Nuo Samso iki pasaulio vidurio (vokiečių vaikų ir jaunimo literatūra 1978–1998 m.)

Samsas, kurį jo dvasinis tėvas Paulas Maaras paleido j pasaulį 1973 m., yra anarchiška fantastinė būtybė*, tiesiomis atakomis ir demaskuojančiais klausimais parodanti tikrąjį miesčioniško suaugusiųjų pasaulio veidą. Savo „pasirinktinį tėvą“ nedrąsųjį poną Alelį jis stumia iš vienos keblios padėties į kitą, pamažu padėdamas jam nustoti bijojus tokių autoritetų kaip kambario nuomotoja ar viršininkai. Samsas – tai būtybė, pasirodanti tik tada, kai krūvon susikaupia daug dalykų ir kai, be kita ko, ketvirtadienį būtinai turi griaudėti perkūnija**. Ant jo kiaulės snukučio formos nosytės – mėlyni taškučiai, padedantys išsipildyti visiems norams, bet pirmoje knygoje ponas Alelis šito dar nežino. Ir viskas klostosi taip, kaip pasakose būna su norais, t. y. nesėkmingai. Tai juokinga, trykštanti sąmojumi, kupina žodžių žaismo istorija, humaniškai žvelgianti į suaugusiųjų silpnybes. Samso paveiksle sukaupta daug savybių, kurias vaikai entuziastingai prisiima sau. Istorijų apie Samsą skaitytojai per pastaruosius dvidešimt metų privertė P. Maarą parašyti dar tris istorijas, ir daug vaikų visas keturias knygas – Visos dienos šeštadieniai (Eine Woche voller Samstage), Šeštadienį Samsas sugrįžo (Am Samstag kam der Sams zurück; 1980), Nauji taškeliai Samsui (Neue Punkte für das Sams; 1992), Vienas Samsas Martynui Aleliui (Ein Sams für Martin Taschenbier; 1996) –moka atmintinai.

Samsas išgarsino P. Maarą. Bet jis yra parašęs dar arti 40 knygų, tarp jų ir paveikslėlių knygų vaikams, ir romaną iš jaunystės laikų Kolorado vabalo metas (Kartoffelkäferzeit), autobiografinio pobūdžio istoriją apie pokarį. Vis dėlto reikšmingiausi rašytojo kūriniai – knygos vaikams.

Samsas – ne vaikas, o fantastiška, pasakiška būtybė, buvo savo laiko kūdikis. Tiesa, aštuntajame dešimtmetyje fantastikos elementai literatūroje buvo nepageidautini. Apskritai jie buvo toleruojami tik vaikų literatūroje. Fantastiką kritikai tapatino su bėgimu nuo tikrovės ir kvaišinimu.

Antiautoritarinio auklėjimo idėjos

Prieš 20 metų, 1978-aisiais, kone revoliucinis vadinamosios 1968-ųjų kartos metas jau buvo galutinai pasibaigęs. Tačiau buvo išlikęs vadinamosios APO – neparlamentinės opozicijos – ne tik milžiniškų demonstracijų, gatvių kovos ir karštų politinių diskusijų prisiminimas, bet ir skatinimas permąstyti auklėjimo klausimus bei auklėjamąją vaikiškų knygų reikšmę. Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje vykusiose diskusijose buvo keliamas klausimas dėl suaugusiųjų kartos kaltės, nes būtent toji karta buvo atsakinga už nacionalsocializmo diktatūrą, už masinį žydų naikinimą bei Antrąjį pasaulinį karą. Kaip viena iš pagrindinių priežasčių, leidusių, viena vertus, susiformuoti įsakymų vykdytojų mentalitetui, o antra vertus, pabrėžtinai vyriškam nejautrumui, buvo pasmerktas autoritarinis, jausmus neigiantis auklėjimas, ypač berniukų. Atsisakant autoritarinio auklėjimo, susiformavo antiautoritarinio auklėjimo idealas, kurį Didžiojoje Britanijoje savo Samerhilo mokykloje įgyvendino OʼNeillas. Tai auklėjimas be jokios prievartos, kur bet kokio neklusnumo tramdymas, kaip ir fizinė bausmė, yra smerktinas. Vaikai turi laisvai ugdyti savo gebėjimus. Kai pačių vaikų niekas neengs, tai ir jie kitų nenorės engti. Kadangi tėvų karta, auklėjusi savo vaikus pagal šį principą, pati buvo užaugusi visiškai kitomis sąlygomis, tai, viena vertus, jai kildavo nemažai sunkumų įgyvendinant idealus pilkoje kasdienybėje, o antra vertus, ji pati sudarė mažumą ir užėmė atstumtųjų poziciją. Manydami galį auklėti vaikus be jokio autoriteto, daugelis klaidingai suprato antiautoritarinio auklėjimo idėjas. Tačiau OʼNeillo sėkmę mokykloje, ko gero, lėmė tai, jog jis pats turėjo didelį autoritetą, todėl jam nereikėjo elgtis autoritariškai. Diskusijos, kilusios dėl šio auklėjimo stiliaus, paskatino didžiumą gyventojų iš esmės pakeisti požiūrį į vaikus bei jų auklėjimą. Dėl to taip pat smarkiai pakito ir vaikiškoms knygoms taikomi kriterijai. Iš pradžių, kaip kad visada esti po esminių visuomenės permainų, radosi „priešingybė“ – kas anksčiau laikyta gera, pasidarė smerktina. Naujovės neretai rėmėsi senomis priemonėmis: sukurta pamokomų tekstų, pamfletų, tik anksčiau jų turinys buvo religinio, nacionalsocialistinio, auklėjamojo pobūdžio. Vis dėlto pamažu augo dėmesys ne tik pakitusiam turiniui, bet ir literatūrinei formai. P. Maaro kūriniuose (pirmoji jo knyga vaikams išleista 1968 m.) turinys deramai atitiko formą. Nors aštuntajame dešimtmetyje, spaudžiamas viešosios nuomonės, jis skyrė mažiau dėmesio fantastinėms apysakoms, tačiau niekada nesiliovė jas rašęs.

Ankstesnį paklusnumą tėvams ir mokytojams pakeitė grupės solidarumas. Puberteto amžiaus vaiko, pajutusio bundančią jaunystę, auklėjimo tikslas – ne ugdyti prisitaikymą prie esamų sąlygų, o padėti jam pačiam pasirinkti savą gyvenimo stilių. „Užsispyrėlės“ nebetramdo, kad ji taptų malonia žmona, namų šeimininke ir motina. Priešingai, ji iškeliauja į pasaulį nusprendusi mokytis profesijos ir ieško vyro, su kuriuo galėtų gyventi kaip su partneriu. Vietoj prisitaikymo – emancipacija. Modifikuotas to meto auklėjimo stilius dar vadinamas emancipaciniu.

Realistinės prozos prioritetas

To laikotarpio idealas – švietimas. Norima sprukti kuo toliau nuo pasaulio kaip tariamos idilės prie realistinių apysakų ir romanų, vaizduojančių visuomenę tokią, kokia ji yra, su visomis jos problemomis. Ingeborga Bochmann vieną savo esė pavadino taip: Tiesos iš žmogaus galima reikalauti. Šie žodžiai laikytini ir anų metų moto. Vaikai yra žmonės, į kuriuos reikia rimtai žiūrėti iš pat pradžių. Žinomi suaugusiųjų literatūros kūrėjai irgi ėmė rašyti vaikams, vis aktyviau pasisakydami už tai, kad vaikų literatūra nėra antrarūšė ir kad suaugusiųjų literatūros kritikai bei literatūriniai ir pramoginiai laikraščių puslapiai jai taip pat turėtų skirti dėmesio.

Pirmiausia paminėtinas Peteris Härtlingas. Jis ypač išpopuliarėjo meistriškai parašytomis nūdienėmis istorijomis iš vaikų kasdienybės. Benas myli Aną (Ben liebt Ana) – tai nuostabi vaikų meilės istorija. Į dešimtmečio Beno klasę ateina vadinamųjų vokiečių kilmės persikėlėlių iš Rumunijos dukra. Tai, kas sieja abu vaikus, yra daugiau negu draugystė. P. Härtlingas gvildena tokias temas kaip mirtis (Senasis Johanas (Alter John), sunki senų žmonių padėtis (jie per silpni, kad ir toliau galėtų gyventi vieni, todėl turi keltis gyventi pas kurį nors iš vaikų), dėl tėvų skyrybų iš namų bėgantys vaikai. Rašytojui nėra temų, kurios būtų tabu vaikams ar jų literatūrai: vaikai patiria meilę ir neapykantą, seksualumą ir prievartavimą, ligas ir visokius kliudymus, jie susiduria su mirtimi ir patys miršta, išsiskiria ir būna nesuprasti, ypač savo tėvų. Apie tai, ką vaikai priversti patirti tikrovėje, ką kasdien jie mato per televiziją, turi būti kalbama ir tikroviškoje, gerai parašytoje vaikų literatūroje. Kasdienes istorijas P. Härtlingas rašo nūdienos tematika, o romane Ramentas (Krücke) veiksmas vyksta pokario metais. 1976 m. už romaną vaikams Močiutė (Oma) jis apdovanotas Vokietijos jaunimo premija. Kūrinio herojai – mažasis Kallė ir jo močiutė, pas kurią apsigyvena avarijoje žuvus tėvams.

Taigi nuo aštuntojo dešimtmečio vokiečių vaikų ir jaunimo literatūroje nebėra jokių tabu. Dagmara Chidolue, pavyzdžiui, rašytojos karjerą pradeda romanais jaunimui, vaizduojančiais jaunas merginas, pabėgusias iš miestiškų, dažniausiai miesčioniškų, šeimų. Vienas ankstyvųjų jos romanų – O aš viską darysiu visiškai kitaip (Aber ich werde alles anders machen). Tokio kritiškai tėvų atžvilgiu nusiteikusių bei norinčių mokytis ir įsigyti profesiją merginų vaidmens viršūnė – 1985 m. sukurtas visai naujas merginos tipas: Lady Punk*** yra didmiesčio augalas. Ji gyvena su močiute ir motina labai pasiturimai, tačiau stokoja saugumo jausmo. Jos motina nuolat keičia partnerius. Jaunutė panke mielai susipažintų su savo tėvu, kurį vaizduotėje labai idealizuoja. Kai 1986 m. knyga buvo apdovanota Vokietijos jaunimo literatūros premija, kilo diskusijų – ir būtent dėl arogantiškos pagrindinės veikėjos, kuri tokia neprieinama, kad nelabai kas su ja norėtų identifikuotis. Bet žiuri buvę jaunimo atstovai pabrėžė, kad mergaitė pavaizduota realistiškai ir įtikinamai.

Istorija ir politika literatūroje

Tarp geriausių vaikų ir jaunimo literatūros kūrinių kasmet būna labai gerų istorinių romanų. Reikalaujama istoriją parodyti „iš apačios“, mažų žmonelių, o ne karalių, karvedžių ar valstybės vyrų akimis. Puikus to pavyzdys – Dietloffo Reichės romanas Švininio antspaudo klastotojas (Der Bleisiegefälscher), kurio veiksmas vyksta viduramžiais (1978 m. Vokietijos jaunimo literatūros premija), arba Willio Fährmanno romanas Ilgas Luko B. kelias (Der lange Weg des Lukas) (1981 m. Vokietijos jaunimo literatūros premija). Pastarasis kūrinys įsikomponuoja į Biermanno sagą, kurios keliolikoje romanų autorius keletą šimtmečių stebi šeimą iki pat pabėgimo po Antrojo pasaulinio karo. Ypač daug dėmesio W. Fährmannas skiria kasdienio vokiečių gyvenimo istorijai po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų bei tarpukariui, nacionalsocializmo įsigalėjimui. W. Fährmannas istoriją vertina labiau katalikišku požiūriu.

Klausas Kordonas knygoje Raudonieji jūreiviai (Rote Matrosen) vėl atgaivino Vakarų Vokietijoje (ir ne tik joje) seniai primirštas socialistų, komunistų, profsąjungos veikėjų ir ypač Berlyno Vedingo darbininkų kvartalo varguomenės istorijas. Knygose Nugara į sieną (Mit dem Rücken zur Wand) ir Pirmasis pavasaris (Der erste Frühling) rašytojas gvildeno Vokietijos istoriją 1918–1945 m. Aštuntajame dešimtmetyje vietoj herojiško patoso ima vyrauti švietėjiškas tikslumas, o biografinėje jaunimo literatūroje daugiausia dėmesio skiriama politinėms ir visuomeninėms problemoms. Pavyzdžiui, Trumpas Sophie Scholl gyvenimas (Das kurze Leben der Sophie Scholl) – tai studentės, dalyvavusios antihitlerinės jaunimo pasipriešinimo grupės „Baltoji rožė“ veikloje ir kartu su kitais nubaustos mirti, istorija. Už šią knygą autorius Hermannas Winkė 1981 m. apdovanotas Vokietijos jaunimo literatūros premija. Pasirodė daug iš tiesų rekomenduotinų biografijų, apysakų, romanų vaikams ir jaunimui, kuriuose toliau gvildenamos nacionalsocializmo, Antrojo pasaulinio karo bei genocido problemos. Leidžiama nemažai užsienio autorių knygų, ypač įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių žydų autorių kūrinių.

Realistinius istorinius Arnulfo Zitelmanno kūrinius skaitai nelyginant įdomius nuotykių romanus. Jo romane Paulė Pizolka (Paule Pizolka) karo ir pokario metai vaizduojami jaunuolio akimis. Teologas ir seksualinės pedagogikos specialistas A. Zitelmannas dirba mokytoju. Beveik visuose savo romanuose jis vaizduoja religijų istorijos momentus – nuo akmens amžiaus (13-asis mėnulis) iki naujųjų laikų. Biografinio romano apie tamsiaodį amerikiečių pamokslininką Martiną Liuterį Kingą, raginusį tamsiaodžius JAV gyventojus be ginklo priešintis plačiai paplitusiam režimui, veiksmas vyksta XX amžiuje. Ypač įdomūs, kviečiantys būti tolerantiškiems ir taikiai sugyventi yra jo romanai Tarp sukčių (Unter Gauklern) ir Kelionė į Bigorą (Die Reise nach Bigorra). Pirmojo romano veiksmas vyksta viduramžiais (be kita ko, jame pasmerkiama inkvizicija, moterų šmeižimas bei raganų deginimas), o antrajame rašoma apie tris didžiausias pasaulio religijas – krikščionybę, judaizmą ir islamą.

Gudrun Pausewang rašo švietėjiško politinio turinio kūrinius. Knygoje Paskutiniai Schevenborno vaikai (Die letzten Kinder von Schewenborn), ištyrusi visus duomenis apie numatomus atominius bombardavimus bei kariškių parengtus evakuacijos planus, ji pateikė niūrią atominio karo pradžios viziją. Kai už romaną Debesis (Die Wolke) rašytoja gavo Vokietijos jaunimo literatūrinę premiją, kilo kone politinė diskusija, galima sakyti, skandalas. Kūrinyje autorė perspėja dėl atominių bombų. Ji aprašo, kas atsitiktų viename buvusios Vokietijos Federacinės Respublikos regione, jeigu įvyktų baisioji katastrofa. Beje, romanas parašytas dar prieš avariją Černobylio atominėje elektrinėje. Savo kūriniuose parabolės forma rašytoja perspėja ir dėl vėl galvą keliančio dešiniojo nacionalizmo, o romanuose apie sunkų vargšų gyvenimą Lotynų Amerikoje ragina suprasti tų žmonių padėtį. Kiekvienai G. Pausewang knygai būdinga ryški politinė angažuotė bei politinio gyvenimo negerovių kritika.

Naujos problemos, jokių draudimų

Mirjam Pressler reiškia simpatiją dvasiškai pažeistiems mūsų laikų bei penktojo ir šeštojo dešimtmečių vaikams ir jaunimui. 1980 m. už knygą jaunimui Kartus šokoladas (Bitterschokolade) ji pelnė Oldenburgo vaikų knygos premiją, o 1995 m. už knygą Atėjusiai laimei paduok kėdę (Wenn das Glück kommt, muss man ihm einen Stuhl hinstellen) – Vokietijos jaunimo literatūrinę premiją. Pastarojoje pasakojama apie mergaitę, ekonomiškai sunkiais pokario metais augančią prieglaudoje, tarsi kokioje internatinėje mokykloje. Šioje, kaip ir daugelyje kitų knygų vaikams ir jaunimui, ji vaizduoja, kaip vaikai iš visų jėgų bando įveikti sunkumus – vienatvę, atstūmimą, skurdą, per didelę atsakomybę už save bei kitus. Skaitytoją nepaprastai jaudina vaikų ir jaunuolių jėga, padedanti nepalūžti ir įveikti sunkumus. Ne mažiau jaudina ir aiški poetinė kalba.

1955 m. gimusi Jutta Richter yra jaunesniosios moterų rašytojų kartos atstovė. Rašyti pradėjo dar mokyklos suole. Kritiškuose antiklerikalinės nuostatos kūriniuose jaunimui, kaip antai knygoje Dangus, pragaras, skaistykla (Himmel, Hölle, Fegefeuer; 1982), ji negailestingai išreiškė savo nusivylimą suaugusiųjų pasauliu, ypač Katalikų Bažnyčios struktūromis. Išleista nemažai jos knygų; pastaraisiais metais – ypač daug vaikams. Pavyzdžiui, nuostabi poetiška J. Richter knyga Šuo geltona širdimi (Der Hund mit dem gelben Herzen; 1998).

Pirmieji Rudolfo Herfurtnerio kūriniai buvo realistiniai jaunimo romanai, kurių veiksmas vyksta mūsų laikais. Antai romane Slyvmedžio pabaiga (Das Ende der Pflaumenbäume) vaizduojamas paauglys, pasitraukęs į privačią atominę slėptuvę pamąstyti apie save, tėvus ir pasaulį. Vaikams ir jaunimui skirtuose tekstuose rašytojas papasakojo apie šeštojo dešimtmečio vaikystę, parašė pasakiškų bei realistinių tekstų paveikslėlių knygoms, visuomeninę santvarką kritikuojančių jaunimo romanų. Svarbiausia savo knyga rašytojas laiko Kriauklės vaiką (Muschelkind). Joje susipina realistinis pasakojimas, visuomeninę santvarką kritikuojančios įžvalgos ir pasakos elementai. R. Herfurtneris apdovanotas dvejopu talentu – jis rašo pjeses vaikams bei jaunimui ir pats stato spektaklius.

Pagrindinė rašytojos Kirsten Boie vaikams ir jaunimui skirtų knygų tematika – kasdienis mūsų laikų didmiesčio gyvenimas. Tiek paveikslėlių knygų vaikams – pavyzdžiui, Liepos knygos („Juli“ – Bücher) su Juttos Bauer iliustracijomis – tekste, tiek romanuose jaunimui, ypač Man vienodai rodo (Ich ganz cool), – visur atpažįstame devintojo–dešimtojo dešimtmečio vaikus, savitą jų savigarbos jausmą, beaistres frazes, rūpesčius ar sunkumus. Ir visais sudėtingais momentais prasimuša rašytojos humoro jausmas. K. Boie talentingai kuria nepaprastai komiškas scenas ir detales, yra viena iš tiksliausių vaikystės šiuolaikinėje šeimoje stebėtojų. Jos kūryba – originalių, susimąstyti skatinančių istorijų lobynas, atskleidžiantis labai autentišką industrinės nacijos veidą.

Pasakoti apie pastarųjų dvidešimties metų vokiečių vaikų ir jaunimo literatūrą pradėjau nuo Samso, aštuntojo dešimtmečio kūdikio, o baigsiu praeitą pavasarį išėjusiu Andreaso Steinhöfcrio romanu Pasaulio vidury (In der Mitte der Welt). A. Steinhöferis, gimęs 1962 m., priklauso jauniausiajai vaikų ir jaunimo rašytojų kartai – pirmą knygą vaikams jis išleido 1991 m. Nuo 1993 m. rašo ir televizijai. Pasaulio vidury randame viską, kas būdinga šiuolaikinei jaunimo literatūrai, – nebelikę jokių tabu, o romano kalba ir sandara niekuo nesiskiria nuo suaugusiesiems skirtų romanų.

Šį romaną apie pagrindinio veikėjo ir jo dvynės sesers vaikystę ir brendimą puikiausiai būtų galėjusi išleisti kokia nors grožinės literatūros suaugusiesiems leidykla, bet, antra vertus, ir suaugusiesiems rašyti romanai gali būti laikomi jaunimui skirtomis knygomis. Pasaulio vidury vaizduojama jauna moteris, kuri, paskutiniais nėštumo mėnesiais nutraukusi prieštaringus ryšius Amerikoje, pabėga pas seserį, gyvenančią nedidelio Vokietijos miestelio pakraštyje, didžiulėje apleistoje viloje. Abu į pasaulį atėję vaikai metaforiška prasme ir užauga miestelio pakraštyje. Geriausia mamos draugė yra lesbietė, o pagrindinis herojus, sulaukęs puberteto amžiaus, suvokia esąs homoseksualus. Motina, panašiai kaip kadaise raganomis vadintos moterys, prisiduria prie duonos teikdama patarimus ir burdama meilės klausimais. Miestelyje ji atlieka savotiškos šiuolaikinės partnerių psichologinės konsultacijos funkcijas. Romane gvildenamos ir seksualinių poreikių prabudimo bei nepažįstamo tėvo ar jo pakaito paieškų temos. Į visuomenę žvelgiama ir politiškai – tiek vaikai, tiek jų mama visiškai sąmoningai apsisprendžia gyventi nesitaikydami prie miesčionių. Nė vienas iš personažų nėra toks, kokio būtų tikėtasi, net reikalauta pokario metais ar šeštajame–septintajame dešimtmetyje. Jeigu iš istorijos galima ko nors pasimokyti, tai nebent tolerancijos ar suvokti būtinybę ieškoti kelio į save ir turėti drąsos bet kokia kaina tai padaryti, net jeigu dėl to tektų tapti atstumtuoju ar boikotuoti „geresnius“ žmones.

Vaikų ir jaunimo daugiau nebereikia vesti į pasaulį – jie iš pat pradžių yra pačiame jo viduryje.

Apie autorę: Gabriela Wenkė M. A. (g. 1947 m.) nuo 1982 m. leidžia specializuotą vaikų ir jaunimo literatūros žurnalą „Eselsohr“ (pažodžiui tai reiškia asilo ausį, o iš tikrųjų – užlenktą knygos ar sąsiuvinio lapo kampą), yra jo vyriausioji redaktorė. Ypač domisi knygomis ir skaitymu, o konkrečiai – paveikslėlių knygomis vaikams, vaikams ir jaunimui skirtais romanais bei apysakomis; svarbiausiais kriterijais laiko literatūrinę tekstų bei meninę paveikslų kokybę: vaikams tinka tik tai, kas geriausia!

Iš vokiečių k. vertė Irena Tumavičiūtė

______________________________

* Žodžių žaismas: vok. Samstag – šeštadienis (pažodžiui – Samso diena). – Red. past.

** Žodžių žaismas: vok. Donnerstag – ketvirtadienis (pažodžiui – Perkūno diena). – Vert. past.

*** Pažodžiui: ponia Pankė. – Red. past.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 1 (11)