavo ir jų darbą koordinavo profesionali folkloriste Nina Mitropolskaja, jaunystėje pati įgijusi patirties dalyvaudama ekspedicijose Rusijos šiaurėje. Atrodytų, jog Lietuvoje nebuvo galima tikėtis gausaus „derliaus“ – pokario metais pasakų sekimo tradicija visur pamažu slopo. Tačiau rezultatai pranoko visus lūkesčius: Vilniaus universiteto studentai užrašė apie tūkstantį įvairių žanrų pasakų, tarp jų nemažai stebuklinių. Tai penkis šešis kartus daugiau, negu pavyko užrašyti įvairių Rusijos aukštųjų mokyklų studentams. Per daugiau kaip dešimt metų Vilniaus universiteto studentų ekspedicijose surasta 11 pasakotojų, mokėjusių pasekti 10–15 pasakų.
O štai Vilniaus pedagoginio universiteto folkloristų būrelio nariai vien tik Salake (Zarasų raj.) aptiko tris moteris, mokėjusias po 15–20 pasakų. Rusų pasakų tradicijos turtingumą bei archajiškumą liudija ir užrašytų tekstų meniškumas. Tai pasakytina ir apie pasakas, kurių siužetais naudojosi A. Puškinas.
Reikia pasakyti, Pasakos apie auksinį gaidelį Lietuvoje, kaip ir daugelyje Rusijos regionų, neaptikta. Tai galima paaiškinti tuo, kad šiame kūrinyje gausu arabų bei ispanų folkloro motyvų ir jo siužeto schema liaudies pasakų sekėjams atrodė neįprasta. Užtat kiti keturi siužetai buvo labai populiarūs – kiekvienas iš jų užrašytas po 8–15 kartų. Maždaug trečdalį tų tekstų N. Mitropolskaja publikavo ir komentavo. Vietinių pasakų sekėjų variantų dauguma siejasi su žodine tradicija, ir tik mažai daliai turėjo įtakos A. Puškino kūriniai (be to, du tokius tekstus pateikė sekėjai, gimę ir užaugę Rusijoje).
Lietuvos rusai senbuviai savo atminty išsaugojo liaudišką pasakos apie žvejį ir žuvelę siužetą, kurį beveik visur kitur buvo išstūmęs A. Puškino variantas. Anykštėno E. Dymino pasakoje žmogaus norus tenkina stebuklinga liepaitė; iš pradžių senukas pasitenkina mažu – prašo gabalėlio duonos, žmonos; paskui, senutės prikurstytas, reikalauja valdžios ir vis aukštesnės visuomeninės padėties: tampa uriadniku, ispravniku, viršininku ir galų gale caru; o kai užsimano „Dievu pasidaryti“, liepaitė tuos įsisiautėjusius „karjeristus“ paverčia lokiais. „Ir nuo to laiko ėmė rastis lokių“, – baigia pasaką anykštėnas. Panašią pabaigą ir tokį lokių kilmės aiškinimą galima rasti daugelyje tekstų, užrašytų Rusijoje dar praeitą šimtmetį.
Kai kurie pasakų apie mirusią caraitę ir apie carą Saltaną variantai pasirodė esą artimesni ne A. Puškino interpretacijoms, o siužetams, kurie buvo užrašyti Michailovsko kaime. Pirmame siužete jaunikis išvaduotojas pasirodo tik baigiamojoje scenoje; antrame išvardyta daug daugiau stebuklingų augalų ir gyvūnų, kuriuos įsigyja caraitis Ivanas, nuosekliai vaizduojamos dvylikos didvyrių, tikrų herojaus brolių, paieškos – A. Puškinas visa tai buvo praleidęs.
Knyginės, literatūrinės kilmės tradicijos ir žodinės, folklorinės tradicijos sąveika priklauso nuo folkloro būklės. Kuo folkloro tradicijos stipresnės, kuo daugiau yra talentingų liaudies dainininkų ir pasakų sekėjų, tuo rečiau pasakų klausytojas griebiasi knygos; tam paprasčiausiai nėra poreikio. Spausdintų šaltinių įtaka nedidelė ir tuose rajonuose, kur vieni ar kiti žanrai jau seniai nebeprisimenami, – miršta pati tautosakos tradicija, o kartu nyksta ir pastangos ją perimti. O štai ten, kur dar gyvai atsimenamas pilnakraujis pasakų ir bylinų funkcionavimas, knygos kaip folkloro pažinimo šaltinio vaidmuo smarkiai išauga, tačiau visada tai rodo žodinės tradicijos krizę. Būdinga, jog iš knygų paprastai perimami tie kūriniai, kurių siužetai ir stilistika artimi liaudies tradicijai; būtent todėl A. Puškino Pasaka apie auksinį gaidelį neprigijo rusų liaudyje.
Lietuvos rusai senbuviai net iki 7–8-ojo šio amžiaus dešimtmečio išsaugojo autentišką daugelio pasakų formą. Tai daugiausia susiję ir su teigiama lietuvių folkloro įtaka. Lietuvių liaudies pasakų tradicija – viena iš archajiškiausių ir tvirčiausių visoje Europoje, o ypač daug kūrinių užrašyta rytiniuose Lietuvos rajonuose, kur ir gyvena daugiausia rusų senbuvių. Tame regione užrašyta ir daug lietuviškų pasakų, analogiškų su A. Puškino panaudotais siužetais, taigi rusų liaudies pasakų sekėjai greta turėjo „paremiamąjį“ kūrybinės vaizduotės šaltinį. Tokia didelė Lietuvos rusų folklorinių variantų giminystė su A. Puškino tekstais irgi savotiškai dėsninga – mokslininkai randa vis daugiau argumentų įrodyti prielaidai, jog pirmąją ir masiškiausią rusų emigraciją į Lietuvą sudarė išeiviai iš Pskovo krašto. Taigi Arinos Radionovnos ir Zarasų ar Ignalinos sekėjų rusų pasakos gali turėti tas pačias šaknis.
Iš rusų k. vertė Kęstutis Urba
______________________________________
* Čia ir kitur pažodžiui vertė straipsnio autorius. Eiliuoti K. Kubilinsko, A. Busilo, T. Tilvyčio vertimai, deja, neperteikia cituojamų eilučių esmės, dažniausiai subanalina poetinę mintį. – Red. past.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 1 (11)
